Algirdas Patackas. Pokaryje partizanai rinkosi drąsõs kelią, arba išduota tiesa
Istorija kartais tampa keistai ir grėsmingai simetriška. Prisiminkime - paskutinieji smetoniškosios valdžios metai, suvoktas ateinančios nei...
https://www.propatria.lt/2012/10/algirdas-patackas-pokaryje-partizanai.html
Istorija kartais tampa keistai ir grėsmingai simetriška. Prisiminkime - paskutinieji smetoniškosios valdžios metai, suvoktas ateinančios neišvengiamos grėsmės jausmas, bejėgiškai ignoruotas, neišgirstas lyg dykumoje šaukiančio balsas Stasio Šalkauskio kvietimas į „gyvosios dvasios“ sąjūdį.
Po to - karas, pokaris, okupacija, prarasta laisvė, maždaug 1945-ji. Prasideda kolaboravimas, daugiausia žemutiniuose socialiniuose sluoksniuose, prastuomenėje, besitikinčioje iš naujosios valdžios gėrybių už dyką. Buržua irgi keičia kailį – bando įtikti, prisitaikyti. Inteligentija pasimetusi, dalis jos jau spėjo pasitraukti į vakarus (tame tarpe ir dalis karininkijos, pamiršusios priesaiką), kita dalis bando išgyventi glausdamasi prie valdžios. Iš lėto randasi pasipriešinimo daigai, rusenančios žarijos. Sprogimas įvyksta, kai režimas nusimeta kaukę – atimama nuosavybė, varoma į kolūkius, o ypač kai prasideda vežimai, vaikų klyksmai. Pirmieji partizanai ir buvo tų, išvežtųjų palikuonys, įvaryti į kampą. Į girią išeina drąsiausi – ne tik tie kaimo vaikinai, patvoriniai, kurie neturi ką prarasti, bet ir sąmoningai apsisprendusieji, šviesuoliai, tokie kaip poetas Bronius Krivickas, jų tarpe yra ir karininkų. Užverda pokario kovos, gimsta Girios Lietuva.
Tačiau vis labiau aiškėja, kad kova pasmerkta, kad jėgos persvara ne toje pusėje. Palaipsniui kolaboravimo slogutis įveikia laisvės viltį. Silpstanti, negaunanti paramos rezistencija, vidinės priešpriešos, o svarbiausia – kryptinga ir įžūlumo viršūnes pasiekusi demoniška propaganda, turinti vienintelį tikslą – užteršti smegenis, atsukti liaudį prieš tuos, kurie už juos deda galvas, padaro savo. Įvyksta išdavystė.
Nebijokime šito žodžio – pokaryje atėjo lūžio metas, kai partizanai buvo visuotinai išduoti. Nereikia bėgti nuo šios tiesos. Ėjo laikas, tolo karo prisiminimai, vis labiau norėjosi paprastų gyvenimo džiaugsmų, nors ir okupanto apjuodintų, norėjosi nors ir tariamo stabilumo, užmerkiant akis į užslopintą laisvę. Vis labiau įsigalėjo tai, ką paradoksaliai persakant Maceina buržuaziškai-bolševikinė dvasia, somnambuliškas noras užsimiršti, nustumti realybę į pasąmonės sritį. Vieninteliu kliuviniu liko jie, girios vyrai, kurie sapnuose iškildavo kaip priekaištingos gąsdinančios sąžinės pamėklės. Ir tada įvyko didžioji, esminė, totali išdavystė – jie buvo palikti vienų vieni.
Jie buvo išstumti iš to, ką Jungas vadina kolektyvine pasąmone, jie liko šešėliu, kapo kauburėliu, atminties užkampiu. Ir tik po daugelio metų jų dvasios kėlės iš po žemių ir suplevėsavo vėliavomis, gaivaus ir viltingo sąskambio spalvų...
... o dabar patys susidėliokime skiautinį iš realybės skiautelių, pakeisdami žodį LAISVĖS žodžiu TIESŌS... Ar triumfališkame porinkiminiame laimėtojų šurmulyje, grobio dalybose dar prisimenate jį, išduotą, parašytą žvakelių plevenimu ant Nemuno kranto?
9 komentarai
Geras str.Pagarba AUTORIUI
sutinku su kiekvienu zodziu taciau pasirinkimas kuris daugeliui asocijuojasi su garliavos mafuku , ir netgi zmogz,,, , manau ne prie to judejimo reikejo jungtis ir aukoti jegas ,,,,,,,
Sutinku su Autoriumi 100% - mane irgi varo į neviltį dabartinė demoniška propaganda, kurios pilna visur, ją palaiko daugybė protingų bet matyt nudvasėjusių šalies viešo gyvenimo veikėjų. Ir ši propaganda pasiekė savo - aukščiau esančio komentaras - pavyzdys.
Koks dar Garliavos mafukas? koks žudikas? Gal dar tiki, kad Pociūnas šlapindamasis pats iškrito pro langą? Varge, varge, Lietuva - pasmerkta, pūvam kaip reikiant..
O kad yra tokių Žmonių kaip A. Patackas - tikra atgaiva.
Gėda, visiška gėda lyginti pokario partizanus su kažkokiu patvoriniu gaivalu, vieni kovojo už Lietuvą prieš bolševikinę okupaciją, kiti tuo tarpu kovoja už neaiškius vienos šeimos interesus... Partizanai Lietuvos didvyriai! Tuo tarpu violetinė minia, neaiškiais tikslais prie galimai žmogžudystės autoriaus sesės tvoros prisiplakusi, tam tikrų, galimai prorusiškų jėgų vedina Lietuvos skaldymo jėga...
