Rasa Juknevičienė - rusiškosios „europeizacijos“ šauklė?

Prezidentui paskelbus visuomenės apklausų rinkimų sistemos ir šeimos politikos klausimais rezultatus, valdantieji suskubo smerkti tokį veiksmą ir pačią visuomenės atsiklausimo vertybiniais klausimais idėją. Ta proga verta prisiminti, kad visuomenės balso baimė TS-LKD lyderius kamuoja jau mažiausiai dešimtmetį. Tada ryškiausia požiūrio, jog valdžia privalo saugotis tautos kišimosi į sprendimus atstovė buvo Rasa Juknevičienė. Jos arši agitacija prieš referendumo kartelės mažinimą išprovokavo šią publikaciją, kurią mielai primename savo skaitytojams. Panašu, jog nei Rasa Juknevičienė, nei jos įpėdiniai partijoje požiūrio nepakeitė. 

Neatskiriamas gilinamos Europos integracijos ir visų ,,europeizuojamų“ šalių politinio gyvenimo palydovas yra nuolatinis jų piliečių demokratinių laisvių ir teisių varžymas. Lietuva šiuo atžvilgiu ne tik nėra išimtis, bet veikiau pranoksta kitas šalis. Kaip smarkiai nomenklatūrinis Lietuvos valdantysis sluoksnis bijo net menkiausių autentiškos tautos valios apraiškų, rodo galerijoje skelbiamas  R. Juknevičienės kaip reta atvirai išsakytas tikrasis jos požiūris į demokratinę piliečių valios raišką Seime svarstant referendumų organizavimo sąlygų palengvinimo klausimą. Su aptariamu pasisakymu galima susipažinti čia.

Referendumui paskelbti būtinas surinkti piliečių parašų skaičius yra svarbus ir labai iškalbingas bet kurios šalies demokratiškumo rodiklis. Kiek šia prasme Lietuva yra ,,demokratiška“ valstybė nesunku įsitikinti patyrinėjus ir palyginus įvairiose šalyse referendumams organizuoti keliamus reikalavimus. Italijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje ir daugelyje kitų Europos šalių įstatymu numatomas parašų skaičius referendumui surengti nesiekia 5% visų šalies gyventojų. Net autoritarinėse Rusijoje ir Baltarusijoje ši kartelė tesiekia atitinkamai 1,43 ir 4.64 procento. Lietuvoje tuo tarpu šiam tikslui reikia surinkti 10 procentų šalies gyventojų parašų.

Vertinant Lietuvoje referendumui surengti būtiną piliečių parašų skaičių kaip šalies demokratiškumo matą derėtų prisiminti ir tai, kad šį savaime milžinišką skaičių reikalaujama surinkti mažoje šalyje, dėl masinės emigracijos praradusioje daugiau nei pusę milijono gyventojų. Ignoruodama šias realijas R. Juknevičienė atsiskleidžia kaip tvirta ir nuosekli ,,europeizatorė“ – nesutaikoma demokratijos oponentė. Ji gina grynai sovietinę demokratijos sampratą ir nesistengia slėpti partinės-nomenklatūrinės paniekos ,,atsilikusiai ir tamsiai, užsienio įtakų manipuliuojamai“ tautai.

Toks požiūris į tautą būdingas daugeliui demokratinius Sąjūdžio idealus išdavusių, tačiau du dešimtmečius parazituojančių jo sukauptu moraliniu ir politiniu kapitalu šių dienų Lietuvos politinės ,,dešinės“ veikėjų. Šiems iš konjunktūrinių paskatų prie Sąjūdžio prisišliejusiems atsitiktiniams pakeleiviams rūpėjo tik valdžia, o tauta ir jos interesai niekada nebuvo svarbūs. Sąjūdžiui kovojant už Lietuvos nepriklausomybę jie taip pat garsiai kalbėjo apie nepriklausomą valstybę, tačiau jų požiūris į atkuriamą valstybę iš pat pradžių buvo ir išliko sovietinis ir nomenklatūrinis. Ta atkuriama, bet atsieta nuo tautos valstybė juos domino kaip valdymo įrankis, atveriantis galimybes susikurti asmeninę gerovę. Tokie Sąjūdžio pakeleiviai vos atkūrus Nepriklausomybę akimirksniu virto sąjūdine nomenklatūra ir sklandžiai papildė sovietinės nomenklatūros gretas. Kartu su patyrusiais LKP kadrais jie greitai įvykdė antisąjūdinį perversmą ir įtvirtino bei iki šiol atkakliai gina bendromis pastangomis Lietuvoje sukurtą antitautinį nomenklatūrinį-oligarchinį režimą.

