Philippe de Suremain. Diplomatai neretai panašūs į ugniagesius

Skelbiame interviu su pirmuoju Prancūzijos ambasadoriumi Lietuvoje Philippe'u de Suremainu: „Diplomatai neretai panašūs į ugniagesius, nes kol tam tikroje pasaulio vietoje nėra liepsnos, jai neskiriama ir dėmesio, o tai – didelė klaida“.

***

Norėčiau pasiteirauti kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti Prancūzijos ambasadoriumi Lietuvoje?

Mano darbas Lietuvoje jau gana sena istorija. Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpiu teko dirbti Maskvoje, kur praleidau dvi kadencijas su dešimties metų pertrauka – viso aštuonerius metus. Po to, teko vykti į įvarias komandiruotes: lankytis Vilniuje, Rygoje, Taline. Kurį laiką dirbau patarėju kultūros klausimais ir lydėjau vieną dėstytoją į Vilniaus universitetą. Domėjausi Lietuva, bet anuomet kontaktai buvo itin riboti. Niekuomet nepripažinome Baltijos valstybių aneksijos, tad neturėjau teisės susitikti su jokiu pareigūnu. Jau tada pastebėjau, kad Lietuva ypatingai skiriasi nuo kitų respublikų, priklausiusių Sovietų Sąjungai. Tačiau šis regionas buvo labai smarkiai kontroliuojamas. Pavyzdžiui, būdamas Lietuvoje neturėdavau teisės išvykti iš Vilniaus. 

Prasidėjus 1989 metų įvykiams, buvau jau grįžęs į Paryžių ir dirbau Užsienio reikalų ministerijoje. Tada buvau atskingas už Europos teisės klausimus. Be abejonės tai buvo nuostabus laikotarpis, primenantis domino partiją, nes Centrinės Europos šalys išsilaisvino viena po kitos. Nuo to laiko mūsų ryšiai su trimis Baltijos šalių atstovais Paryžiuje buvo tikrai artimi ir šilti. Juos reguliariai priimdavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, o Lietuvai tada atstovavo Ričardas Bačkis. Įvykius sekėme labai dėmesingai, o kai 1990 metais Lietuva paskelbė atstatanti savo nepriklausomybę, dramatiškų įvykių netrūko. Visa tai stebėjo ne tik Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, bet ir viešosios nuomonės atstovai, kurie jautė didelę simpatiją ir puoselėjo šiltus jausmus Lietuvai. Buvo nuostabu matyti, kad prancūzams Baltijos šalys atrodė skirtingos nuo kitų sovietinių socialistinių respublikų. Nepavykęs valstybinis perversmas Maskvoje, išprovokavo Sovietų Sąjungos suirimą, o aš buvau pirmasis žmogus turėjęs rasti sprendimą kaip reaguoti, nes Europos reikalų skyriaus vadovas rugpjūtį atostogavo. Penktą valandą ryto pranešama – valstybės perversmas Maskvoje. Aišku, pradėjome iš karto klausti savęs, kurion pusėn viskas gali pakrypti. Ar bus sukeltas pilietinis karas? Ar nekils chaosas? Reikalai klostėsi labai greitai, bet viskas baigėsi gerai. Tada mes tuoj pat pripažinome Lietuvos nepriklausomybę, o Prancūzijos užsienio reikalų ministras ir Prezidentas François Mitterrandas siekė labai aiškiai pabrėžti, kad mes norime tiesioginių ryšių su trimis Baltijos valstybėmis, ypač su Lietuva. Visi šie įvykiai truko apie savaitę, o jau sekmadienį po Maskvos perversmo per televiziją stebėjau Užsienio reikalų ministro Roland Dumas pasisakymą: „Mes su didele simpatija stebėjome besiklostančius įvykius. Aš siunčiu asmeninius pasiuntinius į tris Baltijos valstybes, kad būtų deramai patvirtintas diplomatinių santykių atkūrimas ir kiekvienoje jų būtų atidarytos ambasados“. Maždaug po penkių minučių man paskambina pareigūnas iš Prancūzijos ambasados Varšuvoje ir sako: „Laukiame Jūsų rytoj ryte.“ Pasiteiravau telefonu apie tai ministro kabineto darbuotojų ir man patvirtino, kad esu skiriamas šioms pareigoms. Taigi, anksti ryte išvykau į Varšuvą, kur manęs laukė automobilis. Taip iš Varšuvos atvykau į Vilnių. Tada nebuvo tiesioginio susisiekimo su Lietuva, o vykti lėktuvu per Maskvą nebuvo galimybių. Vakare atsiradau prie Lietuvos sienos ir nežinojau, ką ten sutiksiu: Lietuvos muitininkus ar sovietų muitininkus? Taigi, kreipiausi į ten esantįjį: „Ar Jūs sovietų pareigūnas?“ O jis man rusiškai atsako: „Kol kas taip.“ Kitoje pusėje manęs laukė dabartinė Lietuvos ambasadorė Prancūzijoje Jolanta Balčiūnienė ir mes nuvykome tiesiai į valstybės vadovo Vytauto Landsbergio biurą. Tuo metu ten dar stovėjo barikados, o smėlio maišai gulėjo koridoriaus gilumoje. Galima buvo pajusti, kad labai laikotarpis įtemptas, bet jis lyg ir eina į pabaigą. O juk įtampa buvo tokia didelė, kad bet kuriuo momentu reikalai galėjo baigtis labai blogai. Laimei, lietuvių šaltakraujiškumo dėka, susidūrimų pavyko išvengti. Dešimtą valandą vakaro mane priėmė valstybės vadovas Vytautas Landsbergis ir mes kalbėjomės iki trečios valandos ryto. Tada pamaniau, kad ilsėtis nebėra kada ir automobiliu išvykau į kitas dvi Baltijos valstybes, atlikti tokių pačių užduočių. Vėliau, po apsilankymo pas visus Baltijos valstybių prezidentus, manęs buvo paklausta, ar galėčiau vykti atlikti ambasadoriaus pareigų Lietuvoje. Galėjau pasirinkti bet kurią iš trijų Baltijos valstybių, bet į tokį pasiteiravimą atsakiau, kad Vilnius man puikiausiai tinka. Taigi, jau žinojau, kad dirbsiu ambasadoriumi Vilniuje. Tai buvo patvirtinta, kai atvykęs į Taliną, sužinojau, kad Užsienio reikalų ministras Roland Dumas yra apsisprendęs pats vykti į Lietuvą, Latviją ir Estiją bei susitikti su Lietuvos vadovu Vytautu Landsbergiu. Todėl labai greitai sugrįžau į Vilnių, o kai Roland Dumas susitiko su prezidentu Vytautu Landsbergiu, jis mane pristatė kaip naująjį Prancūzijos ambasadorių. Tada buvau vienas pirmųjų užsienio ambasadorių. Tada greitai grįžau į Prancūziją, gavau paskyrimą, kredencialus ir vėl atvykau į Lietuvą jau su savo lagaminu. Apsistojau ne itin aukštos kokybės viešbutyje ir pradėjau dirbti. 

