Vytautas Radžvilas. Asmens sąžinė tarp sovietizacijos Scilės ir europeizacijos Charibdės: tarp ir anapus gėrio ir blogio

Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburt...

Senokai įsiplieskusi diskusija ir ši konferencija yra nepaliaujamos pastangos ištrūkti iš užburto rato, kuriame šiandien sukasi visi mūsų apmąstymai apie santykį su sovietmečiu. Šis ratas yra kol kas nesėkmingos pastangos suvienyti du šio itin svarbaus ir skausmingo santykio aspektus – moralinį ir politinį. Moralinės nuostatos išsiskiria ir atsiranda priešprieša, kuri sukuria vaizdą, jog vieni yra sovietmečio smerkėjai, kiti – jo teisintojai. Kadangi moralinių argumentų ne visada pakanka, moralinę poziciją reikia sustiprinti. Tą darant tenka kreiptis į sovietmečio politinę tikrovę ir tada lengvai susiduriame su nauja pamatine dviprasmybe. Paaiškėja, kad net ir politiškai apibūdinti gyvenimą sovietmečiu, yra neįmanoma neutraliai, nes mes visada remiamės tam tikromis išankstinėmis moralinėmis nuostatomis ir vertinimais, kurie galiausiai ir lemia mūsų požiūrį į svarstomą praeitį. Neįmanoma vertybiškai neutrali pozicija sovietmečio vertinimo klausimu. 

Taip yra, nes galima teisingai nupasakoti visą sovietinės okupacijos siaubą, tačiau priešingos stovyklos žmogus visada galės rasti faktų, kurių pagalba, net iš esmės sutikdamas, kad tai buvo okupacija ir blogis, gins tezę, jog sovietmečiu buvo padaryta ir gerų darbų. Tai iš principo teisinga, tačiau tokiame teiginyje slypi ir didžiulė grėsmė. Jis nenumaldomai veda prie garsiosios frazės „ir tada dirbome Lietuvai“. 

Tokia moralinė ir politinė dviprasmybė, kai moralinė ir politinė nuostatos maitina viena kitą, yra tas užburtas ratas, iš kurio mums nesiseka ištrūkti. Praktikoje tai reiškia, kad kaip tauta, toliau būsime susiskaldę, toliau neturėsime esminių ir pamatuotų atsakymų į svarbiausius praeities klausimus. Lieka galvoti, kad arba šis ratas neįveikiamas ir esame pasmerkti juo suktis, arba reikalingas šviežias požiūris į pačią problemos esmę. Ieškodami to naujo atramos taško, privalome atsigręžti į istoriją, bet ne į tokią, kokia ji rašoma šiandien. 

Turime atsigręžti į dvasinės kovos istoriją. Visi moraliniai apsisprendimai padaromi sąžinėje ir šia prasme yra subjektyvūs. Tačiau, kaip sakė vienas išmintingas politikos filosofas, „privačios sąžinės yra privačios nuomonės“. Todėl tam, kad net ir patys kilniausi ir į didžiausią universalumą galintys pretenduoti mūsų sąžinės sprendimai įgytų jėgą ir galiotų kitiems, kažkas privalo juos pripažinti. O mūsų dvasios viduybėje  vykstantį apsisprendimą pripažinti ir patvirtinti gali tik vienas teisėjas – moralinė atskaitos bendruomenė. 

Moralinė atskaitos bendruomenė yra bendrija, kuri laikoma sąžinės vertinimų atramos ir atskaitos tašku. Viena iš tokių bendruomenių neabejotinai gali būti tauta. Tai reiškia, kad tauta nėra tiesiog empiriškai egzistuojantis istorijos kūrinys. Žvelgiant iš šios perspektyvos tenka skirti dvi tautas. Ideali tauta yra per šimtmečius besiformuojanti dvasinė žmonių bendruomenė. Empirinė tauta yra vienos kultūros, kalbos ir kitų objektyvių bruožų vienijama žmonių bendrija. 

