Laisvūnas Šopauskas. Kodėl visuomenė neįgali kontroliuoti valdžią?

Įvadas Dažnai galima išgirsti kalbant, kad visuomenė turėtų valdžią kontroliuoti, bet Lietuv...


Įvadas

Dažnai galima išgirsti kalbant, kad visuomenė turėtų valdžią kontroliuoti, bet Lietuvoje visuomenei tai daryti nepavyksta. Toks pasakymas yra netikslus ir gali klaidinti. Visuomenė, jei ją suprasime kaip žmonių visumą, nekontroliuoja ir negali kontroliuoti valdžios. Tam, kad pastanga kontroliuoti valdžią taptų įmanoma, visuomenė turi viešojoje erdvėje išsiskleisti organizaciniais pavidalais – turi atsirasti įvairūs sambūriai, judėjimai, profsąjungos, politinės organizacijos. Kitaip tariant, reikėtų kalbėti ne apie visuomenę, bet apie tam tikrą organizuotą visuomenės dalį.

Tarp mums aktualių organizacijų išskirtinę reikšmę turi politinės organizacijos. Terminu „politinė organizacija“ vadinsiu organizaciją, siekiančią, kad tam tikri su ja susiję asmenys dalyvautų valstybės valdyme, t.y. taptų tais, kurie įgalioti valdyti. Termino „politinė organizacija“ apimtis yra platesnė nei termino „politinė partija“. Kiekviena politinė partija yra politinė organizacija, bet politinė organizacija gali nebūti politinė partija. Pvz., Sąjūdis buvo politinė organizacija, bet ne partija.

Valdžios kontrolės atžvilgiu politinių organizacijų nuostata neišvengiamai yra komplikuota. Valdžios kontrolė yra viešasis, t.y. Tautos ir valstybės, gėris. Tačiau politinė organizacija taip pat siekia grupinio gėrio – siekia įgyti galios tam tikrus žmones atvesdama į valdžią, o politinės organizacijos lyderiai ir dalis aktyvistų siekia asmeninio gėrio – ambicijų patenkinimo ir galios. Viešojo gėrio siekis iš vienos pusės ir grupinio bei asmeninio gėrio siekis – iš kitos, ne visada dera: grupinio ir asmeninio gėrio galima siekti ignoruojant arba kenkiant viešajam gėriui; be to, šis kelias siekti grupinio ir asmeninio gėrio dažnai būna greitesnis ir efektyvesnis.

Demokratinės politinės organizacijos modelis

Politinės organizacijos gali įgyti įvairius pavidalus, tačiau mums pakaks vieno politinės organizacijos modelio, nes būtent pagal tą vieną modelį bando veikti arba bando imituoti, kad pagal jį veikia, kone visos dabartinės lietuviškos politinės organizacijos. Tai yra „demokratinės politinės organizacijos“ modelis.

„Demokratine politine organizacija“ vadinsiu tokią politinę organizaciją, kuri savo veikloje vadovaujasi moralės, racionalumo ir skaidrumo principais. Moralės principas pasireiškia paklusimu moralės reikalavimams keliant tikslus, priimant sprendimus ir renkantis veiksmus tiek organizacijos viduje, tiek ir platesnėje viešojoje ir politinėje erdvėje. Racionalumo principas pasireiškia nusiteikimu apie esminius dalykus kalbėti iš esmės, visas pozicijas tikrinti kritinėje diskusijoje, kuriai galioja logikos reikalavimai. Skaidrumo principą galima paaiškinti jį savo ruožtu išskaidžius į įgaliojimų, atstovavimo, procedūrų ir kontrolės principus. (Plačiau apie šį modelį žr. ČIA)

Atkreipsime dėmesį į du šio modelio aspektus. Pirma, trys principai, kuriais remiasi demokratinė politinė organizacija – moralė, racionalumas ir skaidrumas, yra tarpusavyje labai tampriai susiję, iš esmės vienas nuo kito neatskiriami. Nors vieno nesilaikant, griūva ir kiti, ir organizacija ima degraduoti. Antra, labai dažnai grupiniai organizacijos ir asmeniniai iškilių narių tikslai efektyviai ir greitai gali būti pasiekti sutrypus moralės, racionalumo ir skaidrumo principus. Pažymėtina, kad demokratinė politinė organizacija yra labai trapi konstrukcija, kuri nesunkiai gali virsti savo karikatūra, t.y. organizacija, kurioje moralės, racionalumo ir skaidrumo principų laikymasis yra tik imituojamas.

