Laisvūnas Šopauskas. Intelektualų totalitarizmas: K. Sabaliauskaitė kaip tipiškas susovietinto inteligento atvejis (II)

Propatria.lt nuotrauka Straipsnio pirmąją dalį rasite čia Rašytojos mintys apie „budulius“ ir euroskeptikus  Greta „nacionalizm...

Propatria.lt nuotrauka

Rašytojos mintys apie „budulius“ ir euroskeptikus 

Greta „nacionalizmo“ kitas esminis terminas, kurį rašytoja pasitelkia, pristatydama savo mintis apie Lietuvos pasidalijimą, yra „budulis“. Apie „budulius“ autorė kalba neslėpdama paniekos ir pasibjaurėjimo:

Ūmai visos tamsios „budulių“ masės, kurių ten [Britanijoje] pilna, pajuto ir galbūt klaidingai interpretavo, kad 52 proc. mąsto panašiai kaip jie. Neva, dabar tai priimtina ir dėl to jie gali prieiti prie musulmonės ir nuo galvos nutraukti hidžabą, gali lenkus išvadinti parazitais ir t. t. Viskas, racionalios, sąmoningos kategorijos neveikia. Tai šlykštu, baisu. [...] Save matome kaip normalius europiečius, Europos piliečius. Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Lietuvoje turėsime tą pačią problemą. Turime neleisti, kad tai įvyktų.

Ši atvirai rodoma panieka didelei Britanijos visuomenės daliai ir didelei, o gal ir didžiajai Lietuvos visuomenės daliai, atskleidžia beribę aroganciją ir atsakomybės stoką – savybes, kurias kiti intelektualai stengiasi bent paslėpti. Rašytojos beribė arogancija  yra ne šiaip moralinis trūkumas; tai yra „naujajam žmogui“ save priskiriančio ir dėl to save antžmogiu laikančio asmens ideologinė nuostata. Vienas kertinių tokios pasaulėžiūros elementų – įsitikinimas, kad „buduliai“ yra žemesnės rūšies, antropologiškai menkesnės būtybės, nevisžmogiai,  kuriems netaikomos įprastinės etiškų santykių tarp žmonių normos ir reikalavimai. Šitokia arogancija yra kur kas daugiau, negu moralinė ir psichologinė panieka „buduliams“ – tai antropologinės prarajos liudijimas.

K. Sabaliauskaitės klausimas Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? yra retorinis. Tai reiškia, kad ji ne klausia, o teigia, jog tie, kurie save suvokia kaip europietiškus lietuvius, turi „senius ir budulius“ bet kokiais prieinamais būdais neutralizuoti tam, kad šie negalėtų demokratiniu būdu pakeisti valstybės politikos iš „proeuropietiškos“ į protautinę. Matome, kad už beribės arogancijos slypi dar ir elitistinės bei antidemokratinės ir antikonstitucinės nuostatos. Rašytoja nepripažįsta Tautos valstybės suverenu, nelaiko, kad valstybę kuria Tauta. Įdomu būtų K. Sabaliauskaitės paklausti, ką ji laiko Lietuvos valstybės suverenu? Tik „proeuropietišką“ piliečių dalį? Ir ką ji siūlo daryti, jei „seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą“? Pasisakytų už manipuliavimą rinkimų rezultatais? Siūlytų įvesti „proeuropietiško“ elito diktatūrą? Įkalinti arba sušaudyti protautinių politinių jėgų lyderius?

K. Sabaliauskaitės idėja apie į „budulius“ ir senius bei pažangius proeuropietiškus piliečius pasidalijusią Lietuvą yra nenauja. Tai yra ta pati mintis apie „dvi Lietuvas“, kuri nuolatos eksploatuojama tokių „kolumnistų“ kaip R. Valatka, A. Užkalnis, R. Sadauskas-Kvietkevičius ir kt. tekstuose. Pastarieji „kolumnistai“ ne tik nuolatos niekina ir žemina „atsilikusią“ ir „progresą stabdančią“ Lietuvos gyventojų dalį, bet ir visiškai atvirai džiaugiasi jos nykimu bei skelbia, jog kuo greičiau visi „buduliai“ ir „runkeliai“ emigruos ir išmirs, tuo „europietiškai“ ir „progresyviai“ Lietuvos daliai bus geriau. Iki šiol lietuviškieji intelektualai panašias mintis viešai išsakyti privengdavo ir panašią į R. Valatkos, A. Užkalnio ir R. Sadausko-Kvietkevičiaus poziciją reikšdavo pridengdami įvairiais gudravimais. K. Sabaliauskaitės pasisakymas įdomus tuo, kad tai yra turbūt pirmas atvejis, kai lietuviškųjų intelektualų atstovas ne tik atvirai išsako minėtų „kolumnistų“ poziciją, bet ir perima jų retoriką.

Kiekvienas, gyvenęs sovietmečiu, K. Sabaliauskaitės, R. Valatkos, A. Užkalnio ir R. Sadausko-Kvietkevičiaus kalbose apie reakcijai atstovaujančius ir šalies raidą stabdančius „budulius“ ir progresui atstovaujančius į šviesią ateitį besiveržiančius „europiečius“ atpažins gerai žinomą sovietinės propagandos ir politinės praktikos motyvą. Tuomet taip pat buvo skelbiama apie dvi Lietuvas, apie tai, kad viena jų veržiasi į šviesią ateitį, o kita tam trukdo;  progresui trukdanti Lietuvos dalis buvo neutralizuojama bet kokiomis priemonėmis – iki lagerių ir sušaudymo. Tos dvi Lietuvos, kurių egzistavimą skelbė sovietinė propaganda, buvo „komunizmo statytojai“ ir „liaudies priešai“.

Pasidalijimą, analogišką plačiosios visuomenės susiskaldymui į „budulius“ ir „europiečius“, rašytoja įžvelgia ir intelektualų tarpe. Tačiau apie intelektualus autorė kalba kur kas atsargiau. Turbūt vengdama reikšti pasibjaurėjimą savo cecho kolegomis, savo mintis apie intelektualus ji formuluoja nenaudodama žodžio „nacionalizmas“. Anot K. Sabaliauskaitės, daliai intelektualų būdingas „euroskepcicizmas“:

[V]isas tas euroskeptiškumas būdingas vidutiniajai kartai. Priežastys man labai aiškios. Lietuvos didžiausio progreso ir pasiekimo momentai buvo tada, kai ji buvo Europoje. Nesvarbu, ar tai buvo XVII–XVIII a., ar dabar.

Valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, kurios Lietuvoje yra integruotos į europinę struktūrą,  viskas gerai. Pasižiūrėkite, kiek visko atstatėme, sutvarkėme ir koks yra postūmis. Tačiau srityse, kurioms įtaka nedaroma, pavyzdžiui, švietimui, vyrauja tamsa ir chaosas. 