Tautos objektyvacijos forma yra valstybė. Vėlgi reikia skirti valstybės idėją, arba dvasinę valstybę, reprezentuojančią idealiąją tautą, ir empirinę valstybę, kurios būklė gali būti labai įvairi. Kaip rodo Lietuvos istorija, empirinė valstybė gali būti ir išnykusi. 

Ši skirtis svarbi, nes leidžia lokalizuoti kiekvieną asmenį tam tikroje dvasinio ir moralinio apsisprendimo perspektyvoje. Ji reiškia, kad kiekvienas atėjęs į šį pasaulį netampa tautos nariu savaime. Juo tampama ypatingu įsitautinimo ir įsivalstybinimo veiksmu – apsisprendimu. Žmogus gali atmesti tautą kaip idealią moralinės atskaitos bendriją ir valstybės idėją kaip savo sąžinės egzistencinius pagrindus. 

Ši skirtis kartu leidžia ne tik ištrūkti iš aptarto užburto rato, bet ir iš jo kuriamos milžiniškos praktinės dilemos – atsirandančios pilkosios zonos, kurioje nebeįmanoma nubrėžti ribos tarp kolaboranto ir prisitaikėlio. Be šios skirties yra tik du poliai – akivaizdūs kolaborantai ir akivaizdūs rezistentai. Tačiau jeigu tautą suvokiame pirmiausiai kaip idealią bendruomenę, su kuria galima saistytis arba ne, tampa įmanoma išdiferencijuoti daug sudėtingesnį ir subtilesnį vaizdą, leidžiantį skirti net kelias asmenų santykio su sovietiniu režimu kategorijas. Tipologizaciją galima tikslinti, tačiau ji suderina moralinį vertinimą su politinio veiksmo logika.
  • Pirmiausiai reikia skirti žmones, kurie egzistenciškai liudijo tautą kaip idealią bendruomenę, gyvuojančią mūsų valstybėje, ir pačią valstybės idėją pirmiausiai moralinės aukos veiksmu. Tai rezistentai ir disidentai. 
  • Buvo žmonės, kurie to nedarė, bet gali būti vadinami šitų bendrijų (idealiosios tautos ir dvasinės valstybės) saugotojais. Tai žmonės, kurie nedalyvavo atviroje rezistencinėje kovoje, bet ir vengė bendradarbiauti su okupaciniu režimu, kaip sakoma rašytojų sluoksniuose, „rašė į stalčių“. 
  • Buvo trečioji kategorija žmonių, kuriuos vadinkime tautos ir valstybės rodytojais. Tai žmonės, kurie ieškojo būdų tautą ir valstybę rodyti viešojoje erdvėje. 
  • Gali pasirodyti, kad tokia tipologizacija yra judėjimas link naujo rafinuoto kolaborantų ir rezistentų ribų nutrynimo ir grįžimo prie pozicijos, kad visi buvo rezistentai arba kolaborantai. Taip nėra. Už šių trijų pozicijų yra ir ketvirtoji pozicija, kurią įkūnijo daugybės žmonių elgesys. Tai – atsiribojimo pozicija. Ją atstovavo žmonės, kurie prisitaikė taip, lyg tauta ir valstybė jiems neegzistuotų. Šią poziciją vienareikšmiškai vertinu kaip pasyvų kolaboravimą. 
  • Galima penktoji pozicija, kurią galime vadinti tautos ir valstybės slėpimu. Ją atstovavo žmonės, kurie atvirai neneigė ir nesityčiojo iš tautos ir valstybės idėjos, tačiau aiškino, kad tautai ir valstybei pačioms geriau, jei bus susietos su naująja tapsmo tarybine liaudimi arba pasauline komunistine visuomene perspektyva. Ši pozicija buvo populiari ir aiški. 
  • Galiausiai egzistavo atviri ir įžūlūs tautos ir valstybės neigėjai. 