Iš esmės visos Lietuvoje veikiančios politinės organizacijos ir yra ne kas kita, o demokratinės politinės organizacijos karikatūros. Dalis lietuviškų politinių organizacijų yra tokios nuo pat įsteigimo, kitos tokiomis tapo po neilgo bandymo funkcionuoti pagal demokratinės politinės organizacijos modelį. Norėdami suprasti, kodėl visuomenė nesugeba kontroliuoti valdžios, turime atsakyti į klausimą, kodėl visi politinių organizacijų bandymai funkcionuoti pagal demokratinės politinės organizacijos modelį baigiasi nesėkme?

Sąjūdžio išskirtinumas ir tipiškumas

Kalbėdamas apie „visus politinių organizacijų bandymus funkcionuoti pagal demokratinės politinės organizacijos modelį“ turiu galvoje ir Sąjūdžio atvejį – Sąjūdžio bandymas funkcionuoti pagal demokratinės politinės organizacijos modelį baigėsi nesėkme. Kita vertus, Sąjūdžio atvejis yra išskirtinis, nes Sąjūdis buvo vienintelė veiksminga, nors ir trumpalaikė demokratinė ir gebėjusi demokratiškai kontroliuoti valdžią politinė organizacija. Norėdami išaiškinti dabartinių politinių organizacijų neįgalumą valdžios kontrolės baruose, turime išaiškinti tiek šiuos išskirtinius Sąjūdžio bruožus, tiek ir labai tipišką Sąjūdžio, kaip politinės organizacijos, evoliuciją.

Sąjūdis kėlė – tegul paviršutiniškai – esminę ir bendrą, todėl visiems suprantamą ir daugeliui aktualią Tautos išlikimo ir Valstybės atkūrimo idėją, kuri būtent dėl savo bendrumo ir įtikinamumo turėjo telkiančią ir mobilizuojančią jėgą. Tai reiškia, kad Sąjūdis turėjo tai, ką galima vadinti reprezentacijos horizontu – bent potencialiai siekė reprezentuoti visą Tautą.

Sėkmingai keldamas Tautos išlikimo ir Valstybės atkūrimo idėją Sąjūdis tapo masine patriotine politine galia disponuojančia politine organizacija. Tai reiškia, kad galios laikotarpiu per Sąjūdį reiškėsi politinės tautos subjektiškumas.

Orientacija į visumą buvo lemtingai svarbi dvigubos politinės kontrolės sąlyga: siekis reprezentuoti visą Tautą numato ne tik Sąjūdžio, kaip Tautos atstovo, kurį laiką vykdytą valdžios kontrolę, bet ir paties Sąjūdžio vadovybės atskaitomybę Tautai kaip savo įgaliotojui, o kalbant praktiškiau – Sąjūdžio vadovybės ryšį su ,,apačiomis“ ir gebėjimą įsiklausyti į jų balsą.

Skirtingai nuo Sąjūdžio, dabartinės ,,visuomeninės“ ir ,,pilietinės“ organizacijos Tautos kaip reprezentacijos horizonto nemato ir nepripažįsta – jos beviltiškai mėgina spausti valdžią ,,konkrečiais“ klausimais ir veikia tik kaip lobistinės spaudimo grupės: ,,kovoja su korupcija“, priešinasi bendruomenių interesus pažeidžiantiems stambiojo verslo projektams ir pan. Be Tautos kaip reprezentacijos horizonto neįmanoma parodyti, kad konkrečios blogybės yra fundamentalios problemos – Tautos irimo ir valstybės neįgalumo išraiškos. Todėl neišvengiamai grumiamasi su ligos pasekmėmis net nemėginant diagnozuoti pačią ligą.

Ši konstatacija labai svarbi praktiškai: ji leidžia tvirtai teigti, kad nekeliančios Tautos ir Valstybės išlikimo klausimo, taigi neturinčios visuminio reprezentacijos horizonto visuomeninės/pilietinės organizacijos ar jų vadai net nesąmoningai ir automatiškai vengia savo pačių kontrolės, nors pačios pretenduoja kontroliuoti valdžią. Todėl jos tiesiog pasmerktos sunomenklatūrėti.

