Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (IV) Rusų marksizmo istorija

Trečiąją teksto dalį rasite čia

***

Rusijos revoliucijos tradicija prasidėjo 1840 — 1850 metais. Tiesa, 1825 m. gruodžio 26 d. buvo įvykęs didelis sukilimas prieš caro valdžią. Kadangi tas sukilimas įvyko gruodžio mėnesyje (rusiškai gruodis — dekabr), todėl tas visas sukilimas yra vadinamas dekabristų sukilimu. Dekabristai pasinaudojo Aleksandro I mirtimi (1825 m. gruodžio 1 d.), todėl ir sukilo. Nikalojus I (1825 — 1856), sosto įpėdinis, visu griežtumu maištą numalšino ir paskui visą savo gyvenimą labai despotiškai valdė šalį. Nikalojaus I despotizmas buvo kaltas, kad Rusijoje revoliucinis judėjimas prasidėjo. 19 šimtmečio viduryje kilo dvi didelės srovės: viena vadinosi slavofilų, o kita Vakarų Europos šalininkų, arba rusiškai tariant "zapadnikų” (vakariečių). Prie zapadnikų priklausė labai žymūs žmonės, kurie ir šiandien rusų komunistų yra laikomi didelėje pagarboje — tai buvo V. G. Bielinsky (1810 — 1848), M. A. Bakunin (1814 — 1876) ir A. I. Herzen (1812 — 1870). šitie ir dar kiti žmonės pradėjo žūtbūtinę kovą prieš Nikalojaus I režimą. Rusų liaudies padėtis tikrai buvo liūdna, dar baudžiava tebeveikė, žmonės turėdavo išbūti kariuomenėje iki 25 metų ir pan. Tuos kaimiečius baudžiauninkus plakdavo ir kapodavo bizūnais. 1860 — 1870 m. kilo naujas kovotojų tipas. Tie nauji revoliucionieriai save vadino "nihilistais”, reiškia, kurie nieko (nihil) nepripažino — nei Dievo, nei sielos. Žymiausi nihilistai buvo N. G.

Černiševsky, (1828 — 1889), N. Dobroliubov (1836 — 1861) ir D. I. Pisarev (1841 — 1868). Nihilistai buvo dar ir tuo ypatingi, kad jie neigė ne tik religiją, bet ir kultūrą, kurią laikė turtingų dykaduonių išmislu ir liuksusu. Turgenevas aprašo savo romane Tėvai ir Vaikai tokį nihilisto tipą, kuris vadinosi Bazarov. Turgenevo nukaltas žodis "nihilistas” ir prigijo. Pats žymiausias nihilistas buvo N. G. Černiševsky (1828 — 1889). Jis buvo popo sūnus ir mokėsi dvasiškoje seminarijoje. Jis buvo, atrodo, neteisingai apkaltintas revoliucionierišku veikimu, bet jis visas bausmes — kalėjimus, ištrėmimus — labai kantriai, stačiai asketiškai apsiėmė kentėti. Jis kalėjime parašė veikalą „Kas daryti?”, kuriame aprašo vieną revoliucionierių, vardu Rechmetov, miegantį ant aštrių vinių, kad priprastų prie skausmų ir kad sustiprintų savo būdą.

Po nihilistų seka vadinami liaudininkai (narodniki), kurie idealizavo rusų kaimietį, rasdami jame daug dorybių ir vertybių, kuris, nežiūrint savo sunkios dalios, kantriai kenčia ir nepasiduoda žiauriam likimui, sudarytam negailestingos savo paties krašto valdžios. Herzen duoda šūkį liberališkai inteligentijai „eiti į liaudį”. Bakuninas ragina liaudį sukilti prieš nelemtąjį carizmą.