Remiantis tokiais atskaitos taškais galima gana tiksliai lokalizuoti ir poeto Justino Marcinkevičiaus vietą ir vaidmenį okupuotoje Lietuvoje. Pagal pateiktą tipologiją, jis priskirtinas trečiajai, tautos ir valstybės rodytojų, grupei. Toks vertinimas yra moraliai sąžiningas ir objektyvus, nes žmogus, daręs kompromisus su sąžine ir pats negali būti vadinamas tautos sąžine. Tačiau kita vertus – ir tai svarbiausias dalykas – būtina įsisąmoninti, koks sudėtingas yra ryšys tarp moralinės ir politinės pozicijos. Sąlygomis, kokiomis gyveno Lietuva, radikaliai morali pozicija buvo nepaprastai garbinga, tačiau politiškai minimaliai veiksminga. Politinis poveikis buvo iš tiesų įmanomas tik išeinant į viešąją erdvę moralinių kompromisų ir nuolaidų sąskaita. 

Diskusijos apie tai, ką iš tiesų padarė Justino Marcinkevičiaus karta, galėtų būti išspręstos be primityvios alternatyvos „kolaborantas ar patriotas“. Ši karta padarė esminį dalyką. Okupuotoje Lietuvoje tikrasis politinio ir dvasinio gyvenimo turinys buvo dviejų valstybių, Lietuvos ir Sovietų imperijos, kova. Reikia suprasti, kad ši kova pirmiausiai vyko mūsų dvasioje. Kiekvienas žmogus, vykstant šiai kovai, privalėjo ir lygiai taip pat šiandien privalo užimti aiškią poziciją. Šiame kontekste, J. Marcinkevičiaus ir jo kartos didžiausias nuopelnas yra tai, kad jie padarė viską, jog lietuvių tautos ir valstybės idėja neliktų vien virtuvinių pašnekesių tema ir nebūtų išstumta iš viešojo gyvenimo erdvės. Kad ir kiek kompromisinėmis formomis buvo reiškiamos tos idėjos, neįmanoma paneigti, kad Justinas Marcinkevičius savo veikla ir kūryba teigė Lietuvos valstybės ir tautos, pirmiausiai kaip kalbos gyvasties, galiausiai ir dvasinės pilnatvės idėjas. Nors jo santykis su krikščionybe buvo problemiškas, ir šiuo klausimu jis sakė bent tiek: „žmonės privalo statyti Katedrą ir tai yra prasmingas darbas“. 

Kitas dalykas, kurį padarė J. Marcinkevičius ir kurio nelygstamos reikšmės šiandien nenorima pripažinti, yra jo vaidmuo Sąjūdyje. Iš savo patirties galiu absoliučiai autentiškai paliudyti, kad prasidėjus Sąjūdžio grupių steigimuisi ir prireikus važinėti po rajonus, apie Sąjūdį beveik niekas nieko nežinojo. Buvo visiška informacinė blokada. Tokiame kontekste į susitikimus atvykdavo saujelė tiems laikams pakankamai drąsių, bet vis tiek natūraliai išsigandusių žmonių. Pradėjus jiems kalbėti apie Sąjūdį, vienintelė priemonė išvengti žmonių išsilakstymo buvo pradėti vardinti jiems Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių vardus. Pirmasis, nes įtaigiausias vardas, kurį tekdavo ištarti, visada buvo Justino Marcinkevičiaus. Tik tada žmonės pradėdavo klausytis ir Sąjūdžio plėtra Lietuvoje galėjo judėti į priekį. 

Štai kodėl vertinant J. Marcinkevičiaus vaidmenį ir indėlį į Sąjūdžio ir Lietuvos istoriją, reikia suvokti, kad pasaulio politinėje istorijoje jokių perversmų ir lūžių neįvykdo vadinamieji žemieji sluoksniai. Visi didieji politiniai pokyčiai būna įgyvendinami aukštosios ar viduriniosios klasės atstovų – pripažintų, turinčių „svorį“, autoritetą ir įtaką žmonių. J. Marcinkevičius, nepaisant problemiškų jo biografijos ir kūrybos aspektų, kai reikėjo lemtingai apsispręsti, jis apsisprendė įsipareigoti idealiai lietuvių tautai, kuriai priklauso visi, gyvenę nuo lietuvių tautos atsiradimo, ir Lietuvos valstybei. Dėl to negali būti jokių diskusijų. 