Atmosfera buvo ypatinga. Viena vertus, gana sunku, nes buvo vykdoma blokada, o sovietinė tiekimo sistema visiškai neveikė. Trūko degalų, parduotuvės buvo tuščios ir pan. Žmonėms buvo nelengva, bet tuo pat metu tvyrojo nepakartojama euforijos atmosfera. Žmonės išgyveno tą nepriklausomybės laikotarpį su dideliu entuziazmu, nors lietuviams būdingą entuziazmą galima apibūdinti kaip flegmatišką. Bet ši patirtis – itin ypatinga ir ji išliko mano atmintyje kaip labai gyva ir jaudinanti. 

Jūs manęs klausėte, kaip buvau sutiktas. Turiu pasakyti, kad labai retai pavykdavo sulaukti tokio šilto sutikimo. Visuose lygmenyse, pradedant nuo prezidento Vytauto Landsbergio, baigiant premjeru, ministrais ir Seimu, susilaukdavau aktyvios paramos. Sunkumai atsirasdavo tik todėl, kad reikėjo atkurti valstybę. Ją reikėjo visiškai pertvarkyti. Aišku, kad man, kaip ir vėliau atvykusiems mano kolegoms, teko pirmoji svarbi užduotis - rasti ambasados pastatą ir sužinoti, kas galėtų kompetentingai pagelbėti. Buvo neaišku, ar reikia kreiptis į miesto merą, ar į Vyriausybės vadovą, ar į Seimą? Nežinojome, kaip geriausia elgtis, nes nebuvo nustatytų taisyklių, bet visi nuostabiai padėdavo. Turėjome mintį šiam reikalui panaudoti Stendalio namą, kaip mes, prancūzai, jį vadinome. Tačiau pastatas buvo smarkiai apgriuvęs, o be to, reikėjo išsiaiškinti, su kuo būtina susitarti. Taigi, belaukiant išeities, mums leido įsikurti apatiniame kito pastato aukšte, kuris vėliau tapo Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Tai buvo įstabus draugiškumo gestas, nes vieta – iš tiesų puiki. Todėl galėjome labai greitai atidaryti ambasadą. Taigi, 1991 lapkričio 15 dieną virš pastato iškėlėme Prancūzijos vėliavą ir mačiau gatve einančių žmonių emocijas. Panašūs jausmai juos užplūsdavo pamačius Švedijos, Danijos ar Didžiosios Britanijos ambasadų vėliavas, nes tuo metu visi suprato, kad atsiradus užsienio valstybių ambasadoms, Lietuvos Nepriklausomybė tampa tikrove. Bet pačioje veiklos pradžioje nebuvo nieko. Šalia esantis Vilniaus universitetas mums paskolino keletą stalų. Vienas žmogus turėjo spausdinimo mašinėlę su prancūzišku raidynu, kurią taip pat pasisikolinome. Kultūros ministerija atidavė keletą paketų rašomojo popieriaus. Tvarkėme reikalus labai spontaniškai, smulkių uždavinių - daug, o dirbti iš tiesų nebuvo lengva. Kita, vertus aplinka buvo nuostabi. Palaikyti ryšius su Paryžiumi buvo sunku, nes sovietinė telefonų sistema veikdavo labai prastai. Kartkartėmis galėdavau paskambinti iš Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio kabineto, nes ten veikė netiesioginė ryšio linija, kurią galima pavadinti vyriausybine. Ji veikdavo per Maskvą, todėl buvo efektyvesnė. Jau vėliau norvegai padovanojo didžiulę parabolinę anteną, kuri buvo įtaisyta ant Seimo rūmų stogo. Tada kartais galėdavau prie jos prisijungti, kad palaikyčiau ryšį su Paryžiumi. Kitais atvejais, pasitelkdavau į pagalbą krovininių automobilių vairuotojus ar nevyriausybinių organizacijų atstovus, kuriems galėčiau perduoti laiškus ir pranešimus, kad galiausiai šie dokumentai atsidurtų Paryžiuje. Man, kaip diplomatui, tai buvo unikali ir nematyta patirtis. Darbo vietoje susilaukiau labai daug pagalbos, o žmonių nuoširdumas ir šiluma buvo tiesiog ypatingi. 

