Irena Petraitienė. Pirmojo Kauno arkivyskupo metropolito J. Skvirecko dvasios siluetas (I)

Arkivyskupas Juozapas Skvireckas; Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka Sukanka 100 metų, kai 1919 m. liepos 13 d. Ka...

Arkivyskupas Juozapas Skvireckas;
Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka
Sukanka 100 metų, kai 1919 m. liepos 13 d. Kauno katedroje vyskupu buvo konsekruotas kapitulos prelatas Juozapas Jonas Skvireckas  (1873-1959), pirmasis vyriausias Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos hierarchas - Kauno arkivyskupas metropolitas, pirmasis viso Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą, VDU profesorius, Romos grafas.
                       
„Kaip galėčiau įvykdyti savo užmanymą.“
   
Gruodas jau buvo surakinęs Kunigų seminarijos sodą, kai kun. Juozapas Skvireckas, apgynęs disertaciją Sankt Peterburgo imperatoriškoje katalikų dvasinėje akademijoje, į Alma Mater sugrįžo kaip dėstytojas. 1901 m. sausio 1 d. iš prof. kun. Aleksandro Dambrausko-Adomo Jakšto perėmė Šventojo Rašto katedrą. Jų pažintis prasidėjo dar Panevėžio realinėje gimanazijoje, kur jis kurį laiką ten dirbo kapelionu: „… Kad jis turėjo būti tas didelis Lietuvos atgimimo veikėjas, dvasios milžinas, Panevėžio gimnazijos mokiniai nežinojo ir nepajuto. Nepajuto ir Juzė, kad tas akiniuotas trumparegis kunigėlis turėjo būti jo dvasios vadas, jo geriausias prietelius ir ilgametis bendradarbis,“ – atsiminimuose šiltai prisimintas prel. Dambrauskas-Jakštas, skatinęs kun. Juozapą nedelsiant imtis Šv. Rašto vertimo. „Pašauktas aiškinti kitiems Šv. Raštą, nuo pirmų savo mokytojavimo metų galvojau, kaip galėčiau įvykdyti savo užmanymą“ versti Šv. Raštą. Tas užmanymas kilo 1890 metais slaptame klierikų kazimeriečių būrelyje. „Klierikai Kaune suprato savo nepajėgumą šioje srityje, bet savo sumanymo neatsisakė, ir jis brendo ir augo daugelio širdyse“, - rašyta atsiminimuose.  Tada, kai kun. Skvireckas atėjo seminarijon dėstyti Šv. Rašto, anie vertėjai pradėjo jam siųsti savo vertimų gabalus ir jį raginti toliau šį darbą varyti. „Nors nelabai daug pagalbos radau jų rankraščiuose, ir tų rankraščių buvo labai maža, tačiau jų intencijos buvo skaisčios, jų padrąsinimai broliški, galingi.“ Savotiškas paakstinimas buvo ir  kun. A. Dambrausko-Adomo Jakšto studijėlė, ėjusi iš rankų į rankas kunigų seminarijoje. 1902 m. atspausdinta „Žinyčioje“, apie lietuviškuosius šventraščio vertimus, deja, vis nesėkmingus ir nebaigtus. Atrodė tragiška, kad Lietuva per keletą šimtmečių tik sekmadieniams ir šventadieniams girdėjo M. Daukšos, K. Sirvydo parengtas Evangelijų ištraukas. Naujasis Testamentas, kitados verstas vysk. J. A. Giedraičio, toli gražu nebetiko naujiems laikams.

