Iš lietuvės atimtą sūnų Norvegijos teismas paliko auginti dviem mamoms

Naujieji metai 24 metų Aistei Ramoškienei prasidėjo liūdna žinia. Prieš kelerius metus Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“ atėmė jos sūnų Jonuką, o dabar jauna moteris išgirdo ir teismo sprendimą: vaikas globėjų „šeimoje“ gyvena ilgiau nei su savo biologine mama ir grįžti pas ją jam būtų psichinė trauma.

Teismas paliko viso labo tris motinos susitikimus su sūnumi per metus. Vaiko teisių apsaugos tarnybai atstovaujanti advokatė teismo prašė leisti matytis tik kartą.

Psichiškai sveika, bet...

Dėl sūnaus Jonuko susigrąžinimo A.Ramoškienė kovoja jau pusketvirtų metų. Ši istorija prasidėjo nuo konfliktų jos vyro bei jo tėvų šeimoje, kurioje moteris gyveno atvykusi į Norvegiją. Aistės pasakojimu, neištvėrusi nuolatinių uošvio priekaištų ir vyro smurto vieną dieną ji susikrovė daiktus į automobilį, pasiėmė mažametį sūnų ir išvažiavo iš namų.

Tačiau pabėgti nepavyko – ji buvo grąžinta namo ir apskųsta garsiajai Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybai. Dėl to, kad žiemą išvažiavo automobiliu vasarinėmis padangomis, neprisegė vaiko saugos diržu, o vėliau verkė, jai teko tikrintis sveikatą dviejose psichiatrijos ligoninėse. Nors gydytojų išvados teigė, kad motina sveika, vaikas buvo atiduotas globėjams. „Šeimai“, kurią sukūrė dvi moterys.

Kalbėjomės su A.Ramoškiene sausio 13-ąją, Jonuko gimimo dieną. Jam sukako penkeri. Mama negalėjo jo pasveikinti net telefonu, nes bet kokie teismo nenumatyti kontaktai uždrausti. Jauna moteris atrodė labai išvargusi, prisipažino beveik nemieganti po byloje patirto naujo streso, tačiau jokių vaistų gerti nenorinti.

Reikia rasti jėgų pačiai susitvarkyti su skausmu ir nemiga, nes laukia nelengva ir, atrodo, ilga kova dėl sūnaus. Juk ekspertizę teismui rengusi psichologė Charlotte Reedtz posėdžio dieną pasakė tiesiai šviesiai: „Aistė vaiko neatgaus.“ Nepaisant to, kad teismas nustatė, jog biologinė motina padarė didelę visapusišką asmenybės augimo pažangą ir įvardijo ją kaip „ressurssterk“, t. y. kaip asmenį, turintį daug išteklių...

Kelionė į svajonių šalį

Didžiausią savo gyvenimo nelaimę Aistė sieja su pačiu atvykimu į Norvegiją. Ji teigia Lietuvoje nesipykusi su vyru, turėjusi darbą. Tačiau pora tikėjosi, kad turtingoje Šiaurės šalyje, kur jau gyveno jos uošviai, seksis dar geriau. Moteriai atrodė labai svarbu būti kartu su šeima, nes pati jos neturėjo iki pat santuokos.

Mamos neteko būdama dvejų, o tėvas netrukus išvažiavo gyventi į Didžiąją Britaniją. Aistę užaugino seneliai. „Turėtų būti labai gera, kai artimieji susėda prie stalo – tegul ir nedažnai, kokios nors šventės proga. Taip pat manau, kad kiekvienam vaikui būtinai reikia mamos. Nors aš savosios net neprisimenu, man dažnai atrodo, kad ji yra šalia, padeda“, – guodėsi Aistė.

Nauja pradžia mažame Norvegijos šiaurės miestelyje jai iš pat pradžių buvo sunki: „Tamsa, niūru, nėra draugų, žmonės šneka nesuprantama kalba. Depresija nesirgau, tačiau išgyvenau nerimą dėl to, kaip reikės ten priprasti, ką veiksiu. 