Jokiomis sąlygomis neįsivaizduoju J. Marcinkevičiaus ištariant, kad „nekalbės tol, kol nebus pašalintas šitas skuduras“, kaip pasakė Lietuvoje kažkodėl keistai garbstomas, bet niekada net nemėgintas vertinti Algirdas Brazauskas pirmajame Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje, pamatęs atsinešant Trispalvę. 

Galiausiai ši įsitautinimo arba išsitautinimo, asmeninio įsivalstybinimo arba išsivalstybinimo dilema yra tokia pati gyva šiandien. Todėl ir puolamas yra visai ne J. Marcinkevičius. Vyksta daug fundamentalesnis procesas. Sovietmečiu sovietų taikyta tautos ir valstybės naikinimo strategija rėmėsi atviru naikinimu. Todėl kiekvienas žmogus, turėjęs bent minimalią istorinę atmintį ir nuovoką, žinojo, kad reikia apsispręsti tautos ir valstybės atžvilgiu. Dabartinis jų naikinimo principas yra visiškai kitas. Tai nutylėjimo arba neutralizavimo strategija. 

Praktiškai ji reiškia, kad niekas lietuvių tautos ar valstybės oficialiai nenaikina. Tačiau panaikinami esminiai valstybingumo atributai, pavyzdžiui, jos valiuta, ir – itin simboliška – iš centų monetų nukaldinamas paminklas lito kūrėjui. Lygiai taip pat rengiamės švęsti valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau Vyriausybės parengtoje šventės koncepcijoje nėra „mažytės smulkmenos“ – neužsiminta, kas ta valstybė buvo, kas ją įkūrė, kokia jos paskirtis. Taigi ši strategija yra daugeliu atžvilgių rafinuotesnė, sunkiau perprantama ir todėl visuomenei yra kur kas kebliau suvokti, kas vyksta šių dienų Lietuvoje. 

Strategija, kai lietuvių tauta ir Lietuvos valstybės naikinama ypatingu būdu, jas simuliuojant, vadintina simuliakro kūrimo strategija. Išlaikomi išoriniai tautiškumo ir valstybingumo atributai, bet jų esmė yra išplaunama. Taip esame stumiami į situaciją, kur reikia pasirinkti nebe tarp gėrio ir blogio. Renkantis tarp gėrio ir blogio, jie būna aiškiai atpažįstami. Tuo tarpu dabar taikoma strategija, kurios esmė yra ištrinti iš mūsų sąmonės vaizdinį, kad esame tarpusavyje susijusi, iš amžių glūdumos ateinanti ir į ateitį kartu žengti žmonių bendrija. Siekiama ištrinti šią idealios tautos sampratą. 

Akimirką, kai iš mūsų vaizduotės išnyksta tauta, mūsų moraliniai apsisprendimai irgi netenka atramos. Jie lieka be sankcijos arba bendruomenės, kuri jiems pritartų arba pasmerktų. Atsiduriame padėtyje, kai esame stumiami į pasirinkimą nebe tarp gėrio ir blogio, bet anapus jų, kur nebesuvokiame, kas tie gėris ir blogis yra. Šios strategijos požiūriu, siektina, kad net nebežinotume, jog tokia gėrio ir blogio skirtis gali egzistuoti. 


Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 384274889993919916

Rašyti komentarą

  1. Alfredas Ramanauskas2016-05-15 07:56

    Geros ir teisingos mintys sunkia juodai raudonos praeities tema.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-05-15 12:58

    Kazin kodel Brazauskas "keistai garbstomas" ir "net nemegintas vertinti" ? Ar ne todel, kad kritine mase, garbstantieji ir nemeginantieji vertinti, yra jo smulkesnieji dvasios klonai? Patys tokie, ka cia vertins... Taigi, Radzvilas pats patvirtina, kaip labai teisi Putinaite. Netgi ir kalbedama apie Marcinkeviciu -Radzvilas galiausiai sutinka, kad negali buti vadinamas sazine, jeigu su sazine darei kompromisus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teiginys, kad Radžvilas palaiko šitą komsomolką, persikvalifikavusią į homsomolką ("Taigi, Radzvilas pats patvirtina, kaip labai teisi Putinaite. ") rodo arba teigiančiojo visišką neįgalumą suprasti Radžvilo tekstą, arba kategorišką atsisakymą bent pabandyti jį suprasti, arba piktybinį Radžvilo minčių iškraipymą. Pastarasis atvejis labiausiai tikėtinas - ir, tiesą sakant, kvailiausias, atsižvelgiant į tai, kad meluojama komentare po tekstu (tad labai lengva tą melą patikrinti) ir intelektualų tinklapyje (tad žmonės TIKRAI perskaitys tekstą, o ne aklai tikės po juo parašytu komentaru). ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-05-15 22:18

      Kur iskraipymas, mielasai? Ko gi nepatikrini, jeigu lengva patikrinti? Net ir truputi rastingam kokios nors aritmetikos tarpais tarp kpss istorijos ragavusiam pikc su ktu ar visi diplomu. Jeigu cia kas kraiposi, tai tik tu. Nepaliaujamai. Ir kraipai net ne galva.

      Panaikinti
    3. Et, tas kiauras homsomolas - tokie buki ir nuspėjami... :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-05-16 12:14

    Logiškas teisingas straipsnis, kiekvienas gyvas padaras turi savybę sirgti, ir ypač tada kada atslenka epidemija, santykinai galima susirgti ir dvasios liga kada ateina baisus politinis epidemijos užkratas, kadangi kiekvienas gyvas padaras savaip atsparus, vieni suserga gana greitai kiti labai priešinasi, o kiti net žūsta, ir dar baisiau kada į užkratą įmetama per prievartą, tada nesusirgti beveik neįmanoma, aišku yra tokių kurie ir ten lieka sveiki, bet jų tik vienetai, todėl gyvą padarą kaltinti kad jis susirgo, esant baisiam prievartiniam marui, būtu nelabai teisinga.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2016-05-16 13:33

      niekas ir nekaltina. Blogai tik, kai maro votys kūnui sveikomis grožio procedūromis vadinamos. Darbas Lietuvai, tsakant. Nesvarbu, kad ir dabar dar apšašę, kitiems užkratą nešioja ir vis rėkauja, kaip sveikai gyveno. Kepurę duodu pridėt, kad čia daugiausiai besisklaidantys pirminių šaltinių apie kuriuos tiek daug pliurpiama, ne tik neskaitė, bet net nėra matę (Putinaitės knygos - geras pavyzdys, apie jas daugiausiai kalba net nežinantys kaip jos atrodo).

      Panaikinti
    2. Šiaip jau, didžiausi "maro votys" - į homjaunuolius persikvalifakavę komjaunuoliai (pvz. ta pati putinaitė bei jos "fanklubas") - žr. L. Šopausko srtraipsnį - ten gale visi taškai ant "i" sudėlioti. ;)
      O šitą "Putinaitės knygos - geras pavyzdys, apie jas daugiausiai kalba net nežinantys kaip jos atrodo" - užskaitau! Maždaug - matė žmonės "kreivai" išauklėtą šunį (sutinku, ne ta giminė - bet supratot ;)) daugybę kartų viešoj vietoj dergiantį, liudininkų gausybė, bet štai atropoja prie eilinės paliktos krūvos tūlas dergėjų fanklubo narys ir vos ne isterišku, "su gaidžiukais", balsu rėkauja: "Ko, budulei, teigiat, kad čia irgi š...?! Ar kišot rankas?! Ar ragavot?!". Spėju, tolesnio aiškinmo nereikia? :D

