Irena Petraitienė. Pirmojo Kauno arkivyskupo metropolito J. Skvirecko dvasios siluetas (II)

Arkivyskupas Juozapas Skvireckas; Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka Sukanka 100 metų, kai 1919 m. liepos 13 d. K...

Arkivyskupas Juozapas Skvireckas;
Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka
Sukanka 100 metų, kai 1919 m. liepos 13 d. Kauno katedroje vyskupu buvo konsekruotas kapitulos prelatas Juozapas Jonas Skvireckas  (1873-1959), pirmasis vyriausias Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos hierarchas - Kauno arkivyskupas metropolitas, pirmasis viso Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą, VDU profesorius, Romos grafas.

Pirmoji dalis – ČIA.

Laikinojoje sostinėje pirmoji vyskupo konsekracija

1913-ųjų rudens darganos jau buvo nudraskę Kunigų seminarijos sodo lapus, kai kanauninkas J. Skvireckas po jį vaikštinėjo kartu su „Bažnytinės apžvagos“ bendradarbiu kun. Mykolu Vaitkumi. Tą ankstyvą rudenį mirė Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas, kurį mylėjo kaip tikrą tėvą ir kuris kan. Skvirecko kandidatūrą, kaip savo įpėdinio, buvo pristatęs Romai. Paprastai savo vidinius išgyvenimus savyje giliai slėpęs kan. Juozapas dešimčia metų jaunesniam bendradarbiui prisipažino, kad jis išgyvena dėl Romai „pareikštos opinijos“, girdi, Skvireckas esąs lenkų šalininkas, o leisti lenkams įsigalėti Lietuvoje rusų vyriausybei neparanku. Kun. Vaitkus apie šį pasikalbėjimą atsiminimuose rašė: „Aš tiesiog nustebau, kad kas galėjo įtarti kan. Skvirecką esant ne karštą patriotą. Mums, Žemaičių seminarijos auklėtiniams, buvo visai aišku, jį nuoširdžiai palaikant lietuviškąsias aspiracijas.“

1914 m. naujasis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius kan. J. Skvirecką pakėlė į kapitulos prelatus, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jam pavedė pasirūpinti vyskupijos kurijos perkėlimu į Smolenską. 1918 m. grįžęs su grupe lietuvių karo pabėgėlių, Kaune tuojau įsijungė į darbą Kunigų seminarijoje ir Žemaičių vyskupijos kurijoje. Vysk. Pr. Karevičiui prašant, Šv. Tėvas Benediktas XI prel. J. Skvirecką 1919  kovo  10 d. paskyrė tituliniu Ceramo vyskupu ir Žemaičių vyskupo augziliaru (pagalbininku). 1919 m. liepos 13 d. Kauno katedroje vykusi  iškilminga vyskupo Skvirecko konsekracija buvo pirmoji Nepriklausomos Lietuvojs Laikinojoje sostinėje. Pirmą kartą dalyvavo prieš pusmetį čia atsikėlusi Lietuvos Taryba,  balandžio 4 d. vysk. Karevičiaus prisaikdintas pirmasis prezidentas Antanas Smetonai, jaunystės draugai Petras Avižonis, Jonas ir Antanas Viliešiai, su kuriais jis vasaromis skaitydavo ir platindavo lietuvišką nelegalią literatūrą. Konsekratoriaus pareigas atliko Kauno kunigų seminarijos rektorius, Seinų vyskupas Antanas Karosas, asistavo Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius ir Žemaičių vyskupijos ordinaras JE Pranciškus Karevičius. 

