Aleksandras Dobryninas. Administracinė korupcija ar valstybės užvaldymas?

Ne taip seniai kriminologas, sociologijos profesorius Aleksandras Dobryninas su grupe kolegų atliko tyrimą, kuris buvo išleistas atskira kny...

Ne taip seniai kriminologas, sociologijos profesorius Aleksandras Dobryninas su grupe kolegų atliko tyrimą, kuris buvo išleistas atskira knyga „Pasitikėjimo Lietuvos teisėsauga profiliai“. Tačiau šį kartą su Aleksandru kalbamės ne apie tyrimo išvadas, o apie valstybės valdymą, užvaldymą bei korupciją. Būdamas universiteto dėstytojas ir mokslininkas, A. Dobryninas jau nuo Sąjūdžio laikų akylai stebėjo mūsų valstybės politinę evoliuciją. Taip pat jis specializavosi kriminologijos srityje, bandydamas įsigilinti į mažiau mūsų šalyje diskutuotus dalykus: selektyvų teisingumą, silpnesnio visuomenės sluoksnio baudžiamąjį persekiojimą, politinių galių centrų įtaką korupciniams procesams.

– Kaip pats kaip mokslininkas vertintum politinės korupcijos mastą Lietuvoje? Tarsi konkrečių bylų nėra daug, tarsi vyrauja nebylus sutarimas, jog viešai apie šį reiškinį nereikia kalbėti, lyg jo ir išvis nebūtų.

– Pradėkime nuo klasikinio korupcijos apibrėžimo: tai piktnaudžiavimas viešąja galia siekiant asmeninės naudos. O kalbant apie politinę korupciją svarbūs du skirtingi lygiai. Pirmasis, kai politikas už tam tikras politines paslaugas paima kyšį. Tai individuali politinė korupcija. Tačiau galima išskirti ir sisteminius dalykus, kai bandoma visą valstybės vystimąsi pakreipti viena ar kita kryptimi. Antruoju atveju sudėtinga įrodyti piktybinius kėslus. Prisiminkime garsiąją mašinų gamybos koncerno įkūrėjo Fordo frazę: „Tai, kas naudinga Fordui, yra naudinga Amerikai.“ Jis teigė, jog jo privatūs interesai atitiko valstybės interesus. Iš pirmo žvilgsnio tai klasikinis politinės korupcijos pavyzdys. Tačiau ilgesniuoju laikotarpiu jo veikla buvo vertinama kaip turėjusi naudingos įtakos šaliai.

– Lietuvoje galime pamatyti daug viešų lėšų švaistymo pavyzdžių: nebaigta Nacionalinio stadiono statyba, Valdovų rūmai, milijonus kainavusi Valstybinio operos ir baleto teatro scena, į orą paleisti VEK‘s milijoniniai saliutai. Kažin, ar šie švaistymai pasiteisina ir ilguoju laikotarpiu?

– Dėl šių pavyzdžių net neverta ginčytis: tai akivaizdūs įstatymų landų išnaudojimo ar įstatymų apėjimo pavyzdžiai. Tačiau norėčiau grįžti prie bandymo apibrėžti politinės korupcijos terminą. Sutikite, jog mes deleguojame savo sprendimus politikams ir tikimės, kad jie veiks visuomenės labui vadovaudamiesi Konstitucija ir įstatymais. Bet, kita vertus, politika nėra kažkoks taisyklėmis reglamentuotas amatas. Politika tai tam tikra kūryba ir ne visuomet paprasta atskirti sprendimus, kurie padaryti valstybės naudai ar tik tam tikros grupės žmonių interesams tenkinti.

– Viename iš savo interviu esi sakęs, jog tie, kurie turi politinių galių, žymiai rečiau pakliūna į teisingumo rankas nei tie, kurie jų neturi. Kai kalbama apie sekamus žmones, valstybės lėšų švaistymą tarsi bandoma šiuos dalykus viešoje erdvėje prislopinti, lyg tai būtų smulkūs administraciniai nusižengimai.

