Kun. Mariuszas Marszalekas FGM. Vaivorykštės spalvos revoliucija

Nereikia būti puikiu biologijos žinovu, kad suprastum, jog lyčių skirtumų šaknys slypi genetikoje. Tai DNR lemia – ir gyvūnijos, ir augalų pasaulyje – pasidalijimą į vyriškosios ir moteriškosios  lyties individus. Kuo aukštesnę hierarchinę vietą rūšis užima tarp gyvųjų būtybių, tuo ryškesnis yra pasidalijimas į pateles ir patinus. Aukščiausioje vietoje yra žmogus. Skirtumai tarp moters ir vyro – tai ne tik genų ar kūno sandaros, bet ir psichikos, ir net dvasingumo dalykas. Tačiau nėra jokios abejonės, kad už tuos skirtumus atsako chromosomų poros: moterų – XX, vyrų – XY.

Gamtos diktatūra?

Jau daugelį metų patiriame stebėtiną procesą, kuris, atmesdamas klasikinį, natūralų, prigimties nulemtą pasidalijimą į vyrus ir moteris, stengiasi įvesti naują socialinę tvarką. Jis, žinomas gender vardu, vystantis globalizacijai, pasiekia visas pasaulio šalis.

Žodis „gender“, kilęs iš anglų kalbos, vartojamas gramatinei rūšiai apibrėžti, taigi neturi nieko bendra su lytimi. Kai jį pradėjo vartoti naujosios ideologijos kūrėjai, žodis įgavo kitą reikšmę, ir nuo tada jis ėmė reikšti socialinę lytį, kuri neva turėtų egzistuoti nepriklausomai nuo biologinės lyties.

Šios teorijos pagrindinė skelbėja – tai 1954 metais JAV gimusi Judith Butler. 1990 metais jos išleista knyga „Lyčių problema. Feminizmas ir tapatybės politika“ tapo fundamentaliu genderizmo ideologijos pagrindu. Vengrų ir rusų kilmės žydų šeimoje išaugusi filosofė savo koncepciją grindžia teze, kad suskirstymas į vyrus ir moteris yra dirbtinis, ir kartu teigia, jog lytinis tapatumas yra paslankus. Toks mąstymas lemia požiūrį, kad yra ne dvi lytys, o daug lyčių. Taigi J. Butler lytinis tapatumas egzistuoja, bet jį lemia ne chromosomos, o laisvai pasirenkama seksualinė orientacija, kitaip tariant, nėra vyrų ir moterų, bet yra gėjai, lesbietės, biseksualai, transeksualai ar interseksualai.

Šio veikalo autorė, priimdama savo teiginius kaip faktus, tvirtina, jog būtina panaikinti lytinį tapatumą, nes tik tada individas išsilaisvins iš „gamtos diktatūros“ ir turės visišką pasirinkimo laisvę apibūdinti save pagal savo norus, kurie laikui bėgant gali keistis. Gender ideologijos šalininkai kerta ir per tradicinės šeimos pagrindus, – jų nuomone, ji kuriama kaip laisvas laikinos priklausomybės aktas, o ne kaip santuoka ir giminystė. Iš čia kyla dar vienas reikalavimas – pašalinti sąvokas vyras ir moteris, tėvas ir motina tam, kad individas laisvai galėtų save apibūdinti (charakterizuoti). Jie teigia, kad būtina įteisinti ir kraujomaišą, nes tai, jų nuomone, yra tik juridinis reikalas.

Raumenų užsiauginimas

Iš pradžių atrodė, kad genderizmo ideologija siejasi tik su tam tikra visuomenės mažuma ir neturi jokių šansų plačiai įsišaknyti. Tačiau įvyko kitaip. Labai greitai, kaip kad rašo Marguerite Peeters, „legitimizuotas valdžios autoritetas buvo perkeltas į tas interesų grupes, kurios ne tik kad neturėjo jokios socialinės legitimacijos, bet dažnai turėjo ir siekė radikalių tikslų“. Tai buvo įmanoma todėl, kad judėjimo „68“ aktyvistai, išsilavinę akademiniai kadrai, užėmė pagrindines vietas politikoje, žiniasklaidoje, teisėsaugoje, universitetuose, tarptautinių organizacijų valdžioje ir netgi bažnyčiose.