Šiems atsinaujinusiems nomenklatūrininkams nerūpi ir pati Nepriklausomybė, arba realus valstybingumo turinys, jo tikslas bei prasmė. Sovietmečio nomenklatūrininkams pakako LTSR – imperijos administracinio darinio, kurį jie galėjo vesti ,,šviesaus komunizmo rytojaus“ kūrimo keliu. Panašiai dabartinė Lietuvos Respublika naujuosius  nomenklatūrininkus tenkina kaip paprasta ES provincija ir jie lygiai taip pat pasirengę šalį ir jos žmones ,,vesti“  priešinga ,,europeizacijos“ kryptimi. Kaip ir sovietiniams pirmtakams, jiems rūpi tik būti gerai apmokamais ir, svarbiausia, nepamainomais šios nežinia kur tautą ir valstybę vedančios kelionės vedliais.

R. Juknevičienės pasisakymas Seime referendumų klausimu yra kone tobulas naujiesiems sąjūdiniams nomenklatūrininkams būdingo sovietinio mentaliteto pavyzdys. Jame nesunkiai įžvelgiama ,,europeizacijos“ retorika nerangiai dangstoma ta pati sovietinio stiliaus propagandos schema. Siūlymas nors kiek sudemokratinti referendumų rengimo tvarką ir šitaip padidinti piliečių galimybes tarti savo žodį svarbiausiais šalies gyvenimo klausimais automatiškai vertinamas kaip slapta diversija ir kenkėjiška veikla, naudinga tik Lietuvos priešams. Kaip jau seniai įprasta, nurodoma Rusijos keliama grėsmė.

Tai savaip logiškas ir nuoseklus propagandinis žingsnis. Jau du dešimtmečius pirmutinis ir svarbiausias sąjūdinių nomenklatūrininkų propagandos taikinys yra nuo okupacijos režimo nukentėję žmonės, kuriais politiškai ir propagandiškai manipuliuojama kiekviena proga apeliuojant į jų skaudžią patirtį. Žadinant lagerių ir tremties kančias išgyvenusių žmonių prisiminimus bandoma nuteikti juos prieš pačią valstybės politinio gyvenimo demokratizavimo idėją ir priversti susitaikyti su senosios-naujosios nomenklatūros apgaudinėjamų ir išnaudojamų vergų dalia. Tikimasi, kad jie nesupras, kad R. Juknevičienės tipo veikėjų priešinimasis Rusijos įtakai, kuri iš tiesų nuosekliai ir pavojingai auga Lietuvoje, tėra tušti, realiais darbais nepatvirtinti žodžiai, skirti patriotiškiems, bet kartais pernelyg patikliems piliečiams mulkinti.

Atrodo, kad tikrovę suvokdama tik per sovietinio mąstymo klišių prizmę R. Juknevičienė nuoširdžiai tiki, kad Lietuvos piliečiai gali būti nepatenkinti savo ir valstybės padėtimi tik būdami paveikti ir apkvailinti priešiškos propagandos. Jai svetima apskritai banali mintis, kad svarbiausia piliečių nepasitenkinimo priežastis gali būti bet kokį pasitikėjimą savo valstybe ir valdžia žudanti kasdienio gyvenimo tikrovė, mažai kuo besiskirianti nuo matomos Rusijoje. Savo šalies ir jos gyventojų besaikis išnaudojimas, praraja tarp saujelės milijardierių ir varguolių masės, nedemokratiškas valdymas ir paprastų piliečių beteisiškumas yra Rusijos tikrovė ir gyvenimo kasdienybė. Tačiau lietuviškoji kasdienybė nuo jos skiriasi nebent išvardytųjų reiškinių mastais.

