Kun. Robertas Grigas. Išduotas Veidas (I)

„Jie nekentė manęs be priežasties“ (Šv. Raštas apie Dievo Siųstąjį)

Algirdas Patackas, savo metafiziniuose esė žmogaus ir gyvenimo sprendinių ieškantis lietuvių kalbos slėpiningoje archaikoje, yra atkreipęs dėmesį į vadinamuosius „veidrodinius atspindžius“. Vienas jų – „Dievas – veidas“. Mūsų protėvių sąmonėje aukščiausios Būties ir asmens individualybės, sielos, vidinės būsenos išraiškos, to atpažinimo, skirtybės ir bendrystės kodo, kuris žmogiškuoju lygmeniu yra tavo paties arba kito veidas, vardai, taigi ir esmės, nors ne tapačios, aiškiai buvo laikomos artimomis ir susijusiomis. Veidas = Asmuo.

Šių metų spalio mėnesį Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje, italo režisieriaus R. Castellucci  spektaklio scenoje, Kristaus veido ikona tepliojama ekskrementais (kilus krikščionių bei etinėms normoms jautresnės visuomenės protestams, kultūros ir teatro valdininkai paaiškino, kad tikintieji klysta, jausdamiesi šitaip įžeidžiami – į Jėzaus veido atvaizdą vaikai (!) – toks kūrybingos režisūros sumanymas – svaidys ne mėšlo gniutulus, o ... granatas).

To Veido šviesoje buvo kuriama Lietuvos valstybė. Okupacijų košmaruose tas Veidas ant kryžiaus reiškė viltį ir prasmę sukilėliams, partizanams, tremtiniams. Jis įkvėpė teisingumo siekį pogrindžio spaudos leidėjams ir Kryžių kalno statytojams. Į to Žmogaus, nesmurtavusio, bet ir nenusilenkusio smurtui, Veidą žvelgėme Sausio 13-osios naktį – Jis žiūrėjo į mus iš vėliavų prie tuomečio Parlamento.

Kada, kaip įvyko ši metamorfozė – nuo Kristaus Veido vėliavų ant barikadų, juosiančių apgultą parlamentą 1991 m. iki kažkokių daiktų svaidymo į Kristaus Veido atvaizdą 2012 m. Vilniaus dramos teatre?

Ir kokia šio simbolinio veiksmo reikšmė mūsų tautos dabarčiai bei ateities perspektyvai?  

„Mano tauta, ką aš tau padariau? Kuo nuliūdinau tave? Atsakyk man!” (Didžiojo Penktadienio liturgijos giedojimas).

 Kaip mus informuoja

Vis dažniau tenka stebėti, kaip lietuviškųjų televizijų, spaudos ir interneto portalų viešai skelbiama informacija ne bešališkai pateikia žinias apie įvykius (kaip esame linkę iš jos tikėtis), o formuoja tam tikrą nuomonę, nesavanaudiškai (?) padėdama informacijos vartotojui suprasti, kas yra geriečiai, o kas – juodos avys; kam pažangioji žmonija (naudojantis neužmirštamu sovietų žargonu) turi entuziastingai pritarti, o ką vieningai pasmerkti, išjuokti ir atmesti. Su negausiomis išimtimis tai ryškiai atsiskleidė Garliavos mergaitės dramoje.

Kitaip tariant, vyraujanti žiniasklaida ne informuoja, o indoktrinuoja. Kad įsitikintumėte mano vertinimo pagrįstumu, paklausykite savaitėmis kartojamos A. Čekuolio reklamos atominės elektrinės statybai – vienpusiškos ir kategoriškos, primenančios vinies kalimą į tautiečių galvas.

Pasklidus žiniai apie ketinimus kontroversišką spektaklį atsigabenti į Vilniaus sceną, jauni katalikai, studentai pakvietė visuomenę taikiai protestuoti teatro prieigose vaidinimo dienomis. Buvau tenai. Katalikų ir jų išugdyto jaunimo garbei reikia pasakyti, kad jų protestas buvo mažas stebuklas iki kraštutinumo sudirgusioje, konfliktiškoje mūsų visuomenėje, negebančioje laikytis elementarių pagarbaus bendravimo normų. Draugiški, besišypsantys vaikinai ir merginos, nepabūgę visą laiką merkiančio lietaus, laikė iškėlę trispalvius plakatus su Jėzaus ir šeimos – vyro, moters, kūdikio – atvaizdais bei užrašu ”Yra dalykų, kurių niekam nevalia dergti”. Ramiai diskutavo su praeiviais ir einančiais į teatrą, paaiškindavo, kad jie nei spektaklį uždrausti, nei cenzūrą įvesti siekia, tik nenori, kad būtų nepagarbiai elgiamasi su Kristaus paveikslu.

