Vladas Terleckas. Okupanto karas prieš žuvusius. Patyčių iš žuvusiųjų kvaitulys: „repertuaras“ ir tikslai (I)

Ši tema išsamiau, sistemiškiau mažai tyrinėta, vis labiau pamirštama. Gal taip nutiko dėl jos traumuojančio kraupumo. Tuo naudojasi kai kurie Lietuvos prosovietiniai istorikai, siekiantys iš tautos atminties visiškai ištrinti represinių struktūrų, ypač stribų siautėjimą prie žuvusių ir nukankintų partizanų bei niekuo nekaltų gyventojų. Tokiomis užuolankomis bandoma nuslėpti okupacinio režimo vieną sunkų nusikaltimą ir jį (režimą) humanizuoti. Žudikai tyčiojosi iš savo aukų dvejopai: jas išdarkydami miestelių aikštėse ir po to jas slapčia užkasdami. Tokiam elgesiui būdingas pamišėliškas žiaurumas.

Patyčios iš suimtųjų, jų kankinimas

Tai prasidėdavo suėmimo vietose: partizanus, ryšininkus, civilius spardydavo, daužydavo ginklų buožėmis, badydavo durtuvais;  leisgyviams  į  žaizdas  įsmeigdavo  durtuvus,  įkaitintus  gelžgalius,  juos  pasukiodavo,  batais  užspausdavo gerkles. Aukščiausios NKVD-NKGB vadovybės buvo įsakyta į nelaisvę paimtus partizanus, net sunkiai sužeistus, tardyti (kankinti) mūšio vietoje. Po to žuvusieji būdavo sumetami į sunkvežimius, vežimus ar roges, ant jų susėdę stribai gerdavo, traukdavo rusiškas „pergalės“ dainas ir patraukdavo į miestelius. Kartais sutiktiems valstiečiams pasiūlydavo „skerdienos ar šaltienos“. Tokie buvo šie „humoristai“. Ne visi suimti, ypač sužeisti partizanai pasiekdavo miestelius – egzekucijų, patyčių centrus. Vienus pribaigdavo kelis kilometrus vilkdami už kojų pririštus prie sunkvežimių, vežimų. Kitus paguldydavo vežimuose taip, kad galvos daužydavosi į lentas; ant jų užkeldavo artimuosius draugus, kad uždustų. Marija Paškevičiūtė prisimena, kad 1947-02-04 sunkiai sužeistą jos brolį slapyvarde „Don Žuanas“ vežė į Žiežmarius apkrautą šovinių dėžėmis, pakeliui jis mirė. [1[  Trečius pribaigdavo pakeliui. Pvz., sužeistą Veprių krašto partizaną Julių Tamošiūną atvilko į vieną sodybą, spardė ir pribaigė peilio dūriais. [2]  1945 m. partizaną Stasį Butkų – Vaidilą užkapojo kirviais. [3]

1945 m. pavasarį Guronių k. (Kaišiadorių apsk.) vykusiose kautynėse sunkiai sužeistą Justiną Janonį – Jurginį enkavėdistai   nutempė į klojimą ir visą naktį kankino. Ryte pusnuogį, peršautu pilvu, suraižytą durtuvu, mėlyną nuo mušimo, kaip pagalį nusviedė prie žuvusių ir nusižudžiusių draugų. [4]  1945 m. liepą dar gyvą Albiną Junkaitį Igliškėlių stribai užmušė mašinoje. [5] Sasnavoje į koją sužeistą partizaną „tardė“ dvi paras. Jo kančias užbaigė Mikalavičiūtė vienu smūgiu šakėmis į kaklą. Degučiuose sunkiai sužeistam Spygliui stribas automato buožės dviem smūgiais suskaldė galvą. Tris dienas tepartizanavęs sužeistas Sprindžiūnas kareivių buvo taip daužomas, kad liko be galvos. [6]  1945 m. liepą po NKVD siautimo Kazlų Rūdos miške buvo surasti 8 nukankintų partizanų kūnai. Nuogi buvo pririšti viela prie medžių, kūnų galūnės nukapotos, nudegintos, aplupinėta oda, išbadytos akys, krūtinėse išpjauti Gedimino stulpai ar Vytis, burnos užkimštos skiedromis. [7]

Igliškėlių stribai sužeistą partizaną užvertė šiaudais ir padegė. Sužeistą Topolį stribai varinėjo po kaimą ir šaukė žmones pažiūrėti gyvo bandito, nes rytojaus dieną būsiąs negyvas. Pažadą ištesėjo, užmušė žmogų. Kazlų Rūdoje (?) sužeistas Ainis dejavo, prašė stribų nušauti. Vienas jų atmetė prašymą, nes nerandąs gražesnės muzikos nei „bandito“ dejonės. Igliaukos stribas Stočkus, peršovęs suimtam kovotojui Kamičaičiui ranką, paklausė, ar skauda. [8]  Neišgirdęs atsakymo, egzekuciją tęsė, peršovė kitą ranką ir kojas, penktu šūviu pribaigė. 1945-12-08 Starkuose suimtus iš padegto klojimo bėgusius partizanus kareiviai pririšo prie sunkvežimio ir gyvus vilko į Vilkaviškį. Po šio žvėriško poelgio vyrai masiškai patraukė į miškus. NKVD kareiviai suimtą partizaną Joną Kazėną – Lazdyną paguldė ant žemės, pervažiavo sunkvežimiu, po to nušovė. [9]

Varydami į Kazlų Rūdą suimtą partizaną Brazauską, stribai daužė, pusgyvį įmetė į Jūros upelį. [10] 1946 m. Šilakojo miške suimtam partizanui čekistai nukirto galvą, nugaroje išpjovė kryžių. [11] Į Svėdasus atvežtam Indraškevičiui iš Šventupio k. stribas Pilkauskas perpjovė vidurius. Anot Jurgio Trečioko, žmogus šaukęs: „Užsiūkit! Aš dar noriu gyventi!“ Tada ant jo užleido kiaulę, kuri kankinį sudraskė. [12]