Prancūzijos viešoji nuomonė labai entuziastingai palaikė Lietuvos išsilaisvinimą, todėl valdžios institucijos veikė labai efektyviai. Svarbiausias mano vykdytos misijos prioritetas buvo atidaryti ambasadą ir užtikrinti, kad ji, kiek galima greičiau, pradėtų efektyviai veikti. Prancūzijos prezidentas François Mitterrandas tapo pirmuoju valstybės vadovu apsilankiusiu Lietuvoje, o dėl šios priežasties reikėjo turėti jau veikiančią ambasadą. Jis atvyko į Lietuvą, kiek prisimenu, 1992 kovo mėnesį. Jo sutikimą organizavome kartu su Lietuvos protokolo tarnybos vadovu, nes viskas vyko pirmą kartą. 

Minėjote materialius sunkumus, o kokių politinių iššūkių patyrėte? Ar nebuvo sunkumų santykiuose su Rusija? 

Atvirai kalbant, politinių sunkumų nepatyriau. Rusai tada užėmė veikiau stebėtojo poziciją. Jų politinė sistema byrėjo, Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti, Michailas Gorbačiovas pasitraukė, o Borisas Jeltsinas užėmė jo vietą. Nereikia pamiršti, kad pastarasis pirmas pripažino Baltijos valstybes. Vietoje dar buvo dislokuota pusiau rusiška sovietų kariuomenė, kuri gyveno savo kareivinėse. Kareiviai praktiškai neturėjo teisės iš ten išeiti. Tuo metu vyko pirmasis NATO valstybių atstovų susirinkimas. Tikslios datos jau nepamenu. Vienas rusų generolas, žinojęs sklindančius gandus ir teisėto nerimo kupinas lietuvių nuotaikas, turėjo pakankamai išminties atidaryti kareivines Vilniuje. Žmonės atėjo ir pamatė, kokiose sąlygose gyveno rusų kareiviai. Tai nepaprastai palengvino padėtį, nes visi suvokė, kad tiems rusams taip pat nėra taip viskas paprasta. Prasidėjo derybos, o tuometinis Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius derėjosi dėl armijos išvedimo. Kartais jis man papasakodavo, kaip tai vykdavo. Ypatingai žaviuosi lietuviais dėl jų flegmatiško būdo. Jie niekada neužsiplieksdavo pykčiu ir derėdavosi lėtai. Galų gale, sovietinės armijos išvedimas buvo įvykdytas be klaidų. Sovietų kareiviai paliko kareivines baisioje būklėje. Bet kokiu atveju, nepamenu jokio incidento. 

Ar sulaukėte Prancūzijos lietuvių bendruomenės paramos ir palaikymo?

Tai - nedidelė bendruomenė, tačiau jau buvau su jais susipažinęs. Pažinojau Ričardą Bačkį ir dar keletą žmonių. Jie džiaugsmingai sekė visus įvykius, o man tai buvo naudinga. Jiems padedant, aš daugiau sužinojau apie Lietuvą. Sovietų valdymo laikotarpiu dirbau Maskvoje, o tada galėjau dviems dienoms atvykti į Vilnių turistinei kelionei. Bet nebuvo įmanoma nieko pamatyti: nežinojome kas yra Lietuva, kokios jos tradicijos ir kultūra. Žinios buvo tikrai menkos. Akivaizdu, kad Prancūzijos lietuvių bendruomenės egzistavimas, nors ir kuklus, labai pasitarnavo puoselėjant praeities atminimą. Todėl, jiems padedant, dar prieš išvykdamas jau neblogai žinojau, kokiame krašte reikės įsikurti.