Kanauninkas J. Svireckas. Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Kun. J. Skvireckas, pradėjęs darbą nuo Evangelijų ir Apaštalų darbų, ieškojo, kaip pats sako, „galingesnio už save“, kuris jam patartų ir jo darbą aprobuotų. Nemažą pluoštą savo vertimų pasiuntė Adomui Jakštui, ir šis atsakė, kad bandymas esąs visai vykęs ir tinkamas. Atsiminimuose vertėjas staiga atsidūsta: „Vienok tas mano bandymas neilgai tęsėsi, nes kaip tik tuo laiku pasklido gandas, kad Seinų vysk. Antanas Baranauskas ėmėsi pats vienas išversti lietuvių kalbon visą Šv. Raštą drauge su Menochijaus komentaru“. Todėl susikaupė vien tiesioginėms profesoriaus pareigoms seminarijoje, kur dėstė Šv. Rašto įvadą, Senojo ir Naujojo Testatamento egzegezę, lotynų kalbą, Katekizmą. „Stebėdavomės, kaip sugebėdavo išnaudoti kiekvieną minutę, - atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda. - Sakykim, pertrauka tarp paskaitų 10-15 min., ir mes girdėdavome - barška jo kambaryje rašomoji mašinėlė. Mokslo, energijos ir ištvermės vyras. Mums dėstė Šventojo Rašto kursą. Labai giliai ir suprantamai išaiškino įvadą į Šv. Raštą“. Klierikai mėgdavo kun. J. Skvireckui atilikinėti išpažintį, nes, kan. M. Vaitkaus teigimu, jis ramiai ir aiškiai išnarpliodavo abejones, nuramindavo, argumentus paremdamas tiksliais Šv. Rašto posakiais.      
                                 
Adomas Jakštas vieno nepaliko
  
1902 m. lapkričio 26 d. iš Seinų atplaukė žinia: amžinuoju miegu užmigo vysk. A. Baranauskas.  Todėl nebuvo aišku, kaip Šv. Rašto vertimo reikalai klostysis toliau. „Laikas slinko, - rašė J. Skvireckas. - Toms aplinkybėms susidėjus, drąsių vertėjų neatsiradus, lioviausi svyravęs, pradėjau vertimą; pradėjęs gi dedu į jį su meile visą savo laiką, kuris man atlieka nuo kitų pašaukimo pareigų.“ Niekas iš lietuvių katalikų dvasininkų neabejojo, kad J. Skvireckui, mokėjusiam rusų, vokiečių, prancūzų, anglų, lenkų, lotynų, taip pat biblines kalbas, pagal jėgas imtis šio milžiniško darbo. Ir prel. Jonas Mačiulis-Maironis jį skatindamas tikino: „Dabar tu esi Šventojo Rašto profesorius. Geriau negali savo gabumų panaudoti, kaip imdamas versti lietuvių kalbon taip labai reikalingą mums Šventąjį Raštą.“ 

Kadangi vysk. A. Baranauskas vertė Senojo Testamento knygas, tai J. Skvireckas manė, kad bus prasminga grįžti prie pradėto Evangelijų vertimo. Tuo metu reiškėsi dvejopa rašyba: senesnė - pilna slavizmų, kuriai atstovavo vysk. Baranauskas, ir naujesnė - grynesnė, žinoma kaip kalbininko kun. Kazimiero Jauniaus rašyba. Ją tobulinti vertėjui padėjo prel. A. Dambrauskas- Jakštas.
  
1902 m. jis, profesoriaudamas Peterburgo dvasinėje akademijoje, savo buvusio gimnazisto, vėliau klieriko ir paskui mielo kunigo vieno su tokia atsakinga našta nepaliko. Jie visus ketveris metus intensyviai susirašinėjo. Išlikę  Juozapo Skvirecko 22 laiškai  A. Dambrauskui-A. Jakštui rodo dviejų didžiųjų Lietuvos žmonių  nuoširdžią draugystę, glaudų mokslinį bendradarbiavimą, paramą, pagalbą ir jų sielų giminystę. Išsipildžius lauktai žiniai, atgavus lietuviškąją spaudą, į Peterburgą „brangiam kunigui ir gerbiamam Profesoriui“ skriejo kultūrinio rūpesčio kupinas kun. J. Skvirecko laiškas: „Mėginu rinkt žinias, ar nebūtų galima susispiesti į krūvą išleidinėjimui gerų knygelių su katalikiška pakraipa. Parašiau pas pora draugų apie tai. Ką jie pasakys nežinau. Gal pritars, bet pritarimo čia negana, reikia rasti tokius, kurie padėtų susiorganizuoti ir organizacijos būdą išguldyti … Savyje aš taip mažai jaučiu spėkos organizacijos darbui“. Apie rašantįjį, jo požiūrį į kūrybą ir jos suvokimą kalba kitas kun. Juozapo laiškas, kurį jis nusiuntė perskaitęs kun. Povilo Dogelio atneštą dar 1894 m. išleistą Adomo Jakšto eilėraščių rinkinį „Dainų skrynelė“: „Esmi toks prozaikas, jog ne tik nesu sudėjęs savo gyvenime bent dviejų eilučių, bet nejaučiu savyje noro pamėgint. Tačiau neužvydžiu jums poetams tos dangiškos dovanos, kuri leidžia įvairius širdies jausmus išreikšti taip gražiai skambančiais žodžiais. Gana man to, jog suprantu eilių gražumą ir galiu jas skaitydamas, atjausti, kad ir žemesniame laipsnyje tą, ką jautė poetas rašydamas …“
  
