Alvydas Medalinskas. Seimo kalėdinė dovana Lietuvai - dvikalbystė?

Pirmadienį, paskutinę Seimo posėdžių dieną prieš šv.Kalėdų šventes bus mėginama priimti vadinamąjį Tautinių mažumų įstatymą, kurį atkakliai stumia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politikai Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininko Leonardo Talmonto rankomis.

Toks stūmimas nesulauktų sėkmės, jeigu tam nepritartų konservatorius Mantas Adomėnas, tvarkietė Ona Valiukevičiūtė ir socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė. Būtent šių politikų dėka minėtam įstatymo projektui buvo pritarta Seimo komitete ir jam atsivėrė kelias į Seimo salę.

Atsivėrė, ignoruojant kitą projektą, kuris svarstomas Vyriausybėje bei alternatyvųjį Tautinių mažumų įstatymo projektą, parengtą konservatoriaus Valentino Stundžio. Be to, svarstymo metu šiame komitete nieko nesudomino pastabos, kad šis įstatymo projektas yra galimai antikonstitucinis, prieštaraujantis Lietuvių, kaip valstybinės kalbos, įstatymui ir faktiškai atveriantis kelią dvikalbystės Lietuvoje įtvirtinimui. Šio įstatymo priėmimui nepritarimą pareiškė ir prezidentė.

Data šio įstatymo svarstymui sugalvota labai tikslingai. Kaip visada, paskutinę švenčių dieną Seimo salė būna apytuštė ir tai, kas svarstoma Seimo salėje politikams nelabai ir rūpi. Visi sveikina vienas kitą su artėjančiomis šventėmis ir vargiai suranda laiko užsukti į posėdžių salę. Pasiūlius tokį įstatymo svarstymo, o gal ir jo priėmimo laiką, matyt, tikimasi, kad savi, tie, t.y. tie, kas suinteresuoti tokiu įstatymu, salėje tada sėdės, o visiems kitiems tai bus nė motais. Todėl reikia pasakyti, kad ši, paskutinė prieš šventes diena turėtų būti ypač atsakinga visiems Seimo nariams.

Jų turėtų būti salėje tiek daug, kad galėtų bendromis pastangomis atmesti įstatymo projektą ir pasiūlyti svarstyti, kaip alternatyvųjį parengtą V.Stundžio. Šioje situacijoje valdančiajai koalicijai turėtų būti nesvarbu, kad reikia atmesti koalicijos partnerių parengtą projektą ir duoti eigą teisiniam aktui, kurį parengė opozicijos politikas. Daug svarbiau yra valstybės politika nepritarti žingsniams, galimai skaldant Lietuvą, vėl kuriant autonomijas, kaip buvo tada, kai Lietuva tik atkūrė savo Nepriklausomybę.

Beje, tarp LLRA narių ir šiandien yra ne vienas buvęs autonomininkas, o ką šios partijos nariai tarėsi nuvykę į Kremlių su kaimyninės valstybės atsakingais pareigūnais, deja, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas slepia nuo mūsų iki šiol. Bet akivaizdu, kad būtent po šio vizito suaktyvėjo LLRA pastangos prastūminėti taip vadinamą Tautinių mažumų įstatymą.

Galima tik apgailestauti, kad iki šiol ir oficiali Varšuva nesupranta, jog LLRA veikla Lietuvoje atitinka greičiau Kremliaus, nei Varšuvos politikos interesus Lietuvoje. Atkūrus Nepriklausomybę, kai valdžioje buvo Solidarumo lyderiai jie daug geriau suvokė, ko siekia autonomininkai Lietuvoje ir neprieštaravo, kai Lietuvos valdžia pažabojo jų veiklą teisinėmis priemonėmis, sudarė sąlygas lietuvių kalbos mokymui, mokyklų, vaikų darželių lietuvių kalba funkcionavimui, bet gerbiant ir lenkų tautinės mažumos teises į kultūrinę autonomiją.

Dabar atidavus Lietuvoje viską į savivaldos rankas, o minėtus rajonus valdant tai pačiai LLRA, ten jau yra diskriminuojamos lietuvių teisės, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos bei vaikų darželiai ir tik teismo dėka dar gali kai kurios iš jų išsilaikyti, kaip atsitiko neseniai su Veriškių mokykla.

