Politinės organizacijos socialpsichologija, arba Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija (I)

Skaitytojų dėmesiui pristatome išsamią aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Ti...


Skaitytojų dėmesiui pristatome išsamią aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus Sovietolog) politinių partijų prigimties mūsų dienų moraliai degradavusioje visuomenėje analizę. Joje autorius nuodugniai išanalizuoja politinių partijų virtimo nusikalstamomis organizacijomis kelią ir teigia, kad visuotinio moralinio degradavimo sąlygomis tokia jų baigtis - beveik neišvengiama. Šios įžvalgos unikalios tuo, kad jungia gilų teorinį žvilgsnį su iš veikimo politinėje partijoje atėjusiu praktiniu patyrimu. Skelbiame pirmąją analizės dalį.

Straipsnį iš rusų kalbos išvertė Nijolė Kairienė.

***

Cвеча и перо, 2014 m., t. 3–4.

Apie autorių ir tekstą. Tituso Sovietologo spapyvardžiu pasirašinėjo kultūrologas ir publicistas Andrejus Borisovičius Titovas. Andrejus Borisovičius visą laikotarpį nuo Gorbačiovo viešumo politikos meto aktyviai reiškėsi taip pat ir kaip politinis aktyvistas. Jis buvo vienas iš Bolotnajos aikštės manifestacijoje Maskvoje 2012 metais organizatorių, o kai Putino režimas prieš aktyvistus ėmėsi represijų, apsisprendė pasitraukti į emigraciją. Prieš išvykdamas iš Rusijos, Andrejus Borisovičius asmeninį archyvą patikėjo savo kolegai N.N.N. (pavardės jo prašymu neskelbiame). N.N.N., susipažinęs su neskelbtais draugo tekstais, nusprendė inicijuoti kai kurių iš jų publikavimą ir pasiūlė mūsų žurnalui šį straipsnį. Pats Andrejus Borisovičius straipsnio skelbimui pritarė, bet ruošiant spaudai nedalyvavo. Tekstą parengė Cвеча и перо  žurnalo bendradarbė Ana Kopytova.
Skaitytojų dėmesiui siūlomas straipsnis buvo rašomas ir taisomas keleto metų laikotarpiu 10 dešimtmečio pabaigoje – 1 dešimtmečio pradžioje, t. y. Jelcino valdymo pabaigoje ir Putino valdymo pradžioje, tada, kai dar iki galo nebuvo suformuota vadinamoji valdomos demokratijos sistema. Pastarajai susiformavus, autorius straipsnyje aptariamą problematiką laikė nebe tokia aktualia ir susilaikė nuo publikacijos. 

Tekste atsispindi ilgametė gyva Andrejaus Borisovičiaus kaip politinio aktyvisto ir vidurinės grandies partinio lyderio patirtis. Ši patirtis autorių nuolatos praturtindavo naujomis įžvalgomis – apie tai liudija gausios skirtingu laiku užrašytos pastabos rankraščio paraštėse. 

***

Titus Sovietolog. Politinės organizacijos socialpsichologija, arba Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija (I)

Temos pagrindimas. Buvęs [Rusijos Federacijos] Ministras Pirmininkas Viktoras Černomyrdinas vargu ar pateks į istorijos vadovėlius, bet kiekvienas, kuris išsikels sau uždavinį aptarti postsovietinės visuomeninės-politinės minties raidą, šio politiko neturėtų ignoruoti. Solidžią vietą politinės minties galiūnų gretose Viktorui Stepanovičiui užtikrina dvi trumpos sentencijos. Vieną jų kiekvienas girdime kone kas dieną pačiose įvairiausiose situacijose: Norėjome kaip geriau, išėjo kaip visada (rus. хотели как лучше, получилось как всегда). Kita, daugeliui negirdėta, bet nė kiek ne mažiau reikšminga: Kokią partiją Rusijoje beįsteigtum, ji pavirsta Komunistų partija (rus. какую партию в России не учреди, получается КПСС). Šiose dviejose sentencijose yra išgryninta postsovietinio politinio (ir ne tik politinio) gyvenimo esmė; apie šias sentencijas (t. y. apie tai, jog iš tikrųjų yra taip, kodėl būtent taip ir kodėl negali būti kitaip) galima rašyti straipsnius, disertacijas ir monografijas, jomis pripildyti lentynas ir bibliotekas, na o viską, ką nors kiek galvojantys asmenys parašo apie postsovietinę realybę, galima suprasti kaip šių įžvalgų plėtotes.