1919 m. liepos 26 d. finansų ministras Jonas Vileišis kreipėsi į Žemaičių vyskupo augziliarą vysk. Juozapą Skvirecką „teiktis praplatinti žinią apie Pirmąją Valstybės vidaus paskolą, kurią Laikinoji Lietuvos vyriausybė yra nutarusi išleisti“. Žemaičių vyskupijos vadovybė greitai ir teigiamai reagavo į finansų ministro prašymą. 1919 m. liepos 29 d. vysk. Skvireckas savo atsakyme finansų ministrui Vileišiui rašė„ <...> kad tam tikras aplinkraštis į dvasiškiją dėl Vidaus paskolos tapo paruoštas“. Jame Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai skelbė, jog: „Varžiusioji iki šiol mūsų religinę laisvę svetimšalių valdžia su svetima ar priešinga mūsų Bažnyčios reikalams tendencija, įsikūrus savajai valstybei, savaime išnyksta. Tuo būdu tverdami savo valstybę, sykiu mes galime naudingai patarnauti mūsų tikybos reikalams“. Lietuvos Katalikų Bažnyčios parama atsikuriančiai valstybei prisidėjo prie sėkmingo vidaus paskolos realizavimo.

Tarp pirmųjų Žemaičių vyskupo augziliaro J. Skvirecko kalbų išskirtina 1920 m. gegužės 14 d. kalba, pasakyta Kauno katedroje,  atidarant Lietuvos Seimą. „Jūs galingi jūsų laukiančio kūrimo ir steigimo darbo pažinimu, galingi pasiryžimu darbuotis, galingi išrinkusios jus tautos pasitikėjimu. Bet dalykas darosi aiškesnis, kada ant jo metama daugiau šviesos; akis daugiau mato, kada ji tinkamu būdu sustiprinama. Kiekvienas darbas įgyja didesnės vertybės ir svarbos, darbininkas turi daugiau tikro pasisekimo, kada prisideda visų darbų Aukščiausiojo Vedėjo Viešpaties palaiminimas <...> “.

Vyskupas J. Skvireckas; Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos bažnytinėje srityje vysk. Skvireckas, neatsitraukdamas nuo Šv. Rašto vertimo ir profesoriaus pareigų, atliko daug svarbių pavedimų. Įsteigus Lietuvos universitetą, jam teko sutvarkyti pagal kanonų reikalavimus Teologijos-filosofijos fakultetą. Rūpindamasis fakultetui gauti popiežiaus patvirtinimą, teises ir privilegijas, 1922 m. vyko į Romą, taip pat buvo vienas Lietuvos katalikų mokslo akademijos iniciatorių ir vadovų. Vis dėlto, kun. M. Vaitkaus nuomone, arkivyskupas Juozapas buvo panašus vysk. Felicijoną Cirtautą. Kaip ir šis, nemėgstantis eiti į pirmąsias eiles, nenorėjo, kad apie jį būtų viešai kalbama ar laikraščiuose rašoma. Rėmė katalikų veiklą, prisidėdamas prie organizacijų steigimo, aukodamas stambesnių sumų, patardamas ir užtardamas, tačiau mėgo likti nežinomas… 

Išmintinga arkivyskupo taktika 

1922 m., kai Lietuva buvo didžiųjų valstybių ir Tautų Sąjungos pripažinta, vis aktualesnis darėsi Lietuvos Bažnytinės provincijos sudarymo reikalas, nes naujai susikūrusių valstybių sienos sunkino Bažnyčios administravimą. Vysk. J. Skvireckui buvo pavesta parengti provincijos struktūrinio sutvarkymo projektą, kurį jis atliko bendradarbiaudamas su Apaštališkuoju vizitatoriumi arkiv. J. Matulaičiu-Matulevičiumi ir vyskupais Pr. Karevičiumi bei A. Karosu. 1926 m. balandžio 24 d. Pijaus XI bule „Lituanorum gente“ paskelbiama Lietuvos Bažnytinė provincija. Vyriausiuoju naujosios provincijos hierarchu, Kauno arkivyskupu metropolitu paskiriamas vysk. Juozapas Skvireckas. Apie tą dieną, 1926 m. gegužės 13 d. Kristaus Dangun Žengimo šventę, prel. Blažiejus Čėsnys rašė: „ <…> dalyvaujant Šv. Tėvo įgaliotiniui arkiv. Jurgiui Matulevičiui, visiems Lietuvos vyskupams, didžiausiam dvasiškių būriui ir milžiniškoms tikinčiųjų minioms, Mūsų Ganytojas (Skvireckas) iškilmingiausioje procesijoje buvo įvesdintas į savo arkikatedrą ir čia pat ant jo pečių uždėtas, iš Popiežiaus gautas palijumas, arkivyskupiškos valdžios ženklas.“ Iškilmių pradžioje buvo perskaityta Apaštališkoji konstitucija Lietuvių tautai - „Lituanorum gente“ ir vykdomasis bažnytinės provincijos steigimo dekretas, pamokslą pasakė Vizitatorius.

