Vieši klausimai akademikams dėl 1941 m. Lietuvos įvykių vertinimo

Š. m. birželio 11 d. žiniasklaidoje buvo paskelbtas akademikais įvardytų grupės asmenų viešas laiškas, kuriame kaip didelė moralinė klaida įvertintas Lietuvos valdžios mėginimas deramai pagerbti Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimą.

J. Ambrazevičius-Brazaitis – iškilus patriotas ir valstybininkas, buvo priverstas vadovauti tautai nepaprastai sudėtingomis politinėmis sąlygomis, ir jo veikla negali būti suprasta vadovaujantis tik dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis. Laiške ši veikla aiškinama ir vertinama supaprastintai ir tendencingai, atsiejant ją nuo konkretaus istorinio to meto įvykių konteksto.

Mes, žemiau pasirašiusieji, nedviprasmiškai pareiškiame, kad Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas yra be išlygų smerktinas kaip didžiulis ir, deja, neatitaisomas nusikaltimas, kuriam negali būti jokio moralinio ir politinio pateisinimo. Tačiau šio nusikaltimo pasmerkimas neteikia jokio pagrindo vertinti tragiškus 1941 m. įvykius pagal supaprastintas ideologines schemas, taikant dvigubus moralinius standartus.

Laiško autorių klausiame:

Ar lietuvių tauta neturėjo teisės ginti savo laisvės ir priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai?

Ar po ištisus metus trukusio sovietinio teroro ir 1941 m. birželio trėmimų buvo jėga, galėjusi sutrukdyti karo pradžioje prasidėjusiam spontaniškam tautos sukilimui?

Kaip turėjo elgtis Lietuvos piliečiai tomis aplinkybėmis: su gėlėmis išlydėti okupantų armiją, vietos komunistinius kolaborantus ir Pravieniškių, Panevėžio medikų bei Rainių budelius? Su ginklu rankose stabdyti Vermachtą tuo atveriant galimybę ir toliau vežti Lietuvos gyventojus į Sibiro mirtį, o besitraukiantiems okupantams – palikti Lietuvoje dar daugiau nužudytų nekaltų aukų?

Ar istoriniu požiūriu teisinga, o moraliniu – sąžininga po daugiau nei pusės šimtmečio iš teisuolių pozicijos vertinti praeities įvykius žinant, jog tuometiniai jų dalyviai veikė ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis ir, kaip dažnai nutinka istorijoje, iš principo negalėjo numatyti daugelio savo sprendimų ir veiksmų tolesnių padarinių?

Sąžiningas atsakymas į šiuos klausimus padėtų atsikratyti ideologizuoto ir konjunktūrinio požiūrio į mūsų istoriją. Tik sąžiningas ir atviras sudėtingų praeities įvykių apmąstymas bei vertinimas gali iš tiesų sutaikyti per juos nukentėjusius žmones ir tautas bei apmalšinti patirtų tragiškų netekčių sukeltą skausmą.

Parašai (papildytas sąrašas):

1. Andrius Atas
2. Arūnas Bingelis
3. Mindaugas Bloznelis
4. Alionidas Budrius
5. Antanas Buračas
6. Alvydas Butkus
7. Edvardas Čiuldė
8. Karolina Dapkutė
9. Valdas Daraškevičius
10. Eduardas Daujotis
11. Vytautas Daujotis
12. Algirdas Degutis
13. Arūnas Eigirdas
14. Algirdas Endriukaitis
15. Bronislovas Genzelis
16. Lukas Grinius
17. Arvydas Janulaitis
18. Jonas Jasaitis
19. Jurgis Jonaitis
20. Justina Juodišiūtė
21. Santa Kančytė
22. Laurynas Kasčiūnas
23. Vytautas Keršanskas
24. Linas Kojala
25. Juozapas Labokas
26. Bronius Leonavičius
27. Sigitas Marčiukaitis
28. Domantas Markevičius
29. Marius Markuckas
30. Linas Virginijus Medelis
31. Kęstutis Milkeraitis
32. Jolanta Miškinytė
33. Romualdas Ozolas
34. Vytautas Paulaitis
35. Julius Panka
36. Mindaugas Peleckis
37. Vilius Petkauskas
38. Martynas Pilkis
39. Petras Plumpa
40. Jūratė Punienė
41. Jonas Punys
42. Vytautas Radžvilas
43. Arimantas Raškinis
44. Gailius Raškinis
45. Arūnas Reinikis
46. Vytautas Rubavičius
47. Angonita Rupšytė
48. Nijolė Sadūnaitė
49. Arnas Simutis
50. Vytautas Sinica
51. Eugenijus Skrupskelis
52. Viktorija Skrupskelytė
53. Reda Sopranaitė
54. Linas Stankevičius
55. Nerijus Stasiulis
56. Paulius Stonis
57. Alfonsas Svarinskas
58. Petras Dovydas Šidagis
59. Arvydas Šliogeris
60. Jolanta Šrapnickienė
61. Stanislovas Švedarauskas
62. Daiva Tamošaitytė
63. Tomas Taškauskas
64. Laimutis Telksnys
65. Živilė Marija Vaicekauskaitė
66. Vaidotas Vaičaitis
67. Zigmas Vaišvila
68. Gediminas Zelvaras
69. Vaiva Žukienė