Romualdas Ozolas. Lietuvis pamažu virsta baudžiauninku

- Vengrija, Bulgarija uždraudė užsieniečiams įsigyti žemės, panašu, kad tuo keliu suka ir Latvija, kuri jau atsikando „skaidrių“ užsienio ka...

- Vengrija, Bulgarija uždraudė užsieniečiams įsigyti žemės, panašu, kad tuo keliu suka ir Latvija, kuri jau atsikando „skaidrių“ užsienio kapitalo investicijų į savo pajūrį ir „liberalios“ žemės išparceliavimo tvarkos. Kodėl mūsų politinis elitas ir jį aptarnaujanti publika šitaip bijo kelti žemės išsaugojimo Lietuvai klausimą? Kodėl nuolat aiškinama, kad bus pažeistos sutartys ir mus esą net išmes iš ES?

- Visa mūsų viešoji politika tebėra kontroliuojama radikalaus liberalizmo ideologijos, pagal kurią išsipardavimas ir gyvenimas be tautai priklausančios nuosavybės yra absoliutus gėris. Taip galima pasakyti netgi apie asmenų, kurie čia galėtų sudaryti kokią nors galinčią pasipriešinti bendruomenę globalaus kapitalo užmačioms, nuosavybę.

- Tai mūsų elitui ir pačiam nieko nereikia, ir tautai nebūtina turėti?

- Ne visai taip. Tas elitas jau nuo pat posūkio į ES, kai išaiškėjo bendrijos virsmas į unitarinę valstybę, yra apsisprendęs ištikimai tarnauti Briuseliui. Už tai jie gauna deramą išlaikymą, garantuotas ilgalaikes politines pozicijas, kad galėtų užsitikrinti geras pensijas ir rentas. Todėl jie nėra suinteresuoti kur nors trauktis. Jiems yra viskas garantuota. Pastebiu, kad tauta ir valdžia ne tik tolsta viena nuo kitos, bet eina į visiškai priešingas pozicijas. Tam elitui yra visiškai tas pats, nes jie yra seniai perimti, seniausiai tarnauja vadinamosios integracijos projektams ir už tai gauna socialines bei visokias kitokias garantijas. Tai juos, kaip asmenis, visiškai tenkina.

- Jūsų įvardytas politines pozicijas mūsų elitas nuosekliai visą laiką stiprino, priimdamas tokius įstatymus, kad nebūtų įmanoma jų iš tų pozicijų pajudinti. Valdžioje visada matome tuos pačius. Tai buvo daroma sąmoningai, kad, gink Dieve, neateitų į valdžią tie, kurie ims rūpintis Lietuvos, o ne Briuselio reikalais?

- Tai yra tos pačios politikos ir tų pačių siekių pasekmė. Yra lipdomas, kuriamas ne tik tas elito sluoksnis, bet ir to sluoksnio aptarnavimo piramidė, vadinamasis administracinis resursas, kuris jiems garantuotų buvimo valdžioje arba arti valdžios tęstinumą. Neseniai būdamas Ukrainoje sužinojau, kad ten yra steigiamas toks elito ugdymo institutas, kur iš gabių ir patriotiškai nusiteikusių jaunuolių bus bandoma išugdyti būsimuosius politikus ir diplomatus. Mums šito net nereikia. Juk ten gali išaugti nevienodos pakraipos žmonės. O pas mus juk ateina jau patikrinti, jau parsidavę ir prisidavę, t.y. absoliučiai patikimi, pasiryžę ištikimai tarnauti šeimininkams.

- Bet juk ir šitie baudžiauninkai nėra amžini - na, dar keleri ar keliolika metų... Kas gi juos pakeis tame  tarnystės užsieniui kelyje?

- Na, jie turi tam tikrą ugdyklą. Pavyzdžiui, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas eina ta linkme. Ten daroma aiški atranka. Pavyzdžiui, dėstytojas prof. Vytautas Radžvilas, kuris yra tautinių pažiūrų ir žmogus, suvokiantis, kad jeigu nebus tautinės bendruomenės, tada netgi tam užsienio kapitalui čia nebus ką veikti, nes nebus tų, kurie jam dirbtų ir jį aptarnautų. Taigi V.Radžvilas jiems yra nepriimtinas, nes jiems reikia absoliučiai paklusnaus ir vienmatiškai mąstančio elemento.

- Mūsų šalies vadovė ištarė garsią frazę, kad ji rūpinasi užsienio politika Vakaruose, o Rytuose tuo turi rūpintis Vyriausybė. Kaip išėjo, kad prezidentė, nuosekliai dirbdama Vakaruose, iki šiol neišsiderėjo vakarietiškų išmokų mūsų ūkininkams? Gal įvyko klaida? Juk atsiremiant į tokio išsiderėjimo galimybes būtų logiška kalbėti apie žemės pardavimą užsieniečiams.

- Ne, jokia klaida neįvyko. Logiška būtų derėtis dėl išmokų suvienodinimo, mūsų akimis žiūrint, tačiau prezidentei visiškai neturi rūpėti tie klausimai. Ji yra Europos Sąjungos integracinės politikos atstovė Lietuvoje ir dirba pagal šiuos standartus. Tik tiek, kad ji dirba lanksčiai, maždaug dviem trim planais ir žmonėms gali atrodyti labai patraukliai, tačiau tuo pat metu ji gali labai negailestingai kirsti per nacionalinius interesus.

- Tačiau turime ir Vyriausybę, kurios vadovas taip pat teoriškai konkuruoja dėl prezidento posto ir nori atrodyti patraukliai. Kodėl ten niekas net nebando pakovoti už mūsų žmonių interesus?