Kaip buvo planuojama palaikyti ryšius su Lietuva? Ar buvote gavęs oficialių nurodymų šioje srityje? Kaip organizavote ambasados darbą?

Manau, kad tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai buvau išsiųstas negavus jokių instrukcijų. Paprastai, paskyrus ambasadorių, susirenka visas direktoratas ir jam duodami nurodymai, susiję su konkrečiomis ekonomikos ar vidaus reikalų ministerijomis. O čia viską pradėjome nuo nulio. Manęs netgi paprašė paredaguoti įgaliojimus suteikiantį laišką, kurį turėjo pasirašyti François Mitterrandas. Paprastai laikomasi tokios formulės: „Aš atšaukiu savo ambasadorių ir vietoje jo skiriu kitą.“ Šiuo atveju reikėjo iš naujo įkurti ambasadą, kuri buvo uždaryta nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Aš pakeičiau paskyrimo formulę. Na, o man buvo pasakyta, kad viską pamatysiu vietoje. Buvo norima, kad ambasada atsidarytų kuo greičiau ir kad santykiai visose srityse, o ypač kultūros sferoje, vystytųsi kuo sparčiau. Galiausiai, buvo pasakyta: „Raskite išetį pats.“ Po to, sulaukiau didelės paramos. Jaučiau, kad už mano nugaros visgi yra Užsienio reikalų ministerija. Daug padėjo ir Vidaus reikalų ministerija, kuriai vadovavo ministras Pierre Joxe. Jis buvo susitikęs su Vytautu Landsbergiu ir labai domėjosi Nepriklausomybę paskelbusia Lietuva. Gynybos ministerija taip pat rodė susidomėjimą. Buvo žmonių aistringai besidominčių Lietuvos patirtimi, būtent Prancūzijos banko vadovas Jacques de Larosière. Alžyro nepriklausomybės paskelbimo momentu jis padėjo įvesti naują alžyriečių valiutą, o Lietuva taip pat rengėsi įvesti savus pinigus. Pradžioje buvo talonai, po to jau litai. Ši patirtis labai jį domino. Daug svorio įgavo dar vienas fenomenas - Prancūzijos banko vadovas domėjosi Lietuva, nes jis saugojo Lietuvos auksą. Tuo mes labai didžiavomės, nes net vokiečiams nepavyko okupacijos metais išsaugoti jiems patikėtąjį auksą. Dėl šių priežasčių daug itin aukšto rango Prancūzijos pareigūnų domėjosi naujai atsikuriančia Lietuvos valstybe ir jos patirtimi. 

Kokį įspūdį apie Lietuvą oficialaus vizito metu susidarė Prancūzijos prezidentas François Mitterrandas?

Pasibaigus oficialiam vizitui, jis išvyko iš Lietuvos nusiteikęs entuziastingai, nes sutikimas buvo neįtikėtinai šiltas. Šimtai lietuvių būriavosi gatvėse nuo pat Vilniaus oro uosto iki miesto centro. Niekas nebuvo verčiamas ten stovėti, kadangi sovietų valdymo epocha jau buvo pasibaigusi. Reikia prisiminti, kad sovietai būdavo įpratę kurti didžiulius užsienio svečių sutikimo komitetus, o Lietuvoje tuomet buvo juntamas tikras priėmimo nuoširdumas. Ši patirtis prezidentui François Mitterrandui paliko didelį įspūdį. Kalbėdamas apie tai dar prieš pat išvykimą atgal į Prancūziją, jis man trumpai pasakė: „Nuostabu.“

Kaip vyko Prancūzijos ir Lietuvos bankų vadovų bendradarbiavimas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę?

