Arvydas Juozaitis. Baltijos kelias ir Katalonija

Baltijos kelias ir Katalonija

Beliko diena, ir Katalonija išgyvens didžiausio džiaugsmo akimirką šio amžiaus istorijoje. Kaip ir mes, kai 1989 metais susikibome rankomis Baltijos kelyje. Praslinko 24 metai ir kitame Europos gale, anapus Pirėnų, kita europos tauta - katalonai - padarys tą patį. Jie sustos į 400 kilometrų gyvą grandinę. Tikimasi, kad į kelią išeis per 1 mln. žmonių grandinė. (Katalonija - 7,5 mln. gyventojų šalis, tiek buvo ir Baltijos žmonių tais laimingaisiais 1989-aisiais.) Nauja-sena tauta pareikš Europai: „Katalonijos valstybei - taip!“

Vadinasi, Ispanijos valdžiai Katalonijoje „ne“? Nejaugi?

Rytojaus dienos katalonai laukė 300 metų. Be vienerių. Nes kitais, 2014-aisiais, sukaks tie trys šimtai metų, kai buvo įveiktas šios darbščios ir drąsios tautos valstybingumas.

Europos Parlamentas sutrikęs tyli, Ispanijos Vyriausybė nežino, ką daryti. Nes daryti lyg nieko ir negali, nes vaduojamasi be šūvio, be prievartos, net be keiksmų Madrido pusėn. Tik kam, sakoma, kosmopolitinėje linkusioje tapti Europoje gimsta tautinė valstybė? Kas čia per stebuklas? Tokioje turtingoje Ispanijos provincijoje? Ar ne anachronizmas tas nacionalizmas? Kas toji išnyranti iš rūkų Katalonija?

Reikalas paprastas, klausimas - moralinė ištikimybė. „Jeigu mūsų protėviai ir tėvai 300 metų saugojo tautą, laikas nusilenkti jiems“.

Ką gi, tauta - Dievo šypsnys žemėje, kas turi teisę jį užgesinti? Ir juk akivaizdu, kad bendruomenių nesunaikino jokie diktatoriai ir jokie liberalizmai. Nepriklausomybė normaliai tautai reiškia ne ką mažiau negu laisvė. Laisvė be valstybės - tai svieto perėjūnų religija.

Kelio pradžia 1714 metais

Katalonijos valstybingumas gyvuoja jau tūkstantį metų. Dabartinė Katalonijos vėliava nesikeičia nuo 1050-ųjų ir yra gerokai senesnė už Ispanijos vėliavą. Dabartinės nepriklausomybės kelio pradžia - pralaimėjimo data. 1714 metais rugsėjo 11 dieną, po 18 mėnesių trukusio Barselonos šturmo, miestas krito į Prancūzijos Burbonų rankas. Skaičiai 1714 šiandien įspausti ir ant akmens, ir ant daugelio prekių, ypač drabužių. Tie skaičiai spindi kiekvieno Nacionalinio judėjimo aktyvisto akyse. „Dabar - tavo metas!“ - puikuojasi užrašas po skaičiais. „Tavo metas - laukėme 300 metų.“

Katalonų kalba - tautos tapatybės pamatas. Mažai ką išmanančiam lietuviui sunku suprasti, kuo tos dvi kalbos skiriasi. Stebėdamas užrašus, matai tik kelių raidžių skirtumus kas trečiame žodyje. Skiriasi, kiek žemaičių kalba nuo bendrinės lietuvių kalbos. Arba, pavyzdžiui, ispanai raidę j taria ch, o katalonai - dž. Tačiau kalba - dar ne viskas. Kartu su kalba katalonai susikūrė savus garbės ir gyvenimo būdo kodeksus. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Ispanijos autonomijoms balsuojant už koridos uždraudimą, katalonai šitai padarė smagiai ir be skausmo. „Korida? Ją mums ispanai atnešė“, - tarė ir uždraudė.

Be to, jie - turtingiausia Ispanijos valstybės dalis.

Barselonoje ne visur susikalbėsi kataloniškai, nes 30 proc. gyventojų - ispanai. Jie kartais net sušunka: „Kalbėkite krikščioniškai!“ Tačiau didžioji dalis - apie  65 proc. - barseloniečių katalonų kalbos laikosi kaip oficialios valstybinės. Šia kalba surašyti ir visi vieši užrašai. Oro uoste užrašai yra net trimis kalbomis: pirma - katalonų, antra - anglų ir tik trečia - ispanų. (Tiesa, anglų kalba - mažesnėmis raidėmis.) Visos valstybės biudžeto (t.y. vietos biudžeto) išlaikomos mokyklos veikia tik privaloma katalonų kalba. Norite leisti vaiką į ispanišką? Prašom, į privačią. Tačiau ir tuo atveju baigiamųjų egzaminų reikalavimai vienodi visiems provincijos abiturientams.

