Indrė Jonušytė. Belgijos imigracinė politika. Apsaugok, Viešpatie

Visi lyg ir sutaria, kad kiekviena šalis pirmiausia turi rūpintis savo piliečių gerove. Tačiau augantis nelegalių imigrantų ir prieglobsčio prašančių užsieniečių, kurie atsineša ne tik savo kultūrą, bet ir kitokią religiją, kitokią pasaulėžiūrą, kitokį bendravimo būdą, skaičius auga, didėja ir šalies sąnaudos jiems išlaikyti.

Prieglobsčio ir pagalbos senojoje Europoje prašantys svetimtaučiai vis labiau praranda saiką, pagarbą ir elementarų dėkingumą juos priglaudžiančioms valstybėms.

Belgija – viena iš ES šalių, kurios piliečiai ne juokais baiminasi, kad greitai jų vaikai ne tik mokyklose nebegalės užsisakyti pietums kiaulienos, kuri daliai valgyklų dėl didelio musulmonų skaičiaus nebetiekiama, bet greitai privalės veidus slėpti po burkomis ir dėvėti rankas, kojas dengiančius drabužius.

Belgai mato rimtą grėsmę būti nutautintais savo šalyje, nes jau nemažai miestelių ir gyvenviečių imigrantai vadina savomis, vietiniai žmonės iš jų išstumiami. Kartais net tiesiog atvirai išvaromi.

„Aš myliu Belgiją“, - sako dar vienas iš Kosovo į Belgiją atvykęs pabėgėlis. Iš Vyriausybės jis, ir šimtai tūkstančių tokių kaip jis, gauna nuo 700 iki 1000 eurų mėnesinę pašalpą, turi socialinį butą miestelio centre ir medicininį draudimą.

Valstybinė sistema pasirūpina, kad jis galėtų nemokamai lankyti prancūzų kalbos pamokas. Ir tai – tik viena iš daugelio biudžetui nepigiai kainuojančių Belgijos Vyriausybės pastangų integruoti kitataučius.

Prieglobstį gavę pabėgėliai dirbti neturi teisės. Belgijos valdžia jiems po kelerius metus moka pašalpas, tikėdamasi, kad po to jie grįš į savo šalį, bet taip atsitinka labai retai. Atvykėliai ir toliau čia gyvena nelegaliai.

Tūkstančiai darbingo amžiaus Belgijos šelpiamų imigrantų stengiasi susirasti kokį nors užsiėmimą, bent už kelis eurus per valandą prižiūrėti sodą, dirbti vairuotoju ar restorano virtuvės pagalbiniu darbininku.

Šiaip jau, belgai yra nusiteikę patriotiškai ir dauguma šeimų namų tvarkytojomis, auklėmis, sodininkais ir vairuotojais samdo savo tautiečius ar bent jau legaliai galinčius dirbti užsieniečius iš ES šalių.

Bet atsiranda nemažai tokių, kurie patys sunkiai versdamiesi, darbą imigrantams siūlo nelegaliai. Tad pastarieji, gaudami apie 1000 eurų pašalpą, per mėnesį prisiduria dar bent pusę tiek ir neretai gyvena geriau nei gausybę didelių mokesčių mokantis belgas.

„Ryanair“ oro linijų bendrovės iš Maroko skrendančių lėktuvų personalas seniai nesistebi, mėnesio pradžioje, kai Belgijoje išmokamos pensijos, neįgalumo ar bedarbio pašalpos, matydamas tuos pačius, metai po metų socialines pašalpas atsiimti skraidančius arabų tautybės piliečius.

O šalia oro uostų esantys miestai ir rajonai jau laikomi nesaugiais, nes yra masiškai jų apgyvendinti.

Šiandien du dirbantys belgai statistiškai išlaiko keturis nedirbančius. Kelių remontui, švietimo sistemai, viešajam transportui reikalingus pinigus tenka skirti pašalpoms ir įvairioms su imigracija susijusioms kompensacijoms.

Tačiau belgai tik artimųjų rate piktinasi dėl tokios tokios situacijos. Nes tie, kurie apie vis didėjančios imigracijos ir islamo keliamas problemas prabyla viešai, išvadinami rasistais. Taip atsitiko ir vienam populiariam Belgijos televizijos orų pranešėjui Luc‘ui Trullemans‘ui.

Jo pasisakymas šio mėnesio pradžioje sukėlė nemažą skandalą. RTL TVI televizijos pranešėjas buvo atleistas, kai po įpykusio vairuotojo arabo išpuolio savo asmeniniame socialinio tinklo puslapyje ėmė kritikuoti imigrantus, jų nenorą asimiliuotis ir akivaizdžias pastangas Belgiją paversti islamiška šalimi.

Iki šiol pabėgėliams stengęsi padėti belgai jau sunerimę. Pasirodė, kad laikiną prieglobstį suteikianti pagalba ir valstybinis aprūpinimas daugeliui imigrantų tapo gyvenimo būdu. Užuot atsistoję ant kojų ir po kurio laiko grįžę į savo tėvynę bei tikruosius namus, jie atsigabena visą giminę, kuria vėl tenka rūpintis Belgijai.

Maža to, jos piliečiai verčiami jaustis rasistais, nors priėmė ir pasirūpino ne vienu šimtu tūkstančių kitataučių, kuriems jų pačių šalyse grėsė mirtis ar persekiojimas dėl politinių ar religinių pažiūrų, kurias dabar jie stengiasi įdiegti Belgijoje.

Panašu, kad belgai, panašiai kaip ir britai, vokiečiai, prancūzai pavargo pataikauti ir globoti. Pavargo būti altruistais. Daug kas pritaria Luc‘ui Trullemans‘ui ir sako: „Mums gana imigrantų reikalavimų – keisti savo taisykles ir savo gyvenimus dėl to, kad jiems būtų patogiau. Mums nereikia jų peršamos religijos ir mes neprivalome jos laikytis. Mes nesame rasistai, tik nesutinkame su nepagarba mūsų kultūrai ir mūsų religijai“.

Šaltinis: www.lrytas.lt