Atskirai verta aptarti Sąjūdžio masiškumą. Politinės organizacijos aktyvius šalininkus galima suskirstyti į tris sluoksnius pagal jų įsitraukimą į organizacijos veiklą. Tai bus organizacijos vadovybės, aktyvistų ir rėmėjų sluoksniai. Vadovybės ir aktyvistų sampratos yra aiškios, o „rėmėjais“ vadinsiu tuos asmenis, kurie tapatinasi su organizacija ir epizodiškai įsitraukia į jos veiklą. Politinę organizaciją, kuri turi platų rėmėjų sluoksnį, vadinsiu „masine politine organizacija“. Suprantama, politinė organizacija nebūtinai turi būti masinė; politinė organizacija gali turėti tik vadovybės ir aktyvistų sluoksnius. Tokią tik du šalininkų sluoksnius turinčią organizaciją vadinsiu „siaurąja“. Visos dabarties Lietuvoje egzistuojančios politinės organizacijos yra siaurosios: jos sudarytos tik iš vadovybės, samdomų darbuotojų ir aktyvistų; visos kalbos apie gausią narystę ir plačią atramą visuomenėje yra gryniausias blefas. Vienintelė masinė politinė organizacija Lietuvoje per pastaruosius dešimtmečius buvo Sąjūdis. Tai yra fundamentalus Sąjūdžio išskirtinumas.

Masinės, ir siaurosios politinės organizacijos skiriasi iš esmės. Visų pirma, masinės politinės organizacijos nėra ir negali būti siauros žmonių grupės „projektas“ – jos visada kyla „iš apačių“, o tokių organizacijų vadovybė visada turi rimtai į tas „apačias“ atsižvelgti ir atstovauti jų lūkesčiams; tai yra tam tikra prasme natūralūs dariniai. Tuo tarpu siaurosios politinės organizacijos visada būna siauros žmonių grupės ar net vieno „politikos verslininko“ projektas; tam tikra prasme tai dirbtiniai dariniai, kuriami „iš viršaus“. Siaurųjų politinių organizacijų vadovybei nereikia atsižvelgti į rėmėjų sluoksnį ir to sluoksnio lūkesčius. Todėl siaurųjų politinių organizacijų vadovybė transliuoja visiškai kitokią žinią. Siaurosios politinės organizacijos vadovybė kreipiasi į potencialius aktyvistus sakydama: „Ateikite pas mus, mes būsime jūsų vadai“, o į potencialius rinkėjus kreipiasi sakydama: „Balsuokite už mus, mes būsime jūsų gelbėtojai, mes išspręsime jūsų problemas“. Tai yra ne kas kita, kaip gerai žinomas gelbėtojo sindromas arba kiek jau primirštas sovietinis principas „Partija – mūsų vairininkas“.

Sąjūdis išliko masine politine organizacija labai trumpai. Neretai tenka išgirsti, kad tai buvę natūralu, nes Sąjūdžio masiškumas rėmėsi didžiuliu emociniu pakilimu, o emocinis pakilimas privalo kažkada atslūgti. Toks požiūris yra paviršutiniškas. Tam, kad egzistuotų masinė politinė organizacija, emocinis pakilimas nėra būtinas. Sąjūdis, galbūt galėjo išlikti masine politine organizacija, jei vadovybėje būtų atsiradęs pakankamas kiekis žmonių, suprantančių, jog Sąjūdis galėtų tapti Tautos ir valstybės atstatymo solidžios programos vykdytoju ir valdžios kontrolės instrumentu. Deja, tokių žmonių Sąjūdyje buvo per mažai ir todėl Sąjūdis nesukontroliavo savo vadovybės, aktyvistų ir rėmėjų ėjimo valdžion proceso. Daugelis su populistine programa į valdžią masiškai sugužėjusių ir mažai ko daugiau, išskyrus nepriklausomybės siekį tevienijamų sąjūdiečių, į valdžią nenuėjusią Sąjūdžio dalį laikė arba nereikalinga, arba pavojinga, arba matė joje resursą, kurį galima išnaudoti steigiant nuosavus politinius projektus. 1990–1991 metais sparčiai vyko Sąjūdžio nomenklatūrėjimas: imta atvirai ir masiškai išstūminėti jo pirmeivius – veikliausius, nenuolankiausius ir autoritetingiausius žmones, o Sąjūdžio įvaizdį ėmė lemti prisitaikėliai, nemąstantys ir visais atžvilgiais riboti žmonės. Kartu siaurėjo ir darėsi fasadinis reprezentacijos horizontas, o „apvalyto“ Sąjūdžio pretenzijos atstovauti Tautai darėsi vis labiau deklaratyvios ir neįtikinamos. Visiems buvo akivaizdu, kad kiekybiškai sparčiai tirpstantis Sąjūdis virsta siauros grupuotės manipuliuojamų marionečių būreliu. Šis nomenklatūrėjimas, bandymai performatuoti Sąjūdį į kišeninius politinius projektus, iš kurių svarbiausias ir labiausiai „nusisekęs“ yra Konservatorių partija, kartu su šiurkščiausiomis sąjūdinės valdžios klaidomis, tokiomis kaip žemės reforma, pribaigė Sąjūdį kaip masinę politinę organizaciją.