1948-12-03 į koją sužeistą ryšininkę G. Stulgaitę (kitur – Stulgaitytę) čekistai kankino mūšio lauke, nukirto rankų pirštus, mirė ligoninėje. [13] Pasak Aleksandro Bitino, partizanų būrio vadui Simonui šūviu iš kulkosvaidžio buvo nuplėštas apatinis žandikaulis. Artimieji rado jį, išmėsinėtą: išbadytomis akimis, nupjautomis ausimis, nuo kojų ir rankų nukirpta oda, iš nugaros išpjautu dideliu raumenų gabalu. [14]

Įniršęs vienas Raguvos stribas didžiuliu batu užmynė kraujuojančio Aro širdį, ir jis tuojau mirė. [15]

1951 m. Glitėnų k. žuvusius ir sužeistus partizanus apžiūrėjęs Krekenavos gydytojas Vladas Kildišas pasakoja, kad MGB būstinėje  du  kareiviai  atrišo  kampe  stovėjusį  maišą,  iš  kurio  iškratė  sužeistą  sulysusią  mergaičiukę,  partizanę Žardinskaitę ir liepė ją apžiūrėti. Ne kuo jis galėjo padėti. Po to vėl įkišo į maišą ir užrišo. [16]

Ant miestelių grindinio būdavo išmetamos aukos ir su gyvybės ženklais, kankindavosi paromis. Obelių turgaus aikštėje pusantros paros kamavosi Bronius Vaičėnas [17]. Plokščių vlsč. sužeistą partizaną D. Valucką stribai vilko kelis kilometrus į Kriūkus. Po kurio laiko jis atgavo sąmonę, kamuojamas alinančio troškulio paprašė gerti. Stribas „pagirdė“ – nusišlapino ant gerklės. [18] Šitaip buvo pagirdyta Raseiniuose ant grindinio numesta su kovos draugais Virtukų mūšyje sunkiai sužeista medicinos seselė Janina Čepaitė, maldavusi vandens. Lavonus saugojęs stribas priėjo, įsišiepė ir nusišlapino į jos burną. M. Alūzaitei nuo kankinimų ir marinimo tesvėrusiai 28 kg stribas padavė „sriubos“ – prišlapintą indą [19].

1948 m. sužeistą Geležinio Vilko rinktinės partizaną Antaną Prošką prilėkęs kareivis „pagirdė“ automato serija. [20]

Šie pripuolamai parinkti žiaurumo faktai rodo, kad „išvaduotojai“ elgėsi Lietuvoje ne kaip „sąjunginėje“ respublikoje, bet kaip priešo žemėje.

„Šarvojimas ir eksponavimas“

Okupantas šią misiją buvo pavedęs savo samdiniams – stribams. Matyt, tuo siekta pademonstruoti, jog NKVD kariauna yra „švari“, o stribams, susitepusiems patyčiomis, neliktų jokių galimybių mesti šią gėdingą tarnystę. Viešai niekinti palaikus pradėta 1945 m. pavasarį. 1945-03-12 NKVD-NKGB operatyvinės grupės viršininkas Snetkovas rašte vadovybei nurodė, kad 9 partizanai numesti Gudelių miestelio aikštėje atpažinimui.*

Pastotis su žuvusiais džiūgaudamos ir plodamos pasitikdavo miestelių stribienės, jų vaikėzai, kurie atsilošę spjaudydavo į partizanų veidus. Kartais jos apsigaudavo. 1946 m. Pumpėnų stribienės, girdėdamos netoliese vykusio mūšio garsus, džiaugėsi: „Ot, dabar tai parveš mūsiškiai tų šunų prišaudę!“ [21] Parvežė... apie 15 partizanų nukautų stribų.

Kaip gerai žinoma, žuvusieji nebuvo perduodami tėvams, artimiesiems palaidoti pagal senas tradicijas, kapinėse, o „eksponuojami“ viešose erdvėse, dažniausiai prie NKVD būstinių. Išdraikydavo ir prie mokyklų ir bažnyčių. Literatūroje rašoma  apie  guldytus  partizanų  kūnus  prie  Veiverių  gimnazijos,  Kieliškių  ir Pašilių  pradinių  mokyklų,  Kelmės progimnazijos pašonėje.  Prie Kieliškių mokyklos gulėjo 1945 m. pavasarį Pravieniškių miške žuvusių, susisprogdinusių partizanų kruvini, sumaitoti kūnai. [22] Jie buvo basi, nurengti, t.y. marodierių apiplėšti. Palikti marškiniai buvo užraitoti ant galvų. Ties Kelmės mokykla niekinti ir 3 mokytojai, tapę partizanais. Kitur (pvz., Priekulėje) net pradinukai buvo atvedami pažiūrėti „banditų“. Mokytoja G. Andrašiūnienė (Kavarskas) nurodo, kad tėvai skųsdavosi, jog vaikai nuo šiurpių reginių neužmiega, šoksta iš lovų. [23] Anuomet Alsėdžiuose besimokiusi Danutė Starkienė rašė laiške K. Sajai, kad išniekintieji „Antrą dieną jau likdavo be batų, be megztinių. Trečią ar ketvirtą dieną negyvėliai jau skleisdavo kvapą, apnikdavo musės. Vakarais aš bijodavau eiti gulti, trūkdavo oro, nebepavalgydavau, nebeišsimiegodavau. Iš pirmūnės nusiritau į atsiliekančias“. Seneliui gerokai patriukšmavus NKVD, lavonai buvo apiberiami chlorkalkėmis. [24] Okupanto tarnams rūpėjo įbauginti, traumuoti jaunąją kartą, pratinti jaunimą prie nežmogiško elgesio, paskleisti neapykantos ir keršto bacilas.

Neliko ramybės ir sakraliose erdvėse. 1949 m. per pamaldas prie Siesikų bažnyčios šventoriaus stribai paguldė skersai tako partizano kūną taip, kad tikintieji neišvengiamai jį peržengtų. 1947-04-04 vienuolika Lydžio rinktinės kovotojų buvo suguldyti aikštėje prie bažnyčios. 1945 m. Šv. Antano atlaidų išvakarėse Kaltanėnų (Švenčionių apsk.) bažnyčios šventoriuje buvo nusviesti du paaugliai broliai Ankėnai ir jų pusbrolis. Jų kūnai jau buvo sugedę. Prie Traupio bažnyčios paguldytam partizanui Vladui Žemaičiui į rankas įdėjo žabą, ant jo užkabino rožančių. [25] Partizanai niekinti prie Andrioniškio, Panevėžio, Vidiškių bažnyčių. Liudvinave po Mišių žmonėms išeinant iš bažnyčios, stribai šaudė į žuvusius.