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2016-05-16 13:47

    P.Radžvilas teisus, kad dabar viskas daroma subtiliau.Į sovietų sąjungą, lietuviai buvo priverstinai atvesti, o į dabartinę ES sąjungą stojo SAVO noru,taigi būtent todėl, daugeliui atrodo, kad ši sąjunga yra absoliučiai neklystanti ir iš jos sklinda vien tik geros idėjos.Ir dar tas neužmirštuolės segėjimas atlapuose vietoj TRISPALVĖS-va taip po truputį, nežymiai ir trinami tautiniai simboliai...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai tik oficialiai skelbiama, kad į ES visi stojo SAVO noru... Iš tiesų, jei į TSRS buvo varomi atvira prievarta, tai į ES - klasta. Visa kita panašu, nes tą daro tos pačios šimtametės/tūkstantmetės globaliu mastu veikiančios elitos. Tiesa, dar vieną skirtumą tarp jų galima įžvelgti, plaukiantį iš jau minėto skirtumo. O gi, kad visus varat nors ir per jėgą į TSRS komunizmo rytojų, buvo tikslas paviešintas, reiškia, jog pradinis tikslas visų naudai buvo. Tuo tarpu kai tas daroma dabar klasta apraizgant protus, nauda visiems jau nebeplanuojama...

      Panaikinti
    2. "reiškia, jog pradinis tikslas visų naudai buvo" - oi, čia GERAS! Vatnaja logika. :D

      Panaikinti
    3. Kad toks nesavanaudiškas tikslas galėjo būti tam tikroje socializmo gyvavimo stadijoje, tamsta net minties nedaleidžiate, - jog kažkas tokius kilnius tikslus galėjo turėti ir net bandė realizuoti? Gerai. Tokiu atveju Jūs irgi neturite visai visuomenei, visiems jos sluoksniams tinkamo/priimtino tikslo? Juk logiška, jei niekas tokio negali turėti, tai ir tamsta ne išimtis... - Tai kuo gi tokiu atveju esi geresnis už liberastikus, kaip dabar pravardžiuoji liberalus? Jų tikslas iš tikrųjų naudotis kitų (net gi dirbtinai palaikoma) nekompetencija reikaluose? Ir kokią gi teisę dabar turite, tamsta, smerkti tokius pat, kaip ir pats esate? Ir argi ne tokiais motyvais bandote visus čia įtikinti, kad komunizmo idėjos esmė, o ir jos autorių tikslai lygiai tokie pat niekingi ir savanaudiški buvo? Ir nereikia čia baksnoti nuolatos, kad tie, kas dalyvavo "komunizmo" kūrime, būtinai kenkė visiems vien tik iš savo blogos prigimties. Nu, nepavyko bandymas, ir ką dabar? Juk jei niekaip nepridengtas geras "maistas", tai musės jį apipuola ir apdergia, po ko iš to kirmėlės atsiradusios greitai jį patvarko. Taip ir su tuo bandymu atsitiko... O tamsta atkakliai nenori pamatyti/parodyti to skirtumo. Koks tokio buko tikinimo tikslas?

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2016-05-17 16:43

      kaimiečiai kivirčijasi dėl profesionalų veiksmų. Net ne kaimiečiai - žemės arti jau nebemokate. Tik liežuviu. Ir tuščiai - kuo gausiau, tuo tuščiau.

      Panaikinti
    5. Iš vienos pusės, nesu tikras, ar tie "Švietimo bei kitų ministerijų darbuotojai" būtų įgalūs tą straipsnį suprasti, o iš kitos - labai gali būti, kad jie supranta ir tyčia tą "tautos naikinimą ir nykimą" skatina.

      Panaikinti
    6. P.S. Tai buvo atsakymas į "Anonimiškas 2016-05-17 17:38" komentarą. Su kiaurais vatnikais ir ne mažiau kiauru homsomolu nėra prasmės diskutuoti.