Šiame straipsnyje pabandysime įsigilinti į nepakankamai dėmesio sulaukusią antrąją Černomyrdino įžvalgą. Pirmiausia turime pastebėti, jog pats jos autorius mintį formuluoja kiek per siaurai. Viktoras Stepanovičius buvo politikas praktikas ir pasisakė apie jam pažįstamą postsovietinės Rusijos realybę. Iš tiesų jo sentencijoje glūdintis apibendrinimas galioja kur kas plačiau – ne vien Rusijai, ne vien postsovietinėms šalims, net ne vien buvusiai Sovietų Sąjungai ir buvusiems jos satelitams. Politologui buvusio Ministro Pirmininko įžvalgą reikėtų suprasti kaip apibendrinimą, kuriame daroma prognozė apie tam tikro pobūdžio visuomenėse (kuriais nors bruožais panašiose į Rusiją) galiojantį politinių organizacijų raidos dėsningumą (jos tampa panašios į Komunistų partiją). Straipsnyje pabandysime išsiaiškinti du dalykus: (1) kokiais sociologiniais ir politologiniais terminais reikėtų formuluoti Černomyrdino užčiuoptą politinio virsmo dėsningumą; (2) sukonstruoti teorinį modelį, paaiškinantį, kaip šis dėsningumas veikia konkrečiai.

Vargu ar verta aiškinti, kokią reikšmę, jei jis teisingas, turi antrojoje V. Černomyrdino sentencijoje suformuluotas politinio virsmo dėsningumas. Politinės partijos turi fundamentalią reikšmę demokratinės valstybės politinėje sistemoje. Jei dėl kokio nors nenugalimo socialinio dėsningumo galime turėti tik Komunistų partijos klonus, tada mūsų šalies reikalai išties nekokie ir bet kokias svajones apie demokratiją, progresą, ekonomikos raidą ar tiesiog teisingesnę visuomenę, oresnį rytojų galime pamiršti. Jei iš tiesų taip, tada tai yra labai vertinga įžvalga, į kurią būtina atsižvelgti, ką mes bedarytume: planuotume imtis verslo, siektume profesinės ar politinės karjeros. Šis dėsningumas, jei jis teisingas, artimiausiais dešimtmečiais žymiu mastu nulems dešimčių šalių ir šimtų milijonų žmonių likimus.

Metodologija. Černomyrdino sentencija apie naujai kuriamų partijų likimą – įžvalgus seno partinio vilko numatymas, tačiau tai tik įžvalgus numatymas, o ne politologinė tezė. Tam, kad jį paverstume politologine teze, dar turime išspręsti metodologinę problemą: atrasti tinkamą konceptualinį aparatą ir juo naudodamiesi suformuluoti sakinį, turintį apibrėžtą objektą ir aiškius teisingumo kriterijus.

Sentencijoje apie partijas yra trys raktinės frazės: partija, Komunistų partija ir Rusija. Moksliškumo dėlei jas turime pakeisti atpažįstamą sociologinį turinį turinčiais terminais. Pirmiausiai vietoje „partija“ siūlome vartoti bendresnį terminą – „politinė organizacija“. Pastarasis mūsų vartosenoje reiškia organizaciją, siekiančią, kad tam tikri jos nariai (nebūtinai formalūs) dalyvautų valstybės valdyme, t. y. taptų tais, kurie būtų įgalinti valdyti. Norime pabrėžti „organizacijos narių dalyvavimą valstybės valdyme“. Būtent šį bruožą laikome skiriamuoju politinės organizacijos požymiu: juk įvairios organizacijos gali siekti keisti politiką ir nebandydamos iškovoti savo nariams tiesioginės valstybės valdymo galios. 