Gerb, Vytautai čia pasislėpęs Anonomišku komentuoja saugumietis. Nekreipkite dėmesio. Visi mes taip mokam.
Ačiū, gerb,Algirdai, oi kaip reikia mums tokių žodžių- jie parodo, kad ne viskas dar rūdimis apėję...
Man asara istryksta, kaip prisimenami lietuvos partizanai...Tai musu vaikai, vyrai isejo ir daugelis nebegrizo, isniekinti! Uz ka? Kaip vadinami tie, kurie atejo is svetimo krasto ir vykde genocida, su pagalba tu, kurie lietuvoje buvo atmatos-alkoholikai, tinginiai...Tik atmatos parsiduoda okupantams! Taigi, kurie esate susideje su okupacine sistema lietuvoje- esate paskutines atmatos! Garliavos ivykiai parode, kas begediskai seimininkauja lietuvoje! Ir mes neprivalome sutikti su tuo! Kiekvienas padorus pilietis turetu pasipriesinti musu laisvo pasirinkomo pamynimui...
bet ar neatsitiks taip, gerbiamas Patackai, jog seiman atėjęs su tokia kompanija, kaip gylys, vasiliauskas, matulevičius būsite išduotas, nes šitie ponai tikrai nešąlo patvoryje už mažą mergaitę, jie apsireiškė pačioje priešrinkiminėje aušroje, sėkmingai pasinaudojo jūsų patiklumu, o vėliau ir jūs liksite vienui vienas, kai tie pokario partizanai?Gaila, kad būdamas tikrai nesavanaudis ir patriotas jūs įsileidote į savo tarpą tokius nešvarius žmones, labai gaila...
Straipsnio autorius arba gerai nežino pokaryje buvusios situacijos - arba sąmoningai klaidina Lietuvos visuomenę. 1946 metų pavasarį Tabariškių kaime be teismo istrebitelių (žmonių naikintojų) viešai nušautas mano dėdė Juozas Aisrotas tikrai nebuvo kilęs iš turtingos šeimos. Jis tuo metu buvo vieninteliu brolių Lukšų išlikimo slėptuvę žinojusiu jų ryšininku. Kaimynystėje gyvenusi mano mamos sesuo turėjo 4,5 ha žemės ir augino dešimt vaikų - o po jų sodybos malkine buvo Lietuvos partizanų slėptuvė ir t.t. Platesnę informaciją apie tai galite rasti mano asmeninės internetinės svetainės: „Žmogaus teisės posovietinėje Lietuvoje“ rubrikoje „Istorinės žinios“ įdėtuose mano mamos atsiminimuose. Failo pavadinimas: ELŽBIETOS JURGELEVIČIENĖS ATSIMINIMAI.pdf .
Todėl straipsnio autoriaus teiginys, kad pirmiausiai kolaboravo prastuomenė (suprask: neturtingi žmonės) yra atviras pasityčiojimas iš pokario laisvės kovose dalyvavusių ar tos laisvės kovotojus rėmusių neturtingų žmonių. Pokaryje - kaip ir dabar – prie blogio pirmiausiai prisitaikė „nuo juodo darbo“ kaime bėgusi „šiaudinė inteligentija“. Ir jokio „lūžio“ dorų kaimo žmonių sąmonėse nebuvo, nes jie iš prisitaikymo jokių neuždirbtų materialinių gėrybių nebūtų įgiję. Faktiškai prievarta – o dokumentaliai - savanoriškai suvaryti į kolektyvinius ūkius, jie prarado savo laisvę ir buvo verčiami atsisakyti savo pasaulėžiūros. Taip, tie žmonės tuomet tylėjo. Tačiau tai nereiškė kolaboravimą. Susidūrę su gamtos stichiją primenančia neprotaujančių „šviesios komunizmo ateities nešėjų“ karine jėga – jie buvo priversti mirti arba laikinai patylėti. O beprasmiškai mirti niekas nenorėjo. Todėl žmonės tylėjo.
Galima ir reikia paklausti: kodėl tie žmonės dabar, laisvoje posovietinėje Lietuvos valstybėje yra priversti prarasti savo paveldimas – jų šeimų prasimaitinimui gyvybiškai būtinas - žemės valdas ir vėl tylėti? Kadangi aš dar 1996 metais dokumentais įrodžiau, kad 1940 metais (nei vėliau) sovietinė-okupacinė valdžia Lietuvoje jokios visuotinės ir vienalaikės piliečių žemės valdų nacionalizacijos (teisinio suvalstybinimo) nevykdė – tai reiškia jog nereikalingas ir posovietinis „teisinis piliečių nuosavybės teisių atkūrimas). Tuo labiau nereikalingas toks „atkūrimas“ – kurio vykdymo metu tos teisės yra teisiškai nutraukiamos dabar, posovietiniame laikotarpyje - o teisėtų žemės savininkų paveldima žemė begėdiškai iš jų atimama. Vietoje prieškarinių Lietuvos savanorių kaimų kuriamos (net pagal luošus posovietinius „įstatymus“) neteisėtos žemvagių gyvenvietės – o pokario laisvės kovotojams priklausiusi žemė iš jų giminių prievarta atimama. Pone Patackai, gal Jūs paaiškinsite kas tai yra: nauja sovietine nomenklatūra buvusios „šiaudinės inteligentijos“ marodieriavimo forma ar tiesioginis pokarinio totalitarinio režimo vykdytų nusikaltimų tęstinumas?
Rašyti komentarą