Vytautas Sinica. „Gerovės patriotizmas“

Patriotizmo sąvoka, kaip visi “-izmai”, yra moderno kūdikis, kurio gimimas paprastai siejamas su ...

Patriotizmo sąvoka, kaip visi “-izmai”, yra moderno kūdikis, kurio gimimas paprastai siejamas su XVIII a. prancūzų švietėjų, pirmiausiai Žano Žako Ruso, darbais. Švietėjai konceptualizavo patriotizmą kaip pilietinę dorybę, tačiau šios sąvokos turinys skirtingu mastu ir formomis egzistavo ir buvo skatinamas kone nuo pirmųjų politinių vienetų atsiradimo.

Patriotizmo sąvoka visada buvo įvairių diskusijų objektas. Nuo pat XIX a. tuščiai ginčytasi, kas yra „tikrasis patriotizmas“, tuo pačiu mėginant primesti sąvokai norimą reikšmę. Šio ginčo dalyviai stengiasi apibrėžti, kas yra tikrasis patriotizmas, o kitaip suprastą patriotizmą laikyti tiesiog „netikru“ ir tapatinti su neigiamas asociacijas keliančiais reiškiniais.

XX a. antroje pusėje įsivyravo neomarksistų inicijuotos diskusijos, ar patriotizmas, kad ir kaip suprastas, apskritai yra dorybė, ar yda. 1994 m. Richardas Rorty viešai pasiūlė nelaikyti patriotizmo dorybe, teigdamas, jog savikritiški galime būti tik atsisakę didžiavimosi savo tautine tapatybe. Patriotinį ugdymą keisti kosmopolitiniu siūlė M. Nussbaum, rėmusis ta pačia prielaida apie patriotizmo moralinę vertę[1]. Patriotizmo oponentai abejoja pirmenybės konkrečiai asmenų grupei (tautiečiams ar bendrapiliečiams) moralumu ir teigia, kad patriotizmo keliami reikalavimai yra nesuderinami su universaliomis bendražmogiškos moralės normomis. Patriotizmo šalininkai šiame ginče atsako, kad atmetus patriotizmą, nėra jokio savo veiksmingumą įrodančio būdo užtikrinti piliečių ištikimybę savo šaliai ir būtiną nuostatą prireikus pasiaukoti dėl jos išlikimo[2]. Paprastai kaip geriausia alternatyva siūlomas J. Habermaso išplėtotas konstitucinis patriotizmas, tačiau jis, net jei būtų veiksmingas, neduotų pirmeybės vieniems asmenims prieš kitus prigimtiniu pagrindu. Reikalavimas nevienodai vertinti skirtingų šalių piliečius išlieka. Ši diskusija, nors aktyviai plėtojama Vakarų šalyse, Lietuvoje kol kas netapo populiari: patriotizmo kaip dorybės sampratą ginčija tik pavieniai akademinės bendruomenės ar tariamos savaiminės vertės įvairovę skatinančių nevyriausybinių organizacijų nariai, į šią diskusiją neįnešę jokių naujų, unikalių argumentų.

Pirmiausiai dėl istorinių priežasčių Lietuvoje nuo pat nepriklausomos valstybės sukūrimo iki šių dienų nesiliauja ir kitas su patriotizmu susijusias diskusijas užgožia būtent pirmasis ginčas dėl to, kas yra tikrasis patriotizmas. Šios sąvokos reikšmė Lietuvoje buvo radikaliai pakeista sovietmečiu ir, nors atkūrus nepriklausomybę daugeliu aspektų buvo pasirinkta restitucinė (atkurianti prieškario Lietuvos bruožus) ir imitacinė (kopijuojanti Vakarų šalis), o ne kontinuacinė (adaptuojanti okupacinės santvarkos bruožus) režimo kaitos orientacija[3], tačiau patriotizmo suvokimas vis dažniau ir garsiau Lietuvoje įgyja būtent sovietinę, o ne tarpukario Lietuvos ir apskritai moderniajai politinei minčiai įprastą reikšmę. Ši tendencija vaizdingai atsiskleidžia pasitelkiant Antano Sniečkaus ir Andriaus Kubiliaus pavyzdžius. Tai du politikai, kurių vienam patriotizmo sampratą monopolizuoti leido užimamos pareigos, o kitam būdinga pretenzija patriotizmą monopolizuoti kaip išimtinai Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos vertybę net ir susiduriant su pasipriešinimu politinėje ir pilietinėje visuomenėje. Šiuo Tekstu nepretenduojama į išsamią patriotizmo sampratų istorinės kaitos analizę, o tik mėginama  atkreipti skaitytojo dėmesį į vieną ryškesnių šiandieninės nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos politinio mąstymo paradoksų. 

Klasikinio patriotizmo raida

Patriotinis jausmas kaip meilė ir pareiga savo politinei bendruomenei ir valstybei senovės pasaulyje aiškiausiai išreikštas graikų polyje ir apskritai pirmiausiai gimsta mažose, B. Andersono žodynu kalbant, vaizduotės nereikalaujančiose bendruomenėse. Ankstyvasis dar neįsivardyto patriotinio įsipareigojimo objektas buvo politiškai savarankiškas miestas-valstybė, tegu ir turintis imperinių pretenzijų, tačiau jusliškai apčiuopiamomis geografinėmis miesto ribomis brėžiantis ir savitu gyvenimo būdu pasižyminčios bendruomenės ribas[4] (Atėnai, Roma, Kartagina ir kiti). Miestas senovės pasaulio politinėms bendruomenėms buvo pirmoji istorinė „tėvynės“ forma, ankstyvoji patria, žadinusi žmonių prieraišumą ir įsipareigojimą gerokai anksčiau už plačius teritorinius valstybinius darinius (territorial states)[5].