      Panaikinti
  5. Vykęs palyginimas tų laikų elgesio su susirgimu. Pasikeitus aplinkos sąlygom, įmanomas daugelio ir pasveikimas. Ir tik jei "pageltusią ligos kortelę" tapatinsime su pačia liga, tik tokiu būdu nesusivoksime, kad daugelis gali jau ir nebesirgti. Juk prasmė būtų mažinti priešų skaičių, o ne priverstinai nuteikinėti niekuo dėtus prieš save.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2016-05-17 17:38

    Šį straipsnį turėtų garsiai kiekvienoje vyresnėje klasėje perskaityti mokytojai, o prieš tai Švietimo bei kitų ministerijų darbuotojai.
    Gal tada kas nors truputėlį keistųsi .
    Dabar liūdna stebėti tautos naikinimą ir nykimą

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2016-05-17 23:20

    Užuojauta neįgaliam puskapio adnministratoriui.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Anonimiškas2016-05-18 00:02

    Ką gi, Anonimiškas 2016-05-17 16:43", ateikite čia ant kilimėlio.

    Iš kur Jums žinoti, ką mes mokame, o ko nebemokame? Sakote, kur profesionalai, ten kaimiečiams ne vieta. Įdomi pozicija, žinoma. Matyt, save priskiriate profesionalų lygai; jaučiatės, kad visi turi laikytis jūsų atstovaujamos pozicijos. Ir kodėl gi Jums net nekilo noras argumentuotai paneigti kaimiečių nebrandžias mintis, jei jau Jūs esate profesionalas? O gal Jūs tik aklai pasikliaujate profesionalais? Pažiūrėkime, ką gi tokiu titulu vainikuoja žodynai:

    http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Profesionalas&wid=16065
    profesionãlas, žmogus, turintis kokią nors profesiją ir iš jos pragyvenantis; nemėgėjiškas, pvz., sportininkas.

    http://www.tzz.lt/p/profesionalas
    profesionãlas:
    1. žmogus, turintis kokią nors profesiją ir iš jos pragyvenantis; ne mėgėjiškas, pvz., sportininkas profesionalas;
    2. kurios nors srities specialistas, gerai išmanantis savo darbą.

    http://www.lkz.lt/startas.htm
    profesionãlas, -ė smob. (2) TrpŽ žmogus, kurį nors darbą pasirinkęs savo nuolatiniu, pagrindiniu užsiėmimu, pavertęs šį užsiėmimą profesija: K. Būga buvo pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, iškėlęs lietuvių kalbotyrą į aukštą mokslinį lygį, išvedęs ją į tarptautinę kalbos mokslo areną K.Kors. Liaudies kūryba dažnai esti išraiškingesnė, labiau jaudina žiūrovus, nekaip menininkų profesionalų rš. Profesionãlas fotografas DŽ.