Dažnai sunku integruotis į europinę akademinę, intelektualiąją sferą ir europinį kontekstą. Jeigu asmens ambicijos labai aukštos, jei jis įsivaizduoja, kad Lietuvoje yra labai didelė politologijos, filosofijos ar dar kieno nors žvaigždė, jis ūmai supranta, kad sienos atsidarė ir europiniame kontekste jis su savo gebėjimas atrodo šiaip sau. Jo niekas ten nelaukia.

Matau konkrečias asmenybes, kurios patyrė labai skaudų tektoninį lūžį. Iš to gimsta baisus euroskepticizmas, kuris iš tikrųjų yra ne kas kita kaip ezopinis rūgščių vynuogių sindromas iš pasakėčios apie lapę – per aukštai kaba tos vynuogės, tai man jų ir nereikia, jos rūgščios. Štai iš kur gimsta euroskepticizmas.

Iš mano kartos žmonių daug kas paliudys – matome tik didžiulius privalumus.

Autorė kalba apie euroskeptiškumą deramai nepaaiškinusi, kaip suprantamas pats europietiškumas. Pat savaime terminas „europietiškumas“ yra neapibrėžtas ir miglotas. Žmogėdriška nacionalsocializmo pasaulėžiūra ir dar daugiau žmonių gyvybių kainavusi marksistinio komunizmo ideologija yra grynai Europos dvasios ir minties kūriniai. Todėl K. Sabaliauskaitei būtų nepakenkę pamąstyti ir paklausti savęs, ar kartais visose ES šalyse augančios tariamai antieuropinės ar euroskeptinės nuotaikos nėra buvusioje SSRS tvyrojusių nuotaikų pasikartojimas. Tai reikštų, jog maištaujama ne prieš Europą, bet žemyno vienijimąsi nauju komunistiniu eksperimentu verčiantį ES valdantįjį elitą. Juk iš tiesų nelengva pasakyti, kuo buvęs Europos Komisijos pirmininkas J. M. Barroso – anksčiau Portugalijos maoistinės komunistų partijos veikėjas – skiriasi nuo SSRS mėginusio reformuoti komunisto „liberalo“ M. Gorbačiovo, arba kuo ES užsienio reikalų ministrė F. Mogherini – buvusi Italijos komunistinės jaunimo lygos (komjaunimo)  lyderė – skiriasi nuo savo lietuviškojo kolegos L. Linkevičiaus – buvusio Visasąjunginės / Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos CK darbuotojo.

K. Sabaliauskaitė sako, kad „[v]alstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, kurios Lietuvoje yra integruotos į europinę struktūrą,  viskas gerai“. Tačiau ką reiškia „integruotos į europinę struktūrą“? Kokia tai struktūra? Lietuvoje iš tiesų buvo „įsisavinamos“ ES struktūrinių fondų lėšos ir iš dalies jų dėka šalis išoriškai pagražėjo virstama pavyzdingu rusiško tipo Potiomkino kaimu – gražus fasadas slepia didžiausią Europoje turtinę nelygybę ir socialinę atskirtį. Taip pat šalis prarado daugiau gyventojų nei sovietmečiu, tauta nyksta greičiausiai per visą savo istoriją. Tai iš tiesų fatališkas ir turbūt negrįžtamas „postūmis“. Autorė sako, kad „srityse, kurioms įtaka nedaroma, pavyzdžiui, švietimui, vyrauja tamsa ir chaosas“. Tačiau atsisakius tautinės mokyklos koncepcijos švietimas buvo „europeizuotas“ neregėtu mastu – labiau negu buvo susovietintas TSRS okupacijos laikotarpiu. Taigi teiginys, kad „nedaroma įtaka“, laužtas iš piršto.

Rašytoja žodį „nacionalizmas“ vartoja tik kalbėjimo apie „budulius“ kontekste, o terminą „euroskepticizmas“ – tik kalbėjimo apie intelektualus kontekste. Be abejo, tai neatsitiktinis dalykas. Tiek terminas „nacionalizmas“, tiek terminas „euroskepticizmas“ gali būti vartojami ir kalbant apie plačiąją visuomenę, ir apie intelektualus. Tačiau jei rašytoja taip imtų daryti, sunku būtų kalbėti apie primityvus „budulius“ ir koktų nacionalizmą, nes tektų pripažinti, kad daugelis nacionalistų yra išsilavinę, civilizuoti ir gerbiami asmenys, o tariami „buduliai“ prisilaiko euroskeptinių pažiūrų visai ne dėl savo primityvizmo, o dėl to, kad turi labai rimtų ir pagrįstų priekaištų globalistinio  elito valdymui.

Atkreiptinas dėmesys ir į kitą aspektą. Atrodytų, kad vienas intelektualas turėtų gerbti kito intelektualo poziciją, ir jei su ja nesutinka, bandyti ją nuginčyti solidžių argumentų pagalba. Tačiau K. Sabaliauskaitei neatrodo, kad ji su euroskeptinių pažiūrų intelektualais turėtų ginčytis dėl idėjų. Jos požiūriu, užtenka išaiškinti, kodėl jie prisilaiko euroskeptinių pažiūrų. Remdamasi tokiu požiūriu, ji pasako, jog intelektualų euroskepticizmas kyla iš jų nesugebėjimo prisitaikyti prie naujų intelektualinės veiklos sąlygų ir išnaudoti galimybes (kitaip tariant, jie yra paprasčiausi nevykėliai) ir tai pasakiusi mano, kad euroskeptikus pasiuntė į intelektualinį nokdauną. Galime rašytojai priminti, kad nevykėlio etiketės prilipdymas nieko neparodo apie oponento idėjų vertę.

Reikia pastebėti, kad ir autorės pasisakyme apie intelektualus nesunkiai aptinkamos analogijos su sovietinės propagandos klišėmis. Sovietinė propaganda skleidė požiūrį, jog vykstant kovai tarp pažangos ir reakcijos jėgų inteligentijos tarpe dėsningai įvyksta skilimas: pažangioji inteligentijos dalis palaiko viso pasaulio sąmoningų darbo žmonių kovą prieš kapitalizmą ir palaiko SSRS bei komunistinio bloko šalis, o reakcingoji inteligentijos dalis (vieni iš kvailumo, kiti iš klasinių arba savanaudiškų motyvų) palaiko kapitalistus, pasaulinį imperializmą ir pasaulinio imperializmo centrą JAV. Su reakcingais buržuaziniais inteligentais sovietinė propaganda nesiekė ginčytis; užteko etikečių prilipdymo. Rašytojos pamąstymuose apie intelektualus randame panašiai suskilusius intelektualus, su kuriais taip pat nėra reikalo diskutuoti, skirtumas nuo sovietinės propagandos tik tas, kad reakcijos ir pažangos jėgų kovos turinys nusakytas truputėlį kitaip.

Rašytoja sako ES matanti „tik didžiulius privalumus“. Apie „plačiosios  tėvynės“  didžiulius privalumus nuolatos kartojo sovietinė propaganda. Juos siūlė ir Gorbačiovas ragindamas neišeiti iš Sovietų Sąjungos, o Vakarai kvietė su tuo sutikti ir pasilikti atsinaujinusioje ir „liberalioje“ SSRS imperijoje, kuri turėjo tapti „vieningos Europos“ nuo Lisabonos iki Vladivostoko dalimi. Jeigu mums būtų pakakę tik tokių „žmogaus teisių“ kaip laisvė netrukdomai keliauti po pasaulį, tai tikrai būtų nevertėję kurti Sąjūdžio ir aukoti gyvybes už nepriklausomą Lietuvos valstybę.