Pirmiausia į Lietuvą atvyko Prancūzijos banko ekspertai, o po to Lietuvos oficialių pareigūnų delegacija nuvažiavo į Paryžių. Įdomu tai, kad kai tik Lietuvos premjeras Adolfas Šleževičius atvyko į Prancūzijos sostinę, jis tuojau pat buvo priimtas Prancūzijos banke, kuriam tuo metu vadovavo Jean-Claude Trichet. Apsilankymo diena buvo šeštadienis prieš Sekmines, o tokiu metu daugiau nei pusė Prancūzijos nedirba. Pokalbio metu premjeras Adolfas Šleževičius pasakė: „Labai norėčiau pamatyti Lietuvos auksą.“ Tada Prancūzijos banko valdytojas Jean-Claude Trichet atsakė: „Gerai. Kodėl gi ne?“ Tuo metu Lietuvos auksas buvo laikomas Prancūzijos banko požeminėse saugyklose, esančiose beveik šimtas metrų po žeme. Tai - iš tiesų ypatinga vieta. Reikėjo surasti ir pakviesti visus specialius banko pareigūnus, žinančius ir galinčius surinkti saugos kodo skaičių kombinacijas. Kiekvienas pareigūnas paprastai žino tik jam patikėtą saugos kodo skaičių nuo durų, leidžiančių patekti į patalpą, kurioje saugomas Prancūzijos aukso rezervas. Todėl, norint atidaryti patalpą, jie visi turi susirinkti drauge, nes vienas pareigūnas nežino kitam pareigūnui patikėto kodo skaičių kombinacijos. Tą įsimintiną savaitgalį mums visgi pavyko atverti tas didžiules ir labai sunkias beveik septynerių metrų duris, turinčias apsaugos sistemą nuo radiacijos ir galinčias užtikrinti žmonių išgyvenimą netgi cheminio karo metu. Jos buvo sukurtos dar Antrojo Pasaulinio karo metais (apie 1940-uosius) Prancūzijos materialiniam rezervui saugoti. Mes ten įėjome ir aš pamačiau tuos aukso luitus su įrašu Lietuvos bankas keliomis kalbomis. Tai buvo tikrai įspūdingas momentas. Vėliau keitimasis žiniomis bankininkystės sektoriuje tapo labai intensyvus. Galiausiai, lietuviai įsivedė savus pinigus ne tik remdamiesi sukaupta patirtimi, bet kviesdamiesi finansų specialistus iš skirtingų valstybių. 

Minėjote kultūrinius Prancūzijos ir Lietuvos ryšius. Kaip jums sekėsi juos atkurti?

Sovietiniu laikotarpiu mums padėjo tai, kad Vilniaus universitete jau buvo prancūzų dėstytojų. Jų buvimas – itin diskretiškas, bet veiksmingas dalykas. Labai daug šioje srityje padėjo asociacija Lituanie-France. Ji egzistavo dar prieš karą, po to vėl atsikūrė. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais jie buvo labai aktyvūs, nuolat rinkdavosi drauge. Jei frankofonų skaičius šalyje buvo mažas, frankofilų tikrai netrūko. Ši organizacija, vadovaujama Birutės Strakšienės, padėjo mums Kaune jaustis itin šiltai priimtiems. Greitai radome bičiulių ir buvo sukurta bazė veiklai vykdyti. Aš palaikiau ryšius su Robero Šumano fondu, kuris labai domėjosi europiniais klausimais, veikė kaip tyrimų centras ir propagavo Europos Sąjungos puoselėjamas vertybes. Aš jiems pasakiau, kad Kaune galima daug nuveikti. Jie atsakė: „Gerai. Imkimės veiklos“. Tai buvo nuostabu, nes pavyko sukurti nedidelį kultūros centrą. Jam gyvybingumo suteikė Lituanie-France asociacija. Kaune kultūros centrą jau turėjome, o Vilniuje nebuvo nieko. Akivaizdu, kad Prancūzų kultūros centro reikėjo ir sostinėje, kur susitelkusi visa šalies administracija. Robero Šumano fondo atstovai, atvažiavę į Vilnių, matė, kad tokio centro reikia ir šiame mieste. Jie mums daug padėjo ir po kurio laiko Prancūzų kultūros centrą Vilniuje visgi pavyko atidaryti keletoje vienos mokyklos klasių. Mums buvo leista jomis naudotis laukiant, kol bus užbaigta Stendalio namo restauracija. Tai - didelis darbas, nes šis namas buvo visiškai sugriuvęs. Asmenys atsakingi už kultūrinių ryšių puoselėjimą gerai atliko savo pareigas, o lietuviai taip pat nestokojo iniciatyvos. Todėl pasisekė įsteigti du kultūros centrus: vieną – Kaune, o kitą – Vilniuje. Jie abu puikiai išplėtojo savo veiklą. 

Minėjote Stendalio namą... Kodėl buvo toks didelis susidomėjimas šiuo pastatu? Kaip sprendžiant įsikūrimo klausimus Jums pagelbėjo Vilniaus universitetas?