Kita vertus, Katalonijoje mažiau imigrantų, o ir jų vaikai privalomai integruojami į katalonų mokyklas, jiems neleidžiama kurti uždarų bendruomenių. (Ispanijoje, kaip sako katalonai, padėtis daug prastesnė.)

2006 m. pirmalaikius rinkimus paskelbęs tuometinis prezidentas Paskalis Maragalas (Pasqual Maragall) pateikė Katalonijos Statuto pataisas. Reikalaujama referendumo teisės - teisės pasisakyti dėl visiškos nepriklausomybės.

1931 ir 1980 metai

Ir demokratija, ir Ispanijos praeitis imta gaivinti 1931 metais, laimėjus Respublikai. Atgimė ir Katalonijos autonomija: tais metais ekonomiškai tvirta Barselona ir atsigaunanti visa milijonų žmonių bendruomenė išsirinko Parlamentą ir prezidentą - oficialų provincijos atstovą ir gynėją. Mirus pirmajam prezidentui, antrasis - Ljuisas Kompanas i Džoveras (Lluis Companys y Jover) atliko istorinį vaidmenį. Tokia jau buvo Katalonijos lemtis, kad Franko fašistams sukėlus pilietinį karą ji stojo Respublikos pusėn. Barselona imta žiauriai bombarduoti, prezidentas suimtas ir įkalintas. Kai jam pavyko pasitraukti į Prancūziją, vokiečių fašistai jį sumedžiojo ir grąžino Frankui. Šio įsakymu Ljuisas Kompanas i Džoveras 1940 metais buvo nužudytas. (1992 metais jo vardu pavadintame stadione vyko Barselonos olimpinės žaidynės.)

1976 metais Frankui mirus, grįžo ir Ispanijos Respublika. 1978 m. šalis priima naują konstituciją, ima veikti valdžios organai. Dar po dvejų metų Katalonija išsirenka Parlamentą, šis paskiria Vyriausybę, t.y. Ženeralitatą, ir vėl išsirenka prezidentą Chordi Pužolą (Jordi Pujol), pateikia Madridui Katalonijos statuso įstatymą. Tauta išeina į paskutinę tiesiąją - „Katalonijos kelią“.

2010 metai - lūžis

Pagal 1978 metais priimtą Ispanijos konstituciją, provincijos neturi šanso atsiskirti. Referendumų dėl šalies dezintegracijos būti negali. Konstitucijoje pasakyta ir daugiau: valstybės vientisumo pamatas - Ispanijos armija. (Net TSRS imperijos konstitucijose, tiek 1936 m. Stalino, tiek 1977 m. Brežnevo, tokio straipsnio nebuvo.)

Tačiau katalonai nenusimena: jie vis vien balsuos už nepriklausomybę. Ir atkakliai reikalauja referendumo. Pasisakančių už tai dabar jau gerokai per 50 proc. Lūžis įvyko 2010 metais, kai Ispanijos konstitucinis teismas atmetė referendumo galimybę. „Kodėl? Mes ne savavaliai, gyvename Ispanijoje jau 300 metų!“ - pareiškė katalonai sąjūdininkai. Susibūrę į Nacionalinį Katalonijos judėjimą, jie ėmė rengti referendumui būtinas sąlygas.

Dabar Nacionaliniame judėjime - per 30 tūkst. aktyvistų. Jam vadovauja Asamblėja, kurios  prezidentė Karmė Forcadel (Carme Forcadell) ką tik pareiškė: rugsėjo 11 dieną 17 val. 14 min. (lemtinga skaičių magija, liudijanti 1714 metus) žmonės sustos į 400 km grandinę ir susikibs rankomis. Žinoma, veiksmai suderinti su oficialia valdžia, vienas iš penkių viešosios televizijos kanalų (TV3HB) dirba judėjimo labui. Mobilizuoti malūnsparniai, mokyklos, autobusai. Per 800 fotografų įamžins visą žmonių grandinę. Tad iki rytojaus.

***

Laisvės sąlygomis į nepriklausomybę?