Pasinaudodami žiniasklaida, jie stengėsi pakeisti žmonių mentalitetą ir erotizuoti visas visuomenes. Tai turėjo palengvinti naujų pokyčių įvedimą baudžiamosios teisės srityje. Pavyzdžiu čia gali būti Vokietija, kur per 40 metų įvyko milžiniška revoliucija ne tik socialinėje, bet ir įstatymų leidimo srityje. Šį procesą puikiai iliustruoja tokie faktai :

1961 m. – įteisintas kontraceptinių tablečių vartojimas;

1969 m. – tam tikrų homoseksualinių veiksmų nelaikymas baudžiamuoju nusikaltimu;

1969 m. – seksualinio auklėjimo pamokų, kaip privalomo dalyko, įvedimas mokyklose;

1973 m. – įteisinta pornografija;

1976 m. – įteisinti abortai;

1977 m. – poroms skiriantis panaikintas kaltės nustatymo principas;

1994 m. – visų homoseksualių veiksmų nelaikymas baudžiamuoju nusikaltimu;

1999 m. – gender mainstreaming Schröderio vyriausybėje tampa pagrindiniu principu ir esmine užduotimi;

2001 m. – įteisintos vienalytės santuokos;

2001 m. – įteisinta prostitucija, kaip paslauga ir profesija, turinti teisę į socialinį draudimą.

Šiuo metu aktyviai siekiama vienalytes santuokas sulyginti su vyro ir moters santuoka, suteikiant vienodą galimybę įsivaikinti, ir stengiamasi įrašyti į Konstituciją teisę laisvai pasirinkti seksualinį tapatumą.

Tokia vadinamoji lygių teisių kampanija buvo vedama tuo pat metu daugelyje šalių ir jau tapo globali. Į ją įsitraukė tarptautinės organizacijos ir, prisidengusios kovos su žmonijos problemomis pretekstu, aktyviai užsiangažavo kuriant naują pasaulio viziją. Itin ryškus tokių veiksmų pavyzdys – ONZ organizuojamos vis naujos pasaulinės konferencijos. Pavyzdžiui: 1995 metais Pekine vyko konferencija, kurios tema buvo moterų teisės. Ją parengė ir vedė Aplinkos ir moterų vystymosi organizacija (WEDO) ir Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (IPPF). Pirmumą dalyvauti šioje konferencijoje turėjo grupės, kurių strateginis tikslas – sąvoka „lytis“, sąvoka „gender“. Tuos, kurie pasisakė už tradicinę moterį ir vyrą, už motinystę kaip ypatingą moters ir vyro pašaukimą, buvo traktuojami marginaliai. Dale O`Leary tarp kitų tokio elgesio atvejų vardija, kad buvo tikslingai klaidingai verčiami tekstai, balsavimo metu keičiami konsenso principai, paskutinę akimirką konferencija buvo pratęsta, o tai reiškė, kad skurdesnių šalių delegatai negalėjo sumokėti už skrydžių datos keitimą ir todėl nedalyvavo paskutiniuose balsavimuose.