Į mūsų vartojamo termino „politinė organizacija“ turinį įeina nuoroda į būtinąsias jos funkcionavimo sąlygas. Kalbėsime apie politines organizacijas, kurios veikia santykinai laisvos politinių jėgų konkurencijos sąlygomis, t. y. sąlygomis, kai vyriausybė, nors ir gali rodyti tam tikras preferencijas kokių nors politinių jėgų atžvilgiu, tačiau (1) rinkimų rezultatų masiškai neklastoja, (2) nesiima sistemiškų politinių represijų, (3) nėra įsteigusi kelių provyriausybinių partijų teatro, neleisdama veikti kitoms politinėms jėgoms. Jei egzistuoja bent viena iš išvardytų sąlygų, politinėse organizacijose prasideda specifiniai procesai, kurių čia neanalizuosime.

Terminas „komunistų partija“ gal ir galėtų likti. Jis parankus, nes kiekvienas, gyvenęs jai valdant, intuityviai labai gyvai suvokia, kas tai yra. Norėdami mąstyti moksliškai, intuityviu supratimo lygmeniu pasitikėti negalime, todėl terminą turime eksplikuoti. Tačiau šį terminą eksplikuoti galime bandyti pasirinkę skirtingas prieigas, o jų taikymo rezultatai gali būti nevienodai naudingi mūsų tyrimui. Išskirsime dvi prieigas: išskiriamąją (rus. выделяющий подход) ir priskiriamąją (rus. включающий подход).

Autoriai, priklausantys išskiriamajai prieigai, klausia, kas gi sudaro komunistinio režimo ir komunistų partijos skiriamąjį bruožą, jos esmę? Jie nurodo, kad nors terminas „komunistų partija“ paprastai asocijuojasi su totalitarine pseudo-marksistine ideologija ir represiniu, visas gyvenimo sritis kontroliuojančiu, režimu, tačiau, kaip rodo daugelio komunistinių režimų raidos istorija, komunistų partija gali įvairiais būdais keisti ideologiją (pagal aplinkybes – iš pseudo-marksistų tapti nacionalistais, fašistais ar net laisvosios rinkos gerbėjais), atleisti arba suspausti kontrolės gniaužtus (rus. откручивать или закручивать гайки), režimo esmei išliekant nepasikeitusiai. Tai konstatavę išskiriamosios prieigos atstovai teigia, jog komunistų partijos ir komunistinio režimo skiriamuoju bruožu laikytinas koks nors giliai slypintis ir dėl to sunkiai pastebimas bruožas. Pavyzdžiui, pagal koncepciją, aštuntame dešimtmetyje svarstytą disidentų ir disidentams prijaučiančiųjų aplinkoje (rus. в диссидентских и околодиссидентских кругах), komunistų partijos ir komunistinio režimo (kaip ir fašistinių partijų bei režimų) skiriamasis bruožas yra nuosekli moralės ir teisės instrumentalizacija, t. y. moralės ir teisės autonomijos galios atžvilgiu nepripažinimas (prisiminkime nemirtingą Lenino sentenciją „Moralu tai, kas prisideda prie komunizmo pergalės“ (rus. Нравственно то, что способствует победе коммунизма)). Pagal komunistų partijos ir komunistinio režimo praktiką, teisė ir moralė galiojančios tokiu mastu ir tokiu būdu, kokia yra asmens ar kurios nors grupės galia; be to, teisė ir moralė esančios tik galios instrumentai, greta kitų galios instrumentų; teisės ir moralės šaltinis, egzistavimo pagrindas ir tikslas esanti galia. Įmantriau pasakius, teisė ir moralė esą galios epifenomenai. Šis nuoseklus teisės ir moralės autonomijos nepripažinimas esantis giliai antagonistinis klasikinei europietiškai politinės minties tradicijai ir praktikai. Pastarosios nuo pačių seniausių laikų, apdainuotų dar Homero Iliadoje ir Odisėjoje, esą rėmėsi moralės ir teisės autonomija galios atžvilgiu. Europietiška klasikinė politinė mintis ir visi ikimodernūs politiniai režimai pripažino principą, jog moralė ir teisė yra autonomiškos, t. y. turi kitą šaltinį negu galia ir taikomos vienodai visiems, nepriklausomai nuo to, kokia galia disponuoja asmuo ar žmonių grupė. Kita vertus, nuoseklus teisės ir moralės autonomijos nepripažinimas, būdingas komunistiniams ir fašistiniams režimams, yra savo loginę pabaigą priėjusi moderni Vakarų Europos politinio mąstymo ir praktikos tendencija, atsekama bent nuo Makiavelio (Machiavelli) tekstų, kuri pasireiškė moralės ir politikos, moralinių ir politinių dorybių atskyrimu ir priešpastatymu. 