Būrelis vyresnių žmonių su mons. Alfonsu Svarinsku nuošaliau meldėsi ir giedojo. Atskyrę įėjimą į teatrą metalinėmis užtvaromis, aplinkui budriai vaikštinėjo gal dešimt policininkų, tačiau protestuotojai jokių rūpesčių jiems nesukėlė (skirtingai nei “pažangaus renginio” šalininkai – spektaklio žiūrovams skirstantis, pagyvenęs vyriškis, piktai šaukdamas, puolė link plakatus laikančių jaunuolių – ir buvo policininkų už parankių tylomis pavėdėtas tolėliau.

Pašaipias frazes laidė ir kiti išeinantieji. Taigi masinis atsivertimas, kaip dabar mėgina įtikinti kai kurie spektaklio apologetai, matyt, neįvyko…). Nemažame piketuojančių būryje, gal apie 200 žmonių, per tris valandas negirdėjau jokio užgaulaus žodžio nė agresijos proveržio. Krikščionys, piketavę spektaklį, stebėtinai tiksliai įvykdė savo ganytojų, Vilniaus vyskupų, prašymą, išsakytą 2012 09 29 d. kreipimesi: “ /…/ parodykite susitelkimą ir aiškią poziciją, tačiau nuoširdžiai venkite į pyktį atsakyti pykčiu, į panieką – panieka, į orumo pažeidimus – kitų orumo nepaisymu”.

Kaip protesto vyksmą atspindėjo žiniasklaida, ypač televizijos?

Tiek prieš renginį, tiek po jo visos kaip susitarę kartojo – “grupelės jaunimo” protestavę dėl spektaklyje “neva” ir “tariamai” niekinamo Kristaus atvaizdo… Tokiu pateikimu vienareikšmiškai įtaigojama pačių informavimo priemonių pozicija – jos tai žino, kad niekinama nebuvo, tiktai tas primityvus bažnytinis jaunimas aukštojo meno pilotažo nesupranta… Dalyvavusiems pirmuose viešuose mitinguose prieš sovietinę okupaciją toksai vieningas žiniasklaidos angažuotumas “į teisingąją pusę” nėra naujas dalykas.

Tuomet irgi iš daugiatiražių leidinių sužinodavome, kad “grupelė tarybinei lietuvių liaudžiai absoliučiai svetimų nacionalistų” piktinosi 1940 m. “neva” įvykdyta sovietų agresija, o “LKB kronika” skelbė apie “tariamai” pažeidžiamas tikinčiųjų teises. Atitinkamu stiliumi TV informacijos vartotojams pateikiami ir protestuotojų dialogai su spektaklio organizatoriais.

Štai drąsi mergina Santa Kančytė bando paaiškinti dramos teatro vadovui M. Budraičiui, kas spektaklyje užgauna Kristų mylinčiųjų jausmus – ir sutrikusi nutyla, priplota “geležiniu” Budraičio argumentu – negalite kritikuoti nepamatę. Tikrovėje tai ji nesutrinka ir nenutyla, nes katalikų jaunimas netgi internete jau paskleidė kontrargumentus, ir dalija juos išspausdintus praeiviams, ir spektaklio “vinis” – Veido dergliojimas – niekam ne paslaptis. Bet negi studentei ateitininkei leisime lygiosiomis ginčytis su LNDT direktoriumi?! Palikime ją žiūrovų akivaizdoje nugalėtą, nes pažangioji žmonija žengia į priekį, trindama visokias ten moralės ribas ir griaudama atgyvenusius tabu.

Taip LTSR televizija parodė 1987 08 23 d. mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir kelias nerišlias dalyvių kalbų nuotrupas, bet trumpo sesers Nijolės Sadūnaitės sakinio – “Susirinkome čia pasmerkti dviejų plėšikų, Stalino ir Hitlerio, suokalbio, kurio pasekmė - Lietuvos okupacija ir genocidas” – žiūrovams taip ir nebuvo leista išgirsti.