Rečiau nusviesdavo ant mėšlynų, šiukšlynų, įmesdavo į nuotekų griovius. Po to prasidėdavo pamišėliškas tyčiojimasis iš negyvųjų, Valpurgijos nakties šokiai.  Patyčių „repertuaras“ buvo labai platus. Kazlų Rūdoje stribas Agliniškis atsivestą arklį vedžiojo per kūnus stebint suvarytiems mokiniams. [26] Arklio būta žmoniškesnio, žirgliojo tarp lavonų, ant jų nelipo. Aukštaitijoje mušamas arklys trypė gyvą partizaną Anicetą Kecorių. [27]  Jankų stribai į turgų atvykusius valstiečius vertė važiuoti per partizanų lavonus. Butrimonyse ant lavonų užleido išalkusias kiaules. Stribai gėrėjosi: „Vot kaip graužia! Net kruta! [28]  Kitur per lavonus važinėjo mašinomis tol, kol sutrupindavo visus kaulus. Per Kavarsko turgavietėje numesto Broniaus Kacevičiaus kūną važinėjo sunkvežimiu, smaginosi tol, ko, visiškai sutraiškė. [29] Marijampolėje važinėta per partizano Smetonos kūną. Prieš Šv. Kalėdas po Lekėčių stribyno langais žuvusieji laikyti 2 savaites, per juos su rogėmis lakstė stribas Kalinauskas. [30]

Net nesinori tikėti pasakojimais, kad ant lavonų buvo užleidžiami čekistų šunys, šeriant sukapotais kūnais, įpratinti prie žmogienos.31  Gal tuo tikslu Marijampolėje partizanų kūnai buvo numetami prie įgulos šunų šėryklos. Esą 1950-11-28 Ceikiškėje  (Tauragės  r.)  nušautam  Vincui  Eičiui-Laumučiui  tokie  šunys  nugraužė  veidą,  pirštus. [32] Graužė  ir valkataujantys šunys, ir benamės katės. Sasnavos stribai turėjo stambų, riebų katiną, kuris grauždavo žaizdotus žuvusiųjų  kūnus. [33]   Kapodavo  varnai,  akis  išlesdavo  zylės.  Taip  pat  užrašytos  istorijos  apie  ant  lavonų  užkeltus nugaišusius šunis, gyvulius. Veiveriuose ant partizano lavono gulėjo nudvėsęs šuo. Būta mėgėjų deginti aukas. Klevinėje sužeistas partizanas buvo apkrautas šiaudais ir padegtas. Vandžiogalos stribų būta „humaniškesnių“: degino negyvo, kulkų suvarpyto partizano Vlado Jasiukevičiaus-Vilko kūną. Stribai Opolianskis ir Sanpojevas užrišo ant lavono kojos vielą, vidurdienį abu įsikinkę nutempė iki griovio, apkrovė šiaudais ir padegė. [34]  Suvalkijoje kareiviai įmetė partizano Žaibo kūną į padegtą trobą, apgruzdusį paliko saugoti stribams. [35] 1945 m. į Mickeliškių k. (Taujėnų vlsč.?) stribai atvežė nukautus partizanus, padegė Broniaus Kacevičiaus namą ir ant degėsių nutėškė lavonus. Apdegėlius laikė ilgiau nei dvi savaites.   Rašoma, jog Prienuose ant grindinio numestam dar gyvam partizanui Jonui Senavaičiui „stribas Vaišnys, ciniškai nusijuokęs, uždegtu degtuku degino gyvas akis“. Į jas mėtė degančio laikraščio skiautes. [36] 1946-11-22 enkavėdistų suimta ir atvesta atpažinti žuvusį brolį ir vyrą Juozą Anelė Marcinkevičienė pamatė Simno stribyno kieme veriantį vaizdą: „Vyras buvo smarkiai apdegęs. Nebuvo nei jo rankų, nei kojų, o ir galva <...> atitrūkusi gulėjo toliau.“ Prie jos tupėjo trys katės ir graužė.“ [37] Daug užrašyta liudijimų apie lavonų išdarkymą nepadoriomis pozomis.

Elena Šnipienė pasakoja, jog apie 1946 m. Zypliuose paguldytiems vyrams buvo ant viršaus ištraukti organai, šalia gulėjusiai Matūnaitei – nusmauktos kelnaitės, megztinis užkeltas, krūtys nuogos, dešinė jos ranka įkišta į tą... [38] Kavarske gulėjo išplėtota partizanė Marytė Semėnaitė, jos suknelė buvo užversta aukštyn, apatinę kūno dalį badė durtuvais. [39] 1946 m. žiemą Rokiškio aikštėje su trimis žuvusiais apnuogintais partizanais gulėjo jų kovos draugė, aukštai virš kelių pakeltu kruvinu sijonu. „Moterys užklodavo, o atėję stribai vėl nudengdavo“ – prisimena mačiusysis Povilas Vaičekauskas. [40] 1947-07-30 Raišupyje kautynėse žuvę šeši partizanai buvo numesti Sasnavoje nuogi, tik merginai buvo paliktos kelnaitės. Juos kilnojo vieną ant kito, ypač ant partizanės kūno. Tariamam kritusiųjų atpažinimui buvo suvaryti mokiniai. G. Ilgūnas rašė: „Ir šiandien tai prisiminę, nesulaiko ašarų“. [41]

Šimonių vlsč. dviem žuvusiems studentams partizanams nupjovė varpas, į gerkles prikišo automato šovinių, sulaužė kaulus. [42]  Rašytoja Vanda Juknaitė mačiusi Obeliuose išverstus vyrus nupjautais lytiniais organais. [43]  Greta mokytojo, partizano  Juozo  Stravinskio  sudraskytais  drabužiais  paguldė  jauną  mėlynakę  ilgomis  kasomis  partizanę  ir  juos „sužiedavo“: spygliuota viela surišo jų rankas. Apnuogintą merginą užkėlė ant mokytojo kūno. Kiekvieną dieną kūnai būdavo išdraikomi vis kitomis pozomis. Stribai labai mėgo ant lyties organų uždėti rožančius, maldaknyges. Rožančiais žabodavo aukas. Stribų žmonos, seserys smagindavosi pagaliais vartaliodamos vyrų lyties organus ir nešvankiai komentuodamos. Taip elgėsi Saldutiškio miestelio stribienės. Čia 1951-03-19 žuvę 6 partizanai gulėjo visiškai išrengti.