Kai kurie LLRA politikai taip suįžūlėjo su lietuvių valstybinės kalbos ignoravimu, kad ant savo namo kabina lenkų kalba lenteles ir dar spaudžia, kad tai darytų ir kiti tos vietovės gyventojai. Nepaisant to, pažeidę įstatymą politikai sugebėjo dabar Lietuvą valdančiojoje koalicijoje tapti net viceministrais. Pažymėtinas yra ir kitas pavyzdys, kaip elgiasi LLRA atstovas Vilniaus savivaldybėje, Lietuvos sostinės vicemeras.

Kaip rašo vienas Lietuvos apžvalgininkas į savo laišką, adresuotą Vilniaus vicemerui Jaroslavui Kaminskiui, kuriame kėlė klausimą dėl to, kad ir lenkams yra naudinga mokytis lietuvių kalbos gyvenant Lietuvoje, jis gavo štai tokį atsakymą: Jak Bog chce kogos ukarac, to mu rozum zabiera. Atsakymą gavo lenkų kalba.

O išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia: jei Dievas nori ką nubausti, atima jam protą. Beje, šiam vicemerui yra atiduoti visi švietimo klausimai Lietuvos sostinėje. Ar liktų po tokio demaršo pareigose, pavyzdžiui, lietuvių kilmės Varšuvos vicemeras, jeigu ten pakliūtų, ir tokios paniekos, parodytos savo šalies valstybinei kalbai tiek turiniu, tiek ir forma. Kodėl Lietuvos politikai leidžia taip žeminti savo valstybinę kalbą ir Lietuvos žmones?

Norėtųsi tikėtis, vis dėlto, kad paskutinę prieš šventes dieną socialdemokratai, tvarkiečiai ir konservatoriai parodys, kad jų partijos narių pritarimas L. Talmonto įstatymui tebuvo tik šių politikų asmeninė, o ne partijos pozicija.

Geriausia dovana Lietuvai šv.Kalėdų išvakarėse būtų įvairių partijų ir frakcijų Seimo nariams susitelkus atmesti visiškai be teisės tobulinti L.Talmonto įstatymo projektą ir parodyti, kad visos jos, ne tik už Seimo ribų esanti Tautininkų partija ar atskiri visuomenininkai yra neabejingos tautiškumo klausimui Lietuvoje, netoleruos pastangų kelti tautinę nesantaiką ar izoliuoti kalbiniu požiūriu kurį nors vieną kraštą nuo likusios Lietuvos.

O mūsų diplomatai turėtų būti pasirengę partneriams Lenkijoje ir kitur Europoje paaiškinti, jeigu LLRA imtų kelti kokį nors triukšmą, kokius tikslus iš tikrųjų kelia LLRA politikai. Kažin, ar tokio aiškinamojo darbo galės imtis Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublika grupė, nes ten įsirašė save beveik visi esantys Seime LLRA nariai, o pats Seimas jai pirmininkauti patikėjo LLRA deleguotam Michal Mackevičiui.

Artėjant Europos parlamento rinkimams, matyt, LLRA imsis dar didesnių demaršų prieš lietuvių kalbą ir tam tikra prasme prieš Lietuvos valstybę. Kuo daugiau konfliktų šalies viduje ir aiškinimų, kad lenkų teisės yra diskriminuojamos, tuo daugiau jiems galimybių mobilizuoti elektoratą, kad patekti į Europos parlamentą. Priešrinkiminį melą turėtų neutralizuoti objektyvi informacija, parengta Lietuvos institucijų ir išplatinta mūsų partneriams kitose šalyse bei nuosekli politika, užtikrinant, kad kiekvienas gyvenantis Lietuvoje, galėtų nemokamai ir greitai išmokti lietuvių kalbą.

Taip pat reikia svarstyti klausimą, ar ne laikas perimti švietimo politiką iš savivaldos, ypač ten, kur pastangos yra nukreiptos į valstybinės lietuvių kalbos diskriminavimą. O dar geriau būtų įvertinti, ar taip reikia LLRA valdančiojoje koalicijoje nacionaliniu mastu ir Lietuvos sostinės savivaldybėje, ar negalėtų kitos Lietuvos politinės partijos taip susitarti, kad LLRA jokioje valdančiojoje koalicijoje neliktų ir taptų paraštine politine grupe. Atsidūrusi valdžioje, LLRA ėmė šokdinti visą Lietuvą, o to neturi būti.

Šaltinis: www.lrytas.lt