Namiškiai ragino neieškoti darbo, būti namie su vaiku. Taip ir dariau, tačiau vis tiek jiems neįtikau. Trūko pinigų, kildavo barniai, uošvis išvadindavo bjauriausiais žodžiais. Po eilinio konflikto ir nutariau, kad reikia bėgti, nes bijojau, jog vyras mane sumuš. Kai apsigyvenome Norvegijoje, jis labai pasikeitė.“

Matydama, kad bendras gyvenimas nesiklosto, Aistė nutarė kapstytis pati. Po bandymo pabėgti iš namų ir tyrimų psichiatrijos ligoninėse ji kurį laiką su Jonuku gyveno Moterų krizių centre, pradėjo dirbti.

Vieną dieną atėjusi į vaikų darželį pasiimti sūnaus jo neberado – metų ir šešių mėnesių lietuvį išsivežė Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos. Kai Aistė uždususi atbėgo į policijos skyrių pranešti, kad pagrobtas jos vaikas, išgirdo atsakymą, jog pareigūnai niekuo negali padėti, nes „Barnevernet“ yra įtakingesnė institucija nei policija.

Prabilo apie žalą vaiko raidai

Paskui įvykiai klostėsi panašiai kaip daugybei kitų tėvų, patyrusių „Barnevernet“ dėmesį. Apskrities komisijos, turinčios teismo funkcijas socialinėse ir vaikų teisių apsaugos bylose (norv. fylkesnemnda), sprendimu lietuviuko globą perėmė vietos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Ordinarinis pirmosios instancijos teismas persvarstė komisijos sprendimą ir, atsižvelgdamas į motinos paaiškinimus bei kitus įrodymus byloje, nustatė, kad motina nesuvokia, jog vaikui reikia ypatingos priežiūros, taip pat nežino, kaip užtikrinti visapusišką ir visavertį vaiko vystymosi procesą.

Teismui buvo pateikti dviejų psichologių pranešimai.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos angažuota psichologė Inger Lise Kvaale apibūdino Jonuką kaip vaiką, turintį psichikos traumų. Jos nuomone, jo nereikėtų grąžinti į biologinę šeimą.

Praėjus vos 8 mėnesiams pirmosios instancijos teismo paskirta psichologė Marianne Kaspersen savo raporte teigė, jog Jonukas – normaliai funkcionuojantis vaikas, ir siūlė vaiką grąžinti motinai su sąlyga, kad ji neatsisakys įvairių pagalbos priemonių.

Teismas pabrėžė motinos nuoširdų norą priimti visapusišką pagalbą, bet neigiamą jo sprendimą lėmė tai, jog motina nežinojusi, apie kokias konkrečiai pagalbos priemones buvo kalbėta, ir tai, kad anksčiau teikta pagalba ji, anot Vaiko teisių apsaugos tarnybos, nesugebėjo tinkamai pasinaudoti.

Reti pasimatymai su sūnumi

Ką reiškia „Barnevernet“ teiginiai apie nesugebėjimą tinkamai pasinaudoti pagalbos priemonėmis, Aistė sako nesuprantanti: „Tos tarnybos darbuotojos jaučia savo valdžią ir tai demonstruoja. Gali prifantazuoti bet ko, kad tik atimtų vaiką. Netekau žado perskaičiusi, kad vartoju narkotikus. Kai paklausiau, kodėl taip meluojama, man bandė aiškinti, esą vertėjas blogai išvertė į lietuvių kalbą. Tačiau tada aš jau supratau norvegiškai ir mačiau, kad tas pats parašyta ir originale. Jokių reikalavimų man neiškėlė. Tik pažįstami norvegai patarė, kad būtinai reikia turėti darbą, butą, mokėti kalbą.“

Lietuvė išmoko anglų ir norvegų kalbas. Sako, tai nebuvo sunku, nes ausis įtempusi klausydavo, kaip šneka aplinkiniai: „Turėjau draugų, kurių vaikai mokėjo norvegiškai. Myliu vaikus, mėgstu su jais bendrauti, todėl vis klausinėdavau jų, kaip vadinasi vienas ar kitas daiktas norvegiškai.“

Jauna moteris griebėsi kiekvienos galimybės uždirbti: dirbo valytoja, padavėja, pardavėja, prižiūrėjo senelius, nešiojo laikraščius. Deja, teigiamai įvertinęs Aistės pastangas teismas berniuką ir toliau patikėjo lesbiečių porai.