Vėlyvaisiais viduramžiais kartu su prasidėjusia valstybių centralizacija ėmė formuotis ir teritorinis prisirišimas prie tiesiogiai nepatiriamos „įsivaizduojamos“ tėvynės. Ankstyviausiais tokio modernaus santykio su patria ikimodernioje Vakarų krikščionijoje atvejais buvo Anglija, Škotija ar Prancūzija. Collette Beaune žodžiais, „prancūzų tautiškumo jausmas buvo suformuotas itin anksti, todėl prancūzai daug labiau už kitas tautas savo vertę kildino iš savojo tikėjimo ir atitikimo dieviškajai valiai. „Krikščioniškiausios“ tautos apibūdinimas be jokių atskirčių vienodai galiojo karaliui, tautai ir teritorijai“[6]. Tokioje sąmonėje galima užčiuopti jungties tarp tautos ir teritorinės valstybės formavimąsi. Meilė Prancūzijai buvo neatsiejama nuo pareigos ją ginti. XV a. pabaigoje „Kilmingųjų kodekse“ rašoma, jog „kiekvienas turi atsiduoti šalies gynybai, o šlovė karūnuoja mirusius už savo šalį. Niekas nėra per sunku, jei to reikia dėl gimtosios šalies išsaugojimo“[7]. Cituojama nuostata tapo XVIII a. Ž. Ž. Ruso pasiūlytos pilietinės religijos – tėvynės meilės[8]  – pagrindu.

Sukūrus modernią Lietuvos valstybę jos gyventojų sąmonėje ir politinėje mintyje įsitvirtino būtent modernioji patriotizmo samprata – patriotizmas kaip tautos, valstybės ir gimtojo krašto meilė. Stasys Šalkauskis nepalieka galimybės atskirti šių patriotinės meilės sudedamųjų dalių, teigdamas, kad tik šitoks įsipareigojimas tautai, valstybei ir kraštui gali būti vadinamas pilnutiniu patriotizmu[9], o meilę tik kuriam iš šių objektų vadinti patriotizmu reikštų drastiškai ir nepagrįstai plačiai išplėsti šios sąvokos turinį.

Lygiai taip pat, neatsiejant valstybės nuo tautos, patriotinio įsipareigojimo objektą suprato ir kiti tarpukario Lietuvos politiniai mąstytojai, nepriklausomai nuo jų krikščioniškos, tautininkiškos ar socialdemokratiškos pakraipos. Akivaizdžia ir vėliau lemtingos svarbos įgavusia išimtimi tapo komunistai, pabrėžę ne tautinį, o klasinį solidarumą[10], vėliau iš to kildinę ir atitinkamas suverenumo ir patriotizmo sampratas.

Trilypis patriotinio įsipareigojimo objektas plačiausiai išskleidžiamas A. Maceinos „Tautiniame auklėjime“. Pirma, patriotizmas yra prisirišimas prie gimtosios žemės. Antra, prie tame krašte gyvenančių ir veikiančių žmonių (kaip Maceinai, tai stebėtinai teritorinis, taigi ir labiau pilietinis tautiškumo supratimas, nes būtent tokia nuoroda įvardijama tauta[11]). Trečia, tai valstybinis susipratimas – sąmoningas pritarimas valstybės idėjai[12]. Įsipareigojimas tautai, kraštui ir valstybės idėjai laikomas įgimtu, patriotinis ugdymas gali tik padėti įsisąmoninti patį patriotinį jausmą ir jo objektus – tautą ir tėvynę[13]. Taip suvoktas patriotizmas remiasi prielaida, kad tautos nėra tik laikinos politinės-kultūrinės bendruomenės, o turi ontologinę prasmę ir istorinę misiją – savo moralinio tobulumo siekį. 

Tikras ir netikras patriotizmas Lietuvoje – tautinio idealo meilė

Tarpukario Lietuvoje brandžiausia politine mintimi ir įtaka išsiskyrę krikdemiškos pakraipos mąstytojai patriotizmą suvokė gana vieningai. Tiek „pedagogikos tėvui“ Stasiui Šalkauskiui, tiek jo „1936-ųjų generacijos“ mokiniams, įskaitant Antaną Maceiną, patriotizmas reiškė tautos, valstybės ir krašto meilę, tačiau ne pasitenkinant tuo, kokie jie yra, o siekiant tikrovėje realizuoti savaip suvoktą tautinį idealą.

Pasak S. Šalkauskio, tikra meilė (o patriotizmą jis pats vadina tautybės meile) turi būti pagrįsta moralinės didybės pageidavimu mylimajam dalykui. Mylima tai, kas sudaro mylimo dalyko idealinį tipą – tautos atveju, tautinį idealą[14]. „Patriotizmas, kuris nežengia toliau tautinės tikrovės, kuris myli ir gėrisi tauta tokia, kokia ji yra, tampa tautiniu egoizmu ir sykiu tautos išsivystymo užtvara“[15]. Į idealą orientuotas patriotizmas laikomas išganančiu, o mylintis tautą ir valstybę tokias, kokios jos yra, - žudančiu, tad pirmasis tampa tikru, o pastarasis – netikru, tuo apsaugant patį patriotizmą kaip į dorybę nurodančią sąvoką.

