Liudvika Pociūnienė. Ryla ar lyra

Abu šio pavadinimo žodžiai archajiški, tad tikriausiai reikia paaiškinti, ką jie reiškia. Ryla kadaise buvo plačiai paplitusi elgetaujančiųjų palydovė – toks instrumentas, kuriuo, sukant rankenėlę, galima būdavo pagroti keletą instrumento viduje esančiuose metaliniuose cilindruose įrašytų melodijų. Kad ir kas suktų rylą – melodijos vis tos pačios. Lyra – antikinis muzikos instrumentas, kurio akompanimentas lydėdavo progiesmiu deklamuojamą poeziją – iš čia ir žodis lyrika. Lyra skambinti reikia mokėti – tad ne kiekvienas ja išgaus malonius ausiai garsus, tinkamus skambėti drauge su eilėmis.

Kodėl šiuos senus žodžius traukiu iš užmaršties? Todėl, kad jie iš esmės ir be jokių išlygų atspindi šiandieninio pasirinkimo esmę (juk demokratija – tai visų pirma teisė rinktis). Tik šį kartą kalba ne apie poeziją ar muziką, o apie politiką, kitaip tariant, meną rūpintis viešaisiais reikalais.

Jau matau ironiškas šypsenas – koks dar ten menas... Purvinos grumtynės prie lovio ir tiek. Ir visi tie politikai vienodi. Tai, kad toks požiūris Lietuvoje gana populiarus, rodo, jog daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kad kitoks pasirinkimas iš viso galėtų būti.

Tarp šiandien veikiančių politikų išties matom daugiau rylininkų, imituojančių veiklą, nei lyrikų (šiuo atveju turiu omeny ne poetus, o žmones, gerai išmanančius politiko amatą ir pajėgius aukoti asmeninius interesus bendram reikalui). Tai iš dalies yra nulemta būtent tokio negatyvaus požiūrio į pačią politinę veiklą, netgi ten, kur, atrodytų, mokomasi šiai veiklai būtinų dalykų - retas gabesnis politinių mokslų absolventas linkęs rinktis politiko karjerą – daug patrauklesnis apžvalgininko ar konsultanto darbas... Žinoma, toks pasirinkimas gerbtinas – apžvalgininkas, sąžiningai dirbantis savo darbą, ilgainiui prisideda prie visuomenės politinio raštingumo, nors ir užgyvena sau priešų tarp „rylininkų“ – mat pastariesiems dėl to vis sunkiau pigią imitaciją prakišti už gryną pinigą.

Tačiau šiuo metu rylininkai dominuoja mūsų politinėje panoramoje, ir liūdniausia, kad jų tarškėjimas nustelbia kitus balsus ne tik valdančiosios koalicijos, bet ir opozicinių partijų gretose. Nors lydere čia pasilieka socialdemokratų partija su didžiuoju rylininku V. Andriukaičiu priešakyje. Tiesa, jo rylos melodijas kritikuoja ne tik apžvalgininkai; net ir partijos kolegos kartais nebeapsikenčia, bet šios melodijos vis dar glosto politiškai neišrankaus piliečio ausį, teikdamos niekuo nepagrįstų vilčių apie stebuklus sveikatos apsaugos sistemoje. Tomis melodijomis būtų smagu tikėti, jei ne būriais emigruojantys jaunesniosios ir viduriniosios kartos medikai... Premjero A.Butkevičiaus rylos melodijos dažniausiai yra tokios bespalvės, kad kolegos ir pašmaikštavimui pagrindo neberanda, ir tai dar būtų pusė bėdos, jei jomis nebūtų mėginama maskuoti akis badančio bejėgiškumo ginant valstybės reikalus (pakanka nuolat klimpstančios energetinės politikos, kitų sričių nė neminėsiu). Valdančiosios koalicijos partneriai groja trankesnes melodijas (kaip P.Gražulis ar V.Uspaskichas), bet užtrenkti vis viešumon iškylančias savanaudiškas paskatas ar paprasčiausią neišmanymą ir jiems darosi sunku. K.Masiulis ar A.Anušauskas savo rylas suka vangokai ir be entuziazmo – aktyvioje politikoje veikiantiems tokiu atveju publika keršija žiovuliu. Ką darysi... Ar girdėti mūsų politikoje tikrų „lyrikų“ balsas? Gal žiniasklaida kalta, kad negirdėti? Na, A. Bilotaitės kreipimasis į prezidentę, kviečiant įvertinti pagaliau V. Tomaševskio priešiškus Lietuvai veiksmus ir pasisakymus, - turbūt vienas iš retų tokio solidesnio politinio muzikavimo pavyzdžių. O prezidentė? Moralinio autoriteto vaidmuo tarsi ir įpareigoja valstybės vadovę tikro „lyriko“ meistriškumui. Deja, siaura ekonominė specializacija ir eurobiurokratės patirtis vis pakiša koją. Ką padarysi, kad skambinimas lyra susijęs su aukštesnėmis materijomis, kurioms amžinai nelieka laiko... Nors, siūlymas į teisėjų garbės teismo sudėtį įtraukti autoritetingus visuomenės atstovus – vertas pagarbos. Bet tai – tik pavieniai pragiedruliai, dar nesudarantys sveikos tendencijos.

Todėl jau seniai pribrendęs kitas klausimas - kaip galima būtų suformuoti ir išugdyti rimtą alternatyvą „rylininkams“ politikos arenoje? Paliksiu kol kas šį klausimą atvirą. Atkreipsiu dėmesį tiktai į kliūtis, su kuriomis tektų susigrumti tokios alternatyvos kūrimo kelyje. Jos iš tiesų ne vakar atsirado ir egzistuoja visame demokratišku save laikančiame Vakarų pasaulyje, kurio teisėta dalimi esame. Ir Europoje, ir Šiaurės Amerikoje nuo pirmųjų pokario dešimtmečių akyli politologai ir sociologai su nerimu stebi tolydžio mažėjantį ryškių ir kūrybingų asmenybių politinėje arenoje skaičių. Kai kurie šią tendenciją sieja būtent su žiniasklaidos vaidmens pasikeitimu, kuomet pusiausvyra tarp informavimo ir pramogos ėmė pernelyg ryškiai krypti pramogos naudai. Etikos kodeksai pasirodė bejėgiai prieš pagundą manipuliuoti viešąja opinija tiek, kad pati demokratija kaip kolegialus viešųjų reikalų valdymo būdas atsidūrė po dideliu klaustuku.

Mašina ir masės – šis istorinis tandemas veikia jau bene porą šimtmečių. Galima būtų peržvelgti, kaip keitėsi masių ir mašinų santykis nuo luditų judėjimo, kai darbininkai Anglijoje laužė mašinas, kad neatimtų iš jų duonos kąsnio. Tos pačios mašinos ilgainiui davė tų pačių darbininkų vaikaičiams keletą laisvų valandų per parą ir galimybę nusipirkti batus, o gavę laisvo laiko masės, viena vertus, pajuto savo jėgą, o kita vertus, ėmė maištauti, nes primityvus fizinis darbas tapo vis mažiau paklausus. Žiauriausios represijos pasirodė nepajėgios suvaldyti šį gaivalą, kol neatsirado pramogų industrija. Taip pat mašina – ir dar tokia, kuri pasirodė pagaliau pajėgi suvaldyti mases, turinčias per daug laisvo laiko, bet stokojančias kūrybiškumo ir atsakomybės... Bėda tiktai, kad, kaip ir kiti serijinės gamybos produktai, pramogų industrijos teikiamieji dažniausiai yra pigios imitacijos. Žinoma, iš pažiūros – puikios ir kokybiškos, netgi perdėm informatyvios faktų gausos bei smalsumo tenkinimo požiūriu, bet stokojančios esminio kultūrinio turinio. Čia - jei kultūra vadinsime tai, kaip visuomenė laikosi savos vertybių hierarchijos, - brangina kaip protėvių palikimą arba lengvabūdiškai iššvaisto, apverčia aukštyn kojomis, išmaino į blizgučius ir vienadienių įgeidžių tenkinimą.

Būtent nuo to priklauso ir šalies politinio mechanizmo funkcionavimas. Tose šalyse, kurias sąlygiškai galime vadinti sėkmingais pavyzdžiais (Anglija, Švedija, Vokietija, Šveicarija), atidžiai įsižiūrėję pamatysime į šiuolaikinį valdymo mechanizmą natūraliai inkorporuotą praeities politinę tradiciją – aristokratinio ar monarchinio principo reliktus – ir supratimą, kad politikui reikia ne vien dalykinės, bet ir moralinės kompetencijos. Iš esmės religinės prigimties bendrojo gėrio sampratos kol kas neliesime, nors ji svarbi ir visiems politikams, ir visiems piliečiams kaip centrinė veiklos motyvacija. Deja, pernelyg dažnai Lietuvos veikiančių politikų motyvacija būna egoistinė (vadinasi, marginali) – ir tai – daugelio mūsų valstybės bėdų priežastis. Liūdniausia, kai politinis mechanizmas ima mėgdžioti pramogų industriją (ar net su ja susilieja). O būtent tokį pavojų savyje slepia visuotinė balsavimo teisė – ji tampa menkaverčiu žaisliuku masėms. Atsakingi piliečiai tuomet teisėtai jaučiasi apgauti, nes jų balsas nieko nelemia šitoje demokratijos imitacijoje.

Tad dar vienas politiškai nekorektiškas klausimas – kiek balsavimo teisė gali būti visuotinė, kad politika nevirstų imitacija, panašia į pramogų industrijos teikiamą kultūrinės patirties regimybę? Šis klausimas šiandien nė kiek ne mažiau aktualus, nei 19a., kai buvo svarstoma, ar suteikti balsavimo teisę buvusiems baudžiauninkams, ir, jei suteikti, tai kokiomis sąlygomis ir per kiek laiko, kad staigus nepratusių savarankiškai spręsti žmonių įsijungimas į politinių sprendimų lauką nesibaigtų visišku chaosu ir suirute.

Čia turbūt verta priminti, kad klasikinis senovės Atėnų demokratijos pavyzdys nenumatė jokios balso teisės vergams. Balsuoti galėjo tiktai laisvi piliečiai – antraip būtų pažeistas laisvųjų piliečių balsų lygybės principas – tas, kuris turi daugiau vergų, turėtų daugiau ir balsų.

Visiškai sutinku su profesoriumi V. Radžvilu, kad, norėdami turėti padorią valstybę, turėtume atvesti į politiką visiškai kitokius žmones, nei dabartinio politinio elito dauguma. Tik kaip tai galėtume padaryti? Pirmiausia, kelias labai nedemokratiškas – kultūrinis, t.y. reikia išsiugdyti gebėjimą skirti tikrą daiktą nuo imitacijos. Lyrą nuo rylos.

O be to – balso teisę turėtų turėti tik laisvi ir atsakingi žmonės. Kitas klausimas – kas šiandieninėje Lietuvoje gali būti laikomas laisvu ir nepriklausomu piliečiu – bet tai – jau kitam kartui.

Šaltinis: www.alfa.lt