K. Sabaliauskaitė entuziastingai kalba apie „integraciją į europinį kontekstą“ ir su neslepiama pašaipa atsiliepia apie „labai skaudų tektoninį lūžį patyrusias“ euroskepticizmo apsėstas „konkrečias asmenybes“, nesugebėjusias integruotis į „europinę akademinę, intelektualiąją sferą ir europinį kontekstą“. Ir vėl nuostabiai pažįstama mąstymo schema ir ją įkūnijanti retorika: lygiai taip pat sovietmečiu, ypač pirmuoju okupacijos dešimtmečiu, į „pažangos avangardo“ vaidmenį įsijautę komjaunimo aktyvistai  pašiepdavo iškiliausius tarpukario inteligentijos atstovus – europinio lygio mokslininkus ir menininkus. Šie „retrogradai“ ir „atsilikėliai“ panašiai nenorėjo ir nemokėjo veržtis į platųjį „tarybinį kontekstą“ ir nepuolė „moksliškai“ tyrinėti ir meniškai vaizduoti bei šlovinti „nemirtingų genialiojo Marxo ir didžiojo Lenino“ komunistinių idėjų. Autorės sąmonėje ir kalboje šis leitmotyvas išlieka ir mechaniškai pakartotamas – „europinis kontekstas“ tiesiog pakeičia „sovietinį kontekstą“. Kitaip sakant, sovietmečiu lietuvių inteligentai ir kūrėjai buvo raginami įsitraukti į visasąjunginį „kontekstą“ ir dalyvauti kuriant komunistinę utopiją, o dabar jie kviečiami plušėti kuriant jos antrininkę – prisidėti prie tokio pat utopinio ir todėl nevykusio ir žlungančio akyse liberalmarksistinio ES statybos projekto.

Deja, tapusi entuziastinga šio projekto vykdytoja – jį ideologiškai aptarnaujančia propagandininke – autorė šio trikdančio panašumo neįžvelgia. Todėl jai net nekyla mintis, kad jos minimi paslaptingi „konkretūs asmenys“ „europiniame ekontekste“ galbūt nešmėkščioja ne todėl, kad yra beviltiški provincialūs nevykėliai, o dėl tos pačios priežasties, dėl kurios nešmėžavo „tarybiniame“ kontekste. Būtent dėl to, kad dabartinis liberalmarksistinis „vesternizacijos“ ir „europeizacijos“ kontekstas jiems ne mažiau atgrasus kaip ir komunistinis „sovietizacijos“ kontekstas. Suvokusi šią analogiją ji galbūt atkreiptų dėmesį ir į kitą įdomią aplinkybę:  Sąjūdį įsteigė ir kovai dėl Nepriklausomybės idėjiškai ir politiškai vadovavo būtent vengusieji „platesnio konteksto“ lietuvių inteligentijos atstovai, kurie kaip tik dėl savo „provincialumo“ ir  „akiračio siaurumo“ sugebėjo nepasiduoti komunistinės ideologijos kerams ir netapo istorinės atminties, tautinio orumo ir valstybinės savigarbos neturinčiais homo sovieticus rūšies atstovais. Sovietinio „konteksto“ puoselėtojai – SSKP istorijos, „mokslinio“ ateizmo ar komunizmo „ekspertai“, socialistinio realizmo meno srityje korifėjai atsidūrė tos kovos šalikelėje ar net priešinosi Nepriklausomybės atkūrimo idėjai. Todėl atkūrus valstybę jiems teko padrebėti, ar plačiojo „sovietinio konteksto“ dvasia parašyti jų „moksliniai“ darbai praeis nostrifikacijos procedūrą, o daugelis socialistinio realizmo etaloną atitikusių „ne siaurai tautiškų“ meno kūrinių pasidarė reikalingi nebent Grūto parkui. Panašu, kad šių dienų „europinio konteksto“ gerbėjai eina tuo pačiu keliu ir jų laukia tokia pati lemtis: artėja laikas, kai Lietuvos aukštosiose mokyklose dėstomos „genderizmo“ ir „kultūralizmo“ studijos bei panašios disciplinos  ir vykdomi šių sričių ideologizuoti pseudomoksliniai tyrinėjimai bus įvertinti lygiai taip pat, kaip Sąjūdžio tarpsniu buvo įvertintas minėtas jų sovietinių mokytojų paveldas, o daugybė į „modernaus“ ir „konceptualaus“ meno kūrinių statusą pretenduojančių „šedevrų“ bus laikomi tokiu pat politizuotu pseudomeniniu kiču kaip ir „socialistinio realizmo“ šarlatanų paliktas ideologinis šlamštas.

Totalitarinis K. Sabaliauskaitės pasaulėžiūros pobūdis

Išanalizavę rašytojos mintis aptikome daug atitikimų tarp jos pozicijų ir sovietinės ideologijos ir propagandos:

- ribų tarp nacionalizmo ir fašizmo bei nacionalsocializmo ištrynimas atitinka sovietinės propagandos skelbtą neva fašistinį Nepriklausomos Lietuvos režimo pobūdį;

- lietuviškojo nacionalizmo kaltinimas žydų žudynėmis atitinka sovietinės propagandos skelbtą lietuviškųjų nacionalistų kaltę už tarybinių žmonių žudymą;

- piešiamas nacionalistų neva siekiamo įsteigti primityvaus „tautinio geto“ vaizdinys atitinka sovietinės propagandos skelbtą Nepriklausomos Lietuvos beviltišką ekonominį ir kultūrinį atsilikimą;

- „piliečių sąmoningumo“ skelbimas tikruoju patriotizmu atitinka sovietinės propagandos pirštą „gerovės patriotizmą“;

- rašytojos įžvalgos apie ženklus, liudijančius nacionalizmo grėsmes, atitinka sovietinių ideologinių prievaizdų vykdytą smulkmenišką bet kokių tautinės dvasios apraiškų kontrolę;

- pozicija apie Lietuvos pasidalijimą į progresą stabdančius senius ir „budulius“ bei pažangius europietiškus piliečius atitinka sovietinės ideologijos skelbtą visuomenės skilimą į komunistinės ateities statytojus ir liaudies priešus;

- pozicija apie intelektualų pasidalijimą ir europietiškus ir euroskeptinius atitinka sovietinės propagandos skelbtą inteligentijos pasidalijimą į pažangiąją ir reakcingąją;

- pozicija apie ES matomus „tik didžiulius privalumus“ atitinka „plačiosios tėvynės“ didžiulius privalumus, apie kuriuos mėgo kartoti sovietinė propaganda.