– Tai, kad egzistuoja selektyvus teisingumas, yra žinomas dalykas. Išrinktųjų tikimybė patekti į teisiamųjų suolą yra visada mažesnė. Tačiau yra kitokių pavyzdžių. Pavyzdžiui, ponia Julija Tymošenko Ukrainoje žurnalistų, paprastų žmonių vertinama ne tik kaip demokratijos gynėja – kalbama ir apie jos korupcinį šleifą politinėje biografijoje. Tad klausimas, kodėl visa Vakarų politinė bendruomenė, kuri mus moko skaidriai gyventi, dabar teigia, jog ten tebuvo susidorojimas su politiniu oponentu? Tarsi norima įteigti, jog savi už tą patį veiksmą vertinami kaip padarę politinę klaidą, o lygiai taip pat nusižengę priešininkai yra niekšai bei korumpuoti žmonės. Toks selektyvus vertinimas šiuo atveju nėra tik politinio cinizmo apraiška. Tikriausiai mąstoma, jog iš kelių blogybių verta VIENĄ palaikyti vardan šviesesnės perspektyvos. Matome tam tikrą politinį konsensusą rimčiau palaikyti vieną labiausiai tinkamą alternatyvą. Politinę galią turintys sluoksniai sprendžia, kada tą patį nusižengimą laikyti tik „politine klaida“, o kada jau už peržengtas ribas verta eliminuoti vieną iš žaidėjų ne tik iš politikos, bet ir iš normalaus civilizuoto gyvenimo. Tada jau imami taikyti visi galimi Baudžiamojo kodekso straipsniai.

– Tai kuriuo atveju politikų dalyvavimas, priimant sprendimus, vertintinas kaip korupcija?

– Maždaug prieš 20 metų jauna komanda iš Pasaulio banko atliko fantastišką tyrimą bei sukūrė korupcijos vertinimo metodologiją. Ten buvo suformuluotos du terminai: administracinė korupcija ir valstybės užvaldymas (state capture). Būtent valstybės užvaldymo terminas apibrėžia panašius dalykus kaip politinė korupcija. Anot metodologijos autorių, administracinė korupcija yra įstatymų pažeidimas, kai tam tikras pareigas užimantis žmogus ima prekiauti savo postu, imdamas kyšius bei siekdamas asmeninės naudos. Tuo tarpu valstybės užvaldymas yra įdomesnis dalykas. Galima oficialius įstatymus pakeisti taip, kad vėliau kam nors būtų apčiuopiamos naudos. Kaltų šiuo atveju nėra. Prisiminkime, kaip Lietuvoje nekilnojamasis turtas buvo paverstas kilnojamu. Tai buvo unikalus atvejis Europoje, kai buvo leista atkurtą žemės nuosavybę kilnoti iš vienos vietos į kitą. Nei vienoje šalyje nerasite tokių pavyzdžių, kur leistų sklypą perkelti į paežerę ar netoli miesto. Tokių valstybės užvaldymo pavyzdžių yra nemažai. Prisiminkime, kaip pastaraisiais mėnesiais netikėtai pakilo elektros kainos: šią situaciją vėl lėmė oficialios valstybės įmonių pasirašytos sutartys. Iš pradžių kilo triukšmas, tačiau paaiškėjo, jog nėra jokių pažeidimų – viskas legalu. Mušamės į krūtinę, kovodami dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės, tačiau nenorime prisiminti, kaip ši nepriklausomybė buvo parduota tam pačiam Gazpromui. Tuo metu, kai Pasaulio bankas pristatė savo tyrimą, Lietuvoje administracinė korupcija buvo labiau pažengusi nei valstybės užvaldymas, tačiau šiandienos situaciją reikėtų vertinti iš naujo. Kai eina kalba apie valstybės užvaldymą – visada verta kelti klausimą, kokie yra galutiniai šių iš pirmo žvilgsnio legalių sprendimų tikslai. Šiuos interesus galima išsiaiškinti tik esant demokratinei politikai.

– Tačiau kai taisykles nustato politinių galių centrai, diskutuoti labai sudėtinga?

– Nevertėtų politikos prilyginti tiesioginiam administravimui. Vienas mano kolega buvo prilyginęs a. a. M. Brazausko valdymo stilių UAB „Lietuva“ vadovavimui. Jo administravimo stilius nepriminė klasikinio politinio valdymo. Politika – tai interesų derinimas.

– Ar neatrodytų, jog ir dabartinė prezidentūra tęsia administracinio valdymo politiką?

– Nemanykime, kad šios valdymo tradicijos buvo sukurtos dabar. Kas stebi politinės komunikacijos istoriją Lietuvoje, mato, jog politikai iškeliami į viešumą tarsi naujos prekės, jų reklamai buvo taikomos tokios pat taisyklės, kaip bet kokio naujo produkto įvedimui į rinką. Tuo tarpu politikos mokslai aiškiai teigia, jog politinė komunikacija nėra paprasta rinkodara. Politikai turėtų mokėti derinti grupinius visuomenės bei valstybės interesus. Tokių žmonių mes, deja, šiandien beveik neturime. Žinoma, tokie politikai kaip Čerčilis negimsta kiekvieną dieną. Tačiau tikrų politikų nebuvimas yra viena iš didžiausių mūsų problemų. Politinio mąstymo stoka mums labai kenkia. Jeigu mes renkame į aukščiausius postus žmones, kurie neišėjo politinės mokyklos kurso partinėje veikloje, mes labai rizikuojame. Norėčiau pacituoti Aristotelį: „Yra geras žmogus ir yra geras pilietis. Geras žmogus pasižymi žmogiškomis vertybėmis. Tačiau geras pilietis turi ir papildomų vertybių. Pirmiausia, jis moka valdyti. Antra, jis sugeba būti valdomas.“ Valdymo dalykų galima išmokti – tai nėra įgimta. Politikos menas reikalauja sugebėjimų valdyti žmones, tautą ir tuo pat metu paklusti tam tikroms taisyklėms. Lietuvos dvidešimt dvejų metų istorija, atrodytų, buvo per trumpa, kad išugdytume stipriais politines partijas bei stiprius politikus. Stiprių, gabių asmenybių buvo, tačiau tie žmonės nebuvo priimti į politikų ratą.