Arkivyskupas J. Skvireckas ne tik valdė savo vyskupiją, bet vadovavo visai Lietuvos bažnytinei provincijai, pirmininkavo vyskupų konferencijoms. Pirmiausia metropolitas susirūpino teisiškai įforminti Bažnyčios ir valstybės santykius bei šalinti kliūtis konkordatui tarp Lietuvos vyriausybės ir Apaštalų Sosto pasirašyti. 1927 m. pabaigoje konkordatas buvo pasirašytas, tačiau arkivyskupui, anot dr. A. Streikaus, neteko pamiršti derybų su pasaulietine valdžia įgūdžių. Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje tautininkų valdžios ir Bažnyčios santykiai buvo įtempti. 1931 m. birželio 5 d. iš Lietuvos buvo išprašytas Apaštalų Sosto nuncijus ark. R. Bartaloni. Santykiai dar labiau paaštrėjo vyriausybei pradėjus varžyti katalikų organizacijų, ypač ateitininkų, veiklą. Tik arkivysk. J. Skvirecko santūrumo ir takto dėka pavyko išsaugoti konkordatą. Arkivysk. J. Skvireckas ir Vilkaviškio vysk. A. Karosas laikėsi nuosaikesnės laikysenos. Baiminosi, kad konflikto su valdžia didinimas gali destabilizuoti padėtį, o tuo gali pasinaudoti Maskvos finansuojami vietos komunistai. Tiesa, dėl to buvo kilę priekaištų arkivyskupui kaip pernelyg nuolaidžiam valdžios reikalavimams. Dalis katalikų intelektualų, ypač jaunųjų akademikų, nusiskųsdavo jo laikysena ir pasigesdavo griežtesnės veikimo linijos, laukdavo konkrečių direktyvų iš vyskupų konferencijų. Vienas iš aktyviųjų katalikų sąjūdžio dalyvių kun. Stasys Yla dėl straipsnio, kas yra siauroji ir pilnutinė katalikybė, buvo užrūstinęs metropolitą, bet atsiminimuose šiltai rašė, kad jis pakeisdavęs nuomonę ir taisydavęs sprendimus tik iš meilės tiesai ir iš pagarbos žmogui: „Tai žymė didelių asmenybių, o ne oportunistų, kokiu kai kas drįso jį laikyti.“ Prel. L. Tulaba patvirtino: „Istorijos perspektyvoje arkivyskupo taktika buvo išmintinga. Bažnyčia nenukentėjo. Santykiai su valdžia nenutrūko, nenutrūko ir valdžios finansiniai įsipareigojimai. Moksleiviai ateitininkai veikė slapta, bet taip veikdami ne tik nesusilpnėjo, bet dar sustiprėjo.’’

1934 m. vasario 20–22 d. sušaukė arkivyskupijos pirmąjį sinodą. O taip pat numatė ir vadovavo parengiamiesiems darbams sušaukti visos Lietuvos Bažnytinės provincijos sinodą. 1934 m. birželio 30 – liepos 1 d. Kaune įvyko Pirmasis tautinis Eucharistinis kongresas; jo metu lietuvių tauta iškilmingai paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Kitas jo rūpestis – seminarijų tinklo sutvarkymas bei lietuvių kolegijos Romoje įkūrimo galimybių paieška. Be to, rasdavo laiko veikliai rūpintis kasdieniais reikalais: naujų arkivyskupijos kurijos rūmų bei papildomų seminarijos patalpų statyba, Kauno arkikatedros remontu, savo įsigyto ūkio Linkuvėlėje, kurį jis paskyrė būsimiems arkivyskupijos ganytojams, tvarkymu. 1938 m. ark. J. Skvirecko iniciatyva buvo pradėtas rengti Šiluvos, kaip svarbiausio dvasinio centro, pertvarkymo projektas. Siekdamas turėti ir aukštos religinės kultūros pasauliečių,1939 m. sušaukė posėdį Religinės kultūros institutui steigti.

Popiežius Pijus XI aukštai įvertinęs arkivyskupo J. Skvirecko pastangas, verčiant Šv. Raštą, suteikė jo asmenį išaukštinančius titulus: Soli Pontifitio Adsistens (asistuojantis Popiežiaus sostui), Suae Sanctitatis Praelatus Dometicus (Popiežiaus rūmų prelatas), Comes Romanus (Romos grafas). Vėlgi, pasak prel. L. Tulabos, titulas pilnai atitiko jo kilnią laikyseną, vidinę dvasios kultūrą. Arkivyskupas mėgo nuošalumą. Vengė gyvenimo triukšmo. Žavėjosi gamta. Gėrėjosi meno kūriniais. Bet už vis labiausiai mėgo knygas, jomis apkrautą stalą, studijas… 

Metropolito ori laikysena naujų okupantų atžvilgiu  

Kauno arkikatedroje bazilikoje tarsi paskutinis Nepriklausomos Lietuvos bažnytinio gyvenimo akordas - 1940 m. gegužės 12 d. vyko Apaštališkojo nuncijaus arkivyskupo A. Centozos iškilmingas ingresas. Arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas su nuncijumi aukojo pontifikalines Šv. Mišias, iškilmingose pamaldose dalyvavo Respublikos prezidentas A. Smetona, Ministrų kabinetas, profesūra, katalikiškų organizacijų atstovai su vėliavomis. O birželio 15-ąją - jau Sovietų Sąjungos okupacija. Arkivysk. J. Skvireckas birželio 16 d. įvykusiame Kauno kunigų pasitarime pareiškė neturįs jokių iliuzijų bolševikų atžvilgiu ir kvietė pasirengti sunkiems išbandymams. Nors NKVD pareigūnai tikėjosi suardyti Bažnyčios hierarchų vienybę, pasinaudodami arkivyskupo sukalbamumu, tačiau metropolitas laikėsi visiško nebendradarbiavimo su sovietais nuostatos. Neišvengiamų santykių su valdžia palaikymą jis pavedė jaunam ir energingam savo pagalbininkui vysk. Vincentui Brizgiui, o pats didesnę laiko dalį praleisdavo Linkuvėlėje, nes kurijos rūmai buvo nusavinti.

Atsisveikinant su nuncijumi ark. A. Centoza, iš kairės prel. S. K. Šaulys, vysk. V. Podolskis, ark. J. Skvireckas, nuncijus ark. A. Centoza, vysk. V. Brizgys; Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka
Ir naujų okupantų vokiečių atžvilgiu arkivyskupas metropolitas laikėsi oriai. Jam vadovaujant ne tik buvo ginamos Bažnyčios teisės, bet ir visokeriopai remiami okupacinės valdžios terorizuojami žydai. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis jis su vysk. Brizgiu pasirašė raštą Kauno karo komendantui, protestuodamas dėl okupantų savivalės pilnateisių Lietuvos piliečių žydų atžvilgiu. Nepavykus padėties pagerinti oficialiu keliu, kunigai buvo paraginti individualiai padėti žydams. Kauno arkivyskupijos kurija ypač artimai šiuo reikalu bendradarbiavo su geto Senių Taryba. 1943 m. pradžioje vokiečiams pradėjus lietuviškojo SS legiono formavimo kampaniją, arkivysk. Skvireckas atsisakė rašyti pastoracinį laišką, kuriame vyrai būtų raginami į jį stoti. Šiuo reikalu jį aplankiusiam SD ir saugumo policijos vadui Lietuvoje pulk. Jėgeriui arkivyskupas pareiškęs: „Mobilizacija nėra Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir yra bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas yra sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas – sumušti bolševizmo dvasią. Tai mes stengėmės ir stengsimės daryti, tik pasaulinė valdžia tegul mums to nekliudo.“ 

