Astrida Petraitytė. Šventesni už popiežių

Atsiliepiant į „Atvirą laišką dėl J. Ambrazevičiaus iškilmingo perlaidojimo.

Regis, esame patyrę iš už Atlanto atskrendančias, gal ir neoficiozines, bet griežtas opinijas dėl Lietuvos atlaidumo (tikro ar tariamo) tai vienam, tai kitam mūsų susitepusiajam holokausto dėme… Regis, jei jau žmogus išteisintas šalyje, kurioje antisemitizmo apraiškų ieškoma su padidinamuoju stiklu, dėl jo galime būti ramūs. Ne? Mums vis tiek norėsis tą, kurs per siauras ar per kreivas mūsų Beribiam Liberaliajam Humanizmui, paženklinti gėdos žyme – imti ir pakštelti jo kaktą Judo pabučiavimu?*

„Koks neteisingumas, kad gyvenimo pabaigoje Brazaitis buvo įtariamas žydų persekiojimu ir tas reikalas buvo tyrinėjamas net Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų rūmuose. Kongreso Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomisė, vadovaujama Joshua Eilberg, oficialiai informavo, jog kaltinimų jam nėra. Brazaičio veikla nebuvusi pronaciška ar nukreipta prieš žydus“, –  tai Vytauto A. Dambravos žodžiai.** Dar vienas idealistas, kuriam skauda atsakomybę: „Noriu šaukt, turiu šaukt, nes Lietuva tyli. Rezistentų atminimas dar nėra įrašytas į mūsų tautos svarbiausių pareigų sąrašą. Liekame jiems skolingi.“***

Patylėjom patylėjom ir driokstelėjom. Atsidėkojom.

Kas gali būti karčiau, kaip pasišventėlio Lietuvai adresu privalėti pasakyti: ačiū Dievui, nesulaukė… Nesulaukė išauštant dienos Nepriklausomoje Lietuvoje, kai tuntas profesorių skelbs „Viešą laišką“, kuriame dergs atminimą žmogaus, Laikinojoje sostinėje subrendusio intelektualo, iš pasišventimo Tėvynei prisiėmusio pareigą stoti priešaky Laikinosios vyriausybės, pamėginusios įsiterpti pleištu tarp dviejų okupacijų.

Kiek ši vyriausybė sugebėjo nuveikti ir išsilaikyti? Nuveikė daug, pirmiausia simboline prasme - teigdama Lietuvą esant valstybe, neigdama savanorišką jungimąsi po Stalino saulės spinduliais. Išsilaikė, turbūt nekeista, trumpai, juk netapta marionetėmis, nebūta aklais, nesusigundyta draugais laikyti priešų priešus. Kažin kokį šios vyriausybės veikimo terminą skirtų garbieji prisiekusieji – pradedant prof. E. Aleksandravičium (ech, kaip skaudu) ir baigiant naujaisiais kairiaisiais? Juk tikrai negalėtų atsakyti „vos keletą savaičių“ – taip herojiškai paskelbę: „smerkiame nekaltų Lietuvos piliečių ir visų kitų žmonių persekiojimą ir naikinimą, vykdytą Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Laikinosios Vyriausybės valdymo metu“!

Ech, net zvimbia, taip užaštrintas moralinis reiklumas! Matyt, dabar nuosekliai pasipils kiti šios herojiškosios draugijos smerkiamieji išsižadantieji laiškai? Kažin, gal teisuolis prof. Tomas Venclova inicijuos tokio pat moralinio skaidrumo Viešą laišką, smerkiantį sovietinius ideologus ir praktikus? Ak taip, juk šios doktrinos lydraščiai buvo išrašomi tik ekskursantams į Sibirą, tik prie Laptevų jūros… Regis, ten badavusiųjų, šalusiųjų, žemintųjų, žuvusiųjų šešėliai per menki, kad sutrikdytų humaniškųjų profesorių ramybę.

O žanrą – viešus pasmerkimo laiškus – mūsų profesoriai, regis, yra pamėgę. Lauksime tęsinio.

________________________

* http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-06-11-atviras-laiskas-del-j-ambrazeviciaus-brazaicio-iskilmingo-perlaidojimo/83729

** Vytautas A. Dambrava. Nesibaigianti rezistencija: 25 metai be Juozo Brazaičio. – In: Ugninis stulpas: 25 metai be Juozo Brazaičio. Laiškai. Dokumentai. Liudijimai. – Sudarytojas Vidmantas Valiušaitis. – Kaunas: Į Laisvę fondo Lietuvos filialas, 2000. – p. 22

*** Ten pat p. 17