1952 m. nukautus Bronių Krivicką ir jo draugus suguldė taip, kad vienų galvos būtų prie kojų, vienus aukštielninkus, ant jų užkėlė kitus kniūpščius. [44] 1953 m. ar 1954 m. Žalpių miške žuvusius Vincą Milkintą, jo nėščią žmoną ir jos brolį išniekino Nemakščiuose, kvatodami stribai šaudė į moters pilvą. [45]  Šilavote paguldyti 9 partizanų kūnai buvo gėdingai apnuoginti, vyrų kelnės atsegiotos. L. Dičpinigaitės, medicinos seselės, partizanės krūtinės (krūtinė) buvo apnuoginta ir durtuvu persmeigta. [46] Kai po šv. Mišių kažkas iš minios ant kiekvieno kankinio padėjo po raudoną bijūną, stribai (iki tol besislėpę) pasiuto, tardė žmones. Per 1946 m. Kūčias Labūnavos dvare vykusį mūšį žuvusios 3 ryšininkės Aluburdaitės gulėjo nuogos prie Kėdainių MVD būstinės, joms į krūtis buvo įsegti medalikėliai. [47] Aldonai Samilytei-Juškevičienei visam laikui įsiminė Veiveriuose matytas toks vaizdas: „Niekada nepamiršiu žuvusios partizanės Nastutės Kleizaitės, – iškėtota, išdraikyta aikštėje, ji tebestovi mano akyse, tuomet atrodė, kad miršta visa Lietuva.“ [48]

Ir kokių tik pasityčiojimų iš žuvusiųjų nesugalvodavo!? Vasaromis lavonus guldydavo prieš saulę, „džiovindavo“. Populiari pramoga buvo šėtoniški džiaugsmo šokiai ant žuvusiųjų kūnų. 1947-04-04 ant 11 žuvusių Lydžio rinktinės partizanų, nusviestų aikštėje prie bažnyčios, su aukštakulniais šėlo seserys Matuševos. [49]  Iš dar nesustingusių kūnų tryško kraujo fontanai. Sceną stebėjo NKVD karininkai. Prisimenami ir kiti „šokėjai“  – stribai Povilas Repšys, Jauciškius [50]  ir kt. Pastarasis šokinėdamas rėkavęs: „Štai, visiems banditams taip bus!“

Žiemomis iš lavonų darydavo „skulptūras“. Ant pasodintų pildavo vandenį, rečiau (pvz., Utenoje)  – srutas. Kazio Padlecko lavonas buvo pasodintas prie Subačiaus parduotuvės sandėliuko. [51]  Per atlydį jį apsėmė vanduo, per šalčius įšalo ir taip „sėdėjo“ lede visą žiemą. Pavasarį įmetė į krūmus prie upelio. Artimieji berado tik kaulus. Šakiuose ant suolo pasodino vienu žandu nuskustą drąsuolį, veiklų partizaną Praną Runą. Vėliau numetė ant vandentiekio trasos, apibėrė žemėmis. 1950-01-12 žuvusio Sudeikio sušalusį kūną „mokė“ stovėti ant galvos. Už nestovėjimą „nubaudė“ – nutraukė batus. Igliškėlių stribai nutraukė aukų batus, o kad „nesušaltų“, užmovė vaikišką apavą. [52]  Po to sukapojo gabalais ir įmetė į tualetą. 1950 m. Ažvinčio girioje nušautam partizanui Petrui Cicėnui-Žalgiriui kareivis nupjovė pirštą su žiedu, koja pražiodęs, ieškojo auksinių dantų. [53]  Tarp kitko, kad nesuplyštų nuo kojų plėšiami prišalę batai, stribai atsineštu karštu vandeniu juos atšildydavo. Išeitų, jog batai tarp stribų buvo paklausūs. Dėl jų net susimušdavo. Už užkasimą galėjo paimti batus, drabužius. Todėl kartais į beviltišką padėtį patekę partizanai supjaustydavo juos. Žinoma, labiau stribai vertino žiedus, laikrodžius. Stribai ir kareiviai, kaip tikri marodieriai, negalėdami numauti žiedo, nesiceremonindavo, nukirsdavo pirštus su žiedu. 1946 m. gruodį prie Notigalės sužeistą partizaną Vladą Žalkauską persmeigė durtuvu, nupjovė pirštą su vestuviniu žiedu. [54] 1947 m. per Šv. Kalėdas nukautam partizanų būrio vadui Vincui Banevičiui-Barzdai Jiezno stribai nukirto pirštą su merginos dovanotu žiedu. Žiedą pasiėmė egzekutoriai, o pirštą numetė ant Barzdos krūtinės. Išniekintus palaikus nuvežė prie Verknės, iškirto eketę ir pakišo po ledu. [55]

„Nenorinčius“ stovėti prie sienų paremdavo kuolais, basliais. Pvz., Plungėje taip pasielgta su partizanu Laurynu Navardausku. Nukirptomis kelnėmis, spardomas, dviem kuolais paremtas jo kūnas buvo pastatytas prie stulpo. 1948 m. Kavarske prie sienos pastatytiems buvo surengta „fotosesija“ su paspardymais. 1946 m. žuvusį Viesulo kuopos vadą Žvangutį Garliavos aikštėje pastatė prie sienos, parėmė kuolais, o į išžiodytą burną įgrūdo vandentiekio vamzdį. Žuvusius 6 kovos draugus suguldė apie jį pusračiu. [56]  Suorganizavo negyvųjų mitingą. 1946 m. vasarį Kruonyje 3 nukautus partizanus vielomis surišo kartu su jų nušautu čekistų šunimi. [57]