Paralelės tarp K. Sabaliauskaitės pasaulėžiūros ir sovietinės propagandos platinto pasaulėvaizdžio yra išsamios ir nuoseklios. Apie tai, kad tokios paralelės būtų atsitiktinės, negali būti net kalbos. Atitiktis yra fundamentalaus, struktūrinio pobūdžio. Verta giliau patyrinėti, ką apie rašytojos pasaulėžiūrą parodo ši atitiktis.

Ne visos aukščiau išvardintos pozicijos yra vienodai reikšmingos. Svarbiausiąja, geriausiai išreiškiančia K. Sabaliauskaitės pasaulėžiūros esmę laikytina pozicija apie Lietuvos pasidalijimą į regreso kryptimi visuomenę tempiančius „budulius“ ir pažangos kryptimi besiveržiančius europietiškus piliečius, kurią ji formuluoja iš „europietiško piliečio“ perspektyvos. Ši pozicija koncentruotai pristato specifinį mąstymo būdą, kurį versta išskleisti.

Išskleisti šį mąstymo būdą nebus komplikuotas uždavinys, jei paklausime, kokios bendresnės sampratos slypi už K. Sabaliauskaitės kalbėjimo apie progresą, reakciją, „budulius“ ir „europietiškus piliečius“. Progreso sąvoka atstovauja kuriamą ateities visuomenę. Turimas omenyje ne ateities visuomenės kūrimas banalia prasme, kurią mes turime omenyje, kai sakome, kad „visi kuriame  Lietuvos ateitį“; turimas omenyje ateities visuomenės kūrimas kaip radikalios socialinės inžinerijos projekto įgyvendinimas. Regreso arba reakcijos sąvoka atstovauja, skirtingai nuo progreso sąvokos, ne projektą, o realiai egzistuojančią visuomenę, kuri turi būti iš dalies radikaliai perkeista, iš dalies – sunaikinta įgyvendinant radikalios socialinės inžinerijos projektą. „Budulio“ ir „europietiško piliečio“ sampratos atstovauja ne ką kita, o skirtingus santykius su radikaliosios socialinės inžinerijos projektu. Šios dvi sampratos perteikia tai, kad iš radikaliosios socialinės inžinerijos projekto perspektyvos visuomenė skyla į dvi dalis: į antžmogius ir nevisžmogius.

Antžmogiai yra tie, kas sąmoningai vykdo didžią misiją  –  kuria ateities visuomenę (t.y. įsipareigoja radikaliosios socialinės inžinerijos projektui) arba bent jau sugeba prie jos pritapti, o nevisžmogiai yra tie, kurie naujos visuomenės kūrimui priešinasi arba prie jos nepritampa. Iš šios perspektyvos žmonės yra suprantami kaip medžiaga ateities visuomenei kurti: dalis – tinkama, o kita dalis – netinkama šiam tikslui. Netinkančioji žmonių dalis yra ne kas kita, kaip žmogiškosios atliekos. Netinkantieji, jei pavartosime šiuolaikinių kairiųjų žodyną, „stovi neteisingoje istorijos pusėje“, arba, jei pavartosime sovietinės propagandos klišę, „jų vieta yra istorijos šiukšlyne“. Remdamiesi tokiu požiūriu, antžmogiai nusistato atitinkamą politinį, intelektualinį ir moralinį santykį su nevisžmogiais. Politinis antžmogių santykis su nevisžmogiais remiasi nuostata, kad nevisžmogius būtina bet kokiomis prieinamomis priemonėmis neutralizuoti – pagal poreikį ir galimybes manipuliuoti rinkimais, naudoti prieš juos propagandą ir melą, o jei to neužtektų – terorą. Intelektualinis antžmogių santykis su nevisžmogiais remiasi nuostata, kad buvimas naujos visuomenės kūrėju automatiškai garantuoja intelektualinį pranašumą, o buvimas naujos visuomenės priešu arba nepritapėliu yra aiškus bukumo požymis, todėl antžmogiams nebūtina dėl kažko diskutuoti su nevisžmogiais ir kažką jiems įrodinėti; užtenka pagal situaciją nevisžmogiams prilipdyti etiketes, atskleidžiančias jų nepilnavertiškumą. Moralinis antžmogių santykis su nevisžmogiais remiasi nuostata, kad nepritarimas naujos visuomenės kūrimui automatiškai rodo nevisžmogių moralinį nepilnavertiškumą, todėl jų atžvilgiu netaikomos įprastinės santykių tarp žmonių normos ir reikalavimai ir yra tinkama, kad antžmogiai nuolatos rodytų savo panieką nevisžmogiams ir iš jų tyčiotųsi; gerbti iš principo gali tik vienas antžmogis kitą antžmogį.

Ši mąstymo schema gali būti pavadinta „totalitarine“. Ji yra lietuviams yra puikiai pažįstama, nes ja buvo paremta komunistinė ideologija ir propaganda. Tačiau ši schema būdinga ne tik komunistams. Ta pati schema struktūruoja nacionalsocialistinę ir liberaliąją ideologijas. Tai, kad liberalizmas pastatytas į tą pačią gretą kartu su komunizmu ir nacionalsocializmu, gali atrodyti perdėta, nes liberalizmas paprastai įsivaizduojamas kaip pastarųjų ideologijų priešingybė. Tačiau liberalų priskyrimas prie totalitarinio mąstymo ir veikimo atstovų yra pilnai pagrįstas dėl liberalizmo tamprios sąsajos su radikaliąja socialine inžinerija. Visų radikaliosios socialinės inžinerijos projektų entuziastai mąsto ir veikia (ir kitaip mąstyti ir veikti iš principo negali) pagal aukščiau pristatytą totalitarinę schemą: kiekvieno tokio projekto įgyvendinimo metu dėsningai atsiranda savi antžmogiai ir nevisžmogiai, o nevisžmogių nustūmimas nuo politinės galios svertų, vykdomas bet kokiomis prieinamomis priemonėmis, ir jų nuolatinis žeminimas yra įprasta ir visiškai dėsninga praktika. Todėl galime teigti, kad kiekvienas radikaliosios socialinės inžinerijos projektas iš prigimties yra totalitarinis, o kiekvieno tokio projekto entuziastai yra totalitarizmo šalininkai, nesvarbu ar patys tai supranta ar ne. Kiekvienas radikaliosios socialinės inžinerijos projektas turi savus chunveibinus, kurių mąstymas remiasi šia schema visiškai nuosekliai. K. Sabaliauskaitei nuoseklumo netrūksta, todėl jos pasaulėžiūrą pagristai galime charakterizuoti kaip totalitarinę ir chunveibinišką. Rašytoja, be abejo, ne vienintelė nusipelno tokio apibūdinimo. Savo opusuose ką tik aptarta mąstymo schema nuolatos vadovaujasi „kolumnistai“ R. Valatka, A. Užkalnis, R. Sadauskas-Kvietkevičius ir kt.