Svarbūs buvo du dalykai. Viena vertus, sovietiniu laikotarpiu ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais dalykai labai greitai keitėsi ir niekas nenumatė Maskvoje įvykusio pučo. Bet buvo suvokta, kad dėl vykstančių politinių pasikeitimų Baltijos valstybės atgaus laisvę vienaip ar kitaip. Palaipsniui atsirado idėja, kad Vilniuje reikėtų įkurti prancūzų kultūros centrą. Tuo metu mums pasiūlė šitą pastatą, nes jis priklausė Vilniaus universitetui. Tai daug ką palengvino, nes žinojome, kas yra kompetentingas spręsti šį klausimą. Svarbus ir psichologinis aspektas, nes Prancūzijoje buvo žinoma, kad Stendalis, grįždamas po nesėkmingos karinės kampanijos Rusijoje paskui iš Maskvos bėgantį Napoleoną, buvo apsistojęs šiame pastate. Mes buvome įpratę tą pastatą vadinti Stendalio namu. Taigi, viešoji nuomonė labai domėjosi ir žavėjosi tais dalykais. Jei nebūtų Stendalio asmenybės, vargu ar paprastiems žmonėms būtų padarytas toks stiprus psichologinis poveikis. Manau, kad lietuviai menkai kreipė dėmesį į šį istorijos epizodą ir nebuvo tikri, ar Stendalis ten tikrai nakvojo. Tuo pat metu, šis pastatas turėjo simbolinės reikšmės, nes Jozefas Frankas buvo išskirtinė amenybė. Jei kalbėsime apie komunikaciją, tai visas šis reikalas mums labai pasitarnavo. 

Vilniaus universitetui tada vadovavo nuostabus žmogus – Rolandas Povilionis. Jis pukiai kalbėjo prancūziškai ir dar keliomis kalbomis. Prancūzijos universitetinėje erdvėje jo prestižas buvo labai didelis, o tai labai padėjo plėtoti ryšius su Vilniaus universitetu, kuriame dėstė itin aukšto lygio prancūzų kalbos dėstytojai. Mūsų santykiai buvo labai šilti ir aktyvūs. Kai atvyksti ir nori palaikyti ryšius, pirmiausia reikia surasti pašnekovus, o ten juos iš karto sutikome. 

Kaip užsimezgė santykiai su Vytauto Didžiojo universitetu Kaune?

Prancūzų kultūros centras Kaune pradėjo savo veiklą būtent Vytauto Didžiojo universitete. Žmonės darė tai, ką galėjo su dideliu nuoširdumu ir daug energijos. Buvo organizacinių sunkumų, sudėtinga laikytis praktinės tvarkos. Viską reikėjo kurti ir organizuoti. Judėjimas nebuvo chaotiškas, bet šiek tiek nesistemingas. Tačiau padėtį pavyko gana greitai pakeisti. Šiandien viskas atrodo natūralu ir normalu, bet žinant su kokiais iššūkiais reikėjo susidoroti visam kraštui, akivaizdu, kad šalies atkūrimui buvo būtini tvirtas apsisprendimas ir valios jėga. 

Kaip Prancūzijos ambasadai pavyko įsilieti į Lietuvos viešąją erdvę? Ar spaudos susidomėjimas Jūsų veikla buvo pakankamas?

Kartais duodavau interviu lietuvių žurnalistams, bet tuo metu užmegzti ryšius buvo labai lengva. Sakyčiau, kad pačioje pradžioje žmonės nelabai suprato, kokį vaidmenį atlieka ambasadorius, o tai neretai tam tikra prasme palengvindavo visus reikalus. Vėliau, kai atsirado supratimas, kad ambasadorius – oficialus asmuo, reikėdavo šiek tiek nuraminti žmones, nes jie kartais jausdavo baimę ar sutrikimą. Tačiau dar niekada man nebuvo taip lengva palaikyti kontaktus su įvairiais asmenimis. Gaila, kad dažnai pritrūkdavo laiko ilgesniam bendravimui. 

Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kur kas geriau nei kitose respublikose, ištrūkusiose iš Sovietų Sąjungos, buvo suvokiama tarptautinių santykių reikšmė. Net patys kukliausi piliečiai suprato, kad valstybė egzistuoja, nes ją pripažįsta kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Lenkija arba Skandinavijos valstybės tokios kaip Danija ir Švedija. Buvo galima justi sugrįžimo į gana draugišką šeimą nuotaikas. Tai buvo lyg tam tikra Baltijos valstybių nepriklausomybės ir jų egzistavimo garantija. Kitose šalyse, kuriose nacionaliniai jausmai ne taip stipriai įsišakniję ir buvo menkiau išreikšti, o tautinė tapatybė – ne tokia aiški, viskas klostėsi ne taip sklandžiai. Man susidarė įspūdis, kad lietuviams savosios valstybės nepriklausomybės atgavimas – visiškai natūralus dalykas. Metaforiškai kalbant, jiems tai buvo lyg spintoje pakabinto savo palto išsiėmimas. Nebuvo jokios nežinios, jokio nepasitikėjimo bendraujant su užsienio valstybių atstovais. Veikiau atvirkščiai. 

Kokia kultūrinė veikla buvo organizuojama Prancūzijos ambasadoje? Gal teko rengti literatūros skaitymus, muzikos vakarus ar prancūzų menininkų apsilankymus Lietuvoje? 

