Erika Drungytė. Norime nepriklausomos Katalonijos!

Respublika.lt nuotrauka

Šiandieną 17 val. 14 min. vietos laiku (Lietuvoje bus 18 val. 14 min.) šimtai tūkstančių katalonų susikibo rankomis nuo Valensijos iki Prancūzijos sienų, sudarydami 400 kilometrų grandinę ir pakartos Baltijos kelio idėją. Jie paminėjo Nacionalinę Katalonijos dieną ir dar kartą išreiškė savo valią: norą atsiskirti nuo Ispanijos. 1714 m. rugsėjo 11 dieną Burbonų karinės pajėgos, vadovaujamos Pilypo V, įveikė katalonų armiją prie Barselonos ir Europa dar kartą buvo padalinta. Katalonų tauta, turėjusi savo kalbą, vėliavą, išsikovojusi valstybingumą ir nuo XIII a. – parlamentinį valdymą, buvo sutrypta, sostinė Barselona ir turtingiausi, gražiausi regionai priskirti Ispanijai.

Daugybę kartų per tuos 300 metų katalonai mėgino susigrąžinti nepriklausomybę ir įteisinti kalbą. Deja, šiokią tokią pergalę jie pasiekė tik 1979 metais, kai Katalonijai buvo suteiktas autonomijos statusas ir kalba pripažinta oficialia. Beje, ši romanų kalba, tapusi ispanų kalbos pagrindu, yra išsaugota ir ja kalba vis daugiau pasaulio gyventojų, o Andoros kunigaikštystė sugebėjo išlaikyti jos, kaip valstybinės kalbos, statusą.

Šios dienos akciją organizavo Nacionalinis Katalonijos judėjimas, kovojantis už autonomijos nepriklausomybę. Jiems pagelbėjo 5000 savanorių, į reikiamas vietas žmones vežiojo 1500 autobusų. Kad būtų užtikrinta tvarka, valstybinės policijos pajėgos irgi buvo didžiulės – dirbo apie 4000 policininkų.

Katalonai vis drąsiau reiškia savąjį nepriklausomybės siekį. Pernai, minėdami Nacionalinę dieną, į gatves išėjo pusantro milijono žmonių, ir dabar yra toks pakylėjimas, kuriuo neįmanoma nepatikėti. Katalonai tvirtai tiki tautinės valstybės galimybe ir vis labiau spaudžia Ispanijos valdžią. Tačiau oficialusis Madridas labai bijo ir visokiais būdais nori užkirsi kelią planuojamam apsisprendimo referendumui, kuris turėtų įvykti 2014 metais. Vyriausybė netgi kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydama atšaukti Katalonijos parlamente priimtą nepriklausomybės deklaraciją, kurioje skelbiama regiono apsisprendimo teisė. Teismas sutiko šį vyriausybės prašymą peržiūrėti ir laikinai sustabdė deklaracijos galiojimą.

Katalonai laužo galvas, kaip jiems susitarti su tautinėmis mažumomis, kad šios pripažintų jų tautinę valstybę. Net ir ispanai čia juk yra mažuma! Tai labai panašu į Latvijos padėtį, kuri yra priversta nuolat aiškintis ir įrodinėti rusakalbiams, kad ji yra nepriklausoma tautinė valstybė ir jos piliečiai turi teisę kalbėti latviškai. Mūsų broliai latviai vis dar iki šiol negali atsigauti po 2012 metais paskelbto referendumo dėl rusų kalbos paskelbimo valstybine; jiems nuolat reikia išgyventi baisius akibrokštus, kaip antai europarlamentarės Tatjanos Ždanok organizuojamas konferencijas Rygoje, kuriose „mokslininkai“ įrodinėja, kad jokios Latvijos okupacijos nebuvo, kasmetinės karo veteranų masinės demonstracijos Pergalės dieną, sovietinių vėliavų ir simbolių demonstravimas ir pan.

Nacionalinis judėjimas katalonus ragina prisiminti Baltijos kelią ir išsikovoti nepriklausomybę, parodant pasauliui savo valią. „Per metrą arčiau laisvės – surask istorijoje ir savąją vietą!“ – taip internete raginama prisijungti prie rengiamos akcijos „Katalonijos kelias“.

Tiesa, Europos Sąjungos vadovai apsimeta nematą šių neramumų. Ir greičiausiai spaudžia oficialųjį Madridą neprileisti tokios galimybės. Nes ką gali žinoti: jei pavyktų katalonams, gal tuo pačiu keliu drąsiau pasuks ir kitos tautinės bendruomenės? Ar tai tautinio atgimimo pradžia Europoje? Manytina, kad taip. Ir labai gali būti, kad tai naujos Europos pradžia. Apie tai vertėtų pamąstyti ir Lietuvos valdantiesiems, esantiems tiek pozicijoje, tiek opozicijoje, labai bijantiems žodžio „nacionalizmas“ arba „laisvė“. Nes jei nebijotų, tai neišdrįstų užsienio reikalų ministro lūpomis grasinti tautiškumą propaguojančioms partijoms: „Reikia nuslopinti tuos populistinius, radikalius ir, neslėpkime to, ksenofobiškus ir nacionalistinius junginius, kurie kartais kelia galvą.“ Jei nebijotų, tai neišleistų URM rekomendacijų nesusitikti su Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama, nes Lietuva yra įsipareigojusi Kinijai ir Tibetą laiko neatsiejama Kinijos Liaudies Respublikos dalimi. Jei nebijotų, tai isteriškai neklyktų, kad tautininkų organizuojamos eitynės nepriklausomybės atkūrimo dienomis yra fašizmas. Gal jau laikas keisti melodiją? Ar iki kitų rinkimų iš tiesų eliminuosite tautiškumą palaikančias partijas?