„Katalonijos kelias“ - jaunesnysis Baltijos kelio brolis. Prieš 24 metus su mumis buvęs ir mūsų kelyje stovėjęs katalonas Čiavjeras Vinjalas (Xavier Vinyals) pasirūpino, kad šis ryšys būtų ir akivaizdus, ir neginčijamas. Todėl lygiai prieš savaitę pasikvietė mus, tris Baltijos žmones, kad paliudytume Iberijos pusiasaliui savo laisvės kelio sėkmę. Rugsėjo 4 dienos spaudos konferencijoje tai ir padarėme. Estijai atstovavo Mati Hintas, Latvijai - Aleksandras Kiršteinas, Lietuvai - šių eilučių autorius.

Į Katalonijos istorijos muziejų sugužėjo Barselonos ir Madrido žinių agentūros, pagrindiniai laikraščiai, radijo ir TV kompanijos. Dėmesys artėjančiam istoriniam įvykiui užklojo visą Ispanijos informacinį lauką. Ūmai visi garsiai prabilo, kad Katalonijai liko tik žingsnis iki nepriklausomybės. „Taip ir turi būti, juk mes gyvename laisvoje demokratijoje, - džiaugėsi Nacionalinės asamblėjos vadovai. - Mes tapsime nepriklausomi laisvės sąlygomis“.

Viešpatie, kokia čia abrakadabra? Mūsų Kindziulis būtinai paklaustų: „Kam jums nepriklausomybė, jeigu jau gyvenate laisvės sąlygomis?!“ To lietuvio Barselonoje nesutikau, tačiau jo klausimus girdėjau. Būtent to klausia ispanai, tiek vietiniai, kataloniški, tiek atvykę iš Madrido.

„Kai klientui prabylu kataloniškai, kartais išgirstu: kalbėk krikščioniškai!“ - karčiai nusišypsojo taksi vairuotojas, vežantis į oro uostą. Prie šio taksisto mes dar grįšime, o dabar pažvelkime į Ispanijos šiaurės vakarus - baskų kraštą.

„Mes ne baskai!“

Nacionalinės asamblėjos lyderių akyse blyksteli šaltukas, kai paklausi, ar nenutiks taip, kad nepriklausomybei kelią užkirs prievartos aktai, o gal net terorizmas? „Mes ne baskai!“ - atkerta jie ir ima pasakoti, kaip pranoko baskus. Būtent: prieš dvejus metus paskelbusi paliaubas, baskų teroristinė organizacija ETA ėmė su nuostaba laukti, kuo baigsis katalonų sėkmės kelias. Iš Bilbao pogrindžio buvo rengiami terorizmo aktai visoje Ispanijoje (net Barselonoje), baskų kelias nuklotas šimtais nekaltai žuvusiųjų, o čia - prašom, taikos balandžiai. „Katalonai patyrė žiaurų 1936-1939 metų pilietinį karą, tad kraujo mes negalime pakęsti“, - reziumuoja savo taikos politiką Asamblėjos lyderiai.

„Prieš gerą dešimtmetį baskai vadino mus bailiais, juokėsi iš mūsų, kad savo statusą keičiame žingsnis po žingsnio, kad nekertame iš peties. Štai jie ir prisikapojo“, - sako Č.Vinjalas.

Žinoma, Ispanijos vyriausybė bijo baskų terorizmo. Tačiau dar baisesnis centrinei valdžiai tapo taikus Katalonijos kelias - jo neperkirsi. Ir dar koks pavyzdys, kokia grėsmė! Jeigu po Katalonijos ir patrakėliai baskai mes šalin bombas? Imsis vien parlamentinio laisvės kelio? Juk kelio pabaigą ir vieni, ir kiti mato tą pačią - valstybinę nepriklausomybę.

Ispanijos integracija pakibusi ant plauko. Ir norom nenorom Madridui tenka prisiminti konstitucijos straipsnį, teigiantį, kad valstybės vientisumo garantas yra kariuomenė.

„Kuo Ispanija prastesnė už Rusiją ir Serbiją?“

Šis klausimas pribloškė. Mums jį uždavę katalonai patys į jį ir atsakė: „Europoje yra tik trys valstybės, nepripažinusios Kosovo nepriklausomybės. Taigi šalia  Rusijos ir Serbijos - Ispanija“. Kai mes, trys Baltijos sūnūs, atsilošę surikome: „O Baltarusija?!“, visi kartu ir nusijuokėme. Ką gi, tebus keturios, tačiau klausimo tai nekeičia: nūdienė Ispanija niekada nepripažins autonomijų teisės skelbti nepriklausomybę.