Merkinėje Briedžio lavono rankas ir kojas vinimis prikalę prie grindų stribai džiūgavo: „Che, che, nukryžiavojom!“[58] Jiezno pabaisos žuvusį ryšininką Juozą Ginkų-Aitvarą ne tik nukryžiavo prie svirno sienos, bet ir padegė. [59] Merkinės stribai 1946 m. pasaloje nušauto Zigmo Povilaičio kūną įmetė nuo tilto į Nemuną. [60] Sunkiai sužeistam Alsėdžių vlsč. partizanui Ignui Lupeikai pririšo  prie kaklo  akmenį ir  įsviedė į Platelių  ežerą.**  1950-06-17 Rietavo tvenkinyje  atsidūrė  peršautas, kankintas partizanų rėmėjas Vladislovas Žlibinas. Kaip buvo įprasta, čekistai mirties akte nurodė, kad jis nusiskandino.*** Šakiniuose auką prikalė prie tvarto sienos, kad būtų lengviau nufotografuoti. Fotografuojant niekinamuosius, iš kraštų atsistodavo nusmukusiomis vatinėmis kelnėmis egzekutoriai.

Į iškrypėliškos patyčių išmonės viršūnę gali pretenduoti tokia istorija. 1945 m. vasarą Puniškių k. bunkeryje besipriešindami žuvę du Tauro apygardos partizanai metaliniais kabliais buvo ištraukti į paviršių ir numesti ant žemės. Prievarta suvaryti žiūrėti aukų kaimo žmonės, neapsikentę negyvųjų paniekinimu, uždengė kruvinus kūnus baltomis drobulėmis. Tada stribai partizano Prano kūną įkėlė į gandralizdį. [61] Kai dar žuvusieji nebuvo slepiami, kartais leisdavo, prieš užkasant, savo sūnums akis uždengti skepeta, nusivilktu drabužiu.

Dar nesuvokiamiau ir kraupiau atrodo lavonų žalojimas. 1945 m. apie Pavandenę nušautą partizaną Tekorių supjaustė pjūklu. [62] Varnių veterinarijos gydytojas Petraitis pasiskundė NKVD, kad gali kilti epidemija.  Atvažiavę du nežinomi asmenys kūno gabalus išsivežė. Po to žuvusiųjų „nešarvoję“ ant grindinio, o sumesdavę į kūdrą. Buvęs partizanas Jonas Staškevičius-Aušra liudija, kad vienas Tauro apyg. (apygardos) Varno kuopos partizanas buvo supjaustytas skerspjūve į 3 gabalus, antram į burną ir akis prigrūsta arklio mėšlo, o trečiam išpjautas liežuvis, išdraskyta burna. [63]  Rudaminos stribas Tarutis peiliu nupjovė partizano Čėplos nosį. Už tai gavo 5 paras arešto ir buvo sugėdintas ruso karininko: „Su gyvu kovok!“ [64] 

Tauragnuose žuvusiems buvo išbadomos akys, buožėmis sudaužomos galvos, subadomi durtuvais, kabliais už pasmakrių užkabinti tampomi po miestelį. [65] Juozo Kuckailio surinktomis žiniomis, apie Leipalingį lavonai buvo sukapoti kardais, jiems išdurtos akys, išplėšti liežuviai. [66]  Į Lazdijus atvežtam dar gyvam partizanui stribas sugrūdo į burną lazdą. Amžinai užsimerkė jo akys. 1945 m. vasarą per kautynes prie Padubysio tilto žuvę 6 partizanai buvo išniekinti Rozalime, prie jų atitemptas septintas sužeistas kovotojas. Kažkuris stribas dejuojančiam sutrupino galvą, smegenys ištiško ant atlapoto švarko. [67]

Atkasant perlaidojimui palaikus, daugėja įrodymų apie subjaurotus, ketvirčiuotus partizanus. Dauguose iš šulinio prie stribyno iškėlus dviejų žmonių likučius, nerasta jų galvų. Kitiems suskaldytos galvos, sukapoti kūnai. [68]  Ylakiuose ant vienų palaikų krūtinių rastos sumestos kojų pėdos. Rasti 190 cm ūgio vyro palaikai su sudaužyta kaukole ir išnarintu žandikauliu. [69] Tas pats vaizdas atsivėrė, atkasus palaikus Leipalingyje ir kt. Ne visuomet aišku, kuomet – mūšio lauke, ant grindinio, stribynuose ar „laidojant“ lavonai subjauroti. Apie lavonų ketvirčiavimą, juos užkasant, pakalbėsime toliau. Prieš tai susipažinkime su literatūroje minimais žūties vietoje nukirstų galvų nešimo viršininkams faktais. Paliose nušautam (pagal kitus – nukankintam) partizanui Antanui Durneikai kareiviai nukirto galvą, o kūną paliko pelkėje. Išneštą į krantą galvą padėjo ant kelmo. Padarė „skulptūrą“. [70] Per antrą Palių „valymą“ stribas (pavardė žinoma) nušautam partizanui Žvirgždui nupjovė galvą ir nunešė į stribyną. [71] Išdavikas partizanas nušovė kitą partizaną, nupjovė galvą ir ją maiše nunešė savo „šeimininkams“ – Žaslių stribams. [72] Norėjo įrodyti savo ištikimybę ar gauti premiją? Dėl jų stribai net susimušdavo nesutardami, kuris pirmas nušovė partizaną. [73]  Rašoma, kad norėdami gauti daugiau premijų lavonus vežiodavo iš vieno miestelio į kitą. Šitaip padidindavo ir savo kovinius „nuopelnus“ ir nužudytų partizanų statistiką. Kaip tai primena indėnų skalpų medžiojimo laikus! Literatūroje minimas ir 1951 m. balandį žuvusios Utenos krašto partizanės Natalijos Deveikytės-Pakštienės (sl. Vaidilutė) nuskalpavimas. Ji su 11 kovos draugų buvo įmesta į duobę Rašėje. Lavonų krūvoje brolio ieškojusi sesuo „Pajudino Vaidilutės kasą, o kasa jau atšutus. Rankoj paliko <...> ir skalpo dalis“. [74]