Sąjūdžiui nunykus politinė tauta neįgijo kitų reiškimosi formų ir tapo politiškai neutralizuota (kaip tai įvyko, išsamiau nušviesta prof. Vytauto Radžvilo studijoje „Lietuvos opozicija: padėties ir perspektyvų apžvalga“). Politinės tautos neutralizacija yra milžiniškos reikšmės faktorius ir kalbant apie visą Lietuvos politinę raidą ir apie valdžios kontrolės galimybes.

Taigi, Sąjūdis kaip politinė organizacija buvo išskirtinis dviem požiūriais: tai vienintelė masinė politinė organizacija ir vienintelė politinė organizacija, kuri siekė reprezentuoti visą Tautą ir per kurią reiškėsi politinės tautos subjektiškumas. Šiais bruožais aiškintini Sąjūdžio išskirtiniai pasiekimai: Sąjūdis kurį laiką sugebėjo veikti kaip demokratinė politinė organizacija ir įgyvendinti demokratinę valdžios kontrolę. Kita vertus, Sąjūdžio atvejis yra tipiškas, nes vos tik buvo prarasta ėjimo valdžion proceso kontrolė, Sąjūdyje iškart prasidėjo procesai, kuriuos po to kartojo visos vėlesnės politinės organizacijos. Šiuos procesus dabar aptarsiu išsamiau.

Siaurosios politinės organizacijos raida: trys degradacijos etapai

Gali atrodyti kontrintuityvu, tačiau nėra principinio skirtumo, kokiu tikslu yra steigiama siauroji politinė organizacija: ar dorybingų žmonių kilniems tikslams siekti, ar „politinių verslininkų“ grupiniams ir asmeniniams tikslams tenkinti. Abiem atvejais organizacijos vidinė raida plėtojasi panašiai – vyksta vadovybės ir narių kaita, dėl kurios organizacijoje įsigali vis labiau moraliai sugedę asmenys; tokia kaita vykusiai vadinama „ydingosios atrankos procesu“. 

Trumpai pristatysiu siaurosios politinės organizacijos raidos etapus.

Pirmasis etapas. Jau per pirmąją rinkiminę kampaniją politinėje organizacijoje išsikristalizuoja dvi aktyvių narių grupuotės. Lietuvoje nuo Sąjūdžio laikų šios grupuotės vadinamos „pragmatikais“ ir „idealistais“. Idealistai tiki organizacijos viešai deklaruojamais tikslais, laiko, kad jų įgyvendinimas būtų piliečių ir valstybės gėris, ir nenusiteikę aukoti principų bei ilgalaikės perspektyvos dėl greitos politinės naudos, tarkim, dėl žinomumo ar renkamų pareigybių. Pragmatikai formaliai pritaria organizacijos tikslams, bet vardan stipriai geidžiamos greitos politinės naudos yra nusiteikę būti lankstūs politinių tikslų ir moralės principų atžvilgiu. Didžioji aktyvių narių dalis neįsijungia nei į vieną iš šitų grupuočių; juos vadinsime „taikiaisiais“.