Tiek Šalkauskis, tiek Maceina kelia patriotizmui reikalavimą siekti „tinkamai suprastos didybės savo tautai“. Šiai mąstymo tradicijai būdinga nuostata, jog tautinė tapatybė tėra unikali žmonių kolektyvinio gyvenimo forma, kuri turi būti užpildyta universaliu bendražmogišku vertybiniu turiniu. Žmogus neturi kito ryšio su žmonija kaip tik per kultūrinę formą jam suteikiančią tautą[16]. Tautinė tapatybė kultūriškai juo visuotinesnė, kuo jos turinys labiau pažengęs. Reziumuodamas šiuos reikalavimus S. Šalkauskis teigia, kad „tikras patriotizmas yra tautinės savo individualybės meilė, pagrįsta pageidavimu savo tautai moralinės didybės, kylančios iš visuotinio žmonių dvasios turinio ir besireiškiančios individualinėmis tautybės lytimis“[17].

Toks į ateitį ir veiksmą orientuotas patriotizmo suvokimas galiausiai susiduria su dar viena jį apribojančia sąlyga. Tarpukario Lietuvos politiniame mąstyme dominavo nuostata, jog patriotizmas turi siekti tautos ir valstybės didybės, tačiau ši turinti būti griežtai moralinė, o ne materialinė. Nors tauta, A. Maceinos žodžiais, turi pasiekti minimalias materialines sąlygas, būtinas dvasiniam tobulėjimui siekti, tačiau jei materialinė gerovė tampa tautos egzistencijos tikslu, jam aukojama ir išeikvojama energija, kurios nelieka kultūrinei kūrybai ir tobulėjimui[18]. Kultūrinė ir ekonominė pažanga yra supriešinamos, istoriškai ir teoriškai ekonominį suklestėjimą matant kaip kultūrinio nuosmukio prielaidą.

S. Šalkauskio aiškinimu, patriotinis tautinis idealas negali būti materialinė gerovė dar ir dėl to, jog materialinės galimybės visada ribotos. Jų plėtra negali kėsintis į kitų tautų gerovę lygių ir viena kitą gerbiančių tautų, tačiau ribotų resursų pasaulyje. Be to, pritardamas iš Berdiajevo perimtai tezei, jog kultūrinis klestėjimas atvirkščiai proporcingas materialiniam, jis aiškina, kad pastarojo plėtra negalima ir tiesiog todėl, kad užkerta kelią kultūrinei („tikrajai“) tautos pažangai. Galiausiai materialinė gerovė ne tik nesprendžia, bet ir slepia tautos moralines bėdas[19]. Šiais normatyviniais argumentais tarpukario Lietuvoje grįstas materialinės gerovės siekio kaip patriotinio veikimo programos atmetimas.

Sovietinė patriotizmo revoliucija

Okupacinis ir totalitarinis komunistų režimas dėl savo prigimties ir pobūdžio neišvengiamai turėjo pasiūlyti koncepciją, besiremiančią kita patriotizmo samprata kitoje politinėje tikrovėje.  Okupacijos ir aneksijos keliu drastiškai nukirtęs visus tautinę valstybę legitimuojančius principus sovietinis imperializmas sau pateisinti negalėjo remtis visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teise, nors visada deklaratyviai tuo gyrėsi ir mėgino tą daryti, teigdami tautą esant visų pirma proletariatą, kuris kuria tautinę kultūrą, o represyvi tautinė buržuazija ją tik perima ir eksploatuoja.

Komunistų partija savo valdžią visada legitimavo trimis pagrindiniais šaltiniais: pretenzija, jog partija sėkmingai vadovauja komunizmo statyboms, marksizmo-leninizmo ideologija ir demokratiniu liaudies mandatu[20]. Fiktyvūs rinkimai ir propagandos priemonėmis skleidžiama tariamos komunizmo statybų sėkmės istorija neišvengiamai veikė dalį sovietinių respublikų visuomenių, tačiau nepriklausomai nuo to, kokios įtikinamos buvo šios priemonės, joms buvo reikalingas naujas valdžios savęs pateisinimo mechanizmas.

Komunizmo statybos ir apskritai partijos ideologija buvo savo esme materialistinė, be to, utopinė – perkelianti išganymo perspektyvą iš anapusinio pasaulio į empirinę tikrovę. Komunizmo pažadas buvo visuotinė gerovė ir lygybė visame pasaulyje. Tą žadanti valstybę uzurpavusi ideologija neišvengiamai materialinės gerovės kūrimą pavertė valstybės tikslu. Jei tautinės valstybės normatyvinis tikslas buvo ją kuriančios tautos kultūrinis-moralinis tobulėjimas, tai socialistinėje imperijoje tautą pakeitė daugiatautė internacionalinė liaudis, neturinti jokių bendrų kultūrinių-moralinių vardiklių, išskyrus valstybės skleidžiamą ir gyventojams privalomą materialistinę ideologiją. Valstybės tikslu ir pateisinimu jos piliečiams turėjo tapti materialinės gerovės sukūrimas.

Atitinkamai kartu su tikslu keitėsi ir patriotizmo keliami reikalavimai bei samprata, nes patriotizmas, kaip trumpai apžvelgta pradžioje, yra neatsiejamas nuo politinės bendrijos valstybingumo formos. Geras patriotas sovietinėje valstybėje taip pat turėjo mylėti ne esamą tikrovę, o iškeltą idealą. Tačiau griežtai priešingai nei nepriklausomoje Lietuvoje šis idealas buvo ne tautinis, o materialistinis.