Revoliucijos šaukliai

2006 metų lapkričio 6–9 dienomis Džokjakartoje, Gadjah Mada universitete (Indonezija), susitiko vadinamųjų žmogaus teisių ekspertų grupė ir suformulavo 29 laisvo lyties pasirinkimo, lytinės orientacijos ir lytinio tapatumo (YP) principus. Preambulėje skaitome: „Lytinis tapatumas tai giliai viduje jaučiamas ir individualiai patiriamas socialinis lytiškumas, kuris gali sutapti arba nesutapti su gimimo metu nustatyta lytimi ir apimti individualų savo kūno suvokimą (kuris siekia keisti savo lyties išorinę išraišką arba biologinę, pasitelkus medicinos pasiekimus bei chirurginius ar kitus metodus) bei kitas lyties išraiškos formas kaip, pavyzdžiui, apranga, kalba bei manieros.“ 

Kiti Džokjakartos principai kalba apie jau anksčiau skelbtus reikalavimus, siekiančius populiarinti neheteroseksualius veiksmus, tokius kaip lytinio tapatumo dvipoliškumo panaikinimas, homoseksualų partnerystės su įsivaikinimo teise įteisinimas. Tačiau naujas yra 20-uoju principu nusakytas reikalavimas, kuriame kalbama, jog lesbiečių, gėjų, biseksualų, transeksualų ir interseksualų judėjimui priklauso teisė laisvai burtis bei jungtis, ir ši teisė negali būti apribojama jokiomis viešosios tvarkos, moralės, sveikatos ir saugumo normomis. Tarptautinės teisės specialisto Jakobo Cordineso nuomone, „tokio pobūdžio privilegija yra absoliučiai neleistina demokratinėje visuomenėje; jeigu toks reikalavimas bus įteisintas, tai reikštų, kad demokratija pasiduoda lesbiečių ir gėjų judėjimo ideologijai“. Komentuodamas YP, autorius priduria: „Pagrindinis YP tikslas yra ne apsaugoti žmonių teises, o išsikovoti sau privilegijas.“

Šis dokumentas, labai greitai tapęs naujosios seksualinės revoliucijos aktyvistų įrankiu, 2007 metų kovą buvo pristatytas JTO Ženevos būstinėje. Argentina, Brazilija, Danija, Olandija, Norvegija, Švedija, Šveicarija, Čekija Hirschfeld-Eddy fondo buvo fiksuojamos kaip labai uoliai pasisakančios už YP įvedimą. Tačiau čia pirmauja Jungtinės Valstijos. Atvira kultūros homoseksulizacija atrodo yra vienas iš dabartinio JAV prezidento ir Hillary Clinton politikos prioritetų. Jau 2012 metų gegužės 9 dieną, pačiame rinkimų kampanijos viduryje, Barackas Obama pasisakė už homoseksualių santuokų legalizavimą.

Naująją ideologiją aptarnaujanti kultūra

Naujų pažiūrų sklaidai buvo išnaudotos visos įmanomos žiniasklaidos pajėgos. Kiekvienoje šalyje buvo įgyvendinta panaši sklaidos schema. Iš pradžių filmuose arba populiariuose serialuose atsirado trumpi homoseksualių santykių epizodai. Kai žiūrovai priprato prie tokio tipo vaizdų, ekranuose pasirodė istorijos, kuriose homoseksualios orientacijos herojus visada atlikdavo pagrindinį vaidmenį. Stengtasi parodyti, kad gėjus yra toks pats žmogus, kaip ir visi kiti. Tačiau būdavo tikslingai nutylimas seksualumo ir netradicinės orientacijos kai kuriems žmogaus gyvenimo aspektams įtaka. Tokių filmų peržiūra visada buvo palydima diskusijų, kuriose kalbėdavo kultūros, meno, politikos atstovai, gender ideologiją deklaruojantys kaip žingsnį žmonijos pažangos link.

Reikia pripažinti, kad planas buvo parengtas labai gerai, nes atsirado vis naujų filmų (visi pagal tą pačią scenarijaus schemą), griaunančių įvairias kultūrines schemas. Taip žiūrovus pasiekė veikalai kaip „Plačiai atvertos akys“, „Sašos paslaptis“, „Vienišas vyras“ arba „Adelės gyvenimas”.