1876 m. susikūrė stipri organizacija, kuri pasivadino „Žemė ir Valia” (Zem-lia y Volia). Šita organizacija atsižymėjo savo terorizmu ir atentatais prieš patį carą ir jo valdžios žmones. 1879 m. šita organizacija pasidalino į dvi grupes: viena pasivadino „Liaudies Valia” (Narodnaja Volia) ir kita — „Juodosios Žemės Perdalinimas” (Černij Peredel), nes po baudžiavos panaikinimo liaudžiai, kaimiečiams teko pati menkiausia žemė. „Narodnaja Volia” buvo teroristų organizacija. Tie teroristai tyčiomis darė visokius triukšmus, kad atkreiptų pasaulio dėmesį į biaurią Rusijos būklę, žemindami savo valdžią. Vienas žymiausių „Narodnaja Volia” steigėjų buvo A. J. Željabov (1851 — 1881). Jis buvo svarbiausias asmuo, suruošęs prieš carą Aleksandrą II atentatą, kuris ir pasisekė 1881 m. kovo 1 d. Kada atentatas pavyko, Željabov pats laisva valia viską išpasakojo policijai, kaip tai įvyko, kokiais tikslais, visą kaltę prisiimdamas sau. Tai buvo savo rūšies propaganda revoliucionierių naudai, kad tuo pavyzdžiu eitų ir kiti jauni žmonės, kad susižavėtų jo didvyriškumu.

Kitas žinomas revoliucionierius buvo kunigaikštis P. A. Kropotkin (1842 — 1921), kuris, būdamas prie caro rūmų, persirengdavo darbininku ir lankydavo darbininkų šeimas tuo laiku, kada caro rūmuose banketai vykdavo. Kropotkinas yra taip pat žinomas ir savo raštais.

Labai atsižymėjęs revoliucionierius buvo Sergius Gennadijevic’ius (1847 — 1882), kuris sukūrė vieną teroristų draugiją, pavadinęs ją „Kirvio Draugija” (Obščestvo Topora). Jis buvo toks didelis revoliucijos apaštalas, kad, ir kalėjime sėdėdamas, atversdavo kalėjimo sargus, per kuriuos bendraudavo su „Narodnaja Volia” žmonėmis.

Neapleiskime dar vieno revoliucionieriaus, — Nečajev, — kuris buvo didelis asketas. Jis parašė '^Revoliucionieriaus Katekizmą” (kiti mano, kad Bakuninas jį parašė). Katekizme pasakyta, kad „revoliucionierius yra jau nuo pat pradžios pasmerktas mirti. Jau nebeturi savo asmeniškų interesų, nei reikalų, nei jausmų, nei ryšių. Nieko jau nebeturi savo, net vardo. Viskas jame yra persunkta išimtinai tik viena mintimi, viena aistra — revoliucija. Savo širdies gelmėje ne tik žodžiais, bet ir darbais nutraukė visus ryšius su visuomene ir su civilizuotu pasauliu, su įstatymais, su papročiais, su visa priimta tvarka, net ir su morale. Pasidarė nesutaikomas civilizuoto pasaulio priešas ir, jeigu dar gyvena šitame pasaulyje, tai daro vien tik todėl, kad galėtų jį visiškai sunaikinti. Vienintelis mokslas, kurį žino, tai destrukcija. Niekina ir neapkenčia dabartinės socialinės moralės su visais jos tikslais ir visose jos apraiškose. Jo akyse tik tas yra dora, kas padeda viešpatauti revoliucijai, o kas kliudo revoliuciją, yra nedora. Dieną ir naktį turi turėti tik vieną mintį, vieną tikslą — negailestingai naikinti. Dirbti šaltai ir be pertraukos šitam tikslui ir visada būti pasiryžusiam žūti ir savo rankomis padėti žudyti kiekvieną, kuris trugdo pasiekti mūsų tikslą.” Taip kalbės vėliau ir pats Leninas.

Paminėsime dar kitą revoliucionierių, kuris yra labai panašus į Leniną savo revoliucine taktika. Jis vadinasi P. Tkačev’as (1844—1885). Jis kilęs iš aristokratiškos šeimos, bet jau aiškiai kalba, kaip vėliau kalbės komunistai: sunaikinti esamą valstybę ir perleisti visą valdžią labai griežtai organizuotai mažumai, o pasiekta valdžia reikės naudotis despotiškai.

Mirus nuo teroristų rankos carui Aleksandrui II, Rusiją valdė Aleksandras III. Terorizmo aktai sumažėjo. Atrodė, kad liberališkos konstitucijos politika galima bus pasiekti daugiau, negu teroru.

Pažvelkime dabar į visus tuos 19 šimtmečio rusų revoliucionierius. Kas yra jiems visiems bendra? Ne kilmė, ne mokslas, ne profesija, ne socialinė klasė: jų tarpe rasi aristokratų, kariškių ir kuklios kilmės žmonių. Visus juos jungia viena mintis ir vienas noras, — nuversti caro valdžią, kuri yra laikoma visų Rusijos nelaimių kaltininke. Atrodo, kad visi jie galvojo: „Pašalink carą, tada Rusijoje visiems bus rojus”. Antras visų šitų revoliucionierių bruožas yra ateizmas ar nihilizmas, bedievybė. Visi jie yra bedieviai, nors kiti ir iš popų šeimų yra kilę. Nuostabu, kad iš pačios rusų Bažnyčios, iš tikinčiųjų nekilo didesnio ir žymesnio judėjimo, kuris, remdamasis religiniu pagrindu, būtų norėjęs rišti didelius socialinius klausimus. Net patys rusų revoliucionieriai, kurie emigravo į Vakarų Europą ir pirmą kartą susidūrė su Katalikų Bažnyčia, pastebėjo skirtumą tarp pravoslavų ir katalikų. Jie stebėjosi, kad Kat. Bažnyčia drąsiai gynė darbininkų, bendrai kalbant, neturtingųjų reikalus ir reikalavo iš valdžių reformų. Katalikų Bažnyčia — tai per popiežius, per vyskupus, tai per religinius ordinus ar vienuolijas visados gynė nuskriaustuosius. Pravoslavų Bažnyčia, būdama valstybės tarnaitė, neturėjo nei laisvės, nei drąsos ginti nuskriaustųjų reikalų, todėl, kurie turėjo drąsos ginti, tai darė, kaip kas mokėjo, be jokios socialinės programos.

MARKSIZMAS — LENINIZMAS RUSIJOJE

Pirmasis, kuris supažindino Rusiją su marksizmu, buvo prof. N. Ziber (1844 — 1888). Jis savo paskaitose jau aškiai skelbia Markso teorijas. Bet pati rusų marksistų partija gimė ne pačioje Rusijoje, bet užsienyje, rusų revoliucionierių emigrantų tarpe. Marksistų, arba kaip tada vadinosi, social - demokratų partijos steigėju ir filosofu buvo Georgy V. Plechanov (1856 — 1918). Jis taip pat priklausė ir prie „Zemlia y Volia” organizacijos, bet vėliau neprisidėjo prie atskilusios „Narodnaja Volia”, nes jam terorizmo metodai nepatiko. 1880 m. jis emigravo į Vakarų Europą ir atsidūrė pagaliau Genevoje, Šveicarijoje, kur daug rusų revoliucionierių rado politinę prieglaudą. Ten su Paulium B. Akselrodu (nesumaišyti jį su Liubovu I. Akselrodu ir Ida Akselrod’a, Liubovo sesere, kurie taip pat yra žymūs), L. G. Deutsch ir Vera S. Zasulic įsteigė 1883 m. socialdemokratų partiją, pavadindami ją neįtariamu vardu: „Gruppa Osvoboždenia Truda” (Darbo Išlaisvinimo Grupė). Pats Plechanov'as daug skaitė, rašė, laikė daug paskaitų ir vertė į rusų kalbą marksistų raštus. Pirmasis socialdemokratų branduolys Rusijoje susikūrė dabartiniame Leningrade 1885 metais. Tuo pačiu laiku Leninas jau išeina į sceną su savo nepaprastu uolumu ir sumanumu.

LENINAS [1]

Vladimir Ilič Ulianov — tai yra jo tikroji pavardė — gimė Simbirske, dabartiniame Ulianovske, 1870 m. balandžio 22 d., o pagal seną rusų kalendorių balandžio 11. Jo tėvas buvo pradžios mokyklų inspektorius. Jis buvo rusas, nors komunistų raštai lengvai prileidžia, kad gal tėvo gyslomis tekėjo kiek totorių, čuvašų ir mordavų kraujo. Stalino laikais buvo galima daug rašyti apie Lenino tėvo kilmę, bet mažai tebuvo rašoma, — nes nebuvo leista, — apie Lenino motiną. Buvo trumpai minima, kad Lenino motina buvo „niemka” (vokietė) ir daugiau nieko. Rusai išeivijoje (Novoye Ruskoje Slovo, 1952 liepos 6 d., New York) tvirtina, kad Lenino motina buvo žydė. Jos tėvas vadinosi Aleksander Dmitrievič Blank, gimęs Volinijos gubernijoje ir gyvenęs Astrachane. Iš profesijos buvęs gydytojas. Lenino motina buvusi nepaprasta moteris, iš kurios Leninas daug ką paveldėjęs ir daug išmokęs. Kada mirė Lenino tėvas ir kada mirties bausme buvo nubaustas 1887 m. už dalyvavimą atentate prieš carą Aleksandrą III vyresnysis Lenino brolis Aleksandras, motina visomis jėgomis pasiaukojo Vladimirui (Leninui). Iš savo motinos Leninas paveldėjo meilę tvarkai, energiją, ištvermę ir kitokius dvasinius gabumus. Leninui visiškai buvo svetima antisemitizmo mintis. Jis nebijojo žydų skirti ir diplomatais, ir pasiuntiniais, ir aukštais valdininkais. Stalinas buvo kitoks. Jis nenorėjo matyti Lenine žydiško kraujo. Nekalbėsime daug apie Leniną, tik tiek pasakysime, kad yra jo nuopelnas, jog bolševikai revoliuciją laimėjo 1917 m. spalio mėnesį. Leninas yra vadinamas „revoliucijos inžinierium", jam yra taikomi žodžiai: "La révolution c’est fait homme” r. y., kad revoliucija tapo Leninu. Tikrai galima pasakyti, kad niekas taip nebuvo išstudijavęs pasaulio revoliuciją istorijos metodų, būdų, taisyklių, kaip Leninas. Visi šiandien stebisi, kaip tas žmogus net 54 metų amžiaus nesulaukęs (gimė 1870 m. bal. 22 d., mirė 1923 m. sausio 21 d.) tiek galėjo padaryti. Jau dabar yra išėję jo raštų 35 tomai, o jeigu viską atspausdins, ką Leninas yra parašęs, net ir tuos dalykus, kurių Stalinas nebuvo leidęs spausdinti, tai Lenino veikalai turės 40 tomų. Leninas buvo didelis ir nenuilstamas darbininkas. Jis davė marksizmui naują išvaizdą, todėl šiandien kalbama apie marksizmą - leninizmą, ar net vien leninizmą.

Leninas 1895 m., vos 25 metų vyras, suorganizuoja visus socialdemokratų branduolius į vieną vėliau pagarsėjusią organizaciją: Kovos Sąjunga Išvaduoti Darbininkų Klasę (Sojuz Borby za Osvoboždenie Rabočego Klassa). Viena iš Lenino žymiausių ypatybių buvo ta, kad jis spaudą naudojo labai plačiai: pats daug rašė ir ragino kitus rašyti. Kiti revoliucionieriai labai plačiai naudojo ginklus, pragaro mašinas, kaip jo paties brolis Aleksandras. Leninas ėjo kitu keliu. Kada Leninas išgirdo, kad jo brolis žuvo kartuvėse, ištarė šituos žodžius: „Mes neisime šituo keliu. Tai yra ne tas kelias, kuriuo reikia eiti.” Dar yra sakoma, kad Leninas ta pačia proga nusiėmęs nuo kaklo kryželį, kurį rusai paprastai nešioja, ir jį visiškai galutinai numetęs į šalį. 1897 m. įsteigė „Novoje Slovo”, (Naujasis Žodis), 1899 m. — „Načalo” (Pradžia). 1898 m. sušaukė savo I kongresą Minske. Pats Leninas negalėjo būti, nes buvo ištremtas į Sibirą. 1903 m. vyko II socialdemokratų kongresas Londone, kuriame iškilo tarp Martovo ir Lenino ideologiniai skirtumai. Lenino pozicija gavo, nors ir nedidelę, balsų daugumą (bolše — daugiau), o Martovas — menše, mažiau. Nuo to ir kilo pavadinimai — bolševikai ir menševikai.

1917 m. spalio mėnesis atnešė bolševikams pergalę Rusijoje. Nuo to laiko galima pastebėti kelis periodus:

I-as periodas vadinasi — Karo Komunizmas, kuris tęsėsi nuo 1917 m. spalio mėn. iki 1921 pradžios. Tada viešpatavo didelis entuziazmas, pergalės apsvaigimas. Sena santvarka turi būti pašalinta, visos gyvenimo formos turi būti atnaujintos marksizmo dvasioje. Tegul viskas žūsta, tik tegyvuoja komunizmas. Kaip tik tuo laiku kilo civilinis karas, atsirado didelis badas. Pati Didžioji Sovietų Enciklopedija pripažįsta savo straipsnyje „Badas”, kad tada mirė nuo bado apie 5 milijonai žmonių.

II. Tada pats Leninas nutarė nusileisti ir sutiko su nauja ekonomine tvarka, kuri nebuvo grynai komunistinė, šitas periodas tęsėsi nuo 1921 iki 1926 m. Toleravo privatinę nuosavybę, nevertė ūkininkų į kolchozus, galėjo eiti tik, kas norėjo, laisva valia.

III. 1926 metais naujas, vadinamas industrializacijos, periodas su savo pagarsėjusiais „penkmečiais”. Tada prasidėjo priverstinis kolchozų steigimas, dėl kurio įvedimo kilo aštrios kovos su ūkių savininkais (kulakais). Tada kilo šūkis: pravesti tokią industrializaciją, kuri perviršytų Jungtinių Amerikos Valstybių industriją. Prasidėjo partijos valymai, teismai tų, kurie nukrypo į kairę (Trockis), į dešinę (Bucharinas). Jie vėliau buvo likviduoti. Kova prieš religiją pasidarė itin smarki. Kova ėjo už leninizmo ortodoksiją, už marksizmo mokslo grynumą. Partijos buvo pasmerktas vadinamas „vulgarinis” ir „mechanistiškas” materializmas, tebuvo leista išpažinti tik „dialektinį” materializmą. Gamtos moksluose nebeleido mokyti „mendelizmo” o tik „mičurinizmą”, kuris yra rusiškos formos darvinizmas. Tai kovai vadovavo pagarsėjęs akademikas Lysenko.

IV. Atėjo II Pasaulinis karas. Tada kilo šūkis: „Ginti Tėvynę”. Partija daug kur nusileido, kas labai suklaidino žmones. Atrodė, kad su komunistais galima bus susikalbėti. Buvo pradėta manyti, kad komunistai jau daugiau nebepersekios religijos, bet apsirikta.

V. Pokarinis periodas. Laimėtas karas suteikė komunistų partijai didesnį prestižą. Slavofilų tendencijos padidėjo. Beveik visos slaviškos tautos pateko į rusų įtaką. Galima sakyti visos, — tik kiek vėliau Jugoslavija pradėjo spirtis, taip kad Stalinas galėjo sakyti: „Slavų tautos nebebus daugiau neslavų globoje”. Kur rusų kariuomenė pasiekė, ten buvo atmestos nekomunistiškos valdžios, o kur nepasiekė, buvo įsiusti komunistų agentai, kurie turėjo infiltracijos keliu pasiekti visų valdžių įstaigas. Tendencija buvo aiški: drąsiai organizuoti visose šalyse sau palankius elementus, kurie kovotų už komunizmą. Aiškiai matosi noras didžiųjų valstybių kolonijas ir protektoratus sukiršinti, pradedant sukilimus. Ir taip buvo iki Stalino mirties.

VI. Naujas periodas, kuris prasidėjo su Malenkovu. Netolima ateitis parodys, koks periodas bus ir ką jis atneš komunizmui, Rusijai ir visam pasauliui.

---

[1] Lenin, atrodo, kilo nuo Lenos upės (Lena) Sibire, kur vieną kartą įvyko didelis darbininkų sukilimas, kuris padarė į V. Uliadovą didelį įspūdį.

Penktąją teksto dalį rasite čia

Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.