Tačiau sovietinės propagandinės dvasios ,,europeizatoriams“ plikas faktas, kad savo valstybę atkūrusi tauta tirpsta tarsi pavasarinis sniegas, neatrodo vertas dėmesio. Juos visiškai tenkintų ir M. Suslovo projektuota ,,Lietuva be lietuvių“ – pakanka, kad būtų ,,Lietuvos Respublika“ vadinama jų administruojama teritorija. Kas bus joje gyvenantys žmonės, visai nesvarbu. Juk Afrikos ir kitų egzotiškų kraštų darbo jėgos ištekliai, kuriuos bus galima atgabenti  į ištuštėjusią nuo lietuvių Lietuvą, niekada neišseks.

Nematyti ir neįvertinti Rusijos propagandos poveikio mūsų šalies piliečiams būtų neatsakinga ir kvaila. Tačiau lietuviškieji ,,europeizatoriai“ elgiasi veidmainiškai. Garsiai šaukdami apie iš tiesų augančią Rusijos grėsmę jie renkasi daugiau negu keistą kovos su šia grėsme strategiją – uoliai kuria Lietuvoje grynai rusišką ekonominę, socialinę ir politinę santvarką. Šitaip jie gena Lietuvą į Rusijos glėbį – savo vykdoma politika gausina nusivylusių savąja valstybe piliečių skaičių, o kalbant dar aiškiau – purena moralinę ir psichologinę dirvą, kurioje tarpsta tos valstybės ,,nebūtinumo“ ir jos ,,nereikalingumo“ nuotaikos. Be abejo, piliečiui išduoti savo valstybę yra nusikalstama bet kuriomis aplinkybėmis. Tačiau atsakingi ir išmintingi politikai, kitaip negu apie demokratinės santvarkos keliamus pavojus Lietuvai ciniškai pamokslaujanti ,,europeizatorė“ R. Juknevičienė, daro viską, kad jų vykdoma politika negausintų valstybės priešų gretų.

Savo pasisakyme atradusi analogiją tarp  referendumų keliamų pavojų Lietuvai ir A. Hitlerio atėjimo į valdžią R. Juknevičienė apskritai peržengė padorumo ribas. Ši ,,įžvalga“, ko gero, yra ciniškiausia atkurtos nepriklausomybės tarpsniu išsakyta Lietuvos politiko mintis. Galbūt tokio keisto palyginimo priežastis yra ne visai tikslios politikės istorijos žinios: A. Hitleris atėjo į valdžią formaliai demokratinių rinkimų, tačiau tikrai ne referendumų keliu. Kita vertus, šiame palyginime faktiškai glūdinti užuomina į tautos antidemokratinius polinkius gali būti ir pačios ,,europeizatorės“ sąmoningai pasirinktas būdas paslėpti savąjį grynai sovietinį - priešišką ir niekinamą - požiūrį į demokratiją.

Šiuo atveju atgrasi Vokietijos ,,fiurerio“ figūra gali būti sėkmingai panaudojama kaip propagandinė baidyklė, turinti nukreipti dėmesį nuo šių dienų Lietuvos ,,europeizatoriams“ būdingų giliai antidemokratinių nuostatų ir demokratinio sprendimo reikalaujančių besikaupiančių problemų. Kaip tik jas ir bandoma dangstyti dirbtine ir nenuoširdžia, bet Vakarų europiečio ausiai įprasta ir natūraliai skambančia ,,antinacistine“ retorika. Panašu, kad tokia propagandinė retorika tampa svarbiu Lietuvą valdančios naujosios nomenklatūros ,,europeizacijos“ strategijos elementu. Tą Lietuvai norimą primesti strategiją, kurios tipiška atstovė yra ir iš demokratijos atvirai išsityčiojusi karšta ,,vedlė į Vakarus“ R. Juknevičienė, galima pagrįstai vadinti ,,rusiškos europeizacijos“ keliu.