Gaila, kad jau nebeprisimenu konkrečių apsilankiusiųjų menininkų pavardžių. Tačiau svarbu tai, kad intelektualinis ir ypač meninis gyvenimas Lietuvoje buvo stipriai įtakojamas tautinės tapatybės veiksnio. Ypač muzikos srityje. Buvo nuostabu matyti aukštą muzikantų ir orkestrų lygį. Be to, stebino muzikinės kompozicijos gyvybingumas ir itin profesionalūs kompozitoriai, kurie rašė jau ir okupacijos metais. Taigi, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o kai kuriais atvejais ir dar anksčiau, į jūsų šalį neretai atvykdavo bendradarbiauti siekiantys prancūzų kūrėjai. 

Egzistuoja dar vienas nuostabus ir gyvybingas fenomenas – teatras. Stebino, kad netgi sovietinės okupacijos sąlygomis Lietuva išliko ta unikalia vieta, kur teatrinė kūryba vystėsi ypač dinamiškai. Tereikia prisiminti Panevėžyje gyvenusį ir dirbusį dramos teatro režisierių Juozą Miltinį, kurio įtaka meno ir visuomenės raidai buvo neįsivaizduojamai didelė. Dar Maskvoje dirbdamas Prancūzijos ambasados patarėju kultūros klausimais žinojau, kad Juozas Miltinis yra visų didžiųjų rusų ir prancūzų teatralų pripažįstamas bei puikiai pažįstamas. Kurdamas savo spektaklius, jis ne tik išsaugojo Vakarų Europos teatro tradicijos atminimą, bet ir išlaikė tamprų ryšį būtent su prancūziškąja teatrine kultūra. 

Be to, Vilniuje veikusio dramos teatro trupė gana greitai buvo pakviesta dalyvauti Avinjono teatro festivalyje. Visa tai leido prancūzams suvokti, kad intelektualiniame lygmenyje jie gali duoti Lietuvai naudingų dalykų, bet kartu gauna galimybę daug įdomaus išmokti iš lietuvių menininkų. Taigi, ambasados kvietimu, Lietuvoje lankydavosi iš tiesų nemažai prancūzų mokslininkų ir muzikų. 

Nederėtų pamiršti dailės, nes ši meno šaka anuomet vaidino svarbų vaidmenį Vilniaus kultūriniame gyvenime. Šiuolaikinio meno centro vadovybė sugebėjo greitai surengti šiuolaikinio meno parodas, kurios būdavo atvežamos iš Prancūzijos, Švedijos, Danijos ir Didžiosios Britanijos. Tam reikėjo daug energijos ir ištvermės. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų paroda taip pat susilaukė didelės sėkmės ir pareikalavo ilgo pasirengimo laikotarpio. Aš taip pat žinojau, kad M. K. Čiurlionio darbus pervežti į kitą demonstravimo vietą nėra lengva. Minėta paroda galiausiai buvo surengta Orsay muziejuje Paryžiuje ir labai gerai įvertinta. Būtent Lietuvos ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis, kuri itin aktyviai dirbo ir vertėjavo Vytauto Landsbergio vizito Paryžiuje metu, pirmoji pasiūlė tokios parodos idėją. Paprastai vertėjas tokiuose pokalbiuose tik verčia, o ji pati dalyvavo vadovų pokalbyje ir juos įtikino, kad tokia paroda - reikalinga. Ugnė Karvelis vėliau taip pat vertėjavo ir Algirdui Brazauskui. 

Kultūrinė diplomatija dabar tampa madinga tema spaudoje, o be to šis reiškinys nagrinėjamas įvairiais politikos teorijos aspektais ir istorijos perspektyvoje. Kaip vertinate kultūrinės diplomatijos raidą Prancūzijoje ir Lietuvoje? Kiek šiam reiškiniui svarbus platesnis politinis kontekstas? Ar sulaukta daug teigiamų veiklos rezultatų? 

Taip. Pokalbio pradžioje minėjau Prancūzų kultūros centrus, o dabar norėčiau dar pridėti keletą minčių apie prancūzų įsteigtą mokyklą Vilniuje. Tai galima pavadinti ypatinga sėkme ir pavyzdžiu ne tik kaimyninėms Baltijos valstybėms, bet visoms Centrinės Europos šalims. 

Kalbėdamas apie kultūrinę diplomatiją, aš laikausi nuomonės, kad tai - svarbus aspektas, charakterizuojantis Prancūzijos užsienio politiką. Jau daug metų yra manoma, jog prancūzų kalbos sklaida yra svarbi įtakos didinimo priemonė, siekiant užmegzti solidžius santykius su vietos elito nariais. Tai ypač veiksminga tose šalyse, kuriose egzistuoja inteligentija. Tokią orientacinę kryptį galima atrasti visur, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje ir, žinoma, Afrikoje, tačiau ne tik frankofoniškose žemyno dalyse. Įvairūs kultūros aspektai ir kultūriniai ryšiai labai svarbūs Prancūzijos užsienio politikos vystymui. Egzistuoja dar viena svarbi priežastis: Prancūzija dažnai suvokiama kaip prancūziškosios kultūros nešėja, bet ji veikia ne viena. Negalima užmiršti belgų, kanadiečių ir kitų veikėjų. Jei mūsų veikla kultūrinėje plotmėje nebus sėkminga, tai negalime tikėtis pasisekimo ir kitose srityse. Tai galima traktuoti beveik kaip rimtą įsipareigojimą. 

Būtina pabrėžti, kad kultūrinių ryšių negalima izoliuoti ir atskirti juos nuo ekonominių, prekybinių ir kitokio pobūdžio santykių. Kitos valstybės galbūt ir gali leisti sau tokią prabangą, tačiau mes viską nagrinėjame kaip vieningą visumą. Nemanau, kad ši tendencija kada nors pasikeistų, net jeigu ekonominiai sunkumai ir biudžeto apribojimai kurį laiką ir nesuteiktų tinkamų progų kultūrinės diplomatijos skatinimui. Būtent dėl šios priežasties Lietuvoje mums buvo labai svarbu atidaryti prancūzų kultūros centrus ir ambasadą, o tai, manau, atlikome iš tiesų sėkmingai. 

Kokias abiejų valstybių kultūrinio bendradarbiavimo perspektyvas, Jūsų nuomone, būtų galima numatyti ateičiai? 

Deramai atsakyti į šį klausimą yra tikrai sunku. Dabar Lietuva jau yra akivaizdžiai tapusi Europos dalimi. Mes netgi pamirštame, kad tai galėjo neįvykti, jei politinis procesas būtų staiga nukrypęs nuo kurso. Tuomet visi, be jokios abejonės, būtume atsiradę prie bedugnės krašto. Didžiausia Lietuvos sėkmė – tapsmas normalia šalimi, jau neturinčia išskirtinių ypatumų, kuriuos dar buvo galima pastebėti nepriklausomybės atkūrimo momentu. Galima teigti, kad Lietuva jau įžengė į paprastesnio gyvenimo laikotarpį. Dar daug ką galima nuveikti siekiant tampresnio bendradarbiavimo. Manyčiau, kad abiejų valstybių santykiai turėtų būti kur kas aktyvesni nei yra dabar, nes tai atitinka mūsų interesus. Daug kalbėjome kultūros klausimais, tačiau taip pat matyti, kad Lietuva, siekdama stabilumo ekonominiame lygmenyje, sudėjo dideles ir neretai skausmingas aukas. Bet kokiu atveju, svarbu tai, jog nepaisant krizės, šalis atkūrė įspūdingą ekonominę dinamiką ir tapo tikra Prancūzijos partnere. Dabar mes, prancūzai, esame suinteresuoti skirti Lietuvai daugiau dėmesio. Vis daugiau žmonių atranda Lietuvą ir jau žino, kur yra jos sostinė Vilnius, o tai - geras ženklas. Tačiau užsienio politikos srityje esama rizikos, kadangi dėmesys į konkrečią valstybę atkreipiamas tik tada, kai pastarąją ištinka krizė ir įvyksta kažkas nepaprasto. Diplomatai neretai panašūs į ugniagesius, nes kol tam tikroje pasaulio vietoje nėra liepsnos, jai neskiriama ir dėmesio, o tai – didelė klaida. 

Jums neseniai buvo įteiktas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fondo įsteigtas „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimas. Gal galite plačiau papasakoti apie tai?

Šis apdovanojimas man buvo gana didelis siurprizas. Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje François Laumonier paskambino telefonu ir pranešė, kad būsiu apdovanotas, turiu atvykti į Vilnių. Šį apdovanojimą įteikė ne tik man, bet ir dar keliems kitiems asmenims. Buvau priimtas labai šiltai, o apdovanojimo įteikimo momentas – labai sujaudino. 

Kartais pabendraujame su nuostabiu lietuvių kompozitoriumi Osvaldu Balakausku, kuris puikiai kalba prancūziškai. Ne sykį esame susitikę įvairiuose renginiuose, tiek Paryžiuje, tiek Vilniuje. Gerai pažįstu kitus Lietuvos ambasadorius dirbančius užsienyje, pavyzdžiui, Astą Skaisgirytę-Liauškienę. Galiu tik konstatuoti, kad lietuviai turi labai gerą atmintį ir nepamiršta savo draugų. Atskridęs į Lietuvą po ilgo laikotarpio, visiškai nepajutau laiko tėkmės, tarytum tik vakar būčiau trumpam išvykęs kažkur kitur.

Dėkoju už pokalbį. 

Parengė Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė Giedrė Pranaitytė