Labai vertiname šias ir kitokias išskiriamosios prieigos šalininkų įžvalgas, tačiau, mūsų supratimu, kur kas aiškiau pasidaro pasirinkus priskiriamąją prieigą. Autoriai, priklausantys pastarajai prieigai, klausia, kas gi bendra tarp komunistų partijos ir komunistinio režimo iš vienos pusės ir kitų, į juos panašių partijų bei režimų iš kitos? Į šitą klausimą galima pateikti paprastą, jokios išskirtinės erudicijos ir neeilinio įžvalgumo nereikalaujantį atsakymą. Politinių organizacijų, panašių į komunistų partiją buvo ir yra daug; taip pat ir režimų, panašių į komunistinį, buvo ir yra daug. O esminis panašumas, leidžiantis visuos juos laikyti to paties reiškinio atskirais atvejais, yra nusikalstamas politinės organizacijos ir nusikalstamas politinio režimo pobūdis. Kitaip tariant, komunistų partija, kokiais ypatumais ji bepasižymėtų, yra viso labo nusikalstamos politinės organizacijos, o komunistinis režimas – viso labo nusikalstamo politinio režimo atvejis.

Apibrėšime keletą terminų. „Organizuota nusikalstama gauja“ (rus. ОПГ, организованная преступная группа) vadinsime hierarchiškai organizuotą asmenų sambūrį, sistemingai užsiimantį kriminalinio pobūdžio veikla. „Nusikalstama politine organizacija“ vadinsime politinę organizaciją, kurios vadovybė veikia kaip organizuota nusikalstama gauja. „Nusikalstamu režimu“ vadinsime politinį režimą, kuriame dominuoja nusikalstama politinė organizacija arba organizacijos. Mūsų supratimu, siekdami paversti sentenciją apie partijas politologine teze, turėtume terminą „komunistų partija“ pakeisti terminu „nusikalstama politinė organizacija.“

Terminas „Rusija“ irgi yra keistinas. Kaip jau sakėme, sentencijoje apie partijas įvardytas dėsningumas reiškiasi ne vien Rusijoje, netgi plačiau negu postsovietinėje erdvėje. Šis dėsningumas veikia tam tikrose visuomenėse – tik reikia rasti, kaip jas būtų galima apibūdinti. Išskirti jų charakteristikas nebus sunku, jei pagalvosime apie tai, kokios yra dėsningos komunistinio režimo (ir fašistinio režimo) praktikuoto moralės ir teisės instrumentalizavimo pasekmės? Arba, jei formuluotume bendriau, kokios yra dėsningos nusikalstamo režimo valdymo pasekmės? Atsakymas akivaizdus – didelė visuomenės moralinė degradacija, ji tuo didesnė, kuo ilgiau režimas išsilaiko (Jelcino atėjimas į valdžią reiškė ne režimo pasikeitimą, o tam tikrą transformaciją; taigi Rusijoje komunistiniam režimui greitai bus jubiliejiniai šimtas metų). Svarbi pastaba: moraliai degradavusioje visuomenėje jau nereikia komunistų partijos ir komunistinio režimo, kad šie įtvirtintų moralės ir teisės autonomijos neigimą – tokioje visuomenėje savaime atsiras gausybė žmonių, į moralę ir teisę žiūrinčių grynai instrumentiškai – panašiai kaip komunistai ar fašistai. Mūsų supratimu, tai yra esminė visuomenės charakteristika, leidžianti funkcionuoti sentencijoje įžvelgtam dėsningumui. Todėl terminą „Rusija“ pagrįstai galima keisti terminu „moraliai degradavusi visuomenė“.