Katalikų Bažnyčios reakcija

Bažnyčia, gindama kiekvieno žmogaus, vyro ir moters, kurie buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, orumą, nuo pat pradžių užėmė aiškią poziciją. Katalikų Bažnyčios Katekizmas (2357) skelbia, kad negalima kalbėti apie homoseksualumo nemoralumą, kalbėti galima tik apie homoseksualių veiksmų nemoralumą. Atsakydama į pasiūlymus įteisinti vienalytes sąjungas ir seksualinį tapatumą suvokti kaip diskriminavimo kriterijų, Tikėjimo doktrinos kongregacija 1986 metais kreipėsi į vyskupus laišku, gvildenančiu dvasinės homoseksualių asmenų globos klausimus, kuriame išdėstė pasekmes, kokios laukia visuomenės, jeigu bus įteisinti gėjų organizacijų reikalavimai. Kard. Josepho Ratzingerio pasirašytame dokumente tvirtinama, kad šių reikalavimų įteisinimas skatintų homoseksualius veiksmus, ir tai galėtų sukelti daug teisės pažeidimų.

Dėmesio vertas faktas, kad Bažnyčia visą laiką skelbė antgamtinę žmogaus viziją. Todėl ji nevartojo tokių sąvokų kaip homoseksualas, gėjus, lesbietė, kurios nusako asmens seksualinę orientaciją, o vartojo sąvoką – homoseksualus asmuo (KBK 2359). Taip pat Kanados vyskupų konferencija 2011 metais išleistame dokumente „Jaunų žmonių, turinčių potraukį tos pačios lyties asmenims, pastoracija“ vartoja formuluotę – asmuo, jaučiantis potraukį tos pačios lyties asmeniui. Šio dokumento autoriams rūpėjo perspėti, kad homoseksualumo problemos negalima apriboti tik seksualine sritimi, nes jis siejasi – visų pirma – su emocijomis. Be jokios abejonės, toks apibrėžimas geriau atitinka tikrovę, nors gender šalininkai interpretuoja jį kaip Bažnyčios netolerancijos ar netgi homofobijos apraišką.

Viskas priklauso nuo mūsų

Nors mums oficialiai dar toloka iki Olandijos ar JAV, kuriose genderizmo ideologija jau kaip reikiant įsišaknijo, tačiau sunku nepastebėti, kad naujoji visuomeninė revoliucija palengva atkeliauja ir pas mus. Pakanka paminėti gėjų eitynes, kurios, nepaisant visuomenės daugumos ir ankstesnio valdžios nesutikimo, vis dėlto įvyko. Reikia atkreipti dėmesį, kad valdžia galų gale davė sutikimą tik patyrusi vadinamosios tarptautinės visuomenės nuomonės spaudimą. Kartu reikia pripažinti, kad mūsų visuomenės daugumos nuomonė pralaimėjo absoliučiai ir neribotai mažumos laisvei, taigi įvyko kaip tik tai, kas, prisiminkime, yra išdėstyta anksčiau minėtuose Džokjakartos principuose.

Kas mūsų laukia toliau? Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Vis dėlto galima priešintis, tai liudija ir Viktoro Orbano, Vengrijos ministro pirmininko, laikysena: nepaisydamas Europos Sąjungos prieštaravimų ir spaudimo, jis nepalūžo ir nutarė rūpintis ne tik savo šalies ekonomine padėtimi, bet ir visuomenės formavimu. Jo radikalių politinių veiksmų dėka pavyko pakeisti Konstituciją, ir dabar joje tvirtinama, kad šeima yra vieno vyro ir vienos moters sąjunga, kad ji turi teisinę pirmenybę valstybėje, ir valstybė bei teisė turi ją gerbti, kad tauta galėtų išlikti.

Taigi gal ir mums vertėtų įsitraukti į dvasinį ir moralinį atgimimą? Juk galų gale kalbame: būti ar nebūti mūsų tautai?

Šaltinis: www.bernardinai.lt