Totalitarinis mąstymas kyla iš radikaliosios socialinės inžinerijos projekto. Išsiaiškinsime, kokiems radikaliosios socialinės inžinerijos projektams jaučiasi įsipareigojusi K. Sabaliauskaitė. Šiuo metu yra įgyvendinami trys radikaliosios socialinės inžinerijos projektai, kuriems įsipareigoja „progresui“ tarnaujantys intelektualai: laisvoji rinka, kultūrinis liberalizmas ir federacinė Europa. Remiantis autorės pasisakymu sunku nustatyti tik jos santykį su laisvosios rinkos projektu; jos santykis su kitais dviem radikaliosios socialinės inžinerijos projektais gali būti nusakytas tiksliai.

Rašytojos isterija dėl „Brexito“ aiškiai liudija jos įsipareigojimą ir tapatinimąsi su federacinės Europos projektu. Noras bet kokiomis priemonėmis „sudirbti“ nacionalizmą liudija įsipareigojimą kultūrinio liberalizmo projektui. Tą pat parodo autorės žodžiai apie Europos kultūrą:

Bet kas mus, kaip europiečius, vienija? Mus vienija tas pats kultūrinis naratyvas, kuris prasideda nuo viduramžių ar net dar nuo antikos. Visi žinome, kas yra Apolonas, Dafnė, graikų mitus. Visi skaitome tą pačią pasaulinę klasiką, literatūrą, visi esame išaugę su Williamu Shakespeare`u, Johannu Wolfgangu von Goethe`e, Friedrichu Schilleriu, Moljeru, Volteru. Tai mūsų visų bendras tapatumo paveldas. Visi tikime demokratija, žmogaus teisėmis ir nediskriminavimu. Tai yra Europos dvasia.

Charakteringos ir rašytojos rekomendacijos:

[A]š linkėčiau, kad į Lietuvą grįžtų kažkokia Apšvieta, kurioje žmogaus teisės, edukacija, nediskriminavimas, ksenofobijos, tokio buko nacionalizmo, kuris priveda prie didžiausių šalies tragedijų atsisakymas būtų svarbu... reikėtų ne LDK, o kažkokios naujos Apšvietos, reikėtų pradėti nuo švietimo, nes nebe pirma karta ir nebe pirma laida išeina iš mokyklų žmonės, kurie nesugeba kritiškai, analitiškai mąstyti. (Laidos įrašas 31:30-32:20 min.)

Norint suprasti, ką kalbėdama apie Europos kultūrą turi omenyje K. Sabaliauskaitė, reikia atsižvelgti į tai, kad ES integracijos projektas iš principo atmeta klasikinį – graikišką ir ypač krikščionišką – Vakarų kultūros paveldą ir sovietiniu pavyzdžiu nukerta civilizacines Europos šaknis, o jos istoriją faktiškai pradeda nuo Apšvietos epochos. Tokiame kontekste tampa aišku, kad kalbėdama apie „europiečius“, t.y. ES integracijos projekto šalininkus, vienijantį „kultūrinį naratyvą“ K. Sabaliauskaitė neatsitiktinai neranda reikalo paminėti krikščionybės. Graikiško paveldo paminėjimas vertintinas kaip auditorijos klaidinimas. Nuoroda į graikiškus mitus autorė pridengia tai, kad ES integracijos projektas atmeta graikiškojoje filosofijoje suformuluotas klasikinius antropologijos, etikos ir politinės filosofijos principus. Priešingai autorės teiginiams, jos garbstoma Apšvietos dvasia reiškiasi kaip panieka tikrajai Vakarų dvasiai – graikiškas-krikščioniškas vakarietiškas ir europinis paveldas niekinamas ir sąmoningai naikinamas. Jau prieita iki to, kad didieji Europos dvasios kūriniai, pavyzdžiui, W. Shakespeare‘o veikalai yra darkomi, kad atitiktų „politinio korektiškumo“ cenzūros reikalavimus – jie brutaliai cenzūruojami orwellišku stiliumi šalinant iš jų „nepažangias“ mintis ir net „neteisingas“ sąvokas. Ima aiškėti, kad K. Sabaliauskaitės supratimu Europos dvasia esanti Apšvieta su žmogaus teisėmis, nediskriminavimu, ksenofobijos ir nacionalizmo atsisakymu, ir, kaip galima numanyti, reiškia atsisakymą visų tų -izmų ir fobijų, su kuriomis kovoja „progresui“ tarnaujantys intelektualai. Kitaip tariant, Europos dvasia esanti ne kas kita, o kultūrinis liberalizmas. Galime daryti išvadą, kad K. Sabaliauskaitės totalitarinis mąstymas kyla iš įsipareigojimo federacinės Europos ir kultūrinio liberalizmo radikaliosios socialinės inžinerijos projektams.

K. Sabaliauskaitės pasaulėžiūros sovietinės ištakos

Nustatėme, kad K. Sabaliauskaitės pasaulėžiūrą struktūruoja totalitarinio mąstymo schema. Jei rašytoja būtų viena tokia, į tai galima būtų nekreipti dėmesio. Tačiau jos atvejis reprezentuoja ryškią ir reikšmingą tendenciją. Jau minėjome, kad ta pačia schema yra paremta „kolumnistų“ R. Valatkos, A. Užkalnio ir R. Sadausko-Kvietkevičiaus chunveibiniška „publicistika“. Šie trys išsiskiria tik tuo, kad geriau sugeba į save atkreipti dėmesį. Kitų žurnalistų, pasisakančių iš tos pačios totalitarinės mąstymo schemos perspektyvos, galima būtų suminėti netrumpą sąrašą. Tokie žurnalistai ir „kolumnistai“ dažniausiai atvirai arba tik truputį užmaskuodami reiškia paramą liberalų ir konservatorių partijoms ir politikams. Pasidomėję pastarųjų pasisakymais aptiksime, kad ir jiems mąstymas, struktūruotas totalitarinės schemos, nėra svetimas. Dar verta prisiminti, kad liberalai ir konservatoriai ugdo sau pamainą – partinį jaunimą, kuris savo nuostatas visiškai atvirai reiškia socialiniuose tinkluose ir dėl šio aktyvumo yra įgijęs „trolibano“ pavadinimą. „Trolibano“ skelbiamos idėjos ir jų raiškos būdas be jokių išlygų gali būti charakterizuotas kaip chunveibiniškas.

Šitame totalitarinio mąstymo ir veikimo parade išskirtinę vietą užima lietuviškieji intelektualai, kuriems priskirtina ir su kuriais tapatinasi dr. K. Sabaliauskaitė. Atkreiptinas dėmesys, kad interviu rašytoja keliskart mini iškilų lietuviškąjį intelektualą L. Donskį, kurio idėjoms ji be išlygų pritaria. Lietuviškųjų intelektualų didžioji dalis yra liberalių pažiūrų ir entuziastingai palaiko visus tris liberalizmo radikaliosios socialinės inžinerijos projektus – laisvąją rinką, kultūrinį liberalizmą ir federacinę Europą. Būdami šių radikaliosios socialinės inžinerijos projektų šalininkai, lietuviškieji intelektualai neišvengiamai didesniu ar kiek mažesniu mastu perima totalitarinio mąstymo schemą ir praktikuojamo viešo diskurso pagalba prisideda prie totalitarinio mąstymo sklaidos visuomenėje. Verta paminėti tris gerai žinomus liberaliųjų intelektualų sambūrius. Tai intelektualų-laicistų sambūris „Santara-Šviesa“ ir du liberalių katalikų sambūriai – vienas, susitelkęs apie žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai“, ir kitas, susitelkęs apie interneto svetainę bernardinai.lt. Šių sambūrių dalyviai prisilaiko iš esmės tų pačių pažiūrų, kurias interviu išdėstė K. Sabaliauskaitė, tik nereiškia jų taip atvirai ir tiesmukiškai, kaip rašytoja. Pastebėtina, kad intelektualų įnašas į totalitarinio mąstymo sklaidą, ko gero, yra dar didesnis, negu žurnalistų ir politikų, nes dauguma intelektualų dirba dėstytojais ir turi galimybę ne vien pasisakymais kreiptis į plačiąją publiką, bet ir savo išpažįstamų idėjų dvasia ugdyti akademinį jaunimą. 

