Bronislovas Genzelis. Riba?

Turbūt pamename, kaip koalicinė trijulė - Andrius Kubilius, Artūras Zuokas ir Arūnas Valinskas - puikavosi prieš TV kameras, o A. Zuokas ir A. Valinskas, susiėmę už rankų, prisistatė žiūrovams: „Teisti už gerus darbus...“. Pasirodo, kad tai, kas civilizuotose šalyse laikoma nusikaltimu, pas mus - geri darbai. Panašių piliečių Seime atsirado ir daugiau. A.Valinskas atsivedė Saulių Stomą, kurio gebėjimai kiršinti tautą atsiskleidė jam vadovaujant „Lietuvos aidui“ bei vedant  LTV laidas, kuriose buvo drabstomi purvais ryškūs Lietuvos kultūros veikėjai. Po 1992 m. spalio rinkimų lyg ir  atsiprašė, bet apvogė savo darbdavių kasą. Už tai atsidūrė už grotų. Išėjęs į laisvę, prisiplakė prie A. Valinsko. Dabar ieško naujos nišos.

Kuo didesnis šalyje chaosas, tuo jaukiau jaučiasi panašūs veikėjai. Įvykiai Garliavoje - geriausia jų maitykla. Be to, nukreipiamas žmonių dėmesys nuo spręstinų problemų, o jų Lietuvoje - gausybė.

Lietuvos piliečiai nuolatos susiduria su neteisybėmis, įsitikina, kad jų niekas negina nuo savivaliautojų. Už padarytas skriaudas niekas neatsako, sakysim, kad ir „Snoro“ obligacijų pardavėjai, įtikinėję savo klientus, teises dalykų neišmanančius pensininkus, kad obligacijos įregistruotos. Gausybė įvairiausių kontrolierių, gaunančius solidžius  atlygius, to nematė ar nenorėjo matyti. Čia glūdi viena iš prielaidų nepasitikėti teisėtvarka, o su ja žmonės susiduria kiekviename žingsnyje.

Istorija su D. Kedyte – to ledkalnio viršūnė. Nieko daugiau nežinau, išskyrus tai, kas skelbta ir nepaneigta viešoje spaudoje. Galimas daiktas, apie L.Stankūnaitę sakoma tiesa. Bet jos šaltinis – tik Drąsius Kedys.

Kur buvo anksčiau N.Venckienė, kai subrendęs vyras suviliojo  nepilnametę, tvirkino ją, samdė jai butą, kai ši pabėgo iš tėvų namų ir kai šešiolikametė pasidarė pirmąjį abortą? Bet tokiame broliuko elgesyje teisėja Neringa Venckienė nieko blogo neregėjo, nematė, ir kai šis per internetą platino vaizdajuostę, kas pagal galiojančius įstatymus yra nusikaltimas. Ji nematė nieko blogo ir kai jos pašonėje veikė  viešnamis su nepilnametėmis prostitutėmis ir kai jos vyras buvo pagrindinis to viešnamio savininkų interesų gynėjas teismuose. Kalbama (ir kol kas nepaneigta), jog  D. Kedžio pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo kontrabanda.

D. Kedys žudikas ar ne? Galime du atsakymai. Vienas - jis nužudė du žmones ir po to slapstėsi. Kur? Ar galėjo be niekieno pagalbos pusę metų slapstytis?  Ar ne sesutė teisėja slapstė nusikaltėlį? O jeigu brolis nekaltai apšmeižtas, kodėl ji nesiekė surasti tikrąjį žudiką ir apginti brolio garbę? Dabar N. Venckienė teigia, esą jos broliukas buvo nužudytas. Gal ir taip. Kodėl teisėja neieško brolio žudiko? Kas ir kodėl nužudė kitus su Garliava siejamus asmenis, jei tai padarė ne D. Kedys? Dabar girdime, jog keli darbuotojai, neatlikę jokio tyrimo, surašė aktą apie Kedytės žalojimą remdamiesi jos tėvo žodžiais, o skandalas prasidėjo po to,  kai L. Stankūnaitė panoro atsiimti savo dukrą su visomis iš to išplaukiančiomis ekonominėmis pasekmėmis. Ir teismuose byla tų pasirašytojų be jokio loginio paaiškinimo toliau vilkinama. Atrodytų, nėra tiek daug suinteresuotų išsiaiškinti tiesą politikų ir žurnalistų.