Juk nekeista, kai tokia dozuota informacija maitinami piliečiai, gatvėje žurnalistų klausiami nuomonės, atsako ministro A. Gelūno ar direktoriaus M. Budraičio mintimis: “Nesutinku su jaunimo protestu! Ar mes kokia Baltarusija?!” (Leisdami apsvaidyti Kristaus atvaizdą, iškart tampame apsišvietusia Europa, ne Baltarusija, ne Iranu…) “Ko jie čia nepatenkinti - ar Lietuvoje gyvena tik krikščionys?!” (Kadangi Lietuvoje gyvena ne vien krikščionys, aišku, kad Kristaus atvaizdą spektakliuose būtina kažkuo apsvaidyti…)

Visuotinai dejuojant dėl daugumos jaunimo apolitiškumo ir nepilietiškumo, atrodytų, kultūros šulams ir žurnalistams reikėtų tik džiaugtis, kad štai atsiranda neabejingų jaunuolių, kurie turi savo požiūrį, drįsta jį  viešai ir kultūringai ginti, randa laiko ir energijos surengti taikiai akcijai (o nelengva taip stovėti Kristaus Veido pusėje priešais atsainią, pašaipią ir skeptišką minią – tai ne kokį triskart apsivogusį politiką reklamuoti, kuris vėl ateina “gelbėti Lietuvos”…)

Tarytum natūralu būtų žiniasklaidai, nuo vertinimų atsiribojus, papasakoti – štai jaunieji katalikai atstovauja tokiai nuomonei ir štai taip ją pagrindžia. Bet ne – teatro vadovui taikus jaunuolių požiūrio reiškimas – “isterija” (kaip čia neprisiminsi, kad taikiausią ir meniškiausią mūsų išsivadavimo žingsnį, Baltijos kelią, Maskvos diktoriai apšaukė “nacionalistine isterija”). O LRT žurnalistė tratina: “…Nuo visiško tamsumo iki sveiko proto balso…” Visiškas tamsumas – kuomet tau skaudu, kai profanuojami tau egzistenciškai svarbūs simboliai; sveiko proto balsas – be abejo, kai tame apsvaidyme įžvelgi didį meną.

Stebėtina, kaip tam tikri ideologinių lobistų sluoksniai suskumba atsistoti į “triumfuojančiųjų pusę”. Tai paprastai nebūna mažųjų, silpnųjų, paniekintųjų pusė – taigi, ne Kristaus pusė. Žiniasklaidos veidrodyje viskas gana ryškiai atsispindi.

Darželių programa, kur vaikai mokomi pakeisti lytį (tokį socialinį konstruktą, ne brangią prigimtinę duotybę…) – skandinaviška, moderni, vadinasi, Lietuvai vos ne už AE būtinesnė. Jeigu vaikų tėvai nesutinka – tai čia veikia žalingi lyčių stereotipai (ką ateityje darys su tokiais atsilikusiais tėvais?)

Skatinti santuoka pagrįstą šeimų gyvenimą – labai nešiuolaikiška, tai viduramžiai ir beveik Iranas. O štai kontracepcijos plėtra beviltiškai senstančioje ir išmirštančioje tautoje, kuo didesnis abortų prieinamumas ir patraukli įvairių sugyvenimo formų įvairovė, teisiškai prilyginta santuokai – štai kas nušvies liberalią ir klestinčią mūsų ateitį.

Riboti visas lietuvių kartas skandinantį alkoholio srautą, jo bent nereklamuoti? – taigi “draudimais nieko nepasieksime”, be to, pakenksime nacionaliniam verslui, mažiau surinksime mokesčių, iš ko gerovės valstybę kursime?! O tie fanatikai blaivybės šalininkai tokie juokingi, ir jų argumentai tokie humanitariniai, pinigu nepatepti... ( Ir daugybę balsavimų iš eilės Seime laimi didžiausia tautos draugė Degtinėlė).

Rusijoje nūnai populiarus bardas Timūras Šaovas, parodijuodamas jų šalyje valdžios remiamą mainstreamą, dainuoja: „Pugačiova – tai gerai, / Ekstremistai – blogis“ (čia – žinant, kad ekstremistais pagal naujus rusų įstatymus galima laikyti visus, kurie sapnuoja kitokius sapnus, nei nustatyta Kremliuje).

Perfrazuojant posmelį, katalikų jaunimo akcijos pateikimu vyraujančiose medijose visuomenė įtaigojama:  „Castellucci – tai gerai, / O protestas – blogis“.                            

Stribai, mūsų pokario kaimuose šaudydami į Nukryžiuotojo ir Motinos atvaizdus, nežinojo, kad tai gali būti pavadinta ir neliečiama saviraiškos laisve. Tokiu performansu, meno kūryba.

Šaltinis: www.bernardinai.lt