Nors Jonukas nekalba lietuviškai, motinos kol kas neužmiršta, vadina ją „mama Aiste“. Susitikimų metu nepaliauja klausinėjęs, kada jinai jį pasiims su savimi, kada juodu skris lėktuvu. Aistė sako matanti, kad sūnus būna irzlus, nervingas, tačiau pasikalbėti apie vaiko savijautą su globėjomis jai neišeina: „Jos su manimi net nesisveikina. Jonukas prasitarė, kad jos negražiai apie mane kalba. Kai paklausiau, ką tos moterys sako, jis tik nuleido galvelę ir tylėjo.

Tos moterys vadina jį traumuotu vaiku, skundžiasi nuo jo pavargstančios, todėl savaitgaliais atiduoda Jonuką į kažkokią kitą šeimą, kad pačios pailsėtų. O kas jį traumuoja? Juk jis jau taip seniai gyvena ne su manimi...“

Klausimas, ar vaiko nežaloja jo blaškymas tarp trijų mamų ir „savaitgalio šeimos“, nei teismui, nei norvegų vaiko teisių gynėjams nekyla. Teismas tik pabarė „Barnevernet“ dėl to, kad Jonukas nemoka savo gimtosios kalbos. Jeigu vaikui ir toliau nebus surastas lietuvių kalbos mokytojas, esą rasis pagrindas persvarstyti bylą iš naujo ir galbūt padidinti pasimatymų su mama skaičių. Apie jo grąžinimą biologinei motinai jokios kalbos nėra...

Neketina nuleisti rankų

Žinant „Barnevernet“ įtaką ir Norvegijos teismų praktiką, iliuzijos atsiimti Jonuką nacionalinio lygmens teismuose atrodo naivios. Regis, šioje šalyje tėvams suklysti negalima, nes jų klaidos suvokiamos kaip nepataisomos – netgi jeigu jos ištinka viso labo dvidešimtmetę mamą.

Tačiau Aistė žada kovoti dėl savo sūnaus iki galo: „Vienai labai sunku. Nežinau, kuo tikėti, kuo pasitikėti? Einu į visas tėvų protesto akcijas. Iš norvegų juk irgi atima vaikus, ir jie pradeda kelti balsą. Jau įvyko tėvų demonstracijos Trondheime, Osle. Balandį vėl rinksimės Trondheime. O gyvenimas bėga. Noriu studijuoti, sukurti kitą šeimą, pasirūpinti savo seneliais. Pinigų galima uždirbti bet kur, net ir Lietuvoje, tereikia noro. Bet gaištu laiką Norvegijoje. Jeigu išvažiuosiu, jie pasakys, kad vaikas man neberūpi...“

Aistės advokatė Sandra Latotinaitė sako, kad Aistė jai atrodo brandi moteris, kuri labai myli savo sūnelį ir kenčia jo netekusi: „Manau, prieš ją įvykdytas didelis neteisingumas. Drįstu teigti, kad Norvegijos valstybė su ja teisiškai susidorojo. Man labai jos gaila.

Retoje byloje verda tiek daug jausmų kaip šitoje. Daugelis mūsų tėvų, vertinant pagal norvegiškus standartus, būtų teisiami, neabejoju, kad iš daugelio būtų atimti vaikai... Čia yra kitaip. Kitoks mentalitetas, kitokia teismų praktika.

Ji neretai visiškai nehumaniška, nepaliekanti žmogui jokios galimybės kada nors pataisyti padėtį, ir to pasekmė – sugriauti gyvenimai. Nusikaltėlis, ir tas, atlikęs skirtą bausmę ir išėjęs iš kalėjimo, gali pradėti viską iš naujo. Tačiau vaiko teisių apsaugos sistemoje tokia malonė, galima sakyti, neegzistuoja.

Kam nors kitus šioje srityje mokyti gal ir galima, bet tik ne norvegams. Pirmiausia jiems patiems reikėtų pradėti paisyti aštrios kritikos, ne pirmus metus ateinančios iš Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto.“

Lietuvos valstybės pozicija

Kai Norvegijoje iš Indijos bei Rusijos piliečių buvo neteisėtai paimti vaikai, tarptautinėje erdvėje kilo triukšmas, ir atimtieji sugrįžo į biologines šeimas. Ką dėl savo mažojo piliečio Jonuko padarė Lietuvos valdžia?

