Laisvūnas Šopauskas. Intelektualų totalitarizmas: K. Sabaliauskaitė kaip tipiškas susovietinto inteligento atvejis (I)

Autoriaus pastaba: pagrindinės šalies internetinės žiniasklaidos priemonės (delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt, lzinios.lt) straipsnį publikuo...

Autoriaus pastaba: pagrindinės šalies internetinės žiniasklaidos priemonės (delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt, lzinios.lt) straipsnį publikuoti atsisakė. 

***

Įvadas

Romano „Silva rerum“ ketvirtosios dalies išleidimo proga rašytoja dr. Kristina Sabaliauskaitė davė valandos trukmės interviu Lietuvos radijui.  Interviu pradžioje rašytoja sakė:

Rašydama jaučiau, kad ketvirtoje dalyje yra nepaprastai daug istorinių paralelių su šia diena, o atsibudusi rytą po [Seimo] rinkimų supratau, kad mano knyga tapo daug aktualesnė, nei įsivaizdavau. Kaip aprašomuoju romane laikotarpiu, taip ir šiandien matome skilusią, pasidalinusią Lietuvą. Anais laikais tai buvo tokie europiečiai Apšvietos vaikai, siekiantys edukacijos reformų, įsiliejimo į bendrąsias Europos struktūras, ne tik ekonomines ir politines, bet visų pirma mąstymo, žmonės, kurie jautėsi Europoje absoliučiai visateisiai, pažinojo to meto europinį elitą, kreipėsi vieni į kitus vardais, bendravo ir buvo pasaulio piliečiai, ir tuo pat metu [kiti buvo] tokie retrogradai reakcionistai, kuriems buvo įprasta senoji tos yrančios bajoriškos deformuotos Respublikos, pasenusios iš esmės, tvarka, su visa korupcija, su kunigaikštukais didesniais ir mažesniais provincijose, kurie tvarkėsi kaip išmanydami, visiškai negalvodami apie bendrąjį visuomenės arba valstybės gėrį, o tiktai paisydami savo interesų. (Laidos įrašas 2:40- 4:10 min.)

Rašytoja įžvalgą apie dabartinės Lietuvos pasidalijimą į europiečius Apšvietos vaikus, ne tik, bet visų pirma mąstymu įsiliejusius į bendrąsias europines struktūras, ir retrogradus reakcionistus, įsikabinusius pasenusios tvarkos, plėtojo didelėje interviu dalyje, o jos mintys apie tai buvo paskelbtos LRT tinklalapio publikacijoje „K. Sabaliauskaitė: negalime leisti „buduliams“ nubalsuoti už nacionalizmą“. 

Idėja apie tokį dabartinės Lietuvos pasidalijimą nėra nauja, o rašytojos pateikta plėtotė nėra originali ar gili. Vis dėlto K. Sabaliauskaitės pasisakymas vertas išskirtinio dėmesio ir atidžios analizės dėl dviejų priežasčių. Pirma priežastis yra reprezentatyvumas – autorės idėjos yra būdingos negausiai, bet aktyviai viešojoje erdvėje besireiškiančiai asmenų grupei, vadinamai „intelektualais“ arba „viešaisiais intelektualais“ (šią grupę tiksliau apibūdinsime vėliau). Antra priežastis yra atvirumas – tas idėjas, kuriomis daugelį aspektų nutylėdami ir užmaskuodami viešieji intelektualai publiką maitina atsargiai, rašytoja ištėškė auditorijai nepasirūpinusi pridengti net minimaliu gudravimų ir eufemizmų šydu.

Šiame straipsnyje keliame tris uždavinius. Pirma, pristatysime K. Sabaliauskaitės idėjas apie Lietuvos pasidalijimą kaip tam tikrą sistemingą idėjų kompleksą. Antra, pateiksime šių idėjų vertinimą intelektualiniu, moraliniu ir politiniu požiūriais. Trečia, pateiksime sociologinį šių idėjų įtakos aiškinimą. Straipsnyje nebus analizuojama rašytojos literatūrinė kūryba; taip pat nebus svarstomos jokios psichologinės aptariamų idėjų potekstės.

Rašytojos mintys apie nacionalizmą

Esminis terminas, kurį rašytoja naudoja kalbėdama apie dabartinės Lietuvos pasidalinimą, yra „nacionalizmas“. Apie nacionalizmą autorė kalba nuolatos pabrėždama savo pasibjaurėjimą.

Nacionalizmą ji pristato kaip piliečių sąmoningumo ir socialinio atsakingumo priešingybę:

Šiandienis mūsų piliečių sąmoningumas dažnai nuteikia labai optimistiškai ir džiugiai. Tikrai kiekvieną dieną matau socialiai atsakingų žmonių, kuriems yra ne vis tiek, ne tas pats, kaip mes gyvensime, kaip jų vaikai gyvens, kurie iš tikrųjų myli šią šalį, nori padaryti ją geresnę. [...] Kita vertus, labai neramina pseudopatriotizmo tendencija (apie tai, beje, mano naujoje knygoje irgi kalbama). Tas tariamas patriotizmas iš tikrųjų yra ne kas kita kaip ksenofobiškas nacionalizmas, atmetimas – svarbu tik lietuvis, tik tauta.

Paklausta, ką jaučianti dėl Jungtinės Karalystės referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, rašytoja išlieja visą  savo nerimą, skausmą ir pasibaisėjimą, kurį jai kelia nacionalizmas:

Jausmas labai aiškus – iš butelio išleistas ksenofobijos džinas. Tai visiškai akivaizdu. Drastiškai padidėjo rasistinių išpuolių statistika ir nusikalstamumas. Masėse visą laiką būna ksenofobiškų rasistinių polinkių ir minčių, bet, kai jie jaučia, kad tai visuomenei nepriimtina, kad įstatymai už tai baudžia, tada visiems žemiesiems instinktams neduodama valios.

Ūmai visos tamsios „budulių“ masės, kurių ten pilna, pajuto ir galbūt klaidingai interpretavo, kad 52 proc. mąsto panašiai kaip jie. Neva, dabar tai priimtina ir dėl to jie gali prieiti prie musulmonės ir nuo galvos nutraukti hidžabą, gali lenkus išvadinti parazitais ir t. t. Viskas, racionalios, sąmoningos kategorijos neveikia. Tai šlykštu, baisu.

Jeigu tie ventiliai atsidarys kitose šalyse ir prasiverš juodas ksenofobijos garas (nenoriu labai pesimistiškai skambėti), turėsime 1930 m. Europą su fašizmu ir viskuo kitu. Tendencijas matau ir Lietuvoje, nes raginama atsigręžti į nacionalizmą. Mes jau vieną kartą turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą tarpukario Lietuvoje. Jis baigėsi žydšaudyste – dėme, kurios negalime nusiplauti, nors jau kelinta karta po to praėjo.

Mano kartos žmonės turi spręsti šią kaltės problemą. Mes tai darome, pradėdami atvirai apie tai kalbėti. Dėl to, man atrodo, daug žmonių mąsto panašiai kaip aš. Reikia daryti viską, kad negrįžtume ten, kur buvome. Reikia vieną kartą pamiršti visus šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą. Viešoje erdvėje vėl girdime tokių balsų, retoriškai labai įtakingų balsų.

K. Sabaliauskaitė apie nacionalizmą išsako keletą idėjų, kurias dabar iš eilės aptarsime. 

Pirmoji. Anot rašytojos, nacionalizmas reiškia ksenofobiją, yra neatskiriamas nuo ksenofobijos, iš esmės tas pats, kaip ksenofobija. Kitaip tariant, autorė retorinėmis priemonėmis bando ištrinti ribas tarp ksenofobijos ir nacionalizmo sąvokų. 

Autorė, būdama meno istorijos žinove ir puikiai išmanydama bendrąją istoriją, turėtų nors bendrais bruožais susigaudyti, kas yra nacionalizmas, kada jis atsirado ir kas jam būdinga. Net paviršutiniško susipažinimo su nacionalizmo samprata ir istorija turėtų pakakti, kad būtų išsiaiškinta, jog nacionalizmo ir ksenofobijos sąvokos nėra tapačios ir kad nei ksenofobija nėra nacionalizmo būtinas bruožas, nei nacionalizmas – ksenofobijos.  Nacionalizmo ir ksenofobijos apjungimas į tariamai neišskiriamą vienovę yra standartinė liberalmarksistinės propagandos klišė. Natūraliai kyla klausimas: ar autorė tikrai net apytikriai nesusigaudo, kas yra nacionalizmas, ir nesivargina pasidomėti, ar sąmoningai klaidina auditoriją eksploatuodama nuvalkiotą propagandinę klišę?

