Ingrid Carlqvist. Kalba Tarptautinėje pilietinių teisių sąjungoje Europos parlamente

Ponios ir ponai. Mano vardas – Ingrida Karlkvist. Gimiau Švedijoje 1960 metais, kuomet socialdemokratai ruošėsi valdyti amžinai, o mūsų šalis buvo pati jaukiausia, saugiausia ir pažangiausia pasaulyje. Dabar aš gyvenu Absurdistane – šalyje su aukščiausiu užregistruotų išprievartavimų skaičiumi pasaulyje, šimtais vadinamųjų „atskirties zonų“, kuriose žmonės gyvena už švediškos visuomenės ribų, ir laikraščiais, slepiančiais nuo žmonių visus šiuos kraupius faktus.

Jaučiuosi lyg Dorotė Geil iš „Ozo šalies burtininko“ – atskriejęs viesulas nunešė mane už jūrų marių, toli nuo namų ir numetė nepažįstamoje šalyje.

„Toto, jaučiuosi, tarytum būtume jau nebe Švedijoje.“

Kaip ir Dorotė, ieškau būdų atrasti savo namus, tačiau kelyje sutinku tik bailius liūtus, besmegenes kaliauses ir alavinius medkirčius be širdies.

Man augant, Švedijos ministru pirmininku buvo socialdemokratas Tagė Erlanderis. 1965 metais, po žiaurių rasinių riaušių Amerikoje, parlamente jis pareiškė:

„Mes, švedai, gyvename tokiose laimingose sąlygose. Gyventojų požiūriu mūsų šalis yra homogeniška. Turiu omenyje ne tik rasinius skirtumus, bet ir daugelį kitų aspektų.“

Dabar aš gyvenu nacijoje, kuri nėra homogeniška jokiais aspektais. Erlanderį pakeitęs Olofas Palmė nusprendė, kad homogeniškumas blogai, tad atvėrė mūsų sienas žmonėms iš viso pasaulio. Ir politikai nuo dešinės iki kairės pradėjo pasakoti mums, kad nėra tokio dalyko kaip švediška kultūra, nekalbant jau apie kažkokias švediškas tradicijas, ir kad mes, švedai, turime būti dėkingi, kad tiek daug žmonių su TIKRA kultūra ir TIKROMIS tradicijomis atvyksta pas mus.

Mona Salin, vėliau tapusi socialdemokratų lydere, paklausta apie tai, kas yra švedų kultūra, 2002 metais žurnalui „Euroturk“ atsakė:

„Man dažnai kildavo šis klausimas, bet negaliu įsivaizduoti, kas yra švediška kultūra. Manau, iš dalies dėl to mes, švedai, taip pavydime imigrantams. Jūs turite kultūrą, tapatybę, istoriją – kažką, kas jus jungia. O ką turime mes? Mes turime Vidurvasario šventę ir panašius nuvalkiotus dalykus.“

Ji taip pat pareiškė: „Švedai privalo integruotis į naująją Švediją. Senoji Švedija nebegrįš.“

Anglų profesorės Liz Keli tyrimų duomenimis, šioje Naujojoje Švedijoje turime daugiau užregistruotų išprievartavimų nei bet kurioje kitoje Europos Sąjungos šalyje. 2008 metais buvo užregistruota daugiau nei 5000 išprievartavimų ar pasikėsinimų išprievartauti (pernai daugiau nei 6000). Kitas, 2010 metų tyrimas parodė, kad tik vienoje šalyje įvyksta daugiau išprievartavimų nei Švedijoje. Tai – Lesotas pietų Afrikoje. Lesote dešimčiai tūkstančių gyventojų tenka 92 užregistruoti išprievartavimai, Švedijoje – 53, JAV – 29, Norvegijoje – 20, Danijoje – 7.

1990 metais valdžia Švedijoje suskaičiavo tris atskirties zonas – priemiesčius, kuriuose gyvena daugiausia imigrantai, klesti didžiulis nedarbas, beveik visi gyvena iš pašalpų, o vaikai neišlaiko egzaminų. 2002-aisiais suskaičiuoti jau 128 tokie rajonai. 2006 metais – 156, o po to tiesiog nustota juos skaičiuoti. Kai kuriuose miestuose, kaip Malmė, kurioje aš gyvenu, trečdalis visų gyventojų gyvena tokiose atskirties zonose.

Ką turėjo omenyje Tagė Erlanderis, sakydamas, kad švedų visuomenė buvo homogeniška ne tik rasiškai, bet ir daugeliu kitų aspektų? Manau, jis turėjo omenyje tokius dalykus kaip normos, vertybės, kultūra ir tradicijos. Bičiulystės jausmą. Kad mes visi Senojoje Švedijoje turėjome panašų supratimą, kokia turi būti gera visuomenė ir kaip spręsti konfliktus. Priešingai nei Mona Salin, jis ŽINOJO, kas yra švedų kultūra.

