Vytautas Radžvilas. Apie lietuviškąjį teisingumą ir atliekamus nevisžmogius

Konstitucinio Teismo nutarimas, įpareigojantis kompensuoti per krizę nukirptus politikų, valdininkų ir pačių teisėjų atlyginimus, o kitiems šalies piliečiams siūlantis palaukti „geresnių laikų“, tapo kūnu. Nors visi aukščiausieji šalies pareigūnai pripažino, kad jis „neteisingas“ ir liejo krokodilo ašaras dėl apgailėtinos vargingiausių gyventojų padėties, kitų metų valstybės biudžetas priimtas. Piliečiams paaiškinta, kad „viskas teisėta“ remiantis minėtuoju KT nutarimu. Teigiama, kad šitaip pasielgti buvę absoliučiai būtina, nes kitaip būtų pažeista Konstitucija ir net demokratinės teisinės valstybės principai. Visoje šalyje neatsirado nė vieno politiko ar teisininko, kuris būtų priminęs abėcėlinę politinės ir teisinės išminties tiesą: įstatymas, kad jis būtų tikras įstatymas, turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas. Neteisingas įstatymas yra niekinis - tikro įstatymo parodija ir karikatūra.

KT ir jo valią uoliai įgyvendinusios valdžios kritikai teisingai pabrėžia, kad  Lietuvos „viršūnės“ šį kartą atsiskleidė visu gražumu parodydamos neįtikėtiną panieką paprastų piliečių reikmėms. Tenka pritarti ir įžvalgoms, kad šitoks „elito“ elgesys didina valdžios ir piliečių susvetimėjimą ir gilina prarają tarp valstybės ir visuomenės. Belieka pridurti, kad šitokia „socialinė politika“ verčia piliečius nepasitikėti sava valstybe ir gausina pastarosios priešus sparčiau negu visos kartu sudėtos prieš Lietuvą nukreiptos nedraugiškų šalių propagandinės kampanijos.

Ir vis dėlto aiškinti ciniškus Lietuvos KT ir valdžios veiksmus vien jų atstovų socialiniu nejautrumu ir atsakomybės stoka būtų kiek paviršutiniška. Šie veiksmai laikytini veidrodžiu, kuriame kone tobulai atsispindi tikroji atkurtosios „demokratinės“ Lietuvos valstybės prigimtis. O kokia vis dėlto toji valstybė, galima geriau suprasti prisiminus porą vertų dėmesio dalykų.

Svarstydami klausimą, kuo teisėtas valdymas skiriasi nuo tironijos, viduramžių politiniai mąstytojai atrado du tikslius požymius, leidžiančius neklystamai atskirti normalų ir tironišką valdymą. Pasak jų, teisėtas valdymas būna tada, kai valdoma sutinkant ir pritariant piliečiams, o tironija yra prievartinis valdymas prieš piliečių valią. Teisėta valdžia tarnauja bendrajam visų piliečių gėriui, tironiškai rūpi tik patenkinti egoistinius savo pačios interesus. Šie du požymiai tebėra nė truputėlio nepasenę kriterijai, juos pasitelkęs kiekvienas pilietis galėtų atlikti mintinį šalies demokratiškumo testą ir nuspręsti, kiek tikroviškas Lietuvos kaip demokratiškos valstybės įvaizdis.Tokiame kontekste gerokai kita šviesa nušvinta ir kompensacijų už krizės metu patirtus praradimus klausimas. Aiškėja, kad šių dienų Lietuvoje jis ir negalėjo būti kitaip išspręstas, nes valstybės socialinė politika grindžiama visiškai savita „rūpesčio žmogumi“ filosofija. Ją galima pavadinti likutinės socialinės rūpybos principu. KT nutarimas ir jį realizavę valdžios sprendimai apnuogino žiaurią tiesą, kad tautos kaip sutelktos ir bent minimaliai solidarios pilietinės ir politinės bendrijos mūsų šalyje tiesiog nėra. Tiesą sakant, joje apskritai nėra žmonių, o yra tik dvi būtybių rūšys - „antžmogiai“ ir „nevisžmogiai“. Arba tikrieji žmonės ir žmogiškosios atliekos. Klaidinga ir naivu manyti, kad žmonių skirstymas į „antžmogius“ ir „ikižmogius“ buvo tik Vokietijos nacionalsocialistų išradimas ir praktika. Trinarė žmonių skirstymo į „avangardą“, „ariergardą“ ir „pelkę“ schema yra pamatinis ir universalus moderniųjų ideologijų principas.

Juo buvo grindžiama ir sovietinio komunizmo politinė sistema bei Tarybų Sąjungoje vykdyta socialinė politika. Pažangiausia žmonijos dalis, tarybinės visuomenės „avangardą“ sudariusieji vedliai į „šviesų komunizmo rytojų“ buvo ypatingi - jų reikmės turėjo būti tenkinamos čia ir dabar. Žmonijos „ariergardui“ - nepataisomiems „retrogradams“ ir „reakcionieriams“ - nepriklausė niekas, jų tikroji vieta turėjo būti tik istorijos sąvartyne ir kapuose. Galiausiai vadinamoji „pelkė“ - idėjiškai svyruojanti ir nepatikima gyventojų dauguma - ir buvo tie „atliekami žmonės“, kurių atžvilgiu taikytas minėtas likutinės socialinės rūpybos principas. Būtent jie buvo raginami „pasiaukoti“ ir veržtis diržu vardan „švento komunizmo reikalo“. Jais pačiais buvo pasirūpinama tik patenkinus „avangardo“ poreikius ir tik tiek, kiek likdavo trupinių nuo „vedlių“ stalo. Jeigu nelikdavo, šie potencialiai visada „atliekami“, nes dėl „aukštesnių tikslų“ bet kada paaukojami žmonės iš tiesų virsdavo „žmogiškomis atliekomis“ ir ne kartą buvo paaukoti. Tokia buvo negailestinga minėtojo principo esmė. Atkūrusioje valstybingumą Lietuvoje šis principas ne tik kad neišnyko, bet veikiau įgijo antrąjį kvėpavimą ir klesti. Tautos susiskirstymas į „šviesios europinės ateities“ link vedančius „antžmogius“ ir jos vis neįžvelgiančius „nevisžmogius“ turbūt akivaizdesnis negu sovietmečio Lietuvos visuomenėje. 

Mat „viršūnės“ jau net nesivargina vaidinti solidarumo spektaklio. Užtat kaip ir jų sovietiniai pirmtakai, „europeizacijos“ vedliai žada 2030 m. įvyksiant Didįjį Šuolį į Gerovės karalystę ir „svajoja“, jog gyvensime kaip Švedijoje. Bet „svajodami“ ir „vesdami“ į ateitį nepamiršta pasirūpinti savo šiandiena. Na, o pensininkai, kaip paaiškino Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, turėtų apsišarvuoti kantrybe ir pasiaukoti dėl jų būsimąjį „švedišką rojų“ užtikrinsiančio Jo Didenybės Euro. Rojus jau artėja, tad nevalia leisti išnykti jam iš akiračio lengvabūdiškai kompensuojant per krizę apkarpytas pensijas. Mat kiltų grėsmė finansinio stabilumo rodikliams, kurių būtina laikytis norint įvesti eurą. Tad Lietuvos „atliekamiems žmonėms“ lieka tikėti KT išmintimi ir guostis tuo, kad, nuolankiai susitaikydami su grynai sovietine socialinės rūpybos politika, jie šlovingai pasiaukojo vardan vakarietiškos teisinės valstybės principų.

Šaltinis: www.respublika.lt