    - Matote, brangutis, visi žodžio "profesionalas" apibrėžimai akcentuoja ilgalaikią patirtį tam tikroje (siauroje) veiklos srityje. Tas, suprantama, išugdo įgūdžius ir įpročius tobulai automatiškai kartoti įprastus veiksmus. Bet tas ilgalaikis užsiėmimas ta pačia veikla niekaip negali garantuoti atsiradimo įgūdžių reikalingų pasikeitusiomis sąlygomis net ir toje pačioje srityje. Juk visuomeninėje aplinkoje vykstantys procesai taip pat, tiek pat natūralūs ir tiek pat skirtingi, kaip ir medžiaginėje aplikoje pasikeitus jos agregatiniam būviui, - pradeda veikti kitokio charakterio dėsniai. Krizė, tai ta riba, už kurios veikia jau kitokie dėsniai nei tie, kuriems galiojant mūsų profesionalūs įgūdžiai buno veiksmingi. Būtent, pasikeitusiomis sąlygomis profesionalizmas tampa stabdžiu. Išeitis iš krizinės situacijos reikalauja naujų iracionalių sprendimų, kurie niekaip negali kilti iš įpročio. Be to, jokios problemos negali būti išspręstos tame pačiame lygmenyje, kuriame jos atsirado. Reikalingas platesnis požiūris, leidžiantis suvokti prieštaravimų, "ko" "su kuo" santikyje jie atsirado, priežastį. Nesuvokiant priežasčių, beprasmiška aklai mosikuoti kardais.
    Taigi, jei profesionalais save įsivaizduojantys jaučia pareigą rasti išeitį iš krizinės situacijos, jie neturėtų apsiroboti vien savo profesionalumu. Jiems derėtų pasistengti apsidrausti ir rasti sąjungininkų gebančių daryti racionalias įžvalgas pasikeitusioje tikrovėje. Ką tai reiškia, tegu galvoja patys. Anonimai tame reikale tik patarėjai jiems, galintys užvesti ant kelio. Jei tikslai profesionalų(?) iš tikro tokie, kokius jie deklaruoja, kainiečiai(?) jų paslaugoms.

    AtsakytiPanaikinti
  9. to: 2016-05-17 16:432016-05-18 10:10

    Iš kur Jums žinoti, ką mes mokame, o ko nebemokame? Sakote, kur profesionalai, ten kaimiečiams ne vieta. Įdomi pozicija, žinoma. Matyt, save priskiriate profesionalų lygai; jaučiatės, kad visi turi laikytis jūsų atstovaujamos pozicijos. Ir kodėl gi Jums net nekilo noras argumentuotai paneigti kaimiečių nebrandžias mintis, jei jau Jūs esate profesionalas? O gal Jūs tik aklai pasikliaujate profesionalais? Nepatingėkite pažiūrėti, ką gi tokiu titulu vainikuoja žodynai.
    - Matote, branguti, visi žodžio "profesionalas" apibrėžimai akcentuoja ilgalaikę patirtį tam tikroje (siauroje) veiklos srityje. Tas, suprantama, išugdo įgūdžius ir įpročius tobulai automatiškai kartoti įprastus veiksmus. Bet tas ilgalaikis užsiėmimas ta pačia veikla niekaip negali garantuoti atsiradimo įgūdžių reikalingų pasikeitusiomis sąlygomis net ir toje pačioje srityje. Juk visuomeninėje aplinkoje vykstantys procesai taip pat, tiek pat natūralūs ir tiek pat skirtingi, kaip ir medžiaginėje aplinkoje pasikeitus jos agregatiniam būviui, - pradeda veikti kitokio charakterio dėsniai. Krizė, tai ta riba, už kurios veikia jau kitokie dėsniai nei tie, kuriems galiojant mūsų profesionalūs įgūdžiai buvo veiksmingi. Būtent, pasikeitusiomis sąlygomis profesionalizmas tampa stabdžiu. Išeitis iš krizinės situacijos reikalauja naujų iracionalių sprendimų, kurie niekaip negali kilti iš įpročio. Be to, jokios problemos negali būti išspręstos tame pačiame lygmenyje, kuriame jos atsirado. Reikalingas platesnis požiūris, leidžiantis suvokti prieštaravimų, "ko" "su kuo" santykyje jie atsirado, priežastį. Nesuvokiant priežasčių, beprasmiška aklai mosikuoti kardais.
    Taigi, jei profesionalais save įsivaizduojantys jaučia pareigą rasti išeitį iš krizinės situacijos, jie neturėtų apsiriboti vien savo profesionalumu. Jiems derėtų pasistengti apsidrausti ir rasti sąjungininkų gebančių daryti racionalias įžvalgas pasikeitusioje tikrovėje. Ką tai reiškia, tegu galvoja patys. Anonimai tame reikale tik patarėjai jiems, galintys užvesti ant kelio. Jei profesionalų(?) tikslai iš tikro tokie, kokius jie deklaruoja, kaimiečiai(?) jų paslaugoms.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item