Iškalbingai šį sovietinį patriotizmo supratimą atskleidžia Antano Sniečkaus raštai. Savo 1967 m. tekste „Spalio revoliucija ir Lietuva“ LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus miglotai gina komunistinį patriotizmą: „Buržuaziniai nacionalistai teigia, kad komunistai neva nesą savo krašto patriotai. Tačiau visa istorijos raida patvirtina, kad komunistai yra nuoširdūs savo krašto patriotai. Mes mylime savo kalbą, savo kultūrą, didžiuojamės demokratinėmis ir revoliucinėmis praeities tradicijomis. Niekuomet lietuvių nacionalinė kultūra nežengė taip sparčiai pirmyn kaip Tarybų valdžios metais. Apie tai ryškiai kalba liaudies švietimo, aukštojo mokslo, lietuvių literatūros ir meno laimėjimai. Bet kiekvienas supranta, kad tik tvirti ekonominiai ir kultūriniai ryšiai su visomis tarybinėmis respublikomis leidžia toliau vystyti ir turtinti socialistinę lietuvių tautos kultūrą, stiprinti krašto valstybingumą. Mes turime ir toliau ugdyti tarybinį patriotizmą, meilę visai mūsų didžiajai Tėvynei, pasididžiavimą visų tarybinių tautų laimėjimais“[21]. Išimtinai ilga citata slepia ištisus patriotizmo sąvokos transformacijos sluoksnius.

Nors, kaip ir įprasta sovietinėje retorikoje, daromi deklaratyvūs reveransai kultūrai, kalbai ir tradicijoms, išduodama ir visiškai nauja patriotizmo sąvokai teikiama reikšmė. Pirmiausiai, atsiejami gimtasis kraštas, valstybė ir tauta. Meilė gimtajam kraštui sovietiniam patriotizmui priimtina ir niekur nedingsta – nupolitintas teritoriškumas komunizmui nekėlė grėsmės. Kitaip yra su valstybingumo samprata: kalbama apie „krašto valstybingumą“ ir „meilę visai mūsų didžiajai Tėvynei“. Žinant, kad didžioji Tėvynė reiškė Sovietų Sąjungą, krašto valstybingumas šiame kontekste reiškia, kad LTSR laikoma valstybingumo forma. Žodis kraštas tampa reikšmingu – Lietuva mylima kaip platesnio politinio vieneto kraštas, teritorinis-administracinis vienetas, bet nieko daugiau. S. Šalkauskio ir A. Maceinos minima valstybės idėja šiuo atveju išnyksta, o tuo pačiu atsiejami gimtasis kraštas kaip teritorija ir Tėvynė kaip politinis vienetas. Jų ribos nebesutampa, nebeįmanoma jų prasmingai vartoti kaip sinonimų, o krašto reikšmė lieka grynai emocinė.

Dar akivaizdžiau iš nepriklausomos Lietuvos politiniame mąstyme privalomos buvusios krašto-valstybės-tautos jungties pašalinama tauta. A. Sniečkaus džiaugsmas kalbos ir kultūros pažanga slepia jų abiejų prasmės perkeitimą: kalba tėra instrumentiškai naudojama sovietinio žmogaus indoktrinacijai ir socialistinio meno kūrybai, minima kultūros pažanga – vis didesnis principo „kultūra turi būti tautinė savo forma ir socialistinė savo turiniu“ įsigalėjimas, pasireiškęs sovietiniais romanais, kaip E. Mieželaičio „Žmogus“, J. Dovydaičio „Po Audros“ ir panašiais darbais, liudijusiais tautinės kultūros pažangą nurodyta linkme. Minimos demokratinės ir revoliucinės tradicijos atspindi sovietinę demokratijos sampratą, pagal kurią demokratija tegali būti tik proletariato valdžia, pasiekiama tik per proletariato diktatūrą, kuri būtų teisinga, nes engiama joje būtų ne dauguma, o mažuma[22].

Pats A. Sniečkus, vardydamas kultūros pažangą liudijančius laimėjimus, mini tik kiekybinius rodiklius – mokyklų, bibliotekų, raštingų ir aukštąjį mokslą baigusiųjų žmonių skaičių[23]. Jei tarpukario sampratoje tautos ugdymas reiškė ir bendro tautos kultūros lygio kėlimą, ir išskirtinių gebėjimų turinčių ir žmonijai vertingų kultūrinių pasiekimų galinčių siekti asmenybių ugdymą, tai sovietmečio „kiekybinė“ kultūros samprata geriausiu atveju apsiriboja pirmuoju uždaviniu.

Lygiai taip pat „revoliucinė tradicija“ nurodo apskritai dirbtinai konstruojamą istorijos pasakojimą, pagal kurį Lietuvoje tariamai įvykusi proletariato revoliucija, nors savaimingi bandymai 1918-1920 metais buvo nesėkmingi, o „revoliuciją“ galiausiai įvykdė tik okupacinė valdžia. Įsipareigojimas tautinės kultūros tobulinimui tokioje dirbtinai sukonstruotos tradicijos ir ideologijai subordinuotos kalbos bei kultūros perspektyvoje reiškia ne savaip suvokto ir pačios tautos vyraujančias kultūrines nuostatas atitinkančio tautinio idealo paieškas, o tautos kultūros pavergimą okupacinei ideologijai, turėjusiai marginalinį visuomenės palaikymą nepriklausomybės laikotarpiu. Naujasis „tikrasis patriotas“ turi ne tik atsieti krašto ir valstybės idėjas, tačiau ir priimti svetimą socialistinę tautinio idealo sampratą.