Jeigu prokurorai būtų atlikę savo pareigą, vargu ar šiandien būtų Garliavos skandalas. Ši liga Lietuvoje visuotinė. Žmonės pagrįstai nepasitiki teismais. Visam tam akstinas – prokuratūra nusikalstamai neatlieka savo pareigų. Teisinės sistemos neveiksnumas kriminalizuoja mūsų visuomenę, griauna pasitikėjimą savo valstybe, sudaro prielaidas kriminaliniams veikėjams viešpatauti mūsų šalyje. Blogas, jei ne blogiau, pareigų nevykdymas neatsiliepia pareigūnų karjerai.

Problema ta, kad įstatymai sau, o jų veikimas - sau. Nėra atsakomybės už įstatymų nevykdymą, savivalė klesti visuose valdžios ešelonuose. Su ja ir susiduria ženkli mūsų piliečių dalis. Jie apimti nevilties. Nieko stebėtino, kad pro šią prizmę  vertinami ir  Garliavos įvykiai.

Apie kokį teismų nepriklausomumą galime kalbėti, kai teisėjai, prisidengdami savo teise į atostogas nesprendžia rezonansinių bylų, pradedant Darbo partijos, VEKS bylomis, baigiant N. Venckienės byla Teisėjų garbės teisme. Jeigu prokuratūra ir toliau žais savo žaidimus teisindamasi „negalėjimu viešinti ikiteisminės medžiagos“, daug kas turės pagrindo manyti, kad ji nieko inkriminuojančio neturi. Piliečiai turės pagrindo manyti, kad valstybėje nėra nieko tikro, jog neegzistuoja jokios moralinės normos. Juk niekas nepaaiškina, kaip tokie piliečiai, kaip A. Zuokas tampa milijonieriais, kuriems reikalingi paklusnūs ir bevaliai „politikai“. Mąstančiam žmogui akivaizdus A.Zuoko spekuliavimas referendumu dėl Seimo narių kadencijos.

Seimo nariais turėtų  būti kompetentingi ir dėl savo ateities nedrebančios asmenybės, profesionalūs politikai. Ar tokiais gali būti įgyvendinus A. Zuoko idėjas? Pagal mūsų Konstituciją SEIMO narys negali dirbti jokio kito darbo. Vadinasi, kandidatuodamas jis privalo atsisakyti savo profesijos, o antrais kadencijos metais žinos,  jog nepriklausomai nuo to, kaip atliks savo pareigas, neteks darbo, tad privalo mąstyti, ką veiks ateityje. Ankstesnę darbo vietą bus praradęs, atitolęs  nuo savo specialybės, tad jam nieko kito nebeliks, kaip tik galvoti apie būsimą darbdavį ir  kaip iš anksto jam įtikus (rinkėjai jau „ne prie ko...“). Jeigu tokius pasiūlymus teigtų eilinis pilietis, galėtume galvoti, jog tai daro iš naivumo, bet A. Zuokui jis tikrai nebūdingas.

Ir visgi, kam naudingas panašūs kaip garliaviškis skandalai?

Vargu ar galime nuneigti, jog šis Seimas, nors jame esama kompetentingų ir sąžiningų asmenų, pasiekė neatsakingumo viršūnę. Krizė gilėja. Juk SEIMĄ MES PATYS išsirenkame, bet jį valdyti siekia oligarchinės ir kriminalinės grupuotės.

Sutikime, kad ne tik pareigūnai (juos galima pakeisti) nejaučia atsakomybės už savo veiksmus, bet ir ženkli dalis balsuotojų negeba mąstyti, pasiduoda pirmam impulsui – leidžiasi kvailinami. 2008 metais išsirinkom A.Valinską, A. Nedzinską, S. Stomą. Po spalio mėnesį įvykstančių rinkimų  A. Valinsko juokdariai galės atrodyti vertais pagarbos... Gailėsimės jų, kaip gailimasi ankstesnių, nors ir blogų, Seimų.

Vokietijoje prieš 1933 metus  buvo panaši į mūsiškę situaciją. Vokiečiai į savo parlamentą neženklia dauguma išrinko hitlerininkus, kurie, pasinaudoję sukelta isterija, susidoroję ne tik su buvusiais oponentais, bet ir praregėjusiais buvusiais šalininkais,  iš valdžios nepasitraukė. Ar neturime į juos panašių personų?

Dabar ne XX amžiaus pirmoje pusė, bet po rinkimų  problemų galime turėti apsčiai... Žinoma, nesudrebinsime Europos, bet išryškinsime savo negebėjimą būti savarankiška valstybe.