Antrasis etapas. Organizacijoje vykstančioje vidinėje kovoje pragmatikai dėsningai nugali ir išstumia idealistus. Tai lemia du faktoriai. Visų pirma, tai „taikiųjų“ pozicija. Taikieji palaiko pragmatikus, nes šių apeliacijos į organizacijos efektyvumą siekiant valdžios atrodo taikiesiems kur kas svaresnės už idealistų apeliacijas į organizacijos tikslus, principus, moralės normas, įstatus ir organizacijos vidinį skaidrumą. Antra, pragmatikai atkakliau siekia valdžios, daro didesnę įtaką kandidatų parinkimui ir organizacijos sėkmingo ėjimo į valdžią atveju iškovoja daugiausia pergalių. Tai reiškia, kad pragmatikų įtaka ir autoritetas organizacijoje nuosekliai didėja. Per trumpą laiką pragmatikai užvaldo organizacijos valdymo organus ir iš visų pozicijų, taip pat ir iš pačios organizacijos pašalina idealistus. Idealistų grupuotė sunyksta, nebelieka kam kelti klausimus dėl principų ir tikslų.

Trečiasis etapas. Tolesnė organizacijos raida labai priklauso nuo sėkmės kovojant dėl valdžios. Sėkminga kova dėl valdžios labai paspartina organizacijos degradaciją. Jei ši kova sėkminga, iš pragmatikų sudaryta organizacijos nomenklatūra perorientuoja organizacijos veiklą: visa kita veikla nunyksta, išskyrus viešųjų ryšių akcijas ir kampanijas. Į organizaciją ima įsilieti gausūs nauji žmonės, kurie nepanašūs į idealistus ir taikiuosius. Juos gana tiksliai galima apibūdinti žodžiu „komjaunuolis“. Tai yra oportunistai, neturintys jokių principų ir beveik atvirai siekiantys asmeninės naudos. Komjaunuoliai atskiedžia taikiuosius ir tampa dauguma arba agresyvia ir dominuojančia mažuma. Organizacijos vadovai pragmatikai dabar pilnai kontroliuoja organizaciją, bet pačios organizacijos padėtis politikoje išlieka netvirta – jos padėtis pernelyg priklausoma nuo legalių rėmėjų ir rinkėjų. Oponentai iš kitų politinių organizacijų gali būti pranašesni jau vien dėl to, kad disponuoja didesniais finansiniais ištekliais iš juodųjų kasų. Todėl organizacijos vadovai taip pat įsteigia juodąją kasą, ima prekiauti poveikiu ir užmezga ryšius su korumpuotais teisėsaugininkais. Greitai visa organizacijos vadovybė susipainioja kriminalinio pobūdžio ryšiais ir ima veikti kaip organizuota nusikalstama gauja. Štai ir raidos pabaiga: politinė organizacija, pretendavusi būti demokratine politine organizacija, transformavosi į nusikalstamą politinę organizaciją. (Plačiau apie politinių organizacijų vidinę raidą žr. ČIA).

Reikia pabrėžti, kad nupasakota raidos tendencija yra būdinga visoms lietuviškoms politinėms organizacijoms, nesvarbu, kaip organizacija save pozicionuoja „politinių jėgų spektre“ ir kokią įtaką yra įgijusi. Taip pat neturi jokios įtakos tai, ar organizacija laikoma „sistemine“ ar „nesistemine“. Vieninteliai skirtumai tarp lietuviškų politinių organizacijų  yra tokie: pirmas, ar organizacija įsteigimo momentu tik imituoja esanti demokratinė politinė organizacija, ar turi pretenzijų tokia iš tikrųjų būti ir, antras, kaip greitai ji degraduoja. Vadinamosios „sisteminės“ partijos jau seniai yra tapusios kriminalinėmis organizacijomis. Vadinamųjų „nesisteminių“ organizacijų degradaciją lėtina nesėkmingas ėjimas į valdžią, tačiau jos neturi absoliučiai jokių saugiklių, kurie užtikrintų, jog suradus talentingų demagogų ir sėkmingai sugužėjus į valdžią būtų išvengta tokio pat degradacijos kelio, kokį praėjo „sisteminės“ partijos.

Taigi, negalima tikėtis, kad politinės organizacijos, kuriose nepavyksta įgyvendinti nors kiek efektyvios savosios vadovybės kontrolės, kuriose nepavyksta išvengti ydingosios atrankos proceso, sugebės kontroliuoti valdžią.

Politinių organizacijų neįgalumą lemiantys veiksniai

Atlikta Sąjūdžio ir siaurųjų politinių organizacijų raidos analizė leidžia išskirti politinių organizacijų neįgalumą lemiančius veiksnius.