Tačiau dėl komunistinės utopijos pažado sukurti komunistinį lygybės ir gerovės rojų šiame pasaulyje kultūros klausimai SSRS visada buvo antraeiliai, o pati kultūra suvokiama tik kaip priemonė kurti geresnį tarybinį žmogų ir darbininką. Pagrindinis tarybinio žmogaus uždavinys, o kartu ir jo patriotinio įsipareigojimo dėmuo buvo materialinės gerovės savo didžiajai Tėvynei kūrimas. Tą atspindi praktiškai visų tiek LTSR, tiek SSRS komunistų partijos lyderių kalbose ir atsiminimuose besikartojantis ekonominių laimėjimų – nutiestų kelių, pastatytų gamyklų, būstų, elektrinių, pagamintos technikos, užaugintos žemės ūkio produkcijos ir panašių kiekybiškai išreikštų pasiekimų – vardijimas[24]. Kadangi iš žmonių valios nekylanti, priešingai, jų apsisprendimo teisę imituojanti valdžia negalėjo užtikrinti savo legitimumo  moderniai demokratinei valstybei įprastomis priemonėmis, to siekta kuriant vaizdinį, kad partinė valstybė (party-state) sėkmingai įgyvendina komunizmo materialinės gerovės pažadus.

Kartu šiam tikslui turėjo būti visuotinai mobilizuoti imperijos respublikų gyventojai. Sovietinis patriotizmas šia prasme atliko dvigubą funkciją: turėjo artinti gerovės pažadą prie realybės, motyvuodamas socialistiniam darbui, ir įkvėpti tikėjimo, kad artėjama prie šio tikslo ir kad tarybinis patriotas yra šio istorijoje precedento neturinčio proceso dalyvis. Radikaliai pakeitus visuomenės ir valstybės tikslus, baimė, kad materialinės gerovės vaikymasis trukdys moralinio-kultūrinio tobulėjimo siekiui, neteko aktualumo. Patriotinis įsipareigojimas savo tautai ir valstybei siekti tautos moralinio tobulumo pakeistas įsipareigojimu tarybinei liaudžiai ir didžiajai tėvynei siekti kuo didesnės materialinės gerovės ir pažangos. 

Europatriotai ir pseodopatriotai

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje tiek visuomenė, tiek partinė sistema skilo visų pirma į prokomunistinį ir antikomunistinį blokus. Pirmuosius du nepriklausomybės dešimtmečius būtent ši skirtis buvo svarbiausiu rinkiminį elgesį struktūruojančiu veiksniu[25]. Jei sovietmečiui nostalgiją jaučiantys nepriklausomybės „pralaimėtojai“ daugiausiai palaikė iš pradžių LDDP (vėliau LSDP), o po 2000 m. ir kitas pseudo kairiąsias Darbo ir Naujosios Sąjungos partijas, tai antisovietinių pažiūrų nepriklausomybės „laimėtojai“ (iš tiesų dėl Nepriklausomybę sekusios antisąjūdinės kontrrevoliucijos labai dažnai tapdavę tikraisiais nepriklausomybės „pralaimėtojais“) visada aktyviausiai palaikė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įpėdine save įvardijančią Tėvynės Sąjungą, ilgainiui konsolidavusią neliberalias politinio spektro dešinėje esančias partijas.

Nepriklausomybę atkūrusios šalies politikai neišvengiamai turėjo rinktis, kurio istorinio laikotarpio politine sąmone remtis ir kurį politinį žodyną atgaivinti. Nors pats Sąjūdis nedviprasmiškai rėmėsi tarpukario Lietuvos valstybingumo tradicija ir mėgino grąžinti sąvokoms jų ikikomunistinio laikotarpio reikšmes (kas atsispindi abiejuose Sąjūdžio programos projektuose), iš pažiūros paradoksaliai būtent su krikdemais susijungusios Tėvynės Sąjungos lyderių, visų pirma pirmininko Andriaus Kubiliaus, retorikoje trečiąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį vis stipriau dominuoja sovietmečiu susiformavusi gerovės patriotizmo samprata, paremta materialinės gerovės, o ne kultūrinio-moralinio tautos tobulėjimo reikalavimu.

Modernusis gerovės patriotizmas, kaip naujausia lietuvių „tikrojo patriotizmo“ sąvokos reikšmė aiškiausiai išskleista programiniame A. Kubiliaus tekste „Apie tikrąjį lietuvišką patriotizmą“. Dar konkrečiau ji išdėstyta TS-LKD jaunimo laiške, kviečiančiame tikruosius patriotus dalyvauti Kovo 11- osios eitynėse (2014 m.)  Abiejuose tekstuose skiriami tikrieji ir pseudo patriotai, nors greta šių sąvokų iš Juozo Girniaus pasiskolinama ir vaizdinga, nors netiksli Vyčio ir Rūpintojėlio patriotų skirtis[26]. A. Kubilius rašo, jog „yra Vyčio patriotizmas ir yra Rūpintojėlio patriotizmas. Vyčio patriotai yra pergalių patriotai, jiems rūpi, kad Lietuva laimėtų ne tik krepšinį, kad ji būtų sėkminga ir globalioje konkurencijoje, kad veržtųsi į Vakarus ir visą pasaulį, galų gale, kad aplenktų bent estus. Rūpintojėlio patriotams nerimą kelia tai, kad globalizacija ir „ėjimas į Vakarus“ gali paplauti lietuviškas šaknis [...]“[27]. Iš esmės Vyčio patriotų pagrindu yra išplėtojama tikrųjų patriotų samprata, o Rūpintojėlio patriotai gana miglotai susiejami su pseudo patriotizmo atstovais Lietuvoje.

Teigiama, kad Rūpintojėlio patriotizmas, ypač dėl Rusijos „minkštųjų galių“ įtakos, gali lengvai tapti pseudo patriotizmu. Kadangi tekste nenurodomi jokie jų skirtumai, galima šias sąvokas laikyti sinonimiškomis. Pseudo patriotai esą naivūs, lengvai pasiduodantys nuostatai, kad Lietuva negali būti sėkminga globalioje konkurencijoje šalis. Jie teikia prioritetą kalbai, papročiams, „tautos ir šeimos vertybėms“ pagarbai, o šių nuostatų raiška dažnai virsta priešiškumo Europos Sąjungai demonstravimu[28]. Pseudo patriotų nuostatas A. Kubilius vadina „tariamai tautinėmis, tačiau iš esmės antieuropietiškomis“. Jokia prasme nėra teigiama, kad neprasmingas kultūrinio tautos tobulėjimo ir moralinio ugdymo siekis. Jis nėra viešai atmetamas, tačiau ir niekur neįvardijamas, taigi ir nėra tautos ir valstybės prioritetas.

Tikrasis patriotizmas yra vienareikšmiškai susietas su gerove ir europietiškumu – atitinkamai svarbiausiu  valstybės siekiu ir tikrų patriotų bruožu. Pats A. Kubilius ir vartoja junginį „tikri europietiški Lietuvos patriotai“[29]. Tikrųjų patriotų tikslai turėtų būti Lietuvos sėkmė globalioje konkurencijoje ir europietiškos gerovės realizavimas. Pats A. Kubilius tai vadina „grįžimu namo“: „nuo pat pradžių žinojome, kad vakarietišką gerovę pasiekti užtruks ilgiausiai, [tačiau] reikia tikėjimo, kad ir mes pasieksime savo namus – tai yra europietiškos gerovės namus“[30]. Motyvas, kad europietiškos gerovės kūrimas yra Lietuvos grįžimas namo, minėtuose tekstuose kartojamas daugelį kartų, teigiama, kad „mūsų kelias namo – ne tik laisvė ir nepriklausomybė, bet ir vakarietiška gerovė“[31]. Šis gerovės siekis iškeliamas aukščiau visų kitų tautos tikslų, iš jo kildinamas lietuvybės ir tautos išsaugojimas, gąsdinama, jog kitu atveju „Lietuva liks su tautinėmis vertybėmis, bet be lietuvių“, kas yra apskritai neįmanoma, nes tautinė tapatybė neegzistuoja savaime ir gali reikštis tik tautą sudarančiuose individuose.

Tokiais teiginiais ne tik lygiaverčiais padaromi nepriklausomybės ir ekonominės gerovės siekiai. Pati europietiška gerovė postuluojama kaip pagrindinis „tikrųjų europietiškų patriotų“ uždavinys, pati teisė vadintis tikru patriotu tarsi suteikiama tik tiems, kas pripažįsta tokį tikslą svarbiausiu valstybės ir tautos gyvenime. Tokia „tikrojo patriotizmo“ programa – materialinės gerovės idealo siekimas – buvo visiškai atmesta tarpukario Lietuvoje, tačiau legitimuojant okupacinę komunistų partijos valdžią buvo įtvirtinta sovietiniu laikotarpiu. Būtent sovietmečio „gerovės patriotizmo“ samprata, kelianti ekonominius tikslus aukščiau kultūrinių ir nematanti ekonominės pažangos kultūrai keliamos grėsmės, atspindi žymią „antisovietinių“ Lietuvos rinkėjų dalį atstovaujančios TS-LKD iki 2015 m. vadovavusio pirmininko politiniame žodyne. „Gerovės patriotizmas“ kaip tikrojo lietuviškojo patriotizmo turinys, nors nukreiptas nebe į komunizmo, o į europietiškos gerovės kūrimą, nuo sovietinio tikslo skiriasi ne iš esmės, o detalėmis. Kad ir kaip suvokiama materialinė gerovė, būtent ji nepriklausomos Lietuvos politinėje dešinėje šiandien keliama svarbiausiu tikslu ir patriotinio įsipareigojimo esme, lygiai kaip tai buvo daroma sovietmečiu komunistų  partijos lyderių retorikoje. 

Išvados

Lyginant su klasikine patriotizmo samprata, vyravusia ir tarpukario Lietuvos politiniame mąstyme, sovietmečiu patriotizmo sąvoka patyrė keletą esminių transformacijų. Pirma, tautinį solidarumą pakeitė klasinis solidarumas. Antra, istorinę misiją turinčios tautos sampratą pakeitė laikinos ir išnyksiančios tautos vaizdinys. Trečia, materialinės gerovės kaip kliūties kultūriniam tobulėjimui suvokimą išstūmė jos laikymas tikslu savaime. Ketvirta, krašto, tautos ir valstybės kaip patriotinio įsipareigojimo objektų jungtis buvo nutraukta, gimtojo krašto sąvoka išpolitinta, atsieta nuo valstybės sąvokos, kurios turinį užpildė didžiosios Tėvynės konstruktas, tuo tarpu tauta palikta egzistuoti „tautine forma, tačiau socialistiniu turiniu“, t.y. prarado teisę į unikalią tautinę tapatybę, kurią sudaro su tarybinio žmogaus ugdymu nesuderinamas savitų vertybinių nuostatų ir kultūrinių bruožų derinys. Galiausiai penkta, klasių vienybės tautoje siekį pakeitė neišvengiamos klasių kovos prielaida.

Žygimantas Pavilionis 2013 m. „Naujajame Židinyje“ stebėjosi, kad Lietuva neieško savo patriotizmo prasmės ir apsiriboja materialinės gerovės kūrimo siekiu, kuris, kaip konstatuoja autorius, yra arba seniai įgyvendintas, jei būtų siekiama kultūriniam gyvenimui būtino minimumo, arba niekada ir negali būti išpildytas, nes neturi pabaigos[32]. Tačiau diagnozavus, kad patriotizmo prasmė Lietuvoje neįsisąmoninama ir vietoje to gyvenama materialinės gerovės siekiu, tenka konstatuoti, kad gerovės siekis užpildo ne patriotizmo nesuvokimo paliekamą valstybės tikslo vakuumą, o patį patriotizmo turinį.

Nors nepriklausomoje Lietuvoje tarpukariu vyravo nuostata, jog patriotizmas yra įsipareigojimas tautai ir valstybei siekti moralinio tautos tobulumo (tautinio idealo), sovietmetis Lietuvoje sukūrė tautos ir valstybės jungtį nutraukiantį „gerovės patriotizmą“, o atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje patriotizmo sąvoką ir Sąjūdžio paveldą monopolizuoti siekianti TS-LKD partija vis ryškiau laikosi būtent sovietiškosios patriotizmo sampratos, kas vis ryškiau matyti ir naujojo partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio materialistinėje retorikoje. Šiandieninėje Lietuvoje vis stipriau atmetamas tarpukario nepriklausomos Lietuvos patriotizmo suvokimas, jį pakeičiant patriotizmo samprata, pagal kurią materialinės gerovės tautai siekis yra pagrindinė patrioto užduotis. Kartu iš patriotizmo sąvokos „išplaunamas“ įsipareigojimo tautai ir valstybei aspektai, kuriamą materialinę gerovę siejant su nauja Didžiąja tėvyne – Europos Sąjunga, į kurią simboliškai ir ekonomiškai sugrįžti esą buvo nacionalistinio Sąjūdžio tikslas. Šiais konkrečiais aspektais  - materialinės gerovės iškėlimu aukščiau kultūros ir tautinės valstybės pakeitimu viršnacionaline Didžiąja Tėvyne – toks Lietuvos politinėje retorikoje vis stipresnes pozicijas įgyjantis patriotizmo suvokimas yra absoliučiai sovietinis ir radikaliai priešingas ankstesnėje Lietuvos valstybingumo tradicijoje vyravusiai patriotizmo sampratai. Stebint viešąsias diskusijas Lietuvoje, neįmanoma išvengti nuostabos dėl paradoksalaus aktyviausių Rusijos ir sovietmečio kritikų mąstymo panašumo į sovietinį politinį mąstymą.

------------------------------------
[1] Martha Nussbaum, „Patriotism and Cosmopolitism“, Boston Review, 1994-10-01. http://www.bostonreview.net/martha-nussbaum-patriotism-and-cosmopolitanism
[2] Alasdair McIntyre, „Ar patriotizmas yra dorybė?“, Kn. Janos Kis, Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija, Vilnius: Pradai, 1998, 503-522.
[3] Zenonas Norkus, Kokia demokratija? Koks kapitalizmas?, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 333.
[4] John Alexander Armstrong, Nations Before Nationalism, Chapel Hill: The University of North Carolina Press, 1982, 93.
[5] Fernand Braudel, Capitalism and Material Life, 1400-1800, London: Weidenfeld & Nicholson, 1973, 399.
[6] Collette Beaune, The Birth of an Ideology: Myths and Symbols of the Nation in Late Medieval France, Berkeley and Los Angeles: Bernekey University Press, 1991, 285.
[7] Anthony D. Smith, The Cultural Foundations of Nations. Hierarchy, Covenant, and Republic, Oxford: Blackwell Publishing, 2008, 100.
[8] Ramon Maiz, „The Myth of Civic Patriotism: Nationalism under the veil of the Republic of France“, Kn. Ferrar Requejo (ed.), Political Liberalism and Plurinational Democracies, Abington: Routledge, 2011, 168.
[9] Stasys Šalkauskis, „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, Kn. Raštai, IV tomas, Vilnius: Mintis, 1995, 305.
[10] Romas Šarmaitis, Lietuvos komunistų partijos kova dėl lietuvių tautos laisvės ir nepriklausomybės, Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla, 1947, 14.
[11] Antanas Maceina, „Tautinis auklėjimas“, Kn. Antanas Maceina, Raštai, VIII tomas, Vilnius: Mintis, 2002, 222.
[12] Ten pat, 221.
[13] Ten pat, 236.
[14] Šalkauskis, 306.
[15] Maceina, 223.
[16] Maceina, 237.
[17] Šalkauskis, 308-310.
[18] Maceina, 229.
[19] Šalkauskis, 307-308
[20] Graeme Gill, The Collapse of a Single-party System: The Disintegration of the Communist Party in the Soviet Union, Cambridge: Cambridge University Press, 1994, 11-12.
[21] Antanas Sniečkus, Su Lenino vėliava: straipsniai, kalbos ir pranešimai, Vilnius: Mintis, 1977, 389.
[22] Vladimiras Leninas, “Tezės ir pranešimas apie buržuazinę demokratiją ir proletariato diktatūrą”, Kn. Vladimiras Leninas, Josifas Stalinas, Apie socialistinę valstybę ir tarybinę demokratiją, Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla, 1946, 27.
[23] Sniečkus, 358.
[24] Tas pats aptinkama Lenino ir Stalino kalbose, R.Šumausko, A.Brazausko, J.Paleckio ir daugelio kitų veikėjų prisiminimuose ir kalbose. 
[25] Ainė Ramonaitė, Posovietinės Lietuvos politinė anatomija, Vilnius: Versus Aureus, 2007, 166.
[26] Netiksli todėl, kad J. Girnius tekste „Lietuviškojo charakterio problema“ teigė, jog Vyčio ir Rūpintojėlio charakterio dėmenys gyvena kiekvieno lietuvio mąstyme, o ne būdingi atskiriems asmenims, kaip kad juos supriešinama, o vėliau kviečia sutaikyti, Andrius Kubilius.
[27] Andrius Kubilius, „Apie tikrąjį lietuvišką patriotizmą“, Vilnius, 2014. http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/a-kubilius-apie-tikraji-lietuviska-patriotizma.d?id=63889844
[28] Ten pat.
[29] Andrius Kubilius, „Tikrų europietiškų Lietuvos patriotų eisena nuo Seimo iki Katedros“, laiškas-kvietimas TS-LKD partijos nariams, Vilnius, 2014. http://www.llks.lt/Kovo%2011.html
[30] Andrius Kubilius, „Apie tikrąjį lietuvišką patriotizmą“.
[31] Andrius Kubilius, „Tikrų europietiškų Lietuvos patriotų eisena nuo Seimo iki Katedros“.
[32] Žygimantas Pavilionis, „Patriotizmo pagrindai – popiežiškasis mokymas ir Lietuvos politinė tapatybė“, Vilnius, 2013. http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/patriotizmo-pagrindai-popieziskasis-mokymas-ir-lietuvos-politine-tapatybe-582-325539