Šio termino prasmę netrukus kiek patikslinsime, o dabar norėtume pasakyti, kad įsivesdami šį terminą ir jį pritaikę straipsnyje pristatomai koncepcijai išplėtoti, sąmoningai priešinamės socialinių mokslų tendencijai, įsitvirtinusiai 19 a. pirmoje pusėje. Mat, iki pat 19 a. beveik visi žymūs politikos filosofai moralę („piliečių moralines ir politines dorybes“) laikė esmine, neredukuojama ir didelę aiškinamąją galią turinčia kategorija. Požiūris, pagal kurį ne tik vienokio ar kitokio politikos kurso, bet ir režimų bei ištisų valstybių likimą lemia ne kas kitas, o piliečių dorybės, buvo įprastas. Tačiau pradedant 19 a. pirmąja puse buvo įtvirtintas kitas, priešingas požiūris, pagal kurį moralė tėra epifenomenas, t. y. reiškinys, kurį determinuoja gausybė kitų socialinių faktorių, tokių kaip ekonomika, socialinė struktūra, politika ir t. t., bet kuris pats kokio nors apčiuopiamo atgalinio poveikio išvardytiems ir kitiems visuomenės aspektams nedaro. Ši moralės kaip epifenomeno traktuotė, mūsų supratimu, yra akivaizdžiai klaidinga ir nepaprastai žalinga koncepcija tiek socialiniams mokslams, tiek ir bet kokiai žmogiškajai praktikai. Trumpai tariant, mūsų požiūriu, kurio čia išplėtoti neturime vietos, moralė yra toks fundamentalus visuomenės aspektas, jog visuomenėje, kuri patyrė moralinę degradaciją, visi kiti institutai ima iš pradžių klibėti, o po to – degraduoti ir griūti. (Politinių organizacijų degradacija laikytina šios bendrosios tendencijos pasireiškimu atskiroje srityje.) Žmogus savo esme yra moralinis gyvūnas, ir moraliai degradavusios visuomenės neišvengiamai laukia dėsningas likimas – būti nusiaubtai jos pačios narių arba / ir būti sugniuždytai destruktyvių išorės jėgų.

Tie, kurie sutiktų pripažinti moralės sąvokos fundamentalumą socialiniuose moksluose, gali nesutikti su mumis tada, kai mes visas komunistinio režimo valdymą išgyvenusias visuomenes charakterizuojame kaip moraliai degradavusias. Jie gali sutikti, kad Rusijos visuomenę gal ir galima laikyti moraliai degradavusia – čia „kas trečias“ vyras alkoholikas. Tačiau kodėl reikėtų moraliai degradavusiais laikyti uzbekus, kuriems degtinę gerti draudžia islamas, ar religinguosius lenkus, kurių dauguma kiekvieną sekmadienį lankosi bažnyčioje, ar estus, kurių gatvės išlaižytos kaip Švedijoje? Be to, visuomenės moralinę degradaciją turėtų lydėti didžiulis smurto ir nusikalstamumo protrūkis, bet juk tamsiais vakarais ir mes daug kur vaikštome nieko nebijodami?

Deja, tokie liaudiški kontrargumentai remiasi paprasta konceptualine klaida: juose moralinė degradacija painiojama su socialine degradacija. Rusiją, kurioje socialinės degradacijos reiškiniai (alkoholizmas, narkomanija) paplitę labiau negu kitur, linkstama pripažinti ir moraliai degradavusia, tuo tarpu tas visuomenes, kuriose tokie reiškiniai paplitę mažiau, o gerai matomi yra socialinę integraciją indikuojantys reiškiniai (bažnyčios lankymas, tradicijų laikymasis, pavyzdinga aplinkos tvarka), linkstama laikyti moraliai sveikomis. Iš tikrųjų moralinė degradacija ir socialinė degradacija yra susiję, bet netapatūs dalykai. Morališkai degradavęs žmogus ar jų grupė gali jokiu požiūriu nebūti degradavę socialiai!