Tačiau didžiausias dėmesys laiškuose skiriamas Šventajam Raštui. Po spaudos grąžinimo  ir kun. J. Skvireckas, kaip ne vienas jo amžininkas, buvo linkęs iš gimtosios kalbos išguiti visus slavizmus, sulietuvinti arba į bažnytinę kalbą atversti naudojamus terminus, pavyzdžiui, slaviško skambesio turintį žodį „bažnyčia“ siūlė pakeisti „eklezija“. Panašiai laiškuose diskutavo ir su prel. A. Dambrausku. Pavyzdžiui, dėl žodžio „angelas“: „… bet mano sumanymu daugiau yra lietuviško skambesio žodyje „aniuolas“ - paskutinį žodį jums palieku ...“
  
Laiškuose rašoma, kad vertimas - ilgai trunkantis, sunkus, varginantis darbas. Informuodamas, jog tris pirmąsiais Evangelijas jau išvertęs, bet nėra kam paskaityt, kun. Juozapas atsargiai Jakštui užsimena: „Bene sutiktum Tamsta pats prisidėt iš užpildymo savo geros valios..“ O gavęs teigiamą atsakymą, džiaugiasi: „Tamstos projektas draug perskaityti man labai patinka …“

Ligi 1906 metų užbaigė Evangelijų ir Apaštalų darbų vertimą, kurį atspausdino Saliamono Banaičio spaustuvė Kaune. Bet vertėjas vėl sustojo: „Pažinusiam iš patyrimo darbo sunkumą, rodėsi per daug didelė ir visai nepakeliama našta. „Todėl velijau palaukti, užsiimdamas kitais darbais“. Tačiau „kiti darbai“ ramybės neatnešė. Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, artėjant Žemaičių vyskupijos jubiliejui, iškėlė klausimą: „Argi ir tam laikui dar neturėsime viso Šv. Rašto?“ Be to, galutinai paaiškėjo, jog vysk. Baranausko vertimas nebus leidžiamas. „Tom aplinkybėm susidėjus, - rašė J. Skvireckas, - lioviausi svyravęs ir tęsiau vertimą. O pradėjęs dedu į jį visą savo laiką, kuris man lieka nuo kitų pašaukimo pareigų.“ 

Pagaliau Dambrauskas-Jakštas grįžta į Kauną, perima ką tik įkurtos Šv. Kazimiero draugijos vairą ir  įsipareigoja  tarp svarbiausių  lietuviškų raštų išleisti J. Skvirecko Šv. Rašto pirmuosius vertimus. 1906 m. praktiniam naudojimui išleidžia reikalingiausią Šv. Rašto dalį - Evangelijas ir Apaštalų darbus su trumpais paaiškinimais. 1911 m. Šv. Kazimiero draugija išleidžia J. Skvirecko verstą Šv. Rašto VI tomą, 1913 m. - I t., 1921 m.- II t. 1925 m. - IV t.,  1935 m. - V tomą. Prel. A. Dambrauskas-Jakštas didžiai vertino J. Skvirecko Šventojo Rašto vertimą ir 1933 m. „Soter“ Nr. 1 rašė: „Katalikiškas viso Šventraščio lietuvių kalbon išvertimas savo svarba, galima sakyti, yra ne mažiau brandintas kaip visos Lietuvos pakrikštijimas. Tuo išvertimu padėtas tikras pamatas visai katalikiškai lietuvių lietaratūrai. Jis turės įtakos ir mūsų  pasaulietiškajai  raštijai. Taigi šio vertimo išleidimas yra dalykas pirmaeilis, sudarąs epochą.“
                             