Vieną politinių organizacijų neįgalumą lemiantį faktorių jau esame nurodę aptardami Sąjūdį – sakėme, kad Sąjūdžio išsivaikščiojimas reiškė politinės tautos subjektiškumo pabaigą, politinės tautos neutralizaciją. Kaip politinės tautos būklė susijusi su politinių organizacijų būkle? Demokratijai sėkmingai funkcionuoti reikalinga, kad piliečiai būtų susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Nėra ir niekados nebuvo kitokios negu politinė tauta sutelktos moralinės bendrijos, galinčios užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą. Įsipareigojimas politinei tautai vadinamas „patriotizmu“. Patriotizmas pasižymi didele telkiančia ir motyvuojančia galia. Tuo tarpu abstrakčios idėjos, tokios kaip teisingumas, žmogaus teisės, įstatymų viršenybė, konstitucija ir panašios, netelkia ir nemotyvuoja veiklai, nes jų pagrindu negali atsirasti jokia moralinė bendrija. Politinę tautą neutralizavus ji dingsta iš viešosios erdvės ir viešo diskurso, liaujasi mąstymas apie politikos problemas iš politinės tautos interesų perspektyvos ir tokioje terpėje patriotizmo samprata neišvengiamai tampa lėkšta, miglota ir sukarikatūrinta, patriotai nebeugdomi, patriotizmas nyksta, piliečiai susvetimėja politikos atžvilgiu ir yra nupolitinami. Vykstant piliečių nupolitinimo procesui neišvengiamai krenta į politinę veiklą įsitraukiančių asmenų kokybė – nuosekliai mažėja patriotų-idealistų dalis ir vis labiau dominuoja „pragmatikai“ bei primityvūs cinikai.

Kaip antrą politinių organizacijų neįgalumo faktorių išskirčiau visuomenės politinės sąmonės degradaciją. Šis faktorius yra tampriai susijęs su politinės tautos neutralizacija. Tai, kad politinę tautą neutralizavus liaujasi mąstymas apie politikos problemas iš politinės tautos interesų perspektyvos, patriotizmo samprata tampa sukarikatūrinta, piliečiai susvetimėja politikos atžvilgiu, vertintina kaip politinės sąmonės nuosmūkis. Jei politinės sąmonės pokyčiai pasireikštų tik tuo, jų galima būtų ir neišskirti kaip atskiro faktoriaus. Tačiau politinės sąmonės pokyčiai yra kur kas gilesni. Politinę tautą neutralizavus visuomenė visiškai dėsningai tapo bejėgė ką nors politikoje pakeisti. Šis bejėgiškumais visiškai dėsningai sukelia dominuojančia nuostatą politikos atžvilgiu – cinizmą, kuris savo ruožtu dar labiau sustiprina bejėgiškumą jauseną. Dominuojant tokioms nuostatoms politikos atžvilgiu dauguma žmonių yra linkę savo interesus apriboti šeima ir siauru giminių ir pažįstamų ratu; politika imama suprasti kaip nešvari, pavojinga ir nesuvaldoma stichija. Cinizmas, bejėgiškumo jausena ir užsidarymo privatumo sferoje nuostata yra ryškūs degradavusios politinės sąmonės bruožai. Iš esmės įvyko grįžimas prie sovietinės politinės sąmonės, pagal kurią valdžia valdo ir valdydama sukuria aplinką, kurioje „paprasti žmonės“ užsiima manipuliacijomis siekdami susitvarkyti savo privačius reikalus. Dominuojant tokiai politinei sąmonei dauguma žmonių politinės veiklos šalinasi, o to pasekmė yra tai, kad politinėms organizacijoms labai stinga moraliai ir intelektualiai adekvačių asmenų. Dėsningai susiklosto mums gerai pažįstama situacija: politinę valdžią ir galią turi cinikų ir „pragmatikų“ dominuojamos iš esmės nusikalstamais sambūriais tapusios politinės organizacijos, o joms oponuoja mėgėjiški ir intelektualiai nepajėgūs opozicionierių sambūriai.

Kitus du politinių organizacijų neįgalumo faktorius tik paminėsiu, nes išsamiau juos aptarti čia neturiu galimybės. Tai yra visuomenės moralinės sąmonės degradacija, dėl kurios politinių organizacijų viduje moralė būna pažeista nuo pirmos dienos ir nariai nesugeba priešintis organizacijos degradacijai, ir per pastaruosius dešimtmečius Lietuvos inteligentiją ištikęs nuosmukis, dėl kurio nusmuko viešosios erdvės kokybė, o politinės organizacijos iš esmės liko „be galvos“ – jose neatsiranda pakankamai žmonių, kurie sugebėtų suvokti ir artikuliuoti esmines problemas reikiamu intelektualiniu lygiu.