Prisiminkime nacionalizmo ir ksenofobijos sąvokų reikšmę bei truputį istorijos. Ksenofobijos sąvoka gali būti išaiškinta pasakius, jog tai yra perdėtas priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka. Nacionalizmo sąvoka gali būti išaiškinta pasakius, kad tai yra politinė programa, kurios centre yra politinės tautos interesų užtikrinimas nacionalinėje valstybėje. Jokio būtino ryšio tarp priešiškumo svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka iš vienos pusės, ir politinės tautos interesų užtikrinimo iš kitos pusės, be abejo, nėra. Nacionalistai, kaip ir kitų politinių programų šalininkai, gali būti priešiškai nusiteikę savo politinės programos priešininkų atžvilgiu. O kas yra nacionalistinių judėjimų priešininkai? 19 amžiuje tai buvo tautas pavergusios imperijos. Pastaraisiais dešimtmečiais pagrindiniu nacionalizmo priešu tapo globalizmas. Reikėtų pritarti tiems politologams, kurie teigia, kad globalizmo-nacionalizmo alternatyva tapo pagrindine politikos alternatyva ir savo reikšme nustelbė anksčiau pagrindine laikytą dešinės-kairės alternatyvą. Tiek imperialistai, tiek globalistai prieš tautų laisvės siekius dažnai pasitelkia iš esmės tą pačią priemonę – gyventojų sumaišymą. Nacionalistai yra neigiamai nusistatę ne prieš kažkokius neapibrėžtus svetimšalius, bet prieš prieš tai, kad tam tikros žmonių grupės būtų panaudotos kaip instrumentas tautoms pavergti. Imperijų atveju toks instrumentas būdavo į neklusnias provincijas planingai perkeliami kolonistai, globalizmo atveju – ekonominiai migrantai. Šiuo metu ne vienoje Vakarų Europos šalyje  nekontroliuojama ekonominė imigracija gyventojų sudėtį keičia arba jau yra pakeitusi taip, kad tų šalių gyventojai autochtonai ima savo šalyje jaustis svetimi ir turi pagrindą baimintis, kad greitai visiems laikams nustos būti savo šalies šeimininkais. Vadinti „ksenofobija“  nacionalistams būdingą neigiamą nusistatymą prieš nekontroliuojamą imigraciją yra primityvi demagogija.

Antroji. Anot autorės, raginimas atsigręžti į nacionalizmą reiškia fašizmo ir nacionalsocializmo skatinimą, nacionalizmas iš esmės esąs tas pats, kaip fašizmas ir nacionalsocializmas. Tai reiškia, kad rašytoja retorinėmis priemonėmis bando ištrinti ribą tarp nacionalizmo iš vienos pusės ir fašizmo bei nacionalsocializmo – iš kitos.

Iš istorikės K. Sabaliauskaitės galima būtų tikėtis, kad ji žinos, kas yra fašizmas ir nacionalsocializmas, kada jie atsirado ir kokie pagrindiniai jų bruožai. Nereikia būti šių judėjimų ekspertu, kad galima būtų susigaudyti, jog nacionalizmo, fašizmo bei nacionalsocializmo sąvokos nėra tapačios, o būtinų loginių ar priežastinių ryšių tarp nacionalizmo iš vienos pusės ir fašizmo bei nacionalsocializmo – iš kitos, nėra. Nacionalizmas, fašizmas ir nacionalsocializmas yra visiškai skirtingos ideologijos, kurios tiek buvusioje SSRS, tiek Vakaruose sąmoningai suplakamos „smegenų plovimo“ tikslais. Prisiminkime, kad sovietiniai propagandistai A. Smetonos režimą nuolatos vadino „fašistiniu“. Todėl vėl natūraliai kyla klausimas: ar autorė tikrai visiškai nesusigaudo, kas yra nacionalizmas, fašizmas ir nacionalsocializmas, ir nesivargina pasidomėti, ar sąmoningai klaidina auditoriją eksploatuodama nuvalkiotas sovietinės ir liberalmarksistinės propagandos klišes?

Kadangi rašytoja bando auditorijai įteigti, kad nacionalizmas ir fašizmas bei nacionalsocializmas yra kažkokiu būdu dėsningai susiję, verta pasidomėti šių politinių programų ir judėjimų kilme ir pobūdžiu. Nacionalizmas Vakarų Europos šalių politikoje ima reikštis 18 a. antrojoje pusėje ir yra dėsningas neluominės visuomenės atsiradimo rezultatas, sietinas pirmiausia su tuo, kad platieji gyventojų sluoksniai ima įsitraukti į politiką ir suvokti save kaip piliečius, t.y. valstybės šeimininkus. Visiškai kitoks yra fašizmo ir nacionalsocializmo pobūdis. Kalbant apie šiuos judėjimus pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad fašizmas ir nacionalsocalizmas yra visiškai skirtingos valdymo formos: viena autoritarinė, kita – totalitarinė. Tai abėcėlinė politologijos tiesa, kuri sąmoningai ignoruojama komunizmo ir liberalizmo adeptų skleidžiamoje propagandoje. Apskritai kurti iliuzą, kad tarp B. Musolinio ir A. Hitlerio režimų nebuvo jokio skirtumo, nors šie režimai atstovauja iš esmės skirtingoms valdymo formoms, yra nuolat naudojamas, bet ypač nešvarus intelektualinis ir politinis komunistinės ir liberaliosios propagandos triukas. Nacionalizmo, fašizmo ir nacionalsocializmo sąvokų suplakimas ypač pasibjaurėtinas kai šis triukas taikomas apibūdinant vadistinį A. Smetonos režimą, kuris iš esmės buvo itin švelni autoritarinio valdymo forma.

Plūsdama nacionalizmą K. Sabaliauskaitė pamiršta, kad XIX a. nacionalizmas buvo demokratinis ir liberalus, o istoriškai vėliau nei liberalizmas atsiradę komunizmas, fašizmas ir nacionalsocializmas buvo patologinės reakcijos į radikaliai  individualistinio liberalizmo (kuris atmetė atsakomybės tautinei politinei bendruomenei ideologijos, t.y. nacionalizmo, numatomus įpareigojimus individui ) diegtos „laukinio kapitalizmo“ tvarkos sukeltas ekonomines, moralines ir politines Vakarų visuomenių patologijas. Didžiuodamasi, kad šių dienų „pažangūs“ europiečiai yra „Apšvietos vaikai“ rašytoja pamiršta, kad milijonus gyvybių pražudžiusios komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijos yra būtent švietėjiško mastymo kūrinys ir jos viso labo nuosekliai išskleidžia jas pagimdžiusios taip pat švietėjiškos liberalizmo ideologijos teorines ir praktines implikacijas. Kitaip sakant, komunizmas ir nacionalsocializmas yra ataugos, išsišakojusios ant iš pat pradžių ligoto liberalizmo ideologijos medžio kamieno.

Reikia pripažinti, kad tam tikra analogija tarp tos politinės situacijos, kurioje išplito nacionalsocializmas, fašistiniai, komunistiniai sąjūdžiai, ir dabartinės Vakarų politinės situacijos, gali būti daroma. Panašiai, kaip 19 a. liberalizmo ekscesai sukūrė situaciją, kurioje daugelyje šalių į valdžią galėjo ateiti autoritariniai ir totalitariniai režimai, taip ir dabar globalizmo ir neoliberalizmo, vėl diegiančių „laukinį kapitalizmą“, ekscesai gali sukurti demokratinių režimų išlikimui nepalankią situaciją. Tik nacionalizmas čia niekuo dėtas. Taigi,  jei autorei rimtai rūpėtų fašizmo ir nacionalsocializmo ištakos, ji turėtų kalbėti ne apie nacionalizmą, bet apie liberalizmą; jei autorei rimtai rūpėtų demokratijos būklė ir grėsmės jai, kylančios dabartinėse valstybėse, tada taip pat derėtų kalbėti ne apie nacionalizmą, bet apie globalizmą ir neoliberalizmą.

Trečioji. Anot rašytojos, „[m]es jau vieną kartą turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą tarpukario Lietuvoje. Jis baigėsi žydšaudyste – dėme, kurios negalime nusiplauti, nors jau kelinta karta po to praėjo“.

Pozicija, pagal kurią dėl žydų žudymo, vykusio vokiečių okupacijos laikotarpiu, kalta visa lietuvių tauta, viešojoje erdvėje buvo kelta daug kartų ir daug kartų buvo parodytas jos nepagrįstumas. Rašytoja nesivargina pasidomėti, ką sakė šios pozicijos oponentai ir kalba apie visų lietuvių kaltę kaip apie savaime suprantamą dalyką. Tai vertintina kaip intelektualinio nesąžiningumo apraiška. 

K. Sabaliauskaitės kalbėjimas apie lietuvių kaltę skiriasi nuo kitų šios pozicijos šalininkų tuo, kad ji kaltę priskiria ne tik tautai, bet ir  lietuviškajam nacionalizmui. Tai begėdiškas melas. Rašytoja net nemėgina sukurti pagrindimo regimybės. Ji sako, kad Nepriklausomos Lietuvos aiškiai išreikštas nacionalizmas „baigėsi žydšaudyste“. Bet kodėl tuo kažkas turėtų patikėti? Ar todėl, kad Nepriklausoma Lietuva su jai būdingu aiškiai išreikštu nacionalizmu buvo anksčiau, o žydų žudymas – vėliau? Bet K. Sabaliauskaitė turbūt supranta, kad po to nereiškia dėl to? O gal todėl, kad lietuviai, dalyvavę žydų žudymuose, iki vokiečių okupacijos gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje ir patyrė aiškiai išreikšto nacionalizmo poveikį?  Tačiau lietuviai, dalyvavę žydų žudymuose, buvo paveikti ne vien nacionalizmo. Juos taip pat veikė ir krikščionybė, ir sekuliarizacija, ir buržuazinės visuomenės moralė ir daugelis kitų reiškinių ir tendencijų. Kodėl turėtumėme manyti, kad būtent nacionalizmas paskatino žudyti žydus, o ne krikščionybė ar sekuliarizacija ar buržuazinės visuomenės moralė ar dar kažkas?