Bet jei moralinė ir socialinė degradacija yra skirtingi dalykai, tuomet kuo pasireiškia visuomenės moralinė degradacija? Kaip ją atpažinti? Mūsų atsakymas būtų toks: visuomenės moralinė degradacija reiškiasi kaip tos visuomenės moralinio „fono“ degradacija. O visuomenės moralinio „fono“ degradacija yra visų pirma masinis visuomenės narių negebėjimas artikuliuoti moralinius sprendinius, kurie remiasi daugiau ar mažiau nuoseklia pasaulėžiūra, negebėjimas naudotis iš tokios pasaulėžiūros kylančiu žodynu. Šis negebėjimas yra būdingas absoliučiai daugumai šiuolaikinių visuomenių narių – tiek postsovietinių, tiek vakarietiškųjų, o disponavimas tokiu gebėjimu yra tapęs aiškiu ženklu, jog asmuo priklauso tam tikrai marginaliai šiuolaikinės visuomenės grupei. 

Kad būtų aiškiau apie ką kalbame, atlikite eksperimentą: paklauskite (galite ir mintyse) savo draugų, kaimynų ar artimųjų paprasto moralinio klausimo: kodėl negalima vogti? Kokia jų dalis pateiks atsakymą, pagrindžiantį pareigą niekada nevogti, atsakymą, kylantį iš daugiau ar mažiau nuoseklios moralinės pasaulėžiūros? Greičiausiai retas pateiks pasaulėžiūriškai pagrįstą atsakymą; dauguma išvis nieko rišlaus nesugebės pasakyti. Tuo tarpu mažiau nei prieš šimtą metų, t. y. vos prieš tris kartas, kone kiekvienas, net neraštingas Rusijos imperijos europinės dalies gyventojas į šį klausimą būtų pateikęs visiškai apibrėžtą atsakymą: vogti negalima, nes tai – nuodėmė. Šis eksperimentas parodo fundamentalų dalyką: prieš šimtą metų visuomenė nebuvo moraliai degradavusi, nes jos dauguma disponavo gana nuoseklia pasaulėžiūra ir su ja susietu moraliniu žodynu. Dar daugiau – gebėjo jo pagrindu aiškiai artikuliuoti moralinius sprendinius, o tų sprendinių pagrindu – apsispręsti moraliniam veiksmui. Dabartinės visuomenės dažnas narys nei apibrėžta pasaulėžiūra, nei pastoviu moralės žodynu nedisponuoja, todėl, kai reikia pateikti ir pagrįsti moralės sprendinius, daugeliu atveju yra infantiliškai bejėgis: jam telieka kliautis neartikuliuojamomis intuicijomis ir instinktyviomis preferencijomis. Daugeliu atvejų toks asmuo tesugeba pasakyti „man taip atrodo“, „aš taip jaučiu“. Nereikia nė sakyti, jog tai, kas atitinka žmogaus preferencijas, kas jam atrodo ar ką jis jaučia, nebūtinai yra morališkai teisinga; tačiau visa tai paprastai gana tiksliai koreliuoja su tuo, ko iš žmogaus reikalauja jo socialinė aplinka. Dar daugiau, toks žmogus moralės reikalavimus menkai skiria nuo socialinės aplinkos reikalavimų ir iš esmės lieka be moralės sampratos – moralę jam pakeičia išorinis socialinis konformizmas.  Žmogus, kuris moralės srityje tegali remtis miglotomis intuicijomis ir emocinėmis preferencijomis, darydamas moralės sprendinius dažnai klysta, dažnai būna sutrikęs ir nesugeba tvirtai apsispręsti, jo apsisprendimai būna nenuoseklūs, dažnai tarpusavyje nesuderinami. Mums ypač svarbu, kad tokio individo moraliniai sprendiniai yra labai paslankūs, nes net nežymiai pasikeitus aplinkybėms ar jo interesams, iš karto keičiasi moralinius apsisprendimus lemiančios intuicijos ir preferencijos. Tokią visuotinę moralinę sumaištį, sukeltą nuoseklios pasaulėžiūros ir moralės žodyno praradimo, mes ir vadiname „visuomenės moraline degradacija“.

Dabar galime performuluoti sentenciją apie partijas pakankamai tiksliais terminais: moraliai degradavusioje visