Vytautas Radžvilas. Lietuva – lietuviams (I)

Būtent šiuos žodžius dera prisiminti ir drąsiai bei tvirtai ištarti kiekvienais metais švenčiant Kovo 11-ąją - atkurtosios Nepriklausomybės dieną. Jie yra be galo svarbūs ir prasmingi, nes, kaip ir prieš šimtmetį, vėl tapo tautos išlikimo pasaulyje ir istorijoje formule.

Visa žmonijos patirtis, deja, liudija, kad tautų kova dėl vietos po Saule visais laikais buvo nuolatinė jos istorijos palydovė. Nepajėgusios susiorganizuoti į politinius darinius - valstybes arba nesugebėjusios jų apginti ir išsaugoti tautos gyvuoja tik kaip etnokultūrinės bendrijos, turinčios nedaug galimybių išvengti jų tykančios lemties. Toji lemtis - būti biologine medžiaga arba, kaip šiandien įprasta sakyti, „žmogiškaisiais ištekliais“, kuriais savo nuožiūra naudojasi savo būtį valstybiškai įtvirtinusios politinės tautos kurdamos savąją galią ir didybę. Šitaip jos teigia ir įtvirtina save pasaulio istorijos scenoje. O jų savikūros žaliava virtusios tautos pralaimėtojos anksčiau ar vėliau dingsta nuo tos scenos visiems laikams. XIX a. ir lietuvių tauta buvo atsidūrusi prie istorinės bedugnės krašto. Taip, Lietuva vadinamame Žemės lopinėlyje daug amžių gyveno lietuviškai kalbantys, savitą kultūrą ir papročius turintys žmonės. Kadaise jie sugebėjo sukurti net galingą valstybę. Net ir ją praradę, jie tam tikra prasme toliau gyvavo savo protėvių žemėje. Tačiau tik tam tikra prasme. Matuojant kasdienio gyvenimo masteliu, jie čia dar buvo: gimė ir mirė, dirbo ir augino vaikus, šventė savo šventes ir dainavo savo dainas. Tačiau XIX a. jie jau seniai nebuvo tauta. Mat jiems nepriklausė žemė, kurioje gyveno. Čia jie buvo tik atsitiktiniai prašalaičiai. Visais atžvilgiais - ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu - žemiausia, labiausiai engiama ir užguita, mažiausiai teisių turinti Lietuvoje gyvenusi bendruomenė. Tiesa, šalia jų gyveno kiti žmonės, taip pat vadinę save lietuviais. Tačiau šias iš bendro kamieno išaugusias dvi lietuvių bendrijas jau mažai kas siejo. Jos priklausė skirtingiems ir vienas kitam susvetimėjusiems socialiniams ir kultūriniams pasauliams. Skirtinga kalba tik dar labiau išryškino tarp jų tvyrojusią prarają. Ji tarsi liudijo, kad ši praraja buvo ne tik socialinė ir kultūrinė, bet kone antropologinė - dvi nelygiavertes ir nelygiateises žmogiškų būtybių rūšis skirianti bedugnė. Tapti visaverčiu žmogumi - pakilti ant aukštesnio visuomenės hierarchijos laiptelio - žemakilmis lietuvis galėjo tik prarasdamas savastį ir tapatumą. Savanoriškai arba priverstinai išsižadėti savo kalbos ir kultūros, nutraukti dvasinius ir moralinius saitus su prigimtine bendruomene - tokia buvo lietuvio virsmo visaverčiu ir visateisiu žmogumi kaina. Tai buvo grynai individualus gelbėjimosi kelias - galimybė tik pavieniams asmenims, o ne visai lietuviškai kalbančių žmonių bendrijai pakilti iš socialinės hierarchijos dugno. Tokiomis sąlygomis lietuviai sparčiai tirpo. Kaip kolektyvinė bendrija jie buvo iškritę iš istorijos, nes šitoks jų buvimas neturėjo jokio istorinio tikslo ir prasmės. Todėl iki XIX a. Atgimimo lietuvių tautos nebuvo ta prasme, kad ji neegzistavo kaip atskira ir savarankiška politinė ir istorinė bendrija. Lietuviai buvo tik kitų - jau sąmoningų ir istorinių - tautų savikūros „žaliava“, arba „žmogiškų išteklių“ šaltinis, kuriuo tos tautos, daugiausia rusai, lenkai ir vokiečiai, nevaržomai naudojosi statydamos savosios galios ir šlovės rūmą. Ir šie „ištekliai“ sparčiai seko: vėluojanti virsti tikra modernia tauta lietuviakalbių žmonių bendrija tirpo kaip pavasarinis sniegas.

Ir staiga viskas pasikeitė. Kai net optimistams atrodė, kad viskas baigta ir nebėra jokios vilties, buvo suvokta gelbstinti tiesa ir ištarti lemtingi žodžiai. „Lietuva - lietuviams!“ Šie žodžiai iš tiesų gelbstintys ir šventi, nes jie paskutinę akimirką išplėšė jau merdinčią lietuviakalbių žmonių bendriją iš nebūties nasrų. Teiginys „Lietuva - lietuviams“ įprasmino šių žmonių sąmoningą ir valingą apsisprendimą bei ryžtą būti - išlikti savimi. Šie žodžiai - tautos politinės ir istorinės būties formulė. 

Tik politiškai susiorganizavusi ir sukūrusi savo valstybę etnokultūrinė ir kalbinė žmonių bendrija virsta tikra istorine tauta. Taigi šiais žodžiais buvo pasakyta: nuo šiol mes esame laisvų ir lygių žmonių politinė bendruomenė, sugebanti valdyti savo istorinį likimą ir solidariai prisiimti atsakomybę už nuo amžių mūsų protėvių gyventą, jų puoselėtą ir gintą žemės lopinėlį prie Baltijos jūros. Būtina akcentuoti: jais nebuvo pasakyta, kad Lietuva yra tik lietuviams. Šie žodžiai turi aiškią ir nedviprasmišką politinę prasmę: lietuviai nuo šiol yra savo protėvių žemėje modernią ir demokratinę valstybę steigianti tauta. Kalbant dar aiškiau - šią valstybę steigiantis kolektyvinės politinės valios subjektas. Jeigu lietuviams nebūtų pavykę tapti politine ir istorine tauta, jų likimas būtų pakrypęs visiškai kitokia vaga. Pačios „Lietuva“ vadinamos šalies (jei tokia apskritai būtų) vaizdas greičiausiai neatpažįstamai skirtųsi nuo dabartinio, nes 1918 m. Vasario 16-osios modernioji Lietuvos valstybė paprasčiausiai niekada nebūtų gimusi. Tokia yra politinė ir istorinė žodžių „Lietuva - lietuviams“ prasmė. Ir jie niekada nereiškė ko nors kito. Tuo neleidžia abejoti pirmojo tautos nepriklausomo gyvenimo tarpsnio patirtis. Tarpukario Lietuvos Respublika sėkmingai atliko savo politinę ir istorinę misiją. Ji ne tik tapo tvirtu gynybiniu skydu, sustabdžiusiu tautos garmėjimą į istorinės nebūties bedugnę, bet ir leido iki tol neregėtomis spalvomis sužėrėti visoms jos kūrybinėms galioms. Tapę politine tauta, lietuviai virto ir tikra europine tauta. Kartu tautinė Lietuvos valstybė buvo atvira pasauliui šalis ir tikrai moderni politinė bendrija, nes visi jos nariai, ne tik lietuviai, bet visų tautybių gyventojai, turėjo lygias pilietines ir politines teises.

Tačiau stebuklingai atgimusiai tautai atsivėrusį atvirą ir šviesų politinės ir istorinės būties horizontą ilgiems dešimtmečiams užtemdė valstybės okupacija ir aneksija. Ji išplėšė lietuvius iš jiems priklausančių ir jų pačių valdomų erdvės ir laiko - atsaistė nuo jų žemės ir atėmė jų kolektyvinio buvimo istorijoje tikslą ir prasmę. Netekę savo valstybės, žemės ir Tėvynės bei iškritę iš savos istorijos lietuviai buvo atblokšti į praeitį ir vėl tapo ikipolitine ir ikiistorine tauta - viena iš daugelio komunistinės imperijos etnokultūrinių ir kalbinių grupių. Erdviniais ir laikiškais jų buvimo atskaitos taškais tapo okupantų primestos vietos ir laiko būtiškosios perspektyvos sampratos. Modernioji valstybinė lietuvių tauta buvo verčiama „daugianacionalinės socialistinės Tarybų Lietuvos liaudies“ dalimi. Nuosekliai įgyvendinant komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ principą - proletarai neturi tėvynės, - Lietuva liovėsi buvusi lietuvių tautos Tėvynė.

Ji, geriausiu atveju, galėjo būti tik „gimtinė“ arba „tėviškė“, jokių politinių ir valstybinių siekių neturinti priminti ir įkvėpti imperijos dalis. Teoriškai lietuviams priklausė „visa plačioji tarybinė tėvynė“, o Lietuva - tik geografinis ir teritorinis-administracinis šios „tėvynės“ vienetas - savo ruožtu tapo pereinamuoju kiemu arba potencialiais kiekvieno panorusio joje įsikurti „tarybinio žmogaus“ namais. Žinoma, pavergta tauta kiek įstengdama laikėsi įsikibusi savo žemės ir iki pat Nepriklausomybės atkūrimo joje sudarė gyventojų daugumą. Tačiau šis faktas neturi klaidinti. Politiškai ir ideologiškai lietuviai buvo atsaistyti nuo „Lietuva“ vadinamos teritorijos ir vėl, kaip ankstesniais amžiais, tapo atsitiktiniais prašalaičiais savo protėvių žemėje. Nes ji vėl nebebuvo Lietuva lietuviams. Tarybų Sąjungoje kryptingai vykdomas tautų išvietinimas reiškė, kad jokia tauta negali turėti nuolatinės gimtosios žemės ir tikros Tėvynės - tai buvo universalus komunistinės imperijos erdvinės organizacijos principas. Jis ne kartą buvo patvirtintas ir praktiškai. Tik palyginti laimingai susiklosčius aplinkybėms lietuvių tauta, nors ir patyrusi didžiules tremtis, vis dėlto nebuvo iškeldinta iš savo žemės visa ir neatsidūrė nuo jos už tūkstančių kilometrų, kaip kad nutiko dar nelaimingesnėms imperijos tautoms.

Pasikeitė ir lietuvių buvimo laikinė perspektyva. XIX a. pabaigoje sugebėjusios prabusti ir subręsti iki politinės tautos lietuviakalbių žmonių bendrijos buvimo pasaulyje ir istorijoje tikslas ir prasmė buvo aiškiai apibrėžti - visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir įsitvirtinti pasaulyje tarp kitų moderniųjų tautų, šitaip užsitikrinant ilgaamžę tautos istorinės būties perspektyvą. Praradusios valstybę tautos iškritimas iš istorijos reiškė tai, kad ši perspektyva buvo paneigta ir iš jos jėga atimta. Išnykti be pėdsako ištirpstant būsimojoje betautėje žmonijoje, arba „pasaulinėje komunistinėje visuomenėje“ - toks dabar turėjo būti galutinis ir aukščiausias tautos buvimo istorinis tikslas. Buvo neslepiama, kad tauta turi išnykti dar anksčiau, jau pakeliui į šį galutinį tikslą asimiliuodamasi „naujoje istorinėje žmonių bendrijoje“ - rusakalbėje „tarybinėje liaudyje“. Šis tautos slinkimo nebūtin - lietuvio dvasinio virsmo ištautintu homo sovieticus - tarpsnis buvo vadinamas „didžiausio istorijoje lietuvių tautos klestėjimo“ laikotarpiu. Būtent šiuo „klestėjimo“ laikotarpiu lietuviai grįžo į XIX a. ir kitu atžvilgiu: liovėsi būti savarankiška ir tikrai moderni tauta, suvokianti save kaip lygių, laisvų ir solidarių žmonių bei piliečių bendruomenę. Ankstesnę bedugnę tarp „žemesnių“ ir „aukštesnių“ lietuvių - nekilmingos prastuomenės ir bajorų - pakeitė nauja praraja. Radosi milžiniškas atotrūkis tarp „atsilikusių“ ir „tamsių“ lietuvių tautos, troškusios išsaugoti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūros tradicijas bei svajojusios atkurti valstybę, ir „pažangių“, „apsišvietusių“ lietuvių, pretendavusių į tos tautos vedlių ir „avangardo“ vaidmenį, raginusių ir vertusių kuo greičiau atsikratyti visų tų „pasenusių atgyvenų“ ir išmesti jas į „istorinių atliekų“ sąvartyną. Kaip ir daugelis XIX a. bajorų, jie savęs nelaikė lygiais tautos nariais, bet manė esą pakilę virš jos kaip aukštesnės rūšies būtybės, arba „antžmogiai“, vykdantys tik jiems skirtą misiją vesti „istorinės pažangos dialektikos“ nesuvokiančių „tamsuolių tautą“ į šviesią komunistinę ateitį. Kadangi atsaistyti nuo savosios žemės ir išbraukti iš savosios istorijos lietuviai nebuvo politinė tauta, „LTSR“ vadinto imperijos administracinio vieneto valdytojai niekaip nebuvo atsakingi už lietuvių tautos likimą ir ateitį. Tautos išlikimas ne tik nebuvo jų rūpestis, priešingai - jiems buvo patikėtas uždavinys visomis išgalėmis priartinti jos istorinio buvimo pabaigą. Šie uolūs administratoriai buvo atsakingi tik už jų tvarkomos teritorijos „ekonominės ir socialinės plėtros“ rodiklius, o kokių tautybių žmonės gyvens šioje teritorijoje, sprendė ne jie ir jiems tai buvo visiškai nesvarbu. Trūko tik nurodymo iš imperijos centro, ir jie klusniai ir nedvejodami būtų iškėlę visus savo tautiečius į bet kurią „plačiosios tėvynės“ vietą.

Tad išvietinti ir išlaikinti lietuviai tapo tuo, kuo buvo ir kitos Tarybų Sąjungos tautos: imperijos centrinės valdžios nuožiūra laisvai kilnojama ir bet kur siunčiama pigia darbo jėga, o prireikus - ir patrankų mėsa. Nebeveikiant valstybę leidusiam įsteigti principui „Lietuva - lietuviams“, turėjo iš esmės keistis ir demografinis šalies vaizdas. Jo idealas, arba pageidautinas modelis, buvo „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštelė. Vieta, į kurią suplūsta - savanoriškai arba su partijos įteiktais kelialapiais - internacionaliniai „tarybinių darbo žmonių“ kolektyvai. Taip buvo pompastiškai vadinamos visoje imperijoje besiblaškančios arba joje perkėlinėjamos klajūnų minios. Šie ištautinti, išrauti iš savo žemės ir atsaistyti nuo tėvynės, užmiršę savo kultūros tradicijas ir praradę istorinę atmintį žmonės buvo vadinami „mankurtais“ - savo tikrosios padėties nesuvokiančiais ir todėl pavyzdingai klusniais vergais. 

Lietuva taip pat tapo imperijoje vykdytos „internacionalinės tautų draugystės“ politikos taikiniu ir auka: jos žemė turėjo tapti tokia pat „sparčiosios komunistinės statybos“ aikštele ir tokių pat mankurtų - „socialistinės tarybų Lietuvos liaudies“ - surinkimo ir paskirstymo punktu. Šį „tautų draugystės“ idealą buvo tvirtai ir nuosekliai siekiama įgyvendinti. Tik dėl įvairių palankių aplinkybių prie jo nebuvo priartėta taip smarkiai, kaip, pavyzdžiui, Kazachstane ar Latvijoje, kur tautos tapo mažumomis savo pačių žemėje.

Virtusi tik etnokultūrine ir kalbine bendrija, lietuvių tauta merdėjo ir nyko. Tautos branduolys - tvirčiausią politinę, valstybinę ir istorinę sąmonę turėję ir todėl atkakliausiai pavergėjams pasipriešinę Lietuvos Respublikos piliečiai - buvo sunaikintas, atsidūrė išeivijoje arba buvo nutildytas. Natūraliai keičiantis krašto gyventojų kartoms ir nesant palankių sąlygų bent jau palaikyti šią sąmonę - o ką jau kalbėti apie puoselėjimą ir stiprinimą, - toji sąmonė tolydžio dilo. Tiesa, pasibaigus atviro naikinimo tarpsniui, galėjo atrodyti, kad tauta išliko ir net turi ateitį. Tačiau tai buvo apgaulinga regimybė.

Mat fiziškai toji lietuviakalbių žmonių bendrija gyvavo toliau ir net pamažu gausėjo. Lietuviai, kaip ir jų seneliai ir proseneliai - XIX a. baudžiauninkai, o vėliau laisvieji valstiečiai, - iki XIX a. tautinio prabudimo gyveno tarsi normalų, įprastinių darbų ir rūpesčių kupiną gyvenimą. Daugelis vis dar stengėsi išsaugoti ir puoselėti naikinamą gimtąją kalbą, papročius ir kultūrines tradicijas. Tačiau taip darė anaiptol ne visi. Tautos nykimo požymiai darėsi vis akivaizdesni. Lėtai, bet nenumaldomai gausėjo tokių, kuriems lietuvių kalba darėsi tik iš įpročio dar vartojama priemonė susišnekėti kasdieniais buitiniais reikalais, o ne tautos dvasios išraiška ir jos aukštesnius kultūrinius siekius įkūnijanti bei įprasminanti kalba. Kaip aukštosios kultūros kalba jiems lietuvių kalba atrodė „neperspektyvi“. Netrūko ir besipiktinančių, kodėl visose viešojo gyvenimo srityse delsiama pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos. Tokiems „lietuviams“ savosios kultūros tradicija atrodė tik juokinga ir išnykti pasmerkta atgyvena, o pastangos ją išsaugoti ir puoselėti - tik varginanti ir beprasmė našta.

Tautos namus - nepriklausomą tarpukario Lietuvą - sunaikinusi svetima valstybė pamažu darėsi sava, nes vis daugiau lietuvių aną Respubliką pamiršo arba, paveikti okupantų ir jų talkininkų ilgai ir sistemingai skleisto propagandinio melo, pradėjo laikyti ją istoriniu nesusipratimu ir klaida, tad galiausiai ėmė apskritai nesusivokti esą pavergti ir gyvenantys ne savoje šalyje. Arši okupantų kova su „lietuviškuoju nacionalizmu“ didele dalimi buvo sėkminga ir davė apčiuopiamų rezultatų. Nepriklausomą valstybę grindusį ir leidusį sukurti principą „Lietuva - lietuviams“ vieni lietuviai apskritai pamiršo arba nebesuvokė jo tikrosios politinės ir istorinės prasmės; kiti miglotai dar suvokė jo prasmę, tačiau bendroji tendencija buvo akivaizdi ir nekėlė jokių abejonių. Nenumaldomai artėjo dvasinė, politinė ir istorinė katastrofa - visiško ir negrįžtamo lietuvių ištautinimo, nupolitinimo ir nuistorinimo stadija, kai absoliučiai daugumai nykstančios tautos narių principas „Lietuva - lietuviams“ darėsi tik niekam nereikalinga ir net žalinga archajiška „atgyvena“. Pradėta nuoširdžiai tikėti, kad vadovavimasis šiuo principu esąs tik dvasinio, moralinio ir intelektualinio „uždarumo“, „ribotumo“ ir „tamsumo“ požymis. Taigi buvo prieita riba, kai didėjo ir net darėsi dauguma ta tautos dalis, kuri savanoriškai troško grįžti į tėvų ir senelių - ikipolitinę ir ikiistorinę XIX a. baudžiauninkų ir valstiečių - visuomenės būklę, negana to, tokį grįžimą ir nuosmukį laikė šuoliu į naują pažangos pakopą. Nenumaldomai artėjančią tautos baigtį pristabdė Sąjūdžio banga. Tačiau tik trumpam - vos keleriems metams.