„Tad kas ją pripažins, tą Kataloniją?“ - netveria kailyje lietuvių Kindziulis. Katalonai susižvalgo ir atsako: „Jūs, Baltijos valstybės. Bet pirmosios, matyt, Andora ir Islandija“.

Taigi - mažosios valstybės. Nepriklausančios Europos Sąjungai. Islandija todėl, kad toli ir kad garsėja vikingų išdidumu (net Lietuvą pripažino, kai tai padaryti baidėsi visa ES); o Andora? Todėl, kad yra prie sienos ir kad katalonų valstybė. (Kodėl Andora nesijungia prie didžiosios Katalonijos - ne šios dienos klausimas.)

Tačiau savo eilės laukia dar vienas klausimas, kurį, nutaisę baisius žvilgsnius, užduoda įvairūs europarlamentarai: esą, o kas, jeigu, pasitraukdama iš Ispanijos, Katalonija neteks ir ES bilieto? „Mes nepasitraukiame iš ES, o jeigu ši to nori, tegul balsuoja ir pašalina mus“. Labai tikras atsakymas.

Gaila, kad katalonų logika nepasieks Lietuvos Seimo. Nepripažins Lietuva Katalonijos. Tai bus mūsų gėda, mūsų tragedija. Kodėl? Nemokame mes suprasti, kad laisvė nėra savitikslė, kad ji - moralinis įsipareigojimas nepriklausomybei. Devyni iš dešimties lietuvių jau įsikalė į galvas, kad išsiveržęs į laisvę su nepriklausomybe turi atsisveikinti. Esą tokia laisvės kaina. Prieš savaitę nuskambėję lietuvių užsienio reikalų (?!) ministro keiksmai tautų tapatybės adresu - tik ledkalnio viršukalnė. Ne vienas mūsiškių gatavi net tankus siųsti į Kataloniją, kad tik ji nurimtų su savo tapatybe.

Štai kokią Europą tenka pasitikti katalonams. Ar pakaks jiems proto ir drąsos? O širdies kaitros? Nejaugi atsisakys savo trijų šimtų metų kelio?

Vox populi (tautos balsas)

Grįžkime į jaukią taksi kabiną, kurioje, vežamas į Barselonos oro uostą, godžiai klausiau paskutinės paskaitos apie Katalonijos nepriklausomybę. Pirmiausia, ką padarė taksistas, išgirdęs anglų kalbą, tai ištiesė man delno dydžio lankstinuką su užrašu: „Sveiki atvykę į Kataloniją, naują nepriklausomą Europos valstybę“. Nedideliame Europos žemėlapyje Katalonija sugretinta su Šveicarija: 32 ir 41 tūkst. kv. kilometrų; kartu parašytas ir gyventojų skaičius: 7,56 ir 7,45 mln. gyventojų. Toliau cituojamas Volteras (Voltaire), sakęs, kad Katalonija gali apsieiti be pasaulio, o pasaulis be Katalonijos - ne. Pristatomas katalonas Salvadoras Dali, o greta jo - Barselonos šedevro Šv.Šeimynos bažnyčios autorius Antonis Gaudis. Apie pastarąjį pasakyta tik tiek: „Eidamas 72-uosius metus, Gaudis buvo areštuotas, sumuštas ir įkalintas už tai, kad su ispanų policininku prakalbo katalonų kalba“.

Numatydamas visus mano klausimus, taksistas Enrikas kirto trumpus ir aiškius atsakymus. „Ar aš nekenčiu ispanų? Apsaugok Dieve! Aš sustabdau automobilį, jeigu koks klientas ima keikti ispanus. Aš turiu daug draugų ispanų - ir čia, Katalonijoje, ir pačioje Ispanijoje“. O kaip jis kalba šeimoje - kokia kalba? „Mano žmona - slovakė, tad tenka pavargti. Kai susėda prie stalo trys mūsų šeimos kartos, kalbamės trimis kalbomis: kataloniškai, ispaniškai ir slovakiškai“.

Štai kokia Europos tapatybė - ji įvairiapusė. Tačiau ištikimybė žemei, kurią tau dovanojo protėviai, - pirmiausia. Lietuviškai transkribuodami, pamėginkime ištarti: „Vista Katalonia ljūre - tegyvuoja laisva Katalonija!“

Šaltinis: www.respublika.lt