Kas galėtų situaciją pakeisti?

Atlikta analizė sugestionuoja, kad pačiu pagrindiniu visuomenės neįgalumą nulemiančiu faktoriumi laikytina politinės tautos neutralizacija. Iš to išplaukia išvada, kad situaciją galima būtų imti keisti pozityvia kryptimi, jei ir vėl pavyktų padaryti politinę tautą politikos subjektu.

Ką galima būtų padaryti, kad politinė tauta savo subjektiškumą atgautų? Tam, mano supratimu, reikia atlikti du dalykus. Pirma, reikia atgaivinti ir išplatinti politinį mąstymą politinės tautos, patriotizmo ir politinės tautos interesų terminais. Šitoks mąstymas per porą pastarųjų dešimtmečių iš daugumos tautiečių galvų buvo visiškai išplautas, ir dabar daugelis yra nuoširdžiai įsitikinę, kad „egzistuoja tik individai ir jų šeimos“ (M.Thatcher), bet ne toks kolektyvinis subjektas, kaip Tauta. Antra, reikia sutelkti žmones, kurie angažuotųsi tiesiogiai siekti vieno tikslo – politinės tautos atgaivinimo, į šalį atidėję kitus tikslus, tokius kaip politinių pareigybių siekis ir grupinių bei asmeninių interesų tenkinimas politikoje. Siekiant šio tikslo derėtų vengti susisaistymo su organizacijomis ar kandidatais, kurie neįsipareigoja visais įmanomais būdais skleisti Tautos ir Valstybės, taigi atsisako prisidėti prie juos gebančio kontroliuoti politinio subjekto kūrimo. Taip pat reikėtų vengti susisaistyti su organizacijomis, kurios, spekuliuodamos sunkia Tautos ir Valstybės būkle, per kiekvienus rinkimus žaidžia „Mes būsim Tautos gelbėtojai“ žaidimą siekdami atsiriekti gabalėlį valdžios. Reikia aiškiai paskelbti, kad tokia veikla niekur neveda, yra neatsakinga ir pavojinga Tautos ateičiai. Šie du dalykai, jei jų pavyktų pasiekti mano supratimu, gali kada nors atvesti prie tokios visuomenės būklės, kurioje galės atsirasti nedegradavusios demokratinės politinės organizacijos, o šios – sugebės kontroliuoti valdžią.

Straipsnis parengtas pranešimo, skaityto birželio 3 dieną vykusioje Vilniaus forumo konferencijoje „Lietuva rinkimų išvakarėse: ar nušvis sąjūdinės vilties spindulys?“, pagrindu.


Susiję straipsniai

Politika 5702624171483594981

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-06-09 10:57

    Teisingas logiškas straipsnis, o gaivinant visuomenės politinį mąstymą, turi darbuotis vadinama ketvirtoji valdžia, bet ji užpilta pinigais, ir jokio logiško politinio mąstymo neskleidžia.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tiktai geras straipsnis. Beje, jo dalyje apie politinių organizacijų degradaciją, mano akimis žiūrint, yra iš esmės išdėstyta Titovo straipsnio "Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija" santrauka.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2016-06-09 16:49

    "Kodėl visuomenė neįgali kontroliuoti valdžią?"

    Jau pačiame straipsnio pavadinime beveik glūdi atsakymas - visuomenė neįgali kontroliuoti valdžią todėl, kad ji renka "valdžią", o ne savo atstovus. Jei renkami būtų atstovai, situacija būtų gerokai kita ir net "kontrolės kiekio" klausimas nebūtų toks aktualus.

    "Visuomenės atstovai" neabejotinai turėtų reikšti visuomenės grupių interesų ir vertybių atstovai, o ne mechaniškai biuletenyje pažymimų partijų atstovai ar geografinių-administracinių teritorijų atstovai. Apie tai straipsnyje nieko neradau, tad nusivyliau. Panašu, kad vėl siūloma rinkti "tiesiog valdžią", o ne atstovus. Nesant galimybės rinkti interesų/vertybių atstovus, palaipsniui gali atrofuotis pats "mano interesų ir vertybių" tapatumo suvokimas. Gal jau atrofavosi? Tada reikalas beviltiškas.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item