Ką tik pristatytas totalitarinio mąstymo paplitimas politikų, žurnalistų ir intelektualų tarpe reikalauja paaiškinimo. Norėdami šį paaiškinimą surasti, turime aptarti tam tikrus visuomenės pokyčius, įvykusius sovietinės okupacijos dešimtmečiais.

Tinkamas šių procesų aptarimas galimas tik įsisąmoninus, kad sovietinė okupacija iš esmės skyrėsi nuo ankstesnės, daugiau nei šimtmetį trukusios, carinės Rusijos okupacijos. Carinė Rusija, nepaisant jos valdymo Lietuvoje brutalumo, vis dėlto buvo krikščioniška šalis, dalyvavo tuometinėje Vakarų šalių tarptautinėje politinėje sistemoje kaip pilnateisė narė ir orientavosi į šioje politinėje sistemoje priimtus civilizacinius standartus. O Sovietų Sąjunga buvo šalis, vykdanti unikalų žmonijos istorijoje socialinės inžinerijos projektą, kurio tikslas sukurti visiškai naują visuomenę. Šio projekto turinys ir jo įgyvendinimo logika reikalavo radikalaus visuomenės, kultūros ir paties žmogaus perkeitimo, t.y. ne tik naujos visuomenės, bet ir naujo žmogaus sukūrimo. Sovietinė Lietuvos okupacija reiškė, kad Lietuva tapo šio eksperimento vykdymo erdve.

Jau esame minėję, kad iš kiekvieno radikalaus socialinės imžinerijos projekto perspektyvos žmonės yra to projekto medžiaga, kurios dalis yra tinkama, o kita – netinkama. Lietuviai buvo itin netikusi medžiaga komunistinės visuomenės ir komunistinio žmogaus kūrimo eksperimentui dėl savo dviejų charakteristikų – krikščioniškumo ir nacionalizmo. Todėl komunistinės visuomenės ir komunistinio žmogaus kūrimo būtinos prielaidos buvo lietuvių atitraukimas nuo krikščionybės ir Bažnyčios (nukrikščioninimas), padarymas abejingais savo tautai (ištautinimas) ir padarymas abejingais savo valstybei (išvalstybinimas).

Nukrikščioninimo, ištautinimo ir išvalstybinimo uždaviniams pasiekti buvo reikalinga klusni ir patikima inteligentija. Iš Nepriklausomos Lietuvos inteligentijos komunistinis režimas galėjo tikėtis tik priešingų nuostatų ugdymo. Todėl komunistinis režimas nuo pat pirmųjų dienų ima įgyvendinti planą sunaikinti Nepriklausomos Lietuvos inteligentiją, žymia dalimi kilusią iš dvarininkų ir buržuazijos, ugdytą ir visuomenę ugdžiusią politinio tautiškumo dvasia, ir vietoje jos išugdyti naują, sovietinę inteligentiją, kilusią iš valstiečių ir darbininkų, kuri būtų visiškai paklusni ir lojali režimui. Režimas sistemingai siekė, kad senosios inteligentijos likučiai ten, kur be jų apsieiti neįmanoma, atliktų tik specialisto vaidmenį ir negalėtų auklėti jaunimo, t.y. negalėtų jaunimui perduoti kultūrinės, religinės, etinės ir politinės tradicijos. Reikia pabrėžti, kad jokia visuomenė negali atsilaikyti prieš kryptingą šviesuomenės naikinimą ir kryptingą institucinę propagandą, tereikia, kad tokia politika būtų tęsiama pakankamai ilgą laiką. Lietuvos visuomenė nebuvo išimtis. Sovietinis režimas sėkmingai įgyvendino senosios inteligentijos pakeitimo lojalia sovietine inteligentija projektą ir tiek inteligentijos, tiek plačiosios visuomenės tarpe sėkmingai įdiegė nukrikščionininmo, ištautinimo ir išvalstybinimo nuostatas. Tiek inteligentijos, tiek plačiosios visuomenės dauguma po kelių sovietinės okupacijos dešimtmečių nebelaikė tautos savaiminę vertę ir prasmę bei istorinę perspektyvą turinčiu politiniu subjektu, o Nepriklausomą Lietuvos valstybę ėmė suvokti kaip istorinį atsitiktinumą ir nesusipratimą.

Lojalumas ir nelojalumas režimui gali pasireikšti skirtingais būdais. Mums ypač svarbu, kaip reiškėsi inteligentijos nuostata komunistinio režimo atžvilgiu. Prof. Vytautas Radžvilas išskiria šešias inteligentijos elgsenos sovietmečiu linijas:

Be [...] skirties [tarp valstybės idėjos ir empirinės valstybės] yra tik du poliai – akivaizdūs kolaborantai ir akivaizdūs rezistentai. Tačiau jeigu tautą suvokiame pirmiausiai kaip idealią bendruomenę, su kuria galima saistytis arba ne, tampa įmanoma išdiferencijuoti daug sudėtingesnį ir subtilesnį vaizdą, leidžiantį skirti net kelias asmenų santykio su sovietiniu režimu kategorijas. Tipologizaciją galima tikslinti, tačiau ji suderina moralinį vertinimą su politinio veiksmo logika.

- Pirmiausiai reikia skirti žmones, kurie egzistenciškai liudijo tautą kaip idealią bendruomenę, gyvuojančią mūsų valstybėje, ir pačią valstybės idėją pirmiausiai moralinės aukos veiksmu. Tai rezistentai ir disidentai. 

- Buvo žmonės, kurie to nedarė, bet gali būti vadinami šitų bendrijų (idealiosios tautos ir dvasinės valstybės) saugotojais. Tai žmonės, kurie nedalyvavo atviroje rezistencinėje kovoje, bet ir vengė bendradarbiauti su okupaciniu režimu, kaip sakoma rašytojų sluoksniuose, „rašė į stalčių“. 

- Buvo trečioji kategorija žmonių, kuriuos vadinkime tautos ir valstybės rodytojais. Tai žmonės, kurie ieškojo būdų tautą ir valstybę rodyti viešojoje erdvėje. 