Prasimanydavo ir kitokių „pramogų“: šaukštus, šakutes, papirosus, trispalves sukišdavo į lavonų burnas; į vieną ranką įdėdavo maldaknygę, į kitą – kortas. 1989 m. Lietuvos rašytojų sąjungos susirinkime Jonas Mikelinskas kalbėjo: „<...> pats mačiau, kad žmonėms ant kaktos buvo išpjauti Gedimino stulpai – tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą.“ [75] Vinco Kryževičiaus draugui Kostui (pavardė nenurodyta) į veidą buvo įsmeigtas Gedimino stulpų ženkliukas. [76] Svėdasų šlubas stribas Zovė partizanui, buvusiam mokytojui R. Bagdonui įkišo į dantis kandiklį, po to bato kulnu jį sugrūdo į gerklę. [77] Partizano Antano Limbos-Bunkerio irstantį kūną iškasė iš kapinaičių, atvežė Leliūnus ir nusviedė. Miestelio stribai iš džiaugsmo šaudė į lavoną. [78] Bijojo negyvo? Tikriausiai keršijo, nes šis kovotojas žmonių vadintas Utenos ir Leliūnų stribų siaubu. 1950-02-02 kautynėse žuvusią Bronę Sadauskienę, jos motiną ir tėvą išniekino prie Jankų stribyno. Kad jų neišvogtų, stribai nakčiai juos nutempdavo į malkinę, dieną vėl išvilkdavo, tyčiojosi. Mokytojai atsivestus mokinius ragino pasižiūrėti, kaip atrodo „banditai“ .[79] Žalvario kūną nuvežė į Jankų mišką ir pakorė virš apkaso. [80]

Kai kurių miestelių stribai surengdavo „procesijas“. Atrodo, Daugėliškyje lavonai buvo atrišti nuo stulpo, užkelti ant mašinos kėbulo, vežioti po miestelį. [81]  Saldutiškyje ilgai ant grindinio „eksponuotą“ Kazimiero Balčiūno kūną nešiojo po miestelį, nusibodus kažkurioms merginoms užrėmė juo duris. [82] Prie arklio pririštą partizano Šarvo kūną valkiojo po Liudvinavą, žuvusią partizanę Zofiją Lupeikaitę – po Nevarėnų miestelį. Sangrūdoje privertė tėvą tąsyti sūnaus kūną. [83]

Tyčiojosi ir niekino entuziastingai. Rezistentai Janina ir Povilas Januševičiai prisimena: „<...> šiems budeliams buvo malonu gėrėtis išniekintais kūnais. Būdavo subėga skrebų vaikai, giminės, žmonos – dantis iššiepę, tyčiojasi. Ir matai, kad jie tikrai jaučia didelį malonumą. [84] Ypač šias scenas mačiusius žeisdavo jų perkreiptos šypsenos mirties akivaizdoje. Nuo jų milinių ir rankų sklido kraujo kvapas. Negana to. Stribai mėgo girtis savo „žygdarbiais“. Susitikęs partizano Vytauto Motiekaičio-Paparčio seserį Vandą, stribas su pasigardžiavimu pasakojo, kaip į šio kovotojo pilvą šaudė tol, kol žarnos išlindo. [85]

Sukrečia vaikystėje matytas poeto Roberto Keturakio toks vaizdas: „<...> pamatau juos – boluoja marškiniai, sniego juosta prie gyvatvorės <...>. Prieinu, pasilenkiu – visi keturi be veidų, virš pečių gūdi tamsa <...>. Rankos nustumtos žemyn, tarytum laiko tarpkojuos įkaltus kuolus“. [86]

Kartais rusai karininkai sudrausdavo siautėjančius stribus, sugėdindavo už patyčias. Jiems kėlė pasibjaurėjimą parsidavėliai, todėl atvirai juos niekino. Nušautus stribus įsviesdavo į sunkvežimio kėbulą, o užmuštą šunį, paguldytą ant apsiausto, įkeldavo. Replikuodavo – gaila šuns, geriau būtų žuvę 5 stribai. 1947 m. į MGB Kalvarijos skyriaus kiemą buvo atvežtas nukautas stribas. Iš paskos klykdamos atšnopavo motina ir sesuo. Ieškodama paguodos motina užėjo į suimtąjį tardžiusio čekisto kabinetą. Tas užriko: „Netrukdyk! Banditai nušovė mūsų arklius, paėmė automatą, o čia – stribo verkti?!“ Tardytojas Ščiukinas išvadino žuvusį partizaną Grigorijų Ribakovą „svoločiumi“ už tai, kad „tokį gerą šunį nušovė, geriau būtų nušovęs kokį stribą.“ [87]

Viešo „eksponavimo“ išvengė smogikų nužudyti partizanai. Mat 1946 m. liepos mėn. MGB 4 valdyba davė tokį nurodymą: „vietos gyventojai partizanų lavonų su durtinėmis peiliu padarytomis žaizdomis neturi matyti, lavonai turi būti užkasti neprieinamose vietose.“ [88]

Taip pat okupanto represinės struktūros išniekindavo nužudytus nekaltus gyventojus. Juos nusviesdavo ant grindinio kartu su partizanais, skleidė melą, kad tai – „banditai“ ar jų pagalbininkai. Šiuos nusikaltimus vykdė ir stribai, ir NKVD kareiviai bei smogikai, aktyvistai. Truskavos stribai sužeidė bandžiusią pabėgti Kiškienę, numetė ant grindinio, šūkavo, kad ji – „banditų“ motina. [89] 1945 m. Sudeikiuose stribai nušovė močiutę, apkaltino, kad bėgo partizanams pranešti apie pasirodžiusius naikintojus. Iš karčių padarytais neštuvais nunešė auką už 1 km ir įsviedė į balų viksvyną. [90] Neleido palaidoti 1945-01-01 Svėdasų apylinkėse nušautą beginklį, besislapsčiusį nuo tarnavimo okupanto kariuomenėje Juozą Baliūną, jį apipylė žibalu ir padegė. [91] 1945 m. rugpjūtį iš Kavarsko atėję kareiviai nušovė senelę Marijoną Simaškienę, nutempė į pelkyną, neleido laidoti kapinėse nei tada, nei po 13 m. 1958 m. vietinis čekistas Čikiliovas rėkęs kaip pasiutęs: „kas jums leido perlaidoti?! Negalima į kapines!“ [92] 1945-04-12 NKVD kareiviai nušautus partizanus, užkabintus už kojų tempė iki Beištrakio 3 km. Prie vienos sodybos sumetė juos į duobę su vandeniu. Ten be dvasios stovėjo trijų sūnų motina Zdanavičienė. [93]  Pasieniečių nušautiems niekuo nekaltiems Igliaukos gyventojams Petrui Akelaičiui ir jo broliui į burnas prigrūdo lašinių. [94] 1948-09-16 Pažaislio vlsč. smogikų nužudytus Juozo Griškelio šeimos narius susodino ratu, surišo rankas, fotografavo.