Advokatė S.Latotinaitė patikslina, kad A.Ramoškienės sūnus šiandien priklauso Norvegijos Karalystės jurisdikcijai, todėl Lietuvos įstatymų taikymas jo byloje neaktualus. Norvegijos vaiko teisių apsaugos įstatymas galioja visiems vaikams, kurie atsiduria šios valstybės teritorijoje.

ES taikomi teisės aktai Norvegijoje neveikia. Ji taip pat kol kas nėra ratifikavusi 1996 m. Hagos konvencijos dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje, kuria remdamiesi Lietuvos valdininkai galėtų reikalauti iš norvegų pateikti informaciją apie šeimas, papuolusias į šios šalies vaiko teisių apsaugos tarnybų akiratį, o bylose, kuriose nuspręsta iš biologinių tėvų atimti globos teises, reikalauti vaiką perduoti įtėviams (pavyzdžiui, giminaičiams) Lietuvoje.

A.Ramoškienė asmeniškai kreipėsi į Prezidentę pagalbos. Iš Prezidentūros gavo nukreipimą į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Iš Norvegijos – jokių komentarų

Advokatės žiniomis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siekė gauti informacijos apie Jonuko bylą, tačiau sulaukė tik formalaus atsakymo, jog nėra teisinio pagrindo suteikti tokią informaciją. Vėliau ta pati tarnyba rašė laiškus Norvegijos institucijoms ir siekė, kad Jonukas grįžtų į Lietuvą. Į tai irgi nebuvo gauta jokio atsakymo.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija buvo pradėjusi dvišalio susitarimo pasirašymo projektą, kuris išsiųstas į Norvegijos institucijas, tačiau ir po to – jokio atsakymo. Seimo nariai Rimantė Šalaševičiūtė ir Andrius Palionis vėliau atnaujino procesą kreipdamiesi į Užsienio reikalų ministeriją bei Lietuvos ambasadą Osle su prašymu tarpininkauti dėl dvišalės sutarties pasirašymo. Ši iniciatyva taip pat baigėsi norvegų tyla.

Anot S.Latotinaitės, problemų su Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybomis turi toli gražu ne tik Lietuvos piliečiai, su jomis susiduria ir, pavyzdžiui, rusai. Tačiau Norvegijos šiaurėje gyvenantiems Rusijos piliečiams pradėjus viešai protestuoti dėl šių tarnybų elgesio, Rusija nelaukė, kol Norvegija ratifikuos Hagos konvenciją, bet pasirūpino pasirašyti protokolą dėl regioninio bendradarbiavimo vaiko teisių apsaugos srityje.

Lietuva jokio panašaus teisinio susitarimo su Norvegija nėra pasiekusi. Mūsų valdininkai pradėjo svarbų darbą, tačiau, negaudami atsakymų iš Norvegijos, sustojo ir neįtraukė aukščiausio lygio valstybės pareigūnų kelti problemą į tarpvalstybinį lygmenį.

Laukia ilgas kelias

S.Latotinaitės nuomone, spaudimas reikalingas, tačiau jį taikyti reikėtų ne Norvegijos, bet Lietuvos atstovams: “Bijau, kad jau gali būti per vėlu, tačiau vis tiek turime stengtis padėti Aistei.

Teismo nuosprendį dabar skųsime aukštesnei instancijai. Pagrindinis mūsų argumentas – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str. pažeidimas, kuris teismo sprendime, sąmoningai ar nesąmoningai, net nepaminėtas.

Šiuo straipsniu teigiama, jog „kiekvienas turi teisę  į tai, kad  būtų  gerbiamas  jo asmeninis ir  jo  šeimos gyvenimas, buto  neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti  kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

Prieš pateikiant skundą į Europos žmogaus teisių teismą, privalu pasinaudoti visomis nacionalinėmis skundimo priemonėmis.

Teisėjas sprendimą šioje byloje svarstė pustrečio mėnesio. Jeigu Norvegijos teismai ir toliau dirbs tokiais tempais, vilkinimą aiškindami atostogomis, kursais ar dideliu darbo krūviu, o Lietuvos valstybės aukščiausi pareigūnai į šią istoriją nebereaguos, A.Ramoškienei savo sūnaus gali tekti laukti labai labai ilgai.

Parengė Jolanta Miškinytė

Šaltinis: www.lrytas.lt