- Gali pasirodyti, kad tokia tipologizacija yra judėjimas link naujo rafinuoto kolaborantų ir rezistentų ribų nutrynimo ir grįžimo prie pozicijos, kad visi buvo rezistentai arba kolaborantai. Taip nėra. Už šių trijų pozicijų yra ir ketvirtoji pozicija, kurią įkūnijo daugybės žmonių elgesys. Tai – atsiribojimo pozicija. Ją atstovavo žmonės, kurie prisitaikė taip, lyg tauta ir valstybė jiems neegzistuotų. Šią poziciją vienareikšmiškai vertinu kaip pasyvų kolaboravimą. 

- Galima penktoji pozicija, kurią galime vadinti tautos ir valstybės slėpimu. Ją atstovavo žmonės, kurie atvirai neneigė ir nesityčiojo iš tautos ir valstybės idėjos, tačiau aiškino, kad tautai ir valstybei pačioms geriau, jei bus susietos su naująja tapsmo tarybine liaudimi arba pasauline komunistine visuomene perspektyva. Ši pozicija buvo populiari ir aiški. 

- Galiausiai egzistavo atviri ir įžūlūs tautos ir valstybės neigėjai. 

Svarbu suvokti skirtumą tarp penktosios ir šeštosios elgesio linijų. Viena yra atviriausias kolaboravimo būdas, kuriam būdingas atviras ir aktyvus antikrikščioniškumas, antitautiškumas ir antivalstybiškumas; kitai linijai būdingas tų pačių nuostatų reiškimas „liberaliomis“ formomis, t.y. subtilus tautos naikinimas, dažniausiai nesukeliantis nei įtarimų, nei sąžinės priekaištų. Tų, kurie pasirinko šią elgesio liniją, tautos dvasiai padaryta žala turbūt buvo pati didžiausia. Šios žalos mastas iki šiol lieka nesuvoktas ir neįvertintas.

Lietuvai dar tebekovojant už Nepriklausomybės atkūrimą ėmė lankytis Vakarų ideologinių centrų emisarai ir lietuvių išeiviai – idėjiniai liberalai. Jie Lietuvoje surado palankią dirvą savo idėjų sklaidai. Nurodysime keletą jų sėkmę lėmusių faktorių. Pirma, Lietuvoje jie rado liberaliųjų idėjų sklaidai puikiai paruoštus žmones – tai buvo tie patys inteligentai, kurie sovietmečiu subtiliomis formomis naikino tautos dvasią. Pastariesiems tereikėjo tik šiek tiek pakoreguoti retoriką tam, kad galėtų reikštis kaip „modernaus“ ir „vakarietiško“ liberalizmo propagandistai. Antra, jie rado puikiai paruoštą sąmonę tiek inteligentų, tiek plačiosios visuomenės tarpe – nukrikščioninimo, išvalstybinimo ir ištautinimo darbas jau buvo atliktas. Trečia, jie Lietuvoje rado nepatenkintą pasaulėžiūrinį poreikį. Kiekvienoje postkomunistinėje šalyje centrinė ideologinė kontroversija yra ginčas dėl komunistinės praeities, o šio ginčo šalys yra tie, kurie simpatizuoja valstybės komunistinei praeičiai ir tie, kurie ja bjaurisi. Pastarieji jaučia poreikį pažiūrų sistemos, iš kurios pozicijų galėtų kritikuoti komunistinę praeitį ir jos pasekmes. Ideologinių centrų emisarai ir ideologiniai liberalai kaip tik ir pasiūlė tokią daug maž nuoseklią pažiūrų sistemą, iš pažiūros priešingą komunistinei ideologijai, ir labai patogią kritikuoti komunistinę praeitį ir šios praeities simpatikus. Negana to, nukrikščioninimas, išvalstybinimas ir ištautinimas sukuria dvasinę tuštumą, kurią liberalizmas, skelbiantis vykdąs visuomenės ir žmogaus laisvinimo misiją, galėjo pretenduoti užpildyti. Prie viso to dar galima pridėti, kad liberalizmo ideologija leidžia kiekvienam jo adeptui pasijusti „antžmogiu“. 

Ketvirta, ideologinių centrų emisarai Lietuvoje rado labai palankų jų veiklai politinį režimą. Nors Sąjūdis sugebėjo atkurti valstybės nepriklausomybę, bet valdžia greitai sugrįžo į LTSR nomenklatūros rankas ir ilgainiui susiklostė imitacinės demokratijos režimas. Šio režimo elitas puikiai suvokė, kad nukrikščioninimas, ištautinimas ir išvalstybinimas yra tos pasaulėžiūrinės nuostatos, kurios jam labai naudingos valdžios įgijimo ir išlaikymo požiūriu, o pasaulėžiūrinės alternatyvos – krikščionybė ir politinis tautiškumas – yra pavojingos. Lietuvai tapus ES nare ši tendencija dar sustiprėjo, nes elitas suprato, jog nukrikščioninimo, ištautinimo ir išvalstybinimo pageidauja ES elitas, teikiantis lietuviškajam politiniam režimui materialinę ir politinę paramą. Dėl šių keturių faktorių ideologinių propagandinių institucijų, tarp kurių verti atskirai paminėti Atviros Lietuvos fondas ir Pilietinės Visuomenės institutas, veikla vyko sklandžiai ir atnešė užsakovų pageidaujamus rezultatus. Už galėtinai kuklią sumą (G. Sorošas Atviros Lietuvos fondo projektams išleido 70 milijonų dolerių; kitų sponsorių išleistos sumos autoriui nežinomos) sugebėta suformuoti intelektualinių lyderių ir liberalių idėjų adeptų terpę, kurios nariai neretai uoliai darbuojasi skleisdami liberaliąsias idėjas net ir pasibaigus finansavimui. Šią terpę ir vadiname „lietuviškaisiais intelektualais“. 

Kalbant apie inteligentiją svarbu suprasti  „inteligento“ ir „intelektualo“ perskyrą. „Inteligentu“ vadiname išsilavinusį asmenį, kuris pasisako visuomeniškai svarbiais klausimais ir bando artikuliuoti bei atstovauti tam tikro kolektyvinio subjekto (tautos, liaudies) interesams. „Intelektualu“ vadiname išsilavinusį asmenį, kuris pasisako visuomeniškai svarbiais klausimais, bet tai darydamas artikuliuoja savo nuomonę ir atstovauja sau. Ši skirtis yra esminė: intelektualas apskritai nemąsto pozityviai ir bendrojo gėrio sąvokomis. Jis yra negatyvistas – „visuomenės kritikas“, bet į jo kritikos akiratį nepatenka tai, kas trukdo klestėti bendruomenei ir valstybei. Jis žiūri ne iš bendros, bet grynai individualistinės perspektyvos, o jo žiūros prizmė ir kritikos taikinys yra tai, kas trukdo jam asmeniškai ar grupei, su kuria jis save sieja, siekti savo tikslų. Todėl intelektualo kritikos esmė – pateikti jo asmeniui ar grupei iškylančias kliūtis kaip visuotinį socialinį blogį ir reikalauti jį pašalinti, t.y. egoistinį savo interesą suvisuotinti pateikiant jį kaip bendrą visos visuomenės interesą.

Nors lietuviškųjų intelektualų atsiradimas buvo paskatintas G. Soroso ir kitų sponsorių pinigais, tai nėra vien investuotų pinigų rezultatas. Lietuviškieji intelektualai iš esmės yra susovietintos lietuvių inteligentijos raidos naujomis sąlygomis produktas, ir visų pirma – tos inteligentų dalies, kuri sovietmečiu komunistiniam režimui reikalingas nuostatas diegė subtiliomis ar „liberaliomis“ formomis. Lietuviškieji intelektualai arba savo metu priklausė šiems susovietintiems inteligentams arba yra šių susovietintų inteligentų mokiniai.

Svarbu suprasti, kad požiūris, jog žmogaus sovietiškumas pasireiškia tik kaip simpatija Rusijai, V. Putinui arba sovietinei praeičiai, yra neadekvatus. Sovietiškumas pasireiškia visų pirma kaip nukrikščioninimas, ištautinimas ir išvalstybinimas. Šiuo požiūriu, lietuviškieji intelektualai yra patys tikriausi susovietinti lietuvių inteligentai, o K. Sabaliauskaitė yra tipiškas susovietinto lietuvių inteligento atvejis.

Tikroji Lietuvos egzistencinė problema yra nereflektuojamas įstrigimas sovietmetyje, kuriam prielaidas sukūrė – ir tai apmaudžiausias paradoksas – geopolitiškai būtinas šalies įsitraukimas į Vakarų pasaulio struktūras. Tai atvėrė galimybę labiausiai susovietintai visuomenės daliai – būtų tikslu ją vadinti vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta – nepakeitus savo okupacijos laikotarpiu susiformavusių pažiūrų jas paslėpti po tariamai „vakarietiškų“ ir „europinių“ vertybių širma. Iš tiesų tos „vertybės“  yra liberalizmo ir komunizmo ideologinių dogmų samplaika – komjaunuolio sindromas. Norint įveikti komjaunuolio sindromą, reikia moralinės ir intelektualinės drąsos: gebėjimo sąžiningai vertinti savo praeitį ir kritiškai permąstyti iš jo atsineštas idėjas. K. Sabaliauskaitės ir daugelio sovietinės ideologijos persmelktų intelektualų pavyzdys liudija, kad iš tiesų nusimesti slegiančią praeities naštą yra be galo sunku. 

Išvados

Tarp K. Sabaliauskaitės pažiūrų ir sovietinės ideologijos ir propagandos egzistuoja išsamios ir nuoseklios paralelės. Šios paralelės aiškintinos tuo, kad rašytojos liberali pasaulėžiūra remiasi ta pačia totalitarinio mąstymo schema, kuri struktūruoja visas totalitarines ideologijas – komunizmą, nacionalsocializmą, liberalizmą.  Totalitarinio mąstymo schema remiasi daugelio Lietuvos politikų, žurnalistų ir intelektualų pasaulėžiūra. Totalitarinės mąstymo schemos patrauklumas ir paplitimas aiškintinas sovietmečiu įvykdytu plačiosios visuomenės ir inteligentijos susovietinimu, kurio pagrindinės apraiškos yra nukrikščioninimas, ištautinimas ir išvalstybinimas.

Pabaiga.



Susiję

Skaitiniai 5857314078186970517

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-01-30 09:27

    joo,puikus ir teisingas straipsnis.O apie Sabaliauskaitę,buvau geresnės nuomonės,ji tegul nepamiršta,kad už tą klestinčią Britaniją(kurioje ji dabar taip maloniai sėdi ir dar drįsta jos žmonėms nurodinėti)galvas dėjo,tie patys "seniai",kurie praeityje buvo ir "buduliai"(nes norėjo nepriklausomos Britanijos).Ir dar-"į Europinę struktūrą","pažiūrėkite,kiek visko atstatėme,sutvarkėme ir koks yra postūmis",būtent "atstatėme",nes(jokiu būdu nesiilgiu sovietmečio,bet būkim biedni,bet teisingi) prie sovietų buvo pastatytos gamyklos,fabrikai,(kuriuos po to labai sumaniai "privatizavo" dabartiniai verslinykai),MOKYKLOS, VAIKŲ DARŽELIAI, nutiesti keliai(kuriuos iš europinių lėšų dabar tik palopome ar paremontuojame).Kitaip kalbant PAGRINDAI jau buvo ir ne ES juos mums sukūrė.O dabar,iki ko nusivažiavo mūsų valstybė,kad nesugeba ne tik naujos mokyklos pastatyti,bet net ir langų joje pakeisti(tam kažkodėl reikia europinių lėšų),sakau-jei taip ir toliau,tai greitu laiku,be ES fondų ir šikpopieriaus į mokyklas nebeįstengsime nusipirkti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Iliuzija, deja, kad valstybę kuria Tauta: Lietuvoje tai "Konstitucinis" teismas, oligarchų atstovai Seime, partijose ir vyriausybėje. Net IV-oje valdžioje. Arogancija dvelkia abi disputo pusės.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2017-01-30 10:49

    Teisingas straipsnis, sovietinis mąstymas tai gilus įšalas, taip lengvai neišeis, ir susirgimas ta liga labai greitas, demokratija gali veikti gerai ten kur yra protinga tauta, ir iliuzija, kad Valstybę kuria Tauta, pasiteisintu, bet deja, pagal demokratija, kokia daugumą sudaro Tauta, tokią, turim demokratiją ir Valstybę.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nežiniukas2017-01-30 11:36

    Didelis ačiū Autoriui už straipsnį.

    Labiausiai man patiko mintis apie tai, kad tiek komunizmui, tiek liberalizmui suklestėti būtinos 3 sąlygos: nukrikščioninimas, nutautinimas, išvalstybinimas. Žodžiu, tokia žmonių masė pagrįstai vadinama darbo jėga - beveidė, beformė, paslanki kaip vanduo, kai tik sukuriamas reikiamas kryptingas nuolydis.

    Būtent tai ir paaiškina, kodėl puolama šeima, vadovaujantis pačiais geriausiais "idealais" - vaiko gerove. Nes šeima pateikiama kaip rizikos faktorius vaikui (panašiai, kaip branduolinis reaktorius - geras dalykas, bet potencialiai pavojingas ir būtinas valdymo). Nes tik šeimoje ugdomas (ar ba ne)krikščioniškumas, tautiškumas ir patriotiškumas. Sunaikinsi šeimą - sunaikinsi visus 3 aukščiau paminėtus dalykus.

    AtsakytiPanaikinti
  5. O pati Kristina Sabaliauskaitė ar skaitė?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Intelektualo prilyginimas egoistui man pasirodė klaidingas ir viršteklinis.

    Dėkui autoriui už mintis

    AtsakytiPanaikinti
  7. Aciu! Apie tai pramate ir spaudoje perspejo ir a.a. Vilius Brazenas. Verta surasti jo straipsnius sia tema.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2017-02-02 22:11

    autorius panašus į sovietinį kritiką

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item