Kiti straipsniai Romualdo Ozolo fondo žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ (2015/3): Alvydas Butkus: Lietuvos ir Latvijos konfederacija (bandymų  istorija ir galimybės); Jūratė Markevičienė: Pažinti, išsaugoti, nenutylėti...  (V. Drėmos atviras laiškas Lietuvos KP CK sekretoriui L. Šepečiui apie katastrofišką kultūros paminklų būklę, 1988); Sąjūdžio konferencija Vilniuje 1990 m. vasario 3 d. ( III dalis, stenograma); Vytautas Sinica: Gerovės patriotizmas (patriotizmo raida, europatriotai ir pseudopatriotai);  Aldonas Pupkis: Neįveiktas - tarp valdžios ir žodyno (apie žymiausią Didžiojo lietuvių kalbos žodyno redaktorių J. Bačikonį); Laisva kaip vėjas: Sąjūdžio spaudos platinimas prieš 25 metus (A. Grumado, V. Zaikausko, I. Vasinauskaitės prisiminimai); Valentinas Sventickas pristato J. Girniaus literatūros ir kultūros kritikos rinktinę.

Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus Universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose.

Sekite autorių Facebook

Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 7178978018727589791

Rašyti komentarą

  1. Sovietmečiu negyvenusiems nieko kita nelieka, kaip tik vadovautis mitais. Nesvarbu, kokios jie yra orientacijos ir tonalumo. Sniečkaus opusus vertinti, kaip kažin kokius savarankiškus tikrovės kontempliavimo ir vizijų konstravimo veiksmus, yra tiesiog naivu. Sniečkus kaip aukšto rango partinis funkcionierius tiesiog kartojo tas klišes ir užkeikimus, kuriuos buvo būtina kartoti, jeigu norėjai išlikti kėdėje ir išlaikyti galvą ant pečių. Jokių savarankiškų arba iš jo asmens (ką jau ten kalbėti apie jo esatį) išeinančių minčių minčių nerasime tuose rečitaliuose. Tikrąsias jo mintis ir tikrąjį jo patriotizmą kur kas geriau atskleidžia jo veiksmai, kurie dabar, praėjus daugybei metų, nebėra suvokiami kaip vien žalingi kraštui, kurį su imperijos sankcija jis kurį laiką valdė. Jau vien dėl to gretinti Sniečkų ir Kubilių per jų retorikos sąskambius yra netikslu. Kaip ir romantiškai naivu priešinti materialiuosius tautos siekius dvasiniams, t.y. materialųjį patriotizmą dvasiniam

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, vis randasi veikėjų, aiškinančių, jog "nebuvo prie ruso taip jau blogai" ar kad koks okupantų kolaborantas "yra ir gero padaręs". Galima pagalvoti, kad Sniečkus buvo ne aktyvus ir entuziastingas išdavikas, padėjęs okupantams organizuoti lietuvių trėmimus, o vargšas, prievarta rusų pasodintas į Lietuvos komuniagų vaduko kėdę ir dieną-naktį galvojęs, kaip čia lietuvių tautos vargus sumažinti. Beje, tas pats V. Sinica yra rašęs apie veikėjus, norinčius, kad istorija būtų "velniškai pilka košė". :)
      Ir, beje, "materialųjį" ir "dvasinį" patriotizmą (aiškiai pastarojo nenaudai) priešino ir priešina NE straipsnio autorius, o komuniagos ir jų šiuolaikiniai "tradicijų tęsėjai" liberastai (net jeigu jie konservais pasivadinę). Ir jie toli gražu NĖRA naivūs. ;)

      Panaikinti
  2. niekuo nėra taip paprasta manipuliuoti, kaip radikalais:-)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Teip, kas ne vatnikas - tas radikalas! :D

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2015-12-09 16:33

    // Taikliai parašyta: „gerovės patriotizmas“ (ES-patriotizmas) = sovietinis socializmas. Ir viena, ir kita iškelia materializmą, dirbtinius politinius darinius (kaip ES), o ne moralę, tautiškumą, demokratiją ir pan.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item