Živilė Makauskienė. Kultūros ministro patarėjas I.Melianas apgailestauja, kad 1918 m. buvo sukurta tautinė Lietuvos valstybė

Prie Lietuvos ambasados Varšuvoje dažnai organizuojami piketai ir demonstracijos, kurių dalyviai reikalauja nediskriminuoti Lietuvos lenkų. „Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu tai nesėkmių virtinė. Lietuvoje ir toliau uždarinėjamos lenkiškos mokyklos ir kultūros centrai, o lenkų kalba yra diskriminuojama“, – apie protestą rašė Lenkijos spauda.

Ar Lietuvos lenkų gynėjų priekaištai yra pagrįsti, „Aušra“ paklausė Lietuvos Respublikos kultūros ministro patarėjo tautinių mažumų klausimais Imanto Meliano.

„Lietuva per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus nesukūrė veiksmingos tautinių mažumų politikos tam, kad lenkai galėtų jaustis šalyje bendrapiliečiais“, – sako pašnekovas. Jis teigia, kad Lietuvoje vyrauja nacionalistinės nuotaikos, stereotipai, o toną tam duoda Tautininkų sąjunga, „Vilnijos“ draugija ir istorikai „šarlatanai“, kurie savo veikaluose vienpusiškai ir šališkai nušviečia LDK istoriją, Lietuvos ir ypač Vilniaus krašto tautinės savimonės formavimąsi, teigdami, kad ten buvo vykdoma polonizacija. Esą, Lietuvos vadovėliuose neteisingai aiškinama, kad Vilniaus krašte buvo lenkinami lietuviai, ir tokie vadovėliai kelia tautinę nesantaiką. Taip sako istorijos studijas baigęs I. Melianas. Ministro patarėjas mano, kad norint gerinti santykius su bendrapiliečiais lenkais, reikia pradėti nuo istorijos peržiūrėjimo, taip pat pasitelkiant užsienio ekspertus įvertinti lenkų mažumos padėtį ir surasti būdą, kaip ją gerinti. Kultūros ministerijos atstovas tikina, kad geriausias tautinės savimonės Lietuvoje formavimosi žinovas yra Alfredas Bumblauskas, o tokie mokslininkai, kaip antai akademikai Antanas Tyla ar Zigmas Zinkevičius, rašydami apie lenkų-lietuvių tautinės savimonės formavimąsi, iš pradžių iškelia tezę apie lietuvių polonizaciją, o po to stengiasi ją įrodyti. Pasak Meliano, 1918 metais buvo padaryta klaida – kad buvo kuriama tautinė Lietuvos valstybė, kuri tapo nepriimtina kitakalbiams gyventojams. Reikėjo tuomet įteisinti tris kalbas: lenkų, gudų ir lietuvių. „Karišku batu Vilniaus paimti negalėjome“, – apie istorines lietuvių ir lenkų nesantaikos priežastis, kurios, anot jo, ir dabar veikia abiejų tautų santykius, kalba Kultūros ministerijos atstovas, įsitikinęs, kad „smetoniškos“ politikos kvapas juntamas ir šiandienos Lietuvoje.

Patariantis kultūros ministrui tautinių mažumų klausimais I. Melianas teigia, kad norint pagerinti šiandienos Lietuvos lenkų reikalus, o tuo pačiu ir Lietuvos bei Lenkijos santykius, būtina leisti lenkams rašyti asmenvardžius lenkiškais rašmenimis, įteisinti lenkiškus vietovardžius ir gatvių pavadinimus tose savivaldybėse, kur lenkai sudaro trečdalį gyventojų, įsteigti Vilniuje profesionalų lenkų teatrą. Tuo, anot Meliano, turėtų pasirūpinti Lietuvos valstybė ir pati lenkų bendruomenė. Suabejojus, ar 200 000 lenkų bendruomenei išties reikia atskiro teatro, juolab kad nemaža dalis ypač pasienio kaimų gyventojų, neretai sovietmečiu atvykusių iš Baltarusijos, neturi aiškaus tautinio ir ypač kultūrinio tapatumo, I. Melianas atsakė, kad būtent reikia daryti viską, kad jie taptų visaverčiais lenkais. Kokias klaidas siekiant gerinti lietuvių ir lenkų santykius daro Lietuvos lenkai, pašnekovas nenurodė.

Paklaustas, kaipgi abiejų valstybių santykius veikia Lenkijos lietuviai, Lietuvos kultūros ministro patarėjas atviravo, kad, jo įsitikinimu, lietuviai problemų neturi. Pasak Meliano, Lenkijos lietuviams sudarytos žymiai geresnės sąlygos savo tautinei tapatybei išlaikyti nei Lietuvos lenkams. „Jūs turite ir mokyklas, ir kultūros židinius, ir vietovardžių bei gatvių užrašus, ir pavardes lietuviškai rašote, ir daugelį leidinių leidžiate“, – Lenkijos lietuvių padėtį gyrė kultūros ministro patarėjas. Paklaustas, ką jis, kaip kultūros ministro patarėjas, padarė, kad sustabdytų Berznyko kapinėse vykstantį niekingą „paminklų karą“, kai šalia Lietuvos savanorių kapų kyla vis nauji paminklai, žeidžiantys lietuvių tautinius jausmus ir akivaizdžiai kurstantys tautinę nesantaiką, kai tuos paminklus atidengiant dalyvauja aukšti Lenkijos pareigūnai,

I. Melianas atsakė, kad jam tai nepatinka. „Aš esu Lietuvos Respublikos kultūros ministro patarėjas tautinėms mažumoms“, – teisinosi I. Melianas ir patarė kreiptis į Užsienio lietuvių departamentą. Tarsi tai, kas vyksta Berznyko kapinėse, būtų ne Lietuvos, o „užsienio lietuvių“ reikalas.

Šaltinis: „Aušra“, 2012/19