Aukštuolių k. (Panemunėlio vlsč.) kareiviai nušovė dėl ligos iš okupanto kariuomenės paleistą, žabus kapojusį Petrą Jasinevičių, motiną, o sūnus Jonas, besislapstęs prie namų, susisprogdino. Visus nuvežė ir nusviedė prie Panemunėlio geležinkelio stoties, „pagarbiai“ suguldė: motiną vidury, o sūnus iš kraštų. Budeliai džiūgavo: „Banditka su savo sūnumis guli.“[95]  Pakelėje bulves kasusioms moterims siūlė „kalakutienos“. 1944 m. Leliūnų stribai nukankino Bijūtiškio vargonininką Vincą Jakštonį: išmušė visus dantis ir akis, sulaužė rankas, kojas, šonkaulius. [96]  1945 m. gegužę stribai apiplėšė ir padegė Samuolių namus, seną šeimininką pririšo prie ienų ir bevarydami į Šimonius, užmušė buožėmis. [97] 1945-05-08 iš Totorių k. stribų išsivarytas ūkininkas Antanas Bičkus rastas Vengriškio miške po žabais. [98]  Jam buvo perskelta kaukolė, numušti du pirštai, nušautas 2 šūviais išilgai rankos. 1944 m. rugsėjį Ramygalos vlsč. milicininkas Jonas Kasmočius išmėsinėjo kareivių į koją sužeistą žemės ūkio darbininką Rapolą Masioką. Šiam kankiniui peiliu išdūrė akis, nuo abiejų skruostų nupjaustė odą, nupjovė smakrą, subadė lyties organus. [99] Ūkininko Bilskio lavonas rastas pakabintas už kojų ant medžio šakos ir įkištas galva į skruzdėlyną. [100]

Iš kur visa tai?! V. Landsbergio teiginį „Tyčiotis iš žuvusiųjų – tai Rusijos tradicija“ (LŽ, 2011-04-16) reiktų papildyti neapykantos „klasiniams ar liaudies priešams“ ideologine nuostata. Po 1944 m. Lietuvoje nomenklatūrininkai, partinis sovietinis aktyvas būdavo kritikuojamas už nesimokymą neapykantos minėtiems priešams.

Kuo toliau, tuo labiau bręsta mintis dėl būtinumo sudaryti kankinių vardyną, kad bent taip juos pagerbtume.

Gal pakaks baisybių, kurioms suregistruoti reiktų ne vieno jaučio odos. Ir taip aišku, kad Lietuvos Sūnūs ir Dukros savo krauju nuplovė miestelių grindinius. Liko nenuplauti artimųjų ašaromis, nes atpažinimo metu turėdavo pavirsti akmeniu. Neturiu vilties, kad atsiras gebančių rašytojų, dailininkų, kinematografų išreikšti, ką išgyvendavo, kokią dvasinę traumą patirdavo motinos, kiti saviškiai, kaimynai.

Nuotaikai praskaidrinti prisiminkime kelias istorijas apie tai, kaip aukos „atkeršydavo“ už patyčias. Vienąsyk žuvusiuosius saugojusį Merkinės stribą apniko haliucinacija: „staiga negyvi partizanai sujudo, keliasi... Stribas šaudo, o negyvėliai vis tiek keliasi, stojasi, eina... tada jis atsinešęs plaktuką, vinių ir kalęs, kalęs į galvas...“ [101] Ar dėl girtuokliavimo ištiko baltosios karštligės priepuolis, ar prisisapnavo egzekucijų vaizdai? Anykščių stribai ilgai tyčiojosi iš partizanų vado, buvusio  mokytojo J. Urbos kūno. Galiausiai pririšo jį prie šieno kupetos. Atėjo stribas Markijanas Latatajevas pasipešti šieno arkliams. Bepešant virvės išsilaisvino, kūnas užkrito ant palinkusio stribo. Iš išgąsčio jis prarado balsą, vėliau visai išprotėjo. [102] Tapo netinkamu „darbo žmonių gynimo“ tarnybai.

Dar trumpai tenka aptarti klausimą apie tai, kada baigėsi patyčios ir žuvusiųjų niekinimas. Pagal mūsų spaudoje skelbtus CŽV dokumentus, taip elgtis liautasi 1948 m. [103] Straipsniuose ši data nukelta į 1950 m. Manau, kad padarytos skubotos išvados. Tikrai 1951-03-19 prie Kiauneliškio žuvę partizanai buvo „eksponuojami“ prie Saldutiškio stribyno. Gerai prisimenu vyresniųjų pasakojimus ir pasibaisėjimą matytomis scenomis: genitalijų baksnojimą lazdomis, šlykščius komentarus, keiksmus, iš po šiaudų išlendančias kates. Vėliau kūnai buvo nuvežti į Uteną, kur buvo surinkti ir kituose bunkeriuose žuvę 25 partizanai. Prisiminimuose rašyta, kad 1953 m. liepą žuvęs partizanas, buvęs mokytojas Vytautas Meilūnas gulėjo Molėtų milicijos kieme atpažinimui.