– Grįžkime prie selektyvaus teisingumo minties. Ar visuomenė, piliečiai turėtų taikstytis su mintimi, jog teisingumas dažniausiai yra dozuojamas?

– Teisingumo taikymas visada yra selektyvus – tai kadaise parodė žymus Amerikos kriminologas Ričardas Quinney. Žinoma, turi būti konsensusas tarp atskirų visuomenės grupių, kokių principų bus laikomasi. Dažnai žmonės, ypač interneto portalų komentatoriai, mėgsta pasisakyti už visą Lietuvą. Tačiau sutikite, kad žmonės yra labai skirtingi, jie turi skirtingus įsitikinimus, vizijas; tad pasisakyti visos visuomenės vardu yra labai sudėtinga. Kita vertus, yra viešoji erdvė, kurioje mes visą nuomonių įvairovę galime išgirsti. Demokratijos tikslas ir būtų ginti tą viešąją erdvę, kur galima būtų bendrauti, diskutuoti ar ieškoti bendrų sutarimų.

– O jeigu pati viešoji erdvė tampa nelabai laisva ir neįsileidžia skirtingai mąstančių? Tokių požymių matome Lietuvoje.

– Tai demokratijos mirties požymiai. Negalima juokauti su tokiais dalykais. Vakarų politikos moksluose vartojamas terminas media demokracy (žiniasklaidos demokratija). Ši žiniasklaidos demokratija turi ir teigiamą, ir neigiamą atspalvį. Šiuolaikinės technologijos leidžia diskutuoti čia ir dabar apie visas politines aktualijas. Kita vertus, matome ir savotiškos kontrolės formų. Kontroliuojama tai, koks asmuo ir kaip turi būti rodomas ar nerodomas viešumoje. Sociologijoje Tomas Mathienas pirmas atkreipė į tai dėmesį – tai vadinama synopticum. Anksčiau buvo manoma, jog totalitariniai režimai buvo tobulai įvaldę turinio kontrolės formas, tačiau paaiškėjo, kad egzistuoja dar veiksmingesnės kontrolės formos. Prieš dvidešimt metų kolegos iš Vakarų universitetų mums pasakojo apie šiuos dalykus. Tada kartais atrodydavo, jog tai tik klaidinga kairuoliška teorija. Tačiau dabar ir Lietuvoje tokio tipo kontroliuojamą viešąją erdvę mes matome. Matome, jog rinkodaros priemonėmis bandoma kurti politinius vartotojus: kai vienos temos patenka į pirmuosius puslapius, o kitiems neleidžiama kalbėti. Taip pat naudojama oponentų perrėkimo, neigiamų epitetų, moralinio triuškinimo taktika. Ne vienas iš mano kolegų po tokių įžeidimų pasitraukė iš viešosios erdvės. Taip pat valstybei svarbios temos dažnai atakuojamos organizuotų komentarų lavinomis bei patyčiomis.

– Vadinasi, kol kas tendencijos yra gana liūdnos?

– Nevertinčiau situacijos pernelyg pesimistiškai. Matau pakankamai daug gabių, politiškai jautrių žmonių, tarp jų ir dirbančių įvairiuose žiniasklaidos kanaluose. Tai žmonės, kuriems yra ne tas pats, kaip klostosi gyvenimas Lietuvoje. Jiems ne tas pats, kaip čia gyvens jų vaikai, kaip žodis lietuvis bus vertinamas ir už Lietuvos ribų. Šie žmonės susikuria savo erdves bendravimui bei savo vizijos sklaidai. Jiems nebūtina dalyvauti ciniškai manipuliuojamoje viešojoje erdvėje. Mes taip pat turime galimybę ugdyti jaunus žmones taip, kad jų neveiktų pigi politinė rinkodara.



Susiję

Įžvalgos 8291313203636814944

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item