Rašytoja nutyli, kad „nacionalistinėje“ ir „fašistinėje“ tarpukario Lietuvos Respublikoje gausi žydų bendruomenė klestėjo. Lietuviškąjį nacionalizmą susieti su žydų žudymu galima būtų tik tuo atveju, jei žydų naikinimą savo programiniu tikslu būtų padariusi arba nacionalistinė Lietuvos vyriausybė, arba tam tikros nacionalistinės lietuviškos politinės organizacijos.  Tačiau žydai buvo naikinami ne jau neegzistavusioje Lietuvos Respublikoje įgyvendinant kokias nors mistines „lietuviškojo nacionalizmo“ idėjas, bet III Reicho vykdytą ideologinę „rasinio apsivalymo“ programą. Šiuo atveju vėl kartojamas nuvalkiotas propagandinis triukas: nacionalizmas suplakamas su rasizmu,  nors XIX a. viduryje atsiradęs „rasinis mąstymas“ ne tik negali būti kildinamas iš nacionalizmo, bet yra grindžiamas visiškai kitomis idėjinėmis ir intelektualinėmis prielaidomis. Kitaip negu hitlerinėje Vokietijoje, kur toks mąstymas buvo viešpataujančios nacionalsocialistinės ideologijos vienas kertinių elementų ir buvo skleidžiamas masėse,  „smetoninėje“ Lietuvoje jis praktiškai nebuvo žinomas – rasizmas ne tik buvo svetimas Lietuvą valdžiusių Tautininkų partijai, bet nuo šios ideologijos atsiribojo ir ne kartą viešai ją smerkė aukščiausieji Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnai. Tai savaime liudija, kad jokių tiesioginių sąsajų tarp nacionalizmo ir rasizmo nėra.

Nesunku pastebėti, kad autorė, susiedama lietuviškąjį nacionalizmą su žydšaudyste, kartoja sovietinės propagandos teiginius. Skirtumai tarp K. Sabaliauskaitės pozicijos ir sovietinės propagandos yra tik du. Pirma, sovietinė propaganda vengė kalbėti apie žydus, nes žydai sovietų vyriausybės požiūriu buvo abejotino lojalumo žmonių grupė. Antra, sovietinė propaganda vengė priskirti kaltę už žudymus visai lietuvių tautai, nes lietuvių tauta, kartu su kitomis SSRS tautomis statė komunizmą. Todėl sovietinė propaganda skleidė žinią apie lietuviškojo nacionalizmo kaltę už tarybinių žmonių žudymą.

Ketvirtoji. Pagal autorę, nacionalistai norėtų iš Lietuvos padaryti „tautinį getą“. Rašytoja siekia, kad auditorijai nacionalizmas asocijuotųsi su beviltišku primityvizmu, atsilikimu, provincialumu, išsilavinimo stoka, beprasmiška agresija, kvailumu ir panašiomis charakteristikomis. Esą nacionalistai nori Lietuvą atkirsti nuo visos tos šviesos ir pažangos, kuri sklinda iš Vakarų. Nacionalistų kėslams autorė priešpastato pažangą kone automatiškai garantuojančią Europos įtaką ir buvimą Europos struktūrose.

Tai yra dar vienas begėdiškas melas. Istoriją išmananti rašytoja puikiai žino, kad modernią lietuvių politinę tautą ir jos kultūrą išugdė, o vėliau iškovojo valstybingumą būtent nacionalistai; kad Nepriklausomoje Lietuvoje, kurios vyriausybė vadovavosi „aiškiai išreikštu nacionalizmu“, buvo pasiekta milžiniška pažanga kultūroje, švietime, ekonomikoje ir kitose srityse; kad Nepriklausoma Lietuva niekuomet nebuvo „tautinis getas“ ir niekuomet nebuvo bandoma tokia paversti, bet atvirkščiai, siekė perimti visą pažangiausią Vakarų valstybių patirtį; kad sovietų okupacijos sąlygomis tautinio ir valstybinio sąmoningumo likučius išsaugojo taip pat nacionalistai; kad Sąjūdžio – organizacijos iškovojusios Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos – pasaulėžiūra ir programa buvo nacionalistinės, o narių branduolys buvo nacionalistai. 

Kuriant „tautinio geto“ mitą taip pat einama seniai pramintu ideologinio melo keliu ir sąmoningai painiojamos bei suplakamos tautos ir valstybės kaip jos politinės organizacijos formos sąvokos. Sukurdama nacionalinę valstybę tauta tampa savivaldžia politine bendruomene, gebančia atsispirti viršnacionalinių – anksčiau imperinių, dabar globalistinių – darinių ir struktūrų diktatui. Taigi „uždarumo“ esmė yra politinis savarankiškumas, kurį propagandiškai mėginama pavaizduoti kaip ekonominio ir kultūrinio uždarumo ir ribotumo ar net visiško atsiribojimo nuo pasaulio siekius. Tai paprasčiausias ir itin primityvus propagandinis melas: būtent XIX a., „tautų pavasario“ epochoje, Europa buvo atviriausia, nes per ją buvo galima keliauti skersai ir išilgai be jokių apribojimų ir kliūčių. Lygiai tas pat buvo ir tarpukario Europoje, kurioje nesama nė vieno „tautinio geto“ pavyzdžio. Taigi, kuriamas nacionalizmo įvaizdis, jog tai esanti „tautinio geto“ ideologija, yra tikras nesusipratimas. Tikrasis pastangų palaikyti ir skeisti šį įvaizdį motyvas yra neįvardijamas – tai tikslas sunaikinti tautas kaip politiškai organizuotas ir suverenias žmonių bendrijas, trukdančias įgyvendinti globalistinius pasaulio pavergimo planus.

Panašiai melagingas yra ir visokeriopo gėrio siejimas su Europos įtaka ir integracija į Europos struktūras. Europa nėra metafizinio gėrio karalystė, iš kurios ateina tik geros idėjos ir įtakos. Tokios destruktyvios ideologijos, kaip nacionalsocializmas, marksizmas, liberalizmas ir pastarųjų dviejų dabartinis variantas, kurį derėtų pavadinti „liberalmarksizmu“, yra grynai europietiški arba vakarietiški produktai. Todėl atsisukimas į Europą ir atsivėrimas jos įtakoms ir integraciją į jos struktūras jokio gėrio negarantuoja. Dabartinė Lietuva  yra ir atsisukusi, ir atsivėrusi, ir integruota, bet tik ideologijos apakintas žmogus gali nematyti, kokiu mastu valstybė per 25 metus buvo nustekenta ir su kokiu greičiu ritasi į pražūtį.

Ir vėl galime aptikti atitikimą tarp K. Sabaliauskaitės pozicijos ir sovietinės propagandos. Panašiai kaip rašytoja priešpastato „tautinio geto“ primityvizmą pažangai, kurią neša įsijungimas į Europos struktūras, taip ir sovietinė propaganda priešpastatydavo tariamą Nepriklausomos Lietuvos atsilikimą, primityvumą ir skurdą tam ūkio ir kultūros suklestėjimui, kuris neva atėjo „įsijungus į tarybinių tautų šeimą“.

Penktoji. Rašytoja nacionalizmą vadina „pseudopatriotizmu“, t.y. tariamu arba netikru patriotizmu. Nacionalistinį pseudopatriotizmą autorė priešpastato „piliečių sąmoningumui“, kurį laiko tikruoju patriotizmu:

Šiandienis mūsų piliečių sąmoningumas dažnai nuteikia labai optimistiškai ir džiugiai. Tikrai kiekvieną dieną matau socialiai atsakingų žmonių, kuriems yra ne vis tiek, ne tas pats, kaip mes gyvensime, kaip jų vaikai gyvens, kurie iš tikrųjų myli šią šalį, nori padaryti ją geresnę.

Visiškai nesvarbu, ar šie žmonės fiziškai yra Lietuvoje, ar užsienyje. Žinau labai daug emigrantų, kurie pasiryžę, jei prireiks, viską mesti ir važiuoti ginti savo šalies. Jie labai konstruktyviai dabar Lietuvai padeda savo darbais ir pinigais.

Norėdami išsiaiškinti, ko vertas tokia perskyra tarp pseudopatriotizmo ir tikrojo patriotizmo, turime aptarti tris klausimus:

(a) kas yra patriotizmas?

(b) ar nacionalizmas yra patriotizmas?

(c) ar K. Sabaliauskaitės „piliečių sąmoningumas“ yra patriotizmas?

(a) Tam, kad apie patriotizmą galėtume kalbėti aiškiai ir tiksliai, turime įsivesti tris  perskyras:

- tėviškę skirti nuo Tėvynės;

- administracinį vienetą – nuo valstybės;

- etnosą skirti nuo politinės tautos, t.y. tautos, siekiančios turėti arba įgyti nuosavą valstybę.

Akivaizdu, kad aiškindamiesi patriotizmo sampratą turime naudotis sąvokomis Tėvynė, valstybė ir politinė tauta. Centrine iš šių trijų sampratų laikytina politinės tautos sąvoka. Tai yra patriotizmo esmė. Patriotizmas turi aiškiai apibrėžtą atskaitos bendriją – politinę tautą, gebančią sukurti savo valstybę. Kitos dvi sąvokos – Tėvynė ir valstybė – patriotizmo sampratos kontekste yra priklausomos nuo politinės tautos sąvokos. Valstybę patriotas supranta (pavartosime seną metaforą) kaip politinės tautos namus, o Tėvynę – kaip kraštą, kuris priklauso politinei tautai.

Apie patriotizmą tinkama kalbėti kaip apie projektą – politinės tautos ir jos namų steigimo ir tinkamo tvarkymosi tuose namuose projektą. Trumpai šį projektą galima būtų vadinti „politinės tautos projektu“. 

Dabar galima išaiškinti, kas yra yra patriotas ir patriotizmas. Patriotas – tai žmogus, įsipareigojęs politinės tautos projektui, o patriotizmas – įsipareigojimas politinės tautos projektui.

(b) Turint patriotizmo sąvokos išaiškinimą atsakyti į klausimą ar nacionalizmas yra patriotizmas? nesukelia keblumų. Akivaizdu, kad nacionalizmas, t.y. politinė programa, kurios centre yra politinės tautos interesų užtikrinimas nacionalinėje valstybėje, yra ne tariamas, bet pats tikriausias patriotizmas. Kiekvienas nacionalistas yra patriotas. K. Sabaliauskaitė, vadindama nacionalizmą „pseudopatriotizmu“ kalba netiesą.

(c) Aiškindamiesi, ar rašytojos aukštai vertinamas „piliečių sąmoningumas“ yra patriotizmas, pirmiausia atkreipkime dėmesį į tai, kad „piliečių sąmoningumas“ yra priešpastatomas nacionalizmui, todėl tai turėtų būti nenacionalistinis patriotizmas. 

Ar nenacionalistinis patriotizmas egzistuoja? Norėdami atsakyti į šį klausimą turime pasitelkti istoriją. Politinės tautos yra senesnis reiškinys už nacionalizmą. Nacionalizmas egzistuoja nuo 18 a. antrosios pusės, o politinės tautos – nuo to laiko, kai atsiranda pilietybės institutas, t.y. nuo Antikos epochos archainio laikotarpio pabaigos. Iš istorijos žinome atėniečių, spartiečių, tėbiečių, romėnų ir kitas politines tautas; taip pat žinome persų, lidų, asiriečių ir kitus etnosus bei valstybes, bet ne politines tautas, nes pastarosiose šalyse nebuvo pilietybės instituto.

Iki kapitalizmo laikotarpio visuomenė  buvo luominė, ir jei tokioje visuomenėje susiklostydavo pilietybės institutas, jis apimdavo tik tam tikro luomo ar luomų asmenis, sudarančius šalies gyventojų mažumą. Atitinkamai, politinę tautą sudarė tik luomas, ar luomai, turintys piliečio teises. Tai turėtų būti gerai žinoma mūsų šalies pavyzdžiu – LDK nuo 16 amžiaus egzistavo pilietybės institutas ir LDK piliečiai buvo tik bajorų (riterių) luomo nariai.

Kapitalizmo sąlygomis luomai netenka savo ūkinio pagrindo ir ilgainiui panaikinami, o piliečio teises įgyja visi arba beveik visi šalies gyventojai. Piliečio teises įgijusios plačios gyventojų masės įgyja ir galimybę save laikyti politinės tautos nariais ir būti patriotais.

Tai nėra vien kiekybinis skirtumas, pasireiškiantis tuo, kad kad kapitalizmo sąlygomis yra daugiau asmenų, turinčių piliečio teises ir todėl yra daugiau potencialių patriotų. Pasikeitimas yra kokybinis, ir todėl mes galime kalbėti apie dvi patriotizmo atmainas:

- luominės visuomenės sąlygomis egzistuojantį patriotizmą;

- neluominės visuomenės sąlygomis egzistuojantį patriotizmą.

Neluominės visuomenės sąlygomis gyvuojantis patriotizmas yra ne kas nors kita, o nacionalizmas. Neluominėje visuomenėje jokio kitokio, negu nacionalizmas, patriotizmo nebuvo, nėra, ir, nepaisant J.Habermaso ir kai kurių kitų filosofų pastangų, visiškai nepanašu, kad atsiras. Galime sakyti, kad dabartinės visuomenės sąlygomis sąvokų patriotas ir nacionalistas referentai sutampa, t.y. šiuo metu kiekvienas patriotas yra nacionalistas, ir atvirkščiai. 

Remdamiesi tuo, kad šiuolaikinėje visuomenėje kitokio, negu nacionalizmas, patriotizmo neegzistuoja, turime daryti išvadą, kad K. Sabaliauskaitės vertinamas nenacionalistinis „piliečių sąmoningumas“ nėra patriotizmas. Bet kas tada yra tas „piliečių sąmoningumas“, kurį rašytoja priešpastato nacionalizmui?

Nors autorė apie alternatyvą nacionalizmui pasako nedaug,  keletas bruožų leidžia vienareikšmiškai identifikuoti, kokią koncepciją ji turi omenyje. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad K. Sabaliauskaitė kalba apie „piliečius“, „žmones“, „visuomenę“, bet niekur nekalba apie politinę tautą. Tai labai svarbu, nes politinė tauta yra politikos subjektas, o „piliečiai“, „žmonės“ ar „visuomenė“ nėra ir negali būti politikos subjektas. Antra, rašytoja, pristatydama nenacionalistinį patriotizmą, kalba apie šalies gerovę, pagalbą Lietuvai darbais ir pinigais. Rūpestis gerove, pagalba šaliai yra nepolitinė veikla, kuri gali būti lygiai taip pat vykdoma ir tuo atveju, jei Lietuva yra nepriklausioma valstybė, ir tuo atveju, jei Lietuva yra kokios nors imperijos provincija. Pilietiškumą sieti su „socialiniu atsakingumu“ yra apskritai nesusipratimas, nes pilietiškumas yra ne socialinė, o politinė kategorija, nusakanti ne asmens santykį su visuomene, bet su valstybe. Pilietiškumo klausimo esmė – su kokia politine bendruomene, t. y. valstybe, tapatinamasi. O vadinamasis „socialinis pilietiškumas“, arba „pilietinis aktyvumas“, yra tik politinio pilietiškumo, arba angažavimosi valstybei, viena išraiškų ir tokio angažavimosi laipsnio rodiklis. Lietuvių „pilietiškumą“ skatino ir kraštą okupavę sovietai, todėl „sąmoningiausi“ ir „pilietiškiausi“ asmenys de facto buvo lojaliausi ir uoliausi okupantų tarnai. Autorės pasisakyme galima pastebėti ir komišką aspektą: emigrantų pagalbą savo giminaičiams pinigais ji kažkodėl laiko pagalba Lietuvai ir patriotizmo apraiška. Keista, kad kam nors gali būti neaišku, jog remti pinigais mažą pensiją gaunančius tėvus ir remti Lietuvą yra du visiškai skirtingi dalykai. O norint suvokti, koks didelis ir principinis šis skirtumas, vėl pakanka prisiminti sovietmetį. Tada dalis emigravusių išeivių rėmė okupuotame krašte gyvenusius artimuosius siuntiniais ir pinigais. Bet ši naudinga ir žmogiškai suprantama parama buvo laikoma tuo, kas iš tiesų yra – būtent asmeniška pagalba privatiems asmenims, palengvinančia jų gyvenimo sąlygas ir buitį, bet ne tarnyste visam pavergtam gimtajam kraštui. Trečia, autorė akcentuoja, jog nėra skirtumo ar žmonės, kuriems būdingas „pilietinis sąmoningumas“ yra Lietuvoje ar užsienyje. Be jokios abejonės, tikrovėje skirtumas yra milžiniškas, nes nuosekliai dalyvauti valstybės gyvenime ir atlikti piliečio pareigas nuolatos gyvenant užsienyje yra neįmanoma.

Šie trys bruožai aiškiai parodo, kad K. Sabaliauskaitės „piliečių sąmoningumas“ yra ne kas kita, kaip „tikruoju“ pristatomo patriotizmo koncepcija, gerai pažįstama iš tokių tekstų kaip L. Donskio „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“, A. Kubiliaus „Apie tikrąjį lietuvišką patriotizmą“, ir, be abejo, konservatorių-liberalų vuriausybės dokumentų – 2011 m. programos „Globali Lietuva“ ir 2012 m. Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“.

Politologas Vytautas Sinica puikiame straipsnyje išsamiai išanalizavo šią koncepciją ir atskleidė jos sovietines ištakas. Verta priminti politologo išvadas apie šią sovietinės valdžios – Donskio – Kubiliaus – konservatorių partijos – liberalų partijos – K. Sabaliauskaitės patriotizmo koncepciją, kurią jis pavadino „gerovės patriotizmu“:

Lyginant su klasikine patriotizmo samprata, vyravusia ir tarpukario Lietuvos politiniame mąstyme, sovietmečiu patriotizmo sąvoka patyrė keletą esminių transformacijų. Pirma, tautinį solidarumą pakeitė klasinis solidarumas. Antra, istorinę misiją turinčios tautos sampratą pakeitė laikinos ir išnyksiančios tautos vaizdinys. Trečia, materialinės gerovės kaip kliūties kultūriniam tobulėjimui suvokimą išstūmė jos laikymas tikslu savaime. Ketvirta, krašto, tautos ir valstybės kaip patriotinio įsipareigojimo objektų jungtis buvo nutraukta, gimtojo krašto sąvoka išpolitinta, atsieta nuo valstybės sąvokos, kurios turinį užpildė didžiosios Tėvynės konstruktas, tuo tarpu tauta palikta egzistuoti „tautine forma, tačiau socialistiniu turiniu“, t.y. prarado teisę į unikalią tautinę tapatybę, kurią sudaro su tarybinio žmogaus ugdymu nesuderinamas savitų vertybinių nuostatų ir kultūrinių bruožų derinys. Galiausiai penkta, klasių vienybės tautoje siekį pakeitė neišvengiamos klasių kovos prielaida.

[...]

Nors nepriklausomoje Lietuvoje tarpukariu vyravo nuostata, jog patriotizmas yra įsipareigojimas tautai ir valstybei siekti moralinio tautos tobulumo (tautinio idealo), sovietmetis Lietuvoje sukūrė tautos ir valstybės jungtį nutraukiantį „gerovės patriotizmą“, o atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje patriotizmo sąvoką ir Sąjūdžio paveldą monopolizuoti siekianti TS-LKD partija vis ryškiau laikosi būtent sovietiškosios patriotizmo sampratos, kas vis ryškiau matyti ir naujojo partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio materialistinėje retorikoje. Šiandieninėje Lietuvoje vis stipriau atmetamas tarpukario nepriklausomos Lietuvos patriotizmo suvokimas, jį pakeičiant patriotizmo samprata, pagal kurią materialinės gerovės tautai siekis yra pagrindinė patrioto užduotis. Kartu iš patriotizmo sąvokos „išplaunamas“ įsipareigojimo tautai ir valstybei aspektai, kuriamą materialinę gerovę siejant su nauja Didžiąja tėvyne – Europos Sąjunga, į kurią simboliškai ir ekonomiškai sugrįžti esą buvo nacionalistinio Sąjūdžio tikslas. Šiais konkrečiais aspektais  – materialinės gerovės iškėlimu aukščiau kultūros ir tautinės valstybės pakeitimu viršnacionaline Didžiąja Tėvyne – toks Lietuvos politinėje retorikoje vis stipresnes pozicijas įgyjantis patriotizmo suvokimas yra absoliučiai sovietinis ir radikaliai priešingas ankstesnėje Lietuvos valstybingumo tradicijoje vyravusiai patriotizmo sampratai. Stebint viešąsias diskusijas Lietuvoje, neįmanoma išvengti nuostabos dėl paradoksalaus aktyviausių Rusijos ir sovietmečio kritikų mąstymo panašumo į sovietinį politinį mąstymą.

Šeštoji. Anot rašytojos, nacionalizmas kelia didžiulius pavojus, o tuos pavojus indikuojantys ženklai gerai matomi jau dabar. Kalbėdama apie pavojų, kurį kelia nacionalizmas, autorė sako, kad „mes galime peržengti tam tikras ribas, raudonas linijas, po kurių nebus kelio atgal“. Kas tos raudonos linijos paaiškėja iš šių rašytojos žodžių: „turėsime 1930 m. Europą su fašizmu ir viskuo kitu“.

Jau rašėme, kad rašytojos skelbiamas nacionalizmo tapatinimas su fašizmu ir nacionalsocializmu neturi jokio pagrindo. Vis dėlto, mintį apie nacionalizmo pavojų ir apie tą pavojų įspėjančius ženklus reikia aptarti atskirai, nes nacionalizmas, net jei nekeltų fašizmo ir nacionalsocializmo pavojaus, vis dėlto gali būti pavojingas kažkokiais kitais būdais.

Autorė ženklų, atskleidžiančių nacionalizmo keliamą pavojų, nurodo keletą. 

Vienas K. Sabaliauskaitės įžvelgtas fašizmo atėjimo grėsmę rodantis ženklas yra nacionalistų polinkis aiškintis, kas yra lietuvis, ir nepalankus požiūris į santuokas su užsieniečiais: 

Kas tas lietuvis? Jeigu žmogaus mama lenkė, jis jau ne lietuvis? Jeigu moteris yra ištekėjusi, sudariusi santuoką su užsieniečiu, tai mes ją, kaip Eglę Žalčių karalienę, kardais užkaposime? Ją ir jos šeimą, vyrą? Apie ką mes kalbame?

Antras apie būsimą „raudonų linijų“ peržengimą įspėjantis ženklas esąs nacionalistų nenoras už užsieniečių ištekėjusioms moteriškėms rašyti dokumentuose pavardes su –„w“, „x“ ir „q“ raidėmis:

Pasižiūrėkite, kiek tūkstančių žmonių yra sukūrę mišrias santuokas su europiečiais. Ar galima neleisti jiems rašyti tų trijų raidžių savo varduose ir pavardėse?

Kokios čia žmogaus teisės, jeigu jis neturi teisės į savo paties vardą ir pavardę? Juo labiau kad tos raidės –„w“, „x“ ir „q“ – istoriškai yra mūsų savastis. Jos buvo mūsų lotyniškuose, lenkiškuose raštuose. Galų gale, „w“ ir Kristijono Donelaičio, ir Martyno Mažvydo raštuose mirga nuo pat mūsų XV-XVII a. Iš ko mes darome problemą?

Trečias ženklas esąs nacionalistų noras atimti paramą iš kūrėjų, kurių kūriniuose nėra nieko lietuviško, ir remti tik tuos, kurie kurią tautinę kultūrą: 

Ką reiškia sakiniai, kuriuos matome įrašytus partijų programose? Bus remiama tik nacionalinio turinio kultūra. Tai reiškia, kad turime visiškai ideologizuotą požiūrį į kultūrą. Vadinasi, jei dainininkas dainuoja Giuseppe Verdi kūrinius, kuriuose nėra nieko lietuviško ir nacionalinio, tai jis nebeturės teisės į valstybės paramą ir palaikymą, nepaisant to, kad jis garsina Lietuvą visame pasaulyje, nepaisant to, kad tai žmogus, kuris kuria pasaulinio masto konceptualų meną arba literatūrą, kuri nėra prikišamai apkaišiota gintarais ir trispalvėmis vėliavėlėmis. Tai pats baisiausias regresas, koks gali atsitikti.

Ketvirtas ženklas yra chuliganiški išpuoliai, kurių Britanijoje pagausėjo po referendumo dėl pasitraukimo iš ES:

Ūmai visos tamsios „budulių“ masės, kurių ten  pilna, pajuto ir galbūt klaidingai interpretavo, kad 52 proc. mąsto panašiai kaip jie. Neva, dabar tai priimtina ir dėl to jie gali prieiti prie musulmonės ir nuo galvos nutraukti hidžabą, gali lenkus išvadinti parazitais ir t. t. Viskas, racionalios, sąmoningos kategorijos neveikia. Tai šlykštu, baisu.

Penktas ženklas esąs nacionalistų kėslai intelektualams uždaryti duris į Europą:

Pasaulis atsidarė, mes galime keliauti, integruotis, turime draugų visame pasaulyje. Save matome kaip normalius europiečius, Europos piliečius. Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Lietuvoje turėsime tą pačią problemą. Turime neleisti, kad tai įvyktų.

Nepanašu, kad šie rašytojos nurodyti ženklai iš tiesų liudytų kažkokias baisias perspektyvas. Tiesą sakant, sunku tuos ženklus traktuoti rimtai. Autorė linkusi smarkiai sutirštinti spalvas ir išgalvoti nebūtus dalykus. Sunku būtų surasti griežtai priešiško požiūrio į santuokas su užsieniečiais ar priešiško požiūrio į asmenis, kurie kilmės požiūriu nėra „gryni“ lietuviai, atvejų. Nėra ir partijų, kurios siektų remti vien tautinę kultūrą „prikišamai apkaišiotą gintarais ir trispalvėmis“. Niekas nepuoselėja planų Europą mylinčių intelektualų uždaryti varganoje Tėvynėje ir neleisti jiems lankytis paryžiuose ir londonuose. 

Šioje vietoje verta atkreipti dėmesį į vieną sovietinio internacionalinio ir dabartinio vakarietiško kosmopolitinio „auklėjimo“ panašumą: siekiant skatinti tautų maišymąsi ir būsimąjį susiliejimą ateities betautėje pasaulinėje pilietinėje visuomenėje reklamuojamos mišrios santuokos, o panašiai artinusi tautų išnykimą būsimoje taip pat betautėje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje sovietų propaganda mėgdavo aprašinėti „internacionalines tarybines šeimas“ kaip sektiną pavyzdį ir idealą.

Kitais atvejais autorė daro rimtas argumentacijos klaidas. Raidžių „w“, „x“ ir „q“ rašymo pasuose ir dokumentuose klausimas niekaip nesusijęs su žmogaus teisėmis, o „teisė į savo paties vardą ir pavardę“ iš viso neegzistuoja. Tuo gali įsitikinti ir pati Londone gyvenanti rašytoja pabandydama šią teisę realizuoti kokio nors britiško dokumento, kuriame būtų raidė „ė“ jos pavardėje, pavidalu. Jeigu pavardės užrašymo būdas iš tiesų prilygsta „teisei į savo paties vardą ir pavardę“, tai ši teisė masiškai pažeidinėjama visame Vakarų pasaulyje – atrodo, nėra šalies, kurioje, pvz, kinų vardai būtų rašomi hieroglifais, o arabų, indų ar korėjiečių – nelotyniškais rašmenimis. Argumentai prieš raidžių „w“, „x“ ir „q“ rašymą pasuose ir dokumentuose buvo išsamiai ir daug kartų aptarti viešojoje erdvėje, tačiau K. Sabaliauskaitė kažkodėl neranda reikalo jų prisiminti. Toks „užmaršumas“ vertintinas kaip intelektualinis nesąžiningumas.

Didžiausią įspūdį galėtų padaryti nuoroda į pagausėjusius chuliganiškus išpuolius Britanijoje. Tačiau šių išpuolių sąsaja su nacionalizmu yra nepagrįsta. Šie išpuoliai yra buitinio, o ne politinio pobūdžio. Britų protautinės politinės organizacijos smurto prieš imigrantus nelaiko programiniu tikslu ir jo neskatina. Tuo tarpu trintis tarp vietinių gyventojų ir gausių kitakilmių atvykėlių, kurie į vietinę visuomenę nesiintegruoja arba integruojasi tik paviršutiniškai, yra visiškai dėsningas reiškinys, kuris atsiranda bet kokiame politiniame ir pasaulėžiūriniame kontekste. Užtenka prisiminti, kad sovietmečiu lietuviai bastūnus iš „plačiosios tėvynės“ kartais pavadindavo ne pačiais švelniausiais žodeliais. Todėl dėl dabartinės britų ir imigrantų trinties bei visiškai dėsningo buitinio chuliganizmo reikėtų kaltinti ne nacionalizmą, o ankstesnes britų vyriausybes ir jų globalistinę politiką, dėl kurios Britanijoje atsirado gausios menkai ar visai neintegruotų imigrantų bendruomenės.

Rašytojos polinkis visur įžvelgti ženklus, liudijančius nacionalizmo baisybių pavojų yra labai panašus į sovietmečio propagandistų elgesį. Šie taip pat kone bet kokioje tautinės dvasios apraiškoje, net neturinčioje jokios politinės potekstės, įžvelgdavo pavojų ideologijai ir sovietiniam režimui ir puldavo tokias apraiškas uoliai persekioti.



Susiję

Skaitiniai 73251736793392439

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2017-01-02 12:00

    joo,bet kaip greitai pamiršo p. Sabaliauskaitė,kad jeigu ne tie buduliai nacionalistai,tai ,atsiprašau už išsireiškimą,anglišką p...į būtų mačiusi ,kaip savo ausis,nes vis dar sėdėtų už geležinės sovietų uždangos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-01-02 12:18

      joo,ir dar pamiršau paminėti- tos multikultūros mes jau prisiragavome, ar seniai čia rusus į Lietuvą kėlė,ar seniai čia Vilniuje visur skambėjo rusų kalba ir ar seniai buvo laikai,kai Vilniuje galėjai gauti į snukį vien tik dėl to ,kad esi lietuvis.Mes jau gyvenome multikultūroje ir kaip sakoma-ačiū,UŽTEKS.

      Panaikinti
  2. Nežiniukas2017-01-02 17:00

    Lietuvos Konstitucijos 2 straipsnis nurodo, kad "valstybę kuria Tauta".

    Kokia čia tauta? Ar ta, kuri nurodyta Konstitucijos preambulėje - lietuvių tauta?

    Jei taip, tai seubas. Kur žiūri Konstitucinis Teismas? Juk tokia Konstitucijos formuluotė - tai pagrindas fašistiniam nacionalizmui, ksenofobijai ir kitiems madingiems žodžiams.

    Reikėtų tokią Konstitucijos formuluotę apskųsti Europos Teisingumo teismui.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2017-01-02 18:51

      Visiškai suprantamas paaiškinimas. Sabaliauskaitės tipo.

      Tik iš šio visiškai suprantamo paaiškinimo lieka dar du neaiškumai:
      1. Jei lietuviai = rusai, lenkai, žydai, tai kam lietuvių tautai apibūdinti sukurta tiek daug sinonimų?
      2. Jei teiginys lietuvių tauta = rusai yra teisingas, tai ar teisingas iš šio teiginio išplaukiantis kitas teiginys: Rusija = Lietuva?

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2017-01-02 18:10

    neziniukui
    lietuviu tauta - tai ir rusai, ir gudai, ir lenkai , ir zydai. Visi Lietuvos pilieciai. Konstitucija - ne tautieciams, o pilieciams, ne tautiniu, o pilietiniu teisiu aktas.
    Prie Ogrodniku salia Lenkijos-Lietuvos valstybiu sienos esanciose senose kapinaitese galite rasti Lietuvos savanoriu, zuvusiu uz Lietuvos laisve 1920 metu kovose su Lenkija, antkapius. Ant ju lietuviskai skambanciu pavardziu ne tiek ir daug. Zydisku daug. Galite susirasti ir pamatyti patys. Tie zydai kure Lietuvos valstybe. O visokie brazauskai su bradauskais iki 1990 tik apsimetinejo ja kuriantys, is tiesu naikindami. Taigi - kas labiau lietuvis ir labiau tauta?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-01-02 19:27

      joo,ale ,kad ir tarp NKV-distų nemažai žydų buvo,ar jie irgi Lietuvos valstybę kūrė?

      Panaikinti
    2. "lietuviu tauta - tai ir rusai, ir gudai, ir lenkai , ir zydai" - "Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
      jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius" (LR Konstitucija). Tai čia, škias, rusai, gudai, lenkai ir žydai sukūrė Lietuvos valstybę ir savo gimtąją lietuvių kalbą Lietuvoj saugojo? :)
      "Anonimiškam 2017-01-02 21:24" - "reikia būti labai buku, kad nesuprastum sarkazmo, arba labai nenorėti suprasti ir apsimesti nesuprantančiu. Pasirink pats koks esi."
      Beje, grynai smalsumo dėlei - ar čia intensyviai besireiškiančiam "Anonimiškam" teko ką nors girdėti apie diakritinius ženklus lietuvių kalboje? ;)

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2017-01-03 00:00

      Gediminui, Algirdui, Vyteniui ar Jogailai pasakyk, kad jis lietuvis. Arba Vytautui su Radvila, kad jis savo kalba (is)saugojo, ja puoseledamas. Nejuokink. Paprocius Vilniuje, Kaune, Kedainiuose, Birzuose, Gardine, Astrave, Ruzanuose kure ir saugojo zmones, kurie su dabar tavo suvokiamu lietuviskumu turejo tiek bendro, kiek jo karve su tavo Opeliu

      Panaikinti
    4. Anonimiškas2017-01-03 00:15

      "Anonime", man regis būtent ir esi nežiniukas.
      1#Tos kapinaitės ne prie Ogrodnykų, o Beržnyke, kur prieš šimtmetį lietuvių buvo du trečdaliai,o dabar nuplėštos antkapinių kryžių pavardės ir gyvenimo metų lentelės, dar užlaidota naujai ant viršaus, kad tų litvynų lyg nebūta. Savanoriai palaidoti tik keli, ir tarp jų dar yra nežinomi, taigi daryti apibendrinimus sunku. Kažin kur paslėpti kiti savanorių kapai.
      2# Žydus labai intensyviai Vilniaus apylinkėse ir "kresuose" naikino pilsudskininkai dar gerokai iki hitlerininkų, tik kažkodėl istorikai ir bumblauskai tapinai,vanagaitės,sabaliauskaitės nutyli.. matot bolševizmo nešėiai buvo būtent izraelitai,o pilsudskis baisiai bijojo bolševizmo ir pasaulinės revoliucijos. Lietuviai buvo viena LABIAUSIAI XIX-XX a. engiamų ir nutautinamų, naikinamų tautų Europoje!!, maža,silpna, tai ir žydams parankesnė, sukalbamesnė nei lenkai ar vokiečiai. Ir tai pasitvirtino, nes A.Smetona jiems daug davė privilegijų,suteikė galimybes plačiai prekiauti miestuose, miesteliuose, vystyti gamybą, švietimą, kurti religines bendruomėnes,įsigyti sklypus.
      Tik kažkodėl apie tai IRGI N U T Y L I M A.
      3# Kitas dalykutis,- tautos apibrėžimą paskaityk žodyne, o pilietis yra "pilies gyventojas"- jis gali būt visoks. Mūsų konstitucijos įžangoje labai aiškiai parašyta, kad tai lietuvių tauta, kuri nuo amžių amžių čia gyveno ir ji (tauta vienaskaitoje ) sukūtė savo valstybę, (taip kaip šeima konstitucijoj parašyta yra jos pagrindas, o ne lytis,mėgintuvėliai,partneriai ar dar kas). Iškraipyti ir meluoti,pone liberalusis "anonime" yra nedora ir nuodėminga. [ "PUSĖ TIESOS YRA BLOGIAU NEI MELAS" ]

      Panaikinti
    5. O, standartinis viduramžių luominės valstybės tapatinimas su modernia tautine - kaip originalu! :D Nors, spėju, "progresyviam homjaunimui" (plg. su "pažangiu komjaunimu") apskritai naujiena, kad 1918 m. Lietuvos Respublika buvo sukurta kaip tautinė valstybė (atitinkamai, 1990 m. buvo atkurta kaipo tokia), o ne LDK ar Žečpospolitos tęsinys. :)
      P.S. Kaip suprantu, chamiškas familiarumas - skiriamasis homjaunimo bruožas? ;)

      Panaikinti
    6. Anonimiškas2017-01-03 08:42

      jūs bent Šopauską, po kurio straipsniu komentuojate, paskaitykite. Jis pats kalba ne apie tautą kaip etninių piliečių bendruomenę, o apie pilietinė tautą. Nes kitaip jis neišvengtų prieštaravimo tarp jūsų norimos steigti normos, kad tautą sudaro tik vienas lietuvių etnosas ir pilietinės tautos faktinės sandaros iš įvairių tautybių asmenų. Sutinku su autoriumi, kad Lietuvą steigia pilietinė tauta. Bet tokią pilietinė tautą sudaro bet kurio etnoso žmonės, susaistę save politiniais ir kartu ypatingais pilietiniais ryšiais su Lietuva. Todėl autorius visiškai teisus ir nuoseklus, kai sako, kad jos etniškai grynas lietuvis, nuolat gyvenantis užsienyje, negali būti Lietuvos pilietis, nes negali vykdyti savo pareigų valstybei. Kartu tai reiškia, kad bet kurio nelietuviško etnoso žmogus gali būti Lietuvos pilietis, jeigu jis įvykdo pilietiško ryšio su valstybe sąlygą. Taip pat tai reiškia, kad Lietuvą steigia ir valdo tauta, kurią sudaro žmonės, turintys piliečių pareigas. O jeigu tų pareigų nevykdo, tai nėra jokie pileičiai, kokios tautybės bebūtų. Nebūdami piliečiai, tokie žmonės nesudaro tautos ir nesteigia (nekuria) Lietuvos valstybės, netgi tuomet, jeigu gimė iš grynakraujų (o tokių nėra, pažiūrėkit savo giminių istoriją).
      Sutinku su autoriumi dėl nacionalizmo ir patriotizmo tapatumo, apie tai daug kalbėta, skirtis dirbtina ir beprasmė.
      Tiesa, pikc, dėl LDK ir 1918 metų - pradėjai pats, nes mėginai remtis dabartinės Konstitucijos nuostatomis apie valstybės tęstinumą nuo jos įkūrimo, nuo statutų laikų iki 1938 metų Konstitucijos, kurios veikimas buvo atskurtas 1990 03 11, ir iki dabarties. Kaip šaukei, taip atsiliepta.

      Panaikinti
    7. Anonimiškas2017-01-03 08:57

      nuo Ogrodnikų iki Beržnykų tėra apie 5 km. Taigi, labai nesivargink tikslindamas. O kad pilsudskininkai žydus engė, niekaip neprieštarauja faktui, kad 1920 metais žydai su ginklu ėjo mirti už Lietuvą. Gal kai kurie lietuviai nėjo, o kai kurie žydai ėjo. Man tie žydai labiau Tauta, negu išsisukinėję ir laukę kas nugalės lietuviai.

      Panaikinti
    8. Matau, susidarė dažnai sutinkama painiava tarp etninės ir pilietinės tautos. Taip, pilietinę tautą sudaro įvairiataučiai piliečiai - bet tai nepaneigia fakto, kad Lietuva yra tautinė valstybė, ir ta "tautinė" reiškia būtent lietuvių, o ne rusų, lenkų, žydų, ar dar kieno nors. Kitaip tariant, lietuviai kaip etninė tauta yra Lietuvos kaip tautinės valstybės pagrindas. Tai, kad kitų tautybių atstovai prie Lietuvos kūrimo prisidėjo, to fakto neeliminuoja. Atitinkamai, Lietuva kaip valstybė yra lietuvių namai, kuriuose yra lietuvių tvarka, ir jei kitų tautybių atstovai nusprendė gyventi kartu, jie taikosi prie lietuvių tvarkos, o ne įvedinėja savo. Kad būtų dar paprasčiau - pats sakėte, "Sutinku su autoriumi dėl nacionalizmo ir patriotizmo tapatumo" - tai atsakykite sau į klausimą, apie KIENO nacionalizmą kalbame? Įsivaizduojate pasakymą "lenkų nacionalistas - Lietuvos patriotas"?
      Dėl "pradėjai pats", "mėginai remtis" (vėl keistas familiarumas - priminsiu, kad mes nesame draugeliai) ir "Kaip šaukei, taip atsiliepta." - tai kad ne: tas faktas, kad lietuviai turi senas valstybingumo tradicijas, ir istorijoje būta įvairių valstybės formų (kaip ir laikotarpių, kai valstybės nebuvo), NĖRA pagrindas tapatinti viduramžių luominę valstybę (arba (teoriškai) konfederaciją) su modernia tautine valstybe ir abiems taikyti vienodus vertinimo kriterijus. Kad būtų aiškiau - 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybes Akte aiškiai parašyta: "Lietuvos Taryba [...] skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis." - o tai reiškia, kad netęsiamos nei LDK, nei Žečpospolitos tradicijos, todėl tokie pasakymai, kaip "o Gediminas taip darė!" ar "o Radvila taip sakė!" yra visiškai "ne į temą". Tikiuosi, dabar aiškiau, ką norėjau pasakyti.

      Panaikinti
    9. Šopauskas kalba ir apie politinę tautą

      Panaikinti
    10. Nežiniukas2017-01-03 10:48

      Pilnai sutinku su Pikc.

      Kaip dažnai norima kiršinti tautas - tai kad lietuvių tauta sukūrė valstybę Lietuvoje, dar niekaip nereiškia, kad kitų tautybių žmonėms Lietuvoje nebus vietos. Tai tiesiog tik reiškia, kad vistik tvarką Lietuvoje nustatinėja lietuviai, kaip kad Lenkijoje tvarką nustatinėja lenkai, Rusijoje tvarką nustatinėja rusai ir t.t. Kaip rusas Lietuvoje turi taikytis prie Lietuvos tvarkos, taip ir lietuvis Rusijoje turi taikytis prie Rusijos tvarkos.

      Todėl kaip teisingai pastebėjo Pikc, neįmanoma, kad Lietuvos patriotas būtų Rusijos nacionalistas. Arba lietuvis JAV patriotas būtų Lietuvos nacionalistas, nes kaip teisingai pastebėjo Šopauskas, negali būti patriotas tikrąja prasme, gyvendamas pastoviai svetur.

      Panaikinti
    11. Anonimiškas2017-01-03 11:50

      lenkų nacionalistas - lietuvių patriotas? ne. Lenkas (ne lenkų) nacionalistas gali būti Lietuvos patriotas. Tai labai paprasta. Riomeris toks buvo. Energetikos ministras Neverovičius - manau, irgi geras pavyzdys, nors figūra ne tokio masto, kaip Riomeris. Signataras Nikolajus Medvedevas, jeigu dar kas pamena tokį - kuo ne Lietuvos patriotas, tikras rusas, besididžiuojantis savo rusiškumu. Arba signataras Jermolenko - teko nemažai bendrauti, laikau jį didesniu Lietuvos patriotu už visą eilę tautinių kaimiečių. O Grigorijus Kanovičius? nusileiskite žemėn, gyvenimas pats išsprendžia dirbtinai keliamas problemas.

      Panaikinti
    12. Anonimiškas2017-01-03 11:59

      kokia čia masine šizofrenija etatiniai komentatoriai serga? tai Lietuva, pasirodo, turi dvi tautas? viena etninė, kita - politinė? gal jau nejuokinkit. Šopauskas tikrai protingesnis, todėl nesiryžo tokių nesąmonių rašyti, nors labai norėtųsi. Beje, kaip išspręsti klausimą dėl etininei tautai save priskiriančių veikėjų dalyvavimo politinėje tautoje. Gal nedalyvauja ir nepriskirtini, nes koks čia bendras buvimas prie žydukų ir ruselių su lenkais? O jeigu dalyvauja, tai gal ne tomkis pačiomis teisėmis? jeigu etninė tauta kažką ar net viską valstyybėje sprendžia, tuomet kas yra pilietinė tauta ir kokia jos sprendimo galia? Kodėl pagal Konstituciją visas teises turi Lietuvos piliečiai ir tik viename straipsnyje (32 str.) teisė turi lietuviai (teisę napsigyventi Lietuvoje). Kokia tokio atskyrimo prasmė? teisiškai jau viskas seniai atsakyta, Konstitucinis teismas gražiai ir protingai sudėliojo į lentynėles. Komentaruose galima pažaisti, bet ir tą reikėtų daryti su kruopele proto ir padorumo.

      Panaikinti
    13. lietuvis iš Lenkijos2017-01-03 12:29

      čia tiems asilams, kurie nežino savo etninių žemių pavadinimų. Kokie jums Ogorodnikai, ten gi Aradnykai. Kad kokiam delfi taip rašytų, tai nesistebėčiau. Bet kad šitame portale

      Panaikinti
    14. "Anonimiškas", jei tikrovė neatitinka tamstos ideologinių nuostatų, tai tikrovės problema, o tie, kas ją mato - "šizofreniški"? Čia iš serijos "paf muf vifi fvepli, tik af vienaf ne"? :)
      P.S. O Kanovičiaus "pripaišymą" prie Lietuvos patriotų - "užskaitau", kaip sako! :D

      Panaikinti
    15. Nepriklausomybė akto signataras Nikolajus Medvedevas šiaip yra graikas, o ne rusas. Čia tarp kitko :)

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2017-01-02 18:13

    kai tą patį, ką dabar sako Sopauskas apie Sabaliauskaite, Putinaite rase apie Marcinkeviciu, tai buvo "tautos priese". Tipiskas sovietinis inteligentas, Lietuvos valstybes nedraugas. Ar tik pats selektyvusis Sopauskas toks nera?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gal pradžiai tekstą perskaitykite, a? ;)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2017-01-02 21:09

    Ačiū autoriui už įdomų straipsnį ir loginiais argumentais paremtus teiginius.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2017-01-03 09:03

    Na, gerai, su Česlovu Milošu arba Adomu Mickevičiumi tikras vargas ir painiava - lietuviai jie ar lenkai. Bet su Mykolu Riomeriu jokios painiavos nėra - jis lenkas, pats save aiškiai tokiu laikė. Ar kas nors išdrįs pasakyti, kad Mykolas Riomeris nėra pilnateisis Tautos narys, tas asmuo, kuris steigė ir valdė lietuvą kartu su kitais Tautos sūnumis ir dukromis? Kokią reikšmę čia turi jo lenkiškumas? Arba Emanuelis Zingeris. Ar kam nors išdrįstų apsiversti liežuvis, kad jis nėra vienas iš Tautos? Žinoma, Burokevičius jums tauta, o štai Zingeris su Riomeriu - ne. Tai ir būkite su savo šmėklomis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai kad kaip tik pagal tamstelę tiek Burokevičius, tiek Zingeris yra "vieni iš Tautos" - gi pasus abu turi, ne? Beje, ar tikrai tarp pastarųjų veikėjų - tokia gili takoskyra (http://www.tautos-balsas.lt/straipsniai/aktualijos/161-arvydas-damijonaitis-del-1941-birzelio-23-sukilimo-smeizimo)? ;)

      Panaikinti
  7. Apibendrinant komentarus, galima teigti, kad "Anonimiško" ir pan. veikėjų bėda ir nesusišnekėjimo priežastis (o gal tyčinė demagogija? Bent jau Sobolewskaitės atveju dėl to abejonių nelabai kyla) - vertybinių nuostatų kišimas į terminų apibrėžimą, kuris turėtų būti emociškai neutralus. Apibrėžiam etninę tautą kaip lietuvius, politinę - kaip Lietuvos piliečius, ir baigtas kriukis - o visi šitie "tai katras daba tikresnis lietuvis - tas ar anas?" arba "tai katras iš jų geresnis?" yra visiškai beprasmiai ir skirti tik "vandeniui drumsti".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2017-01-03 10:24

      ne, ne pasas ir pilietybės turėjimas apsprendžia priklausymą valstybę kuriainčiai Tautai.O pilietinių pareigų vykdymas, tą sako ir Šopauskas, nepripažindamas tinkamais piliečiais ir dėl to - Tautos nariais turinčius pasus, bet nuolat gyvenančius užsienyje.
      Tik labai menko išsilavinimo žmogus gali dejuoti dėl "vertybinių nuostatų kišimo į terminų apibrėžimą". Vittgenšteinas jau seniai viską pasakė tuo klausimu, neturiu ką pridėti.

      Panaikinti
    2. Na, kai apie išsilavinimą pradeda postringauti veikėjai, "neįkandantys" visai suprantamai parašyto teksto (čia apie L. Šopausko straipsnį) ir neskiriantys priklausymo konkrečiai grupei nuo atitinkamų pareigų atlikimo... ;)
      Tokie paskui ir kelia idiotiškus klausimus iš serijos - "tai kuris tikresnis lietuvis/kuris priklauso tautai - ar rusų kilmės čia gyvenantis Lietuvos patriotas, ar lietuvių kilmės budulis emigrantas, "dėjęs" ant Lietuvos?". :)
      Klausimas, ar čia išties supratimo stoka, ar demagogija, lieka atviras.

      Panaikinti
  8. Anonimiškas2017-01-03 12:02

    žiauriai gerai parodo komentatorių postringavimų beprasmiškumą jš pačių argumentas, kad kitos tautos irgi turi "savo vietą" Lietuvoje. Kad "nekiršinkime". Taip savo mažamečiams vaikams arba, geriau, šuniui gali sakyti. Ne laisviems piliečiams, kurių "vieta" ir teisių apimtis nepriklauso nuo tautybės. Ir negali priklausyti.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Kadangi yra tikimybė, jog čia smarkiai besireiškiantis "Anonimiškas" yra ne demagogas, o demagogijos suklaidintas jaunuolis, pabandykim "apsipbrėžti definicijas", kaip klaidingai sakydavo viena garbi asmenybė. "Mano laikais" buvo labai aiški terminologinė skirtis tarp tautos (etninio vieneto) ir nacijos (politinio vieneto) - ir, atitinkamai, tarp tautiškumo (siekio išsaugoti ir puoselėti savo tautinę tapatybę) ir nacionalizmo (tautos ar etninės grupės siekio turėti savo valstybę ir ją valdyti). Čia pateikiu apibrėžimus "iš atminties", tad žodžių sudėliojimas gali būti ne visai toks, kokį mokėmės - bet prasmė būtent tokia. PRIKLAUSYMAS tautai/etninei grupei ar nacijai savyje neturi jokio vertybinio krūvio - tai tiesiog faktas: arba esi tos grupės narys, arba ne, nepriklausomai nuo tavo IQ, elgesio, požiūrio ir t.t. Tuo tarpu tautiškumas ir nacionalizmas jau tokį krūvį turi, nes atspindi asmens požiūrį, elgesį ir pan. Tas "politinės tautos" terminas tam tikra prasme kelia painiavą - ir todėl atsiranda veikėjų, besipiktinančių "šizofrenikais, kalbančiais apie dvi tautas Lietuvoje".
    Iš kitos pusės, painiava keliama tyčia - kaip bendros tapatybių ištrynimo politikos dalis (užtenka prisiminti "sex vs. gender", "race vs. ethnicity" ir "citizenship vs. nationality"). Šiuo atveju aktuali pastaroji "pora": logiškai mąstant, viskas paprasta: "citizenship" būtų "pilietybė", o "nationality" - "tautybė". Ir jokių neaiškumų. Bet kai abi sąvokos sukergiamos, "pilietybei" išstumiant "tautybę" ir užimant jos vietą (plg. situaciją su "gender" (31 and counting) versus "sex" (2)), tampa neaišku, kas yra kas. Tada ir atsiranda nesuprantančių, jog "Lietuvos rusas" NĖRA tas pats, kas "lietuvis". Dar daugiau - daliai itin "progresyvių" individų atrodo visiškai normalu, kai koks lietuviškai pramokęs Afrikos negras postringauja, kad "aš esu lietuvis - tik kitoks".
    P.S. Bet ko mes čia ginčijamės - gi "progresas jau paprogresavo", ir oficialiai netgi ta "pilietinė tauta" nebeaktuali - gi dabar kreipiamasi "Lietuvos žmonės" (t.y. bele kas, kas čia nusprendė apsigyventi). Juokai juokais, bet faktas, kad svetimų valstybių piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme, rodo ne tik ištautinimo, bet ir išpilietinimo tendencijas. Kitaip tariant, būti "Lietuvos pilietine tauta" kaip savo valstybės šeimininkais - atgyvenęs reikalas: reikia būti taryb... oi, pardon - "sąjungos piliečiais" (pradžiai, paskui - pasaulio). :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Na ,ponia Kristina Sabaliauskaite, smokit atsakomajį smūgį ! Sumalkit tą Šopauską į miltus !

    AtsakytiPanaikinti
  11. Anonimiškas2017-01-04 14:30

    Ponas Pikc Kažinkavičiau- Jūsų paaiškinimai logiški ir suprantami- dėkoju ir palaikau jus! Arvydas

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gerbiamas pone Arvydai, smagu girdėti, dėkoju už palaikymą!

      Panaikinti
  12. Labai įdomus tekstas. Beje, man šitas romanas taip aktyviai nepatiko, jog aš neįstengiau jo iki galo perskaityti. Man buvo nepriimtina rašytojos veidmainystė: apsimetama rašant apie Lietuvą ir lietuvius, bet juk Lietuvos ten nėra... Ir dar tos nesąmonės apie neva tautinį charakterį, žemaičius, ta nuvorišo arogancija. Ypač kai rašytoja duoda interviu, išsilavinimo, sisteminių žinių stoka taip ir trykšta

    AtsakytiPanaikinti
  13. Anonimiškas2017-03-15 17:51

    geras tekstas, tik klausimas, ar tikrai verta aptarinėti popsinės literatūros rašytoja, tokiame rimtame kontekste kaip valstybė?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME PALAIKYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Naujienų prenumerata

item