Antrąją teksto dalį galite rasti čia

Nuorodos:

1 S. Abromavičius. Žalio Velnio takais. Kaunas, 1995, p. 88.

2 Vepriai. Vilnius, 2010, p. 377.

3 K. Strazdas. Ukmergės krašto laisvės kovų keliais. Kaunas, 2001, p. 111.

4 S. Abromavičius. Min. veik., p. 26.

5 Laisvės kovų archyvas (LKA), t. 22, p. 133.

6 J. Sajauskas. Suvalkijos geografija. Vilnius, 2001, p. 343, 384, 413.

7 J. Daumantas. Partizanai. Vilnius, 1990, p. 101.

8 Ten pat, p. 57, 240, 366.

9 Aukštaitijos partizanų prisiminimai (APP). Vilnius, 2008, d. 6, p. 332.

10 J. Sajauskas. Min. veik., p. 357.

11 V. Juodsnukis. Suvalkijos partizanų takais. Kaunas, 2000, p. 256.

12 Aukštaitijos partizanų prisiminimai (APP). Vilnius, 2000, d. 2, kn. 2, p. 342.

13 N. Gaškaitė-Žemaitienė. Žuvusiųjų Prezidentas. Vilnius, 1998, p. 149.

14 APP, 1998, d. 2, kn., 1, p. 187.

15 Ten pat, p. 699.

16 Ten pat, p. 663.

17 Obeliai. Vilnius, 1998, p. 211.

18 Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje. Kaunas, 2001, d. 2, p. 206.

19 A. Garmutė. Motinėle auginai. Kaunas, 1993, p. 236.

20 J. Sajauskas. Min. veik., p. 113.

21 APP, 2000, d. 2, kn. 2, p. 80.

22 S. Abromavičius. Min. veik., p. 96.

23 S. Kisielienė. Kaip nepamiršti... Kaunas, 2002, p. 155.

24 Gimtasis kraštas, 1989, Nr. 41.

25 APP. 1998, d. 2, kn. 1, p. 328.

26 J. Sajauskas. Min. veik., p. 364.

27 APP, 2008, d. 6, p. 186.

28 J. Sajauskas. Min. veik., p. 143.

29 S. Kisielienė. Min. veik., p. 155.

30 J. Sajauskas. Min. veik., p. 430.

31 Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai (AŽPP). Vilnius, 2006, p. 473.

32 LKA, t. 35, p. 82.

33 G. Ilgūnas. Sasnava. Kraštas ir žmonės. Marijampolė, 2005, p. 172.

34 Ten pat, t. 22, p. 84.

35 J. Sajauskas. Min. veik., p. 283.

36 V. Juodsnukis. Min. veik., p. 256.

37 LKA, t. 22, p. 181.

38 Lietuvos aidas, 2007-07-11.

39 S. Kisielienė. Min. veik., p. 38.

40 LKA, t. 22, p. 68.

41 G. Ilgūnas. Min. veik., p. 171.

42 APP, 2000, d. 2, kn. 2, p. 529.

43 Obeliai, p. 278.

44 A. Garmutė. Išėjo broliai. Kaunas, 1990, p. 76.

45 B. Krivickas. Raštai. Vilnius, 1999. p. lii.

46 A. Garmutė. Motinėle, auginai, p. 248.

47 A. Paulavičius. Kraujo upeliai tekėjo. Kaunas, 1990, p. 10.

48 LKA, t. 24, p. 195.

49 APP, 2008, d. 6, p. 38, 578.

50 Lietuvos aidas, 2007-07-11.

51 APP, d. 2, kn. 2, p. 330.

52 J. Sajauskas. Min. veik., p. 59.

53 APP, 2008, d. 6, p. 415.

54 Panemunėlis. Vilnius, 2001, t. 1, p. 266.

55 B. Vinskienė. Amžinieji Ąžuolai. Vilnius, 2007, p. 26.

56 J. Daumantas. Partizanai. Vilnius, 1990, p. 184.

57 Didžiosios Kovos apygardos partizanai. Kaunas, 2006, p. 112.

58 A. Garmutė. Motinėle, auginai, p. 182.

59 J. Sajauskas. Min. veik., p. 140.

60 G. Lučinskas. Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941). Alytus, 2001, p. 105, 161.

61 llks.lt, 2012-12-17.

62 Erškėčių keliu. Kaunas, 1996, p. 90.

63 Žiburys, LPS Anykščių tarybos leidinys, 1989-08-21.

64 J. Sajauskas. Min. veik., p. 259.

65 Šaukėme laisvę. Vilnius, 2001, p. 421.

66 J. Kuckailis. Dzūkai. Vilnius, 2006, p. 98, 136.

67 LKA, t. 20, p. 45.

68 Lietuvos aidas, 1990-09-08.

69 Ten pat, 1997-05-29.

70 LKA, t. 32, p. 59.

71 J. Sajauskas. Min. veik., p. 52.

72 S. Abromavičius. Min. veik., p. 47.

73 AŽPP, p. 240.

74 Dejavo žemė ir žmonės. Utena, 2004, p. 23-24.

75 Literatūra ir menas, 1989-04-15.

76 Ten pat, 1989-09-16.

77 LKA, t. 21, p. 13.

78 APP, 2008, d. 6, p. 721.

79 A. Garmutė. Tėvo vasara, p. 83.

80 J. Sajauskas. Min. veik., p. 380.

81 APP, 2008, d. 6, p. 672.

82 Ten pat, p. 519.

83 J. Sajauskas. Min. veik., p. 170, 241.

84 APP, 2000, d. 2, kn. 2, p. 394.

85 LKA, t. 20, p. 51.

86 Metai, 2010, Nr. 3, p. 4.

87 APP, 2004, d. 4, p. 432.

88 Cit. pagal: Lietuvos aidas, 2002-10-06.

89 APP, d. 2, kn. 1, p. 285.

90 Ten pat, p. 360. 

91 LKA, t. 20, p. 215.

92 S. Kisielienė. Min. veik., p. 97.

93 S. Abromavičius. min. veik., p. 74.

94 A. Garmutė. Tėvo vasara, p. 45.

95 Panemunėlis, t. 1, p. 231.

96 APP, 2008, d. 6, p. 195.

97 APP, 1998, d. 2, kn. 2, p. 519.

98 Kupiškio kraštas. Vilnius, 1997, p. 224.

99 APP, 2004, d. 4, p. 187–188.

100 J. Daumantas. Min. veik., p. 101.

101 Jotvingių kraštas, 2010, p. 318.

102 Anykščiai XX amžiuje. Vilnius, 2000, p. 396.

103 Naujasis židinys – Aidai, 2011, Nr. 2, p. 110.