„Darbas prie Šv. Rašto buvo man tikroji laimė“
  
Kaip, nebūdamas spartus, stebėjosi kun. Stasys Yla, per 30 metų, ištvėrė ir išvežė tokį darbą? „Galima įsivaizduoti Skvirecko kovą už žodį ir sakinį, už tikslumą ir suprantamumą, kartu už lietuvišką sakinio formą. Jis dirbo po 16-18 valandų per dieną, įskaičiuojant ir paskaitas teologams.“ Prof. prel. Blažiejus Čėsnys atsiminimuose rašė: „Ir aš, ir mano anų metų mokslo draugai gerai pamename dažnokus Jakšto atsilankymus pas prof. Skvirecką. Ne sykį matydavome juos gyvai šnekučiuojant ir tariantis. Rodos, nesunku sumoti, apie ką sukosi jauno vertėjo pokalbiai ir pasitarimai su Adomu Jakštu ...“
  
Su prof. Skvirecku bendravęs kraštietis Pranas Mačiulis liudijo: „Grįžęs iš paskaitų, sėsdavo prie stalo versti. Daug rūkė ir gėrė stiprią kavą. Valandą kitą padirbėjęs, numetęs sutaną, eina į dirbtuvėlę, ima piūklą ar drožtuvą į rankas ir pluša prie varstoto... Tai buvo juozapinis amatas, Skvireckui atvanga ir menas. Tuo būdu jis savo kambariams pasidarydavo gerus baldus ir knygų spintas. Kartais vertimą pertraukdavo, imdamas į rankas fleitą. Šiaip jo nieks nematė vaikštant, poilsiaujant, važinėjant į užsienius.“

Kard. V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

„Knygos ir spauda, darbas ir vienatvė, ir Šv. Raštas pilnai užpildė jo visą laiką. Mėgdamas darbą ir vienatvę, niekad nepasiilgdavo žmonių draugystės. Žmonėse jis jausdavosi lyg nejaukiai“, - rašė buvęs jo sekretorius kun. Klemensas Razminas. Kartu su prof. kun. J. Skvirecku „Bažnytinę apžvalgą“ redagavęs kun. Mykolas Vaitkus patrirtino: „Man kaip ir neteko matyti jį su kuo nors vaikščiojant ar namie pasiplepant. Jo sąlytis su gyvenimu buvo daugiau knyginis - gal pakankamas intelektualams, bet ne vyskupui - žmonių ir reikalų vadovui ir sprendėjui. Reikalus jis mokėjo neblogai vesti techniškąja, administratyvine prasme - laikėsi tvarkos, procedūros, gerai vesdavo posėdžius. Turėjo ir jėgos ramiai, tyliai, tiesiog nepastebimu būdu uždėti savo valią“. 

Kai kartą prel. Ladas Tulaba, jau emigracijoje kalbėdamasis su arkivyskupu Juozapu, pareiškė nusistebėjimą, kaip jis galėjo visą savo gyvenimą pašvęsti Šv. Raštui, jis, kiek pagalvojęs atsakė: „Nereikia nei stebėtis, nei tuo labiau man reikšti užuojautą, nes darbas prie Šv. Rašto buvo man tikroji laimė: jis teikė man tiek džiaugsmo ir  pasitenkinimo, kiek visa kita nebūtų galėję man duoti.“  Prel. L. Tulaba yra rašęs, jog arkivysk.  J. Skvireckas prie vertimo pridėtuose aiškinimuose griežtai laikėsi tradicinio Bažnyčios mokymo, visada turėjo prieš akis, kad Šv. Raštas yra Dievo Žodis ir tikėjimo šaltinis, stengėsi atidengti Dieviškojo Apreiškimo mintį, o ne savo egzegetinius išvedžiojimus: „Savo egzegeze jis siekė ne savo išsimokslinimą parodyti, o kad visi geriau pažintų Dievą, kaip Jis per savo įkvėptuosius rašytojus panoro apreikšti, kad visi  į Jį tikėtų, Jį mylėtų ir pasiektų išganymą.“

Susiję

Skaitiniai 3304987214024297512

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item