Emigracijoje

Karo fronto artėjimas sutrukdė J. Skvireckui įgyvendinti dar vieną svarbų sumanymą – surengti Antrąjį tautinį eucharistinį kongresą, turėjusį atgaivinti lietuvių dvasinį gyvenimą per kraštą besiritančių okupacijų akivaizdoje. Arkivyskupo siūlymu numatyta jį buvo sukviesti 1944 m. vasarą. Tačiau liepos pabaigoje sovietai priartėjo prie Kauno, ir J. Skvireckas besitraukiančių vokiečių buvo priverstas išvykti, iš pradžių į Jurbarką, o vėliau – į Olyvą, kur gavo laikiną prieglobstį pas Varmės vyskupą. 

Karo audrų nublokštas į Austriją, pastovesnį prieglobstį jis susirado Camso (Zams) Gailestingųjų seserų vienuolyne, netoli Insbruko. Čia jis turėjo galimybę visą laiką skirti Šv. Raštui, nes nutarė paruošti naują lietuviško vertimo laidą. 1949 m., minint jo 50 metų kunigystės ir 30 m. vyskupystės sukaktį, „LUX“ leidykla Vokietijoje išleido naujos laidos IV tomą: Apaštalų laiškus ir Apokalipsę, o taip pat naują Psalmyną. Ruošiant naujas vertimo laidas, talkino vysk. Vincentas Padolskis ir prel. L. Tulaba. 1955 m. ir 1958 m. išėjo vertėjo peržiūrėti ir pataisyti Naujojo ir Senojo Testamento leidimai. 

1945 m. spalio 13 d. Jo Ekscelencija J. Skvireckas buvo priimtas audiencijai pas popiežių Pijų XII. Po to kalbėdamasis Valstybės sekretoriate su mons. D. Tardini, iškėlė lietuvių kolegijos Romoje steigimo klausimą, pažadėjo šiam reikalui pavesti Šveicarijos banke turimą 19 tūkst. aukso dolerių indėlį. Domėjosi kolegijos kūrimosi eiga, ieškojo rėmėjo, laiškuose prel. L. Tulabai patarinėjo, kaip geriau tvarkyti įvairius reikalus.

1951 m., minint Lietuvos Bažnytinės provincijos įkūrimo 25-ąsias metines, Romoje, Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos koplyčioje, dalyvaujant visiems išeivijoje esantiems vyskupams bei Lietuvos diplomatiniams atstovams St. Lozoraičiui ir St. Girdvainiui, arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas iškilmingai atliko pavergtos Lietuvos paaukojimą Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. 1953 m., švęsdamas savo gyvenimo 80 m. amžiaus sukaktį, paskelbė ilgą ganytojišką laišką lietuviams katalikams, išsisklaidžiusiems visame pasaulyje, o 1955 m. kovo 10 d. parašė paskutinį savo ganytojišką laišką apie Dievo Motinos Marijos garbinimą. Po Stalino mirties atsiradus šiokioms tokioms galimybėms megzti ryšius su Bažnyčia okupuotoje Lietuvoje, arkivysk. J. Skvireckas turėjo progą, nors ir epizodiškai, bet tiesiogiai vykdyti Kauno arkivyskupo metropolito pareigas. Sovietų valdžia 1958 m. leido tuometiniam Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojui kan. Juozapui Stankevičiui papildyti Kauno arkivyskupijos kapitulą. Tuo tikslu kan. J. Stankevičius užmezgė ryšius su arkivysk. J. Skvirecku bei vysk. V. Brizgiu ir suderino su jais naujų kapitulos narių kandidatūras. Greitai po to arkivyskupo sveikata ėmė blogėti, o 1959 m. gruodžio 3 d. jis iškeliavo amžinybėn ir buvo palaidotas Camso vienuolyno koplyčioje. 1998 m. lapkričio 25 d. arkivyskupo J. Skvirecko palaikai pergabenti į Lietuvą, lapkričio 28 d. palaidoti Kauno arkikatedros kriptoje.

Susiję

Skaitiniai 1472753516323983640

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item