- Na, jeigu visos valdžios galva yra tokios spalvos ir nuo jos priklauso visa valdžios konsolidacija, tai toks premjeras kaip A.Butkevičius, kuris dėl savo kaltės yra priėmęs lenkus į koaliciją, turi labai rimtų parlamentinės daugumos problemų. Bet kuriuo metu jis gali būti pajudintas net ir dėl menkiausio netapatumo su kitomis valdžios grandimis. Tos grandys gali pradėti veikti nebūtinai iš viršaus, nebūtinai iš Prezidentūros, tuo labiau kad prezidentei nebūtina šnekėti kiekvienu klausimu, ką ji mielai ir daro. O premjeras šneka netgi nepaklaustas... Todėl spaudimas jam gali prasidėti iš bet kurio taško ir Vyriausybė gali pasijusti labai nepatogiai.

- Mus elitas ramina, kad kai tik įšoksime į euro traukinį, iškart būsime apsaugoti nuo visokių sukrėtimų ir visiems esą labai pagerės...

- Tai yra akivaizdus pamišimo požymis. Į tą euro traukinį mus traukia minios instinktas, kurį dirbtinai kursto valdžia. O ji užsiima kvailu lenktyniavimu, panašiai kaip ant podiumo išeina manekenės ir bando viena už kitą atrodyti kuo prašmatniau...

- Neseniai vienas žinomas Lietuvos žemės ūkio oligarchas sakė, kad jam asmeniškai euro įvedimas būtų naudingas, tačiau visiems kitiems, taip pat ir jam dirbantiems, tai smogs skaudžiai. Jis teisus?

- Be abejo, tai yra absoliuti tiesa, nes jo pavaldiniams iškart viskas pabrangs. Mano galva, tai taip pat yra sąmoningas veiksmas, nes branginimas yra kapitalo koncentravimas į tuos kontroliuojančiuosius centrus. Tai yra tiesiog patikimas realios valdžios perėmimo būdas, tai ir daro šiuolaikinis kapitalizmas. Ar kokios nors valiutos įvedimas, ar jos pakeitimas (sako, kad jau net doleris yra naujas, kažkaip naujai spausdinamas) yra tik mūsų kišenių tuštinimo būdas.

- Ką vis dėlto galėtumėte pasakyti mūsų žmonėms, kad jie bandytų ginti savo prigimtines teises, kad jų nuosavybė nebūtų parceliuojama užsieniečiams? Kada turėtų ateiti tas suvokimas, kad šventus dalykus tiesiog privaloma išsaugoti?

- Manau, kad tie lietuviai, kurie dar neišsilakstė po pasaulį, ir yra pati patikimiausia Lietuvos išsaugojimo perspektyva. Deja, didžioji dauguma šitų žmonių jau yra seni. Tai yra pokario vaikai, kurie nenuėjo į miškus, nes tada dar buvo per jauni, tačiau jau buvo apdorojami kolūkiuose ir kitokiuose sovietiniuose smegenų plovimo fabrikuose. Jie yra praradę tą dar tėvų turėtą žemės jausmą ir jiems yra sunkiau suvokti tą tikrąją žemės būtiškąją vertę. Tą vertę, kurią jaučia kiekvienas vabalas, kai kovoja už savo teritoriją, kiekviena kirmėlė, o ką kalbėti apie žinduolius - net gorila ar šimpanzė mušasi kruvinai, netekusi savo teritorijos, o liūtas, išvarytas iš savo gyvenamosios aplinkos, tampa pasmerktas žūčiai. Šito mūsų žmonės nesupranta. Bet jie vis dėlto turi tą žemę kaip daiktą po kojomis. Jeigu bent šituo požiūriu būtų suprasta, kad jų vaikai ir anūkai galbūt norės sugrįžti iš užsienių, t.y. suvokta kaip suteikimas galimybės jiems sugrįžti, tuomet jie suvoktų ir visa kita. Nes iš tiesų nieko nėra svarbiau, kaip neišparduoti, išsaugoti du dalykus: žemę ir kalbą. Dauguma instinktyviai kalba lietuviškai, nes kitaip galbūt nemoka arba suvokia kalbos būtinumą. Žemės svarbą galbūt būtų galima atskleisti per galimybes jų vaikams ir anūkams, įvesti tai į šeimas. Visa Vakarų Europa yra beveik rami dėl žemės, ten niekas jos neparduos užsieniečiams, nes ten gyva stipri tradicija saugoti žemę, ja perduodant iš kartos į kartą. Tai yra tokia nepajudinama šventybė. Kai kas tai priima kaip nelaimę, bet jeigu jis elgtųsi kitaip, atsisakydamas savo priedermės giminei, tai būtų pasmerktas ir suniekintas. Pas mus visa tai yra sulaužyta ir reikia tai atkurti. Yra dar kitas būdas: pasakyti, kad mūsų žemė yra nepaprastai gera: ir dirvožemis puikus, kuris, jei netinka vienai ar kitai žemės ūkio kultūrai, tinka miškui: gali sodinti ąžuolynus ar alksnynus, gaminti kurą ir pan. Mūsų žemė kupina visokių turtų, apie kuriuos mes nenorime žinoti. Mūsų žemėje glūdi didžiulė jūra gėlo vandens. Tas vanduo jau virsta grynu auksu, nes pasaulyje jau dabar trūksta geriamojo vandens. Priėjimas prie šito aukso yra labiau masinantis dalykas nei kokiam lenkui geonafta ar amerikonui skalūnai, nes jų čia yra mažai. O mūsų vandeniu visą Afriką galima pagirdyti... Su žmonėmis reikia apie tai kalbėtis tiesiogiai, kad jie išmoktų tai pažinti.

Šaltinis: www.respublika.lt

Susiję

Romualdas Ozolas 1313858671998198408
item