Naujojoje Švedijoje mums reikia ginkluotų policininkų ligoninėse, nes besivaržančios šeimos kariauja tarpusavyje palatose. Jie šaudo vieni kitus gatvėse, apiplėšinėja ir sumuša senus žmones. Nusikalstamumas auga kiekvieną minutę, tačiau Švedijos politikai bei žurnalistai mums teigia, kad visa tai neturi nieko bendra su imigracija. Faktas, kad mūsų kalėjimai pilni svetimšalių, – neva tiesiog sutapimas arba aiškinamas socioekonominiais veiksniais.

Daugelį metų dirbau žurnaliste didžiojoje (meinstryminėje) žiniasklaidoje. Tačiau visuomet buvau šiek tiek ramybės drumstėja, visuomet įtariai vertinau tai, ką žmonės pateikinėja kaip TIESĄ. Kuomet visi bėgo viena kryptimi, aš sukausi į kitą tam, kad pamatyčiau, kas yra tenai.

2011 metų sausį nutiko tai, kas privertė mane galutinai prarasti tikėjimą švedų žurnalistais. Būdama Publicistų draugijos Malmėje vicepirmininkė pakviečiau danų žurnalistą Mikaelį Jalvingą pakalbėti apie jo būsimą knygą „Absoliutinė Švedija – kelionė į tylėjimo šalį“. Tačiau paskambinęs pirmininkas nurodė, jog turime atšaukti pokalbį su Jalvingu, nes jis ruošėsi eiti į susitikimą, kurį rengė laikraštis „Nationell Idag“ (priklausantis opozicinei partijai „Nationaldemokraterna“ – vert. past.).

Nei jam, nei kam nors kitam iš šios žurnalistų draugijos valdybos nerūpėjo, kad Jalvingas ruošėsi eiti pakalbėti apie savo knygą. Eidamas į šį susitikimą jis būtų buvęs užkrėstas nacionalistinėmis idėjomis ir tikriausiai būtų tapęs naciu.

Matote, Švedijoje kiekvienas, turintis kitokią nuomonę, išties YRA nacis!

Štai kaip viskas vyksta Švedijoje. Šalyje, kurią aš vadinu Absurdistanu. Tylėjimo šalyje.

Buvau įsiutusi ir palikau šios draugijos valdybą. Įvykis lėmė, kad buvau pakviesta į Danijos laisvos spaudos draugiją pakalbėti apie keistą Švedijos šalį, ir kartu paskatino įkurti Švedijos laisvos spaudos draugiją.

Štai kaip Larsas Hedegardas ir aš suradome vienas kitą. Tačiau nepasitenkinome vadovaudami kiekvienas savo Laisvos spaudos draugijai. Kadangi abu esame kvalifikuoti žurnalistai, nusprendėme pradėti laikraštį. Seną gerą, senamadišką spausdintą laikraštį. Nusprendėme pavadinti jį „Dispatch International“, kadangi mūsų vizijoje šis laikraštis vieną dieną turėtų tapti pasauliniu. Tačiau pirmiausia paimsime Manhateną, o tuomet Berlyną. Arba geriau – pirmiausia paimsime Skandinaviją, o tuomet pasaulį!

„Dispatch“ bus leidžiamas dviem variantais – daniškai ir švediškai – tačiau straipsniai bus tie patys. O internete galėsite perskaityti mūsų tekstus ir anglų bei vokiečių kalbomis. Mes rašysime apie politiką savo šalyse ir pasaulyje. Rašysime apie visus tuos dalykus, kuriuos didžioji žiniasklaida slėpė tiek daug metų. Išskirsime naujus straipsnius ir komentarus, o tonas bus nuosaikus. Leisime kalbėti faktams, faktams, kuriuos didžiosios žiniasklaidos atstovai slepia nuo žmonių.

Padėtis Švedijoje žymiai prastesnė nei Danijoje. Švedijoje NIEKAS nekalba apie imigracijos problemas, multikulti projekto mirtį ar Europos islamizaciją/arabizaciją. Jeigu tai darysite, nedelsiant būsite apšauktas rasistu, islamofobu arba naciu. Štai kaip aš vadinama nuo to laiko, kai įkūriau Laisvos spaudos draugiją Švedijoje. Mano vardas buvo taškomas purvais tokiuose didžiuosiuose laikraščiuose, kaip „Sydsvenskan“, „Svenska Dagbladet“, ir netgi mano pačios sąjungos leidinyje, „The Journalist“.

Todėl dabar man reikia, kad jūs visi būtumėte mano Glinda, Geroji Šiaurės burtininkė, ir padėtumėte surasti kelią namo! Nemanau, kad užteks vien triskart sumušti kulnais, kaip padarė Dorotė ir atsibudo savo miegamajame Kanzase. Tačiau jeigu jūs paremsite „Dispatch“ – užsiprenumeruodami jį, tapdami akcininkais arba tiesiog paaukodami pinigų mums, – padėsite man atsidurti arčiau namų per vieną žingsnį. Arčiau Švedijos, kuri kadaise buvo, Švedijos, į kurią noriu sugrįžti.

Šaltinis: www.patriotai.lt