Lietuvos kariuomenės kūrėjai: „Kariuomenė reiškė Nepriklausomybę“

Šiemet 24 kartą minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną daugelis lietuvių stebi baimę keliančius veiksmus Ukrainoje ir noromis nenoromis prisimena Nepriklausomybės kovas bei susimąsto apie savo saugumą laisvoje šalyje. „Vakaro žinios” kalbėjosi su pirmaisiais šalies kariuomenę pradėjusiais kurti asmenimis, padėjusiais pirmuosius kariuomenės, o kartu ir vėl nepriklausomos Lietuvos pamatus.

Vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės organizatorių, pirmosios Lietuvos Respublikos karinės formuotės lauko kariuomenės brigados - karinio techninio sporto klubo - viršininkas Česlovas Jezerskas Nepriklausomybės atkūrimo, o kartu ir kariuomenės atkūrimo laikus sako atsiminsiantis visą gyvenimą.

Kariuomenė po priedanga

Po 1990 metų Kovo 11-osios dienos Nepriklausomybės atkūrimo, žinodami tarptautinę praktiką, susijusią su Sovietų sąjungos kariniais veiksmais, balandžio 25 d. buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas. Nors tai oficiali atkuriamos kariuomenės data, iš tiesų kariuomenė tarsi veikė dar anksčiau: buvo vykdomi budėjimai prie strateginių šalies pastatų. Tokių patriotiškų žmonių buvo keli šimtai, o įsteigus departamentą, jam buvo suteikti 27 etatai. Tuo laiku šalyje dar galiojo sovietiniai įstatymai, tačiau jau kūrėsi nepriklausoma kariuomenė. Norint nesukelti įtarimo, reikėjo kažkokiu būdu išlaikyti tuos patriotiškus žmones, pasiruošusius kovoti už savo šalį. Taip gegužės 31 d. įkurtas karinis-techninis sporto klubas.

„Pagal Audriaus Butkevičiaus įsakymą buvo nuspręsta įsteigti tokį klubą su filialais zonose. Po tokia priedanga pradėjome kurti kovines formuotes. Padaliję žmones prie kiekvienos sovietinės armijos pajėgų vietos įkūrėme po savo grupę. Tai buvo laikas, kai Sovietų sąjunga dar grasina, o mūsų šalis jau visiškai nepriklausoma. Reikėjo kažką turėti savo, nes iš pradžių negalėjome veikti taip atvirai ir afišuoti, kad vyksta kariuomenės atkūrimas. Taip mes galėjome saugoti savo objektus, archyvus, treniruotis. Departamentas sudarydavo sutartis su tam tikrais objektais, kuriuos mes saugodavome ir gaudavome atlygį”, - pirmuosius žingsnius atsimena dimisijos brigados generolas Č.Jezerskas.

Stebino nusiteikimas

Jis pasakoja, jog į šio klubo gretas kreipėsi savanoriai iš visos Lietuvos. Tai buvo itin patriotiškai nusiteikę žmonės. Jie neabejotinai tikėjo nepriklausomos Lietuvos šviesia ateitimi ir jie buvo teisūs. Jie buvo drąsūs, ryžtingi ir žinojo, ko nori. Buvo toks laikas, kad tie žmonės ėjo ne tarnauti, o kariauti.

Č.Jezerskas prisimena, jog labai greitai pavyko gauti juodas uniformas. Juodas, kad jos išsiskirtų nuo Sovietinės armijos uniformos, tačiau kartu ir parodytų, jog tai saugumo padalinys. „Pirmą kartą, atrodydami kaip tikra kariuomenė, visuomenėje pasirodėme nežinomo kareivio perlaidojimo parade Kaune lapkričio 23-iąją. Nuo to ir prasidėjo kovinių karinių grupių formavimas”, - pasakoja generolas.

Generolas atsimena, jog didžiulį išbandymą ne kariuomenei, o Tautai teko iškęsti per Sausio 13-osios įvykius, kurie tarp žmonių pasėjo begalinį bendrystės ir noro būti laisviems jausmą. Pasak jo, tuose įvykiuose didžiausią indėlį įdėjo paprasti žmonės. Mat tarnaujant kariuomenėje privalu ginti savo šalį ir už ją kovoti, o paprasti žmonės atvažiavo savo noru ir kiekvienas iš jų yra prisidėjęs prie šalies Nepriklausomybės ir laisvės. Juk gal kažkas prie Televizijos bokšto atvažiavo pusvalandžiui ar valandai, o liko visam gyvenimui.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos Č.Jezerskas sako, jog ir šiandien šalyje yra pakankamai daug patriotiško jaunimo ir tam nebūtina laukti ribinių situacijų: „Tas patriotizmo jausmas prasideda šeimoje. Šios atsakomybės nereikia versti nei Bažnyčiai, nei mokyklai. Juk likus keleriems metams iki Nepriklausomybės, kai vyko didysis Tautos pakilimas, visi buvome auklėti šeimose. Mokyklose patriotizmo niekas nemokė, ten buvo dėstomos visai kitos tiesos. Tačiau šimtai tūkstančių žmonių jautėsi patriotais. Vadinasi, tai buvo ugdoma šeimose.”

Yra kur tobulėti

„Šiandien kariuomenei skiriama nepakankamai daug dėmesio. Tai parodė šios dienos įvykiai, kurių fone atsiranda galimybė peržiūrėti visą sistemą iš esmės. Manau, didelė klaida buvo panaikinta privalomoji tarnyba. Kariuomenė kažkada turėjo būti pervesta į profesionalią, tačiau tai buvo padaryta per anksti. Tie tarnybos metai jaunimą šiek tiek sustabdydavo. Jie nebuvo labai sudėtingi, tačiau parodydavo šiek tiek drausmės, suteikdavo galimybę jaunimui apsispręsti, kokiu keliu toliau gyvenime eiti. Nėra gerai, kad dabar taip su jaunimu neužsiimama. Nereikia lygiuotis į tas turtingas šalis, kurios jau turi nusistovėjusią šią tradiciją per dešimtmečius, bet reikia save įvertinti”, - svarsto generolas. Jis teigia, jog dabar pagrindine motyvacija pasirinkti kariuomenę yra atlygis. Nuolat kuriamos privilegijos ir kitos vilionės, kad jaunimas rinktųsi kariškio kelią, o tai rodo, jog jaunimas renkasi ne gyvenimo būdą, o tuos pažadus ir privilegijas.

Generolas pastebi, jog tiek prieš 24 metus, tiek šiandien žmonėms, esantiems kariuomenėje, visuomet yra viena reali grėsmė - mirtis. Tiek tarnaujant tais laikais, tiek tarnaujant dabar pagrindinis kariškio uždavinys - atlikus užduotį išlikti gyvam. Tam ir vyksta pratybos, tam kariškiai ir ruošiami.

Pasiruošimas privalomas

„Valstybės gynybos planas yra labai svarbus dokumentas. Jame yra numatyti svarbūs ir dideli strateginiai dalykai. Šiandieninė situacija yra puiki proga peržiūrėti visus įstatymus, įsakymus, batalionų sudėtis, jų kovines parengtis, sąveiką su kitais padaliniais. Kiekvienas turi žinoti savo užduotį: jei kažkas nutiktų, kaip veiks pasienis, policija, kitos institucijos ir padaliniai. Grėsmė visuomet yra, todėl reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip vykdomas tas valstybės gynybos planas. Iš anksto turi būti numatytas žmogiškasis ir finansinis rezervas, mobilizaciniai resursai ir galimybės”, - dėsto dimisijos generolas atsargoje Č.Jezerskas.

Už šalį kovojo paslapčia

Pirmosios kariuomenės formavimo instituto generaliniu direktoriumi tapęs Audrius Butkevičius, vėliau paskirtas krašto apsaugos ministru, teigia tokias pareigas priėmęs kaip didžiulę atsakomybę prieš šalį. „Tai buvo pozicija, kurios aš ilgai siekiau, todėl atėjau į ją psichologiškai pasiruošęs. Šis departamentas buvo įkurtas mūsų prašymų po ilgų diskusijų su tuometine premjere Kazimiera Prunskiene. Tai buvo ir didelės atsakomybės dalis, ir tuo pačiu metu aiškus supratimas, kad ši institucija bus pagrindinis Tarybų Sąjungos atakos smaigalys. Tuometinė „perestroika” galėjo suvirškinti viską: ir nepriklausomą Vidaus reikalų ministeriją, ir nepriklausomą Užsienio reikalų ministeriją, netgi nepriklausomą saugumą. Vienintelis dalykas, kuris rodė, jog Lietuva egzistuoja kaip atskira valstybė, galėjo būti nepriklausoma kariuomenė”, - pasakoja A.Butkevičius.

Pasak jo, todėl teko priimti šitą iššūkį, suvokiant, kad tai yra pagrindinė sąlyga formuojant Nepriklausomybę. Prie šio uždavinio prisidėjo daugybė patriotų, kurie kūrė nepriklausomą šalį. Kaip vieną iš kariuomenę formavusių patriotų A.Butkevičius pamini ir Č.Jezerską. Buvęs ministras teigia, jog tuo metu visiškai kitaip įsivaizdavo Lietuvą negu ji yra šiandien. „Buvo pasiekti tikslai, kad suformavome nepriklausomą stiprią kariuomenę ir pagrindinė pergalė per visus šiuos metus buvo taikiai iš Lietuvos išvesta Sovietų armija. Deja, pagrindine neišmokta pamoka liko privalomosios kariuomenės atsisakymas šalyje”, - teigia A.Butkevičius.

Ne visi žingsniai nudžiugino

Jis teigia, kad Lietuvai nepavyko tinkamai susitvarkyti su Nepriklausomybės užduotimi, todėl šiandien patriotizmo sąvoka yra iškreipta ir dažniausiai ji siejama su savų vertybių pardavimu.

Pasak jo, labiausiai nuvylė tai, kad šalies politikai, tik spėję pabėgti nuo vienos priespaudos, pasidavė dar vienai priklausomybei, ir todėl šiandien ne tik kariuomenė, bet ir visa šalis tapo bejėgė priimti laisvus sprendimus. „Nesitikėjau, kad liberalai ir kitos abejotinos partijos pasieks tokį populiarumą ir užims tiek valdžios pozicijų”, - apgailestauja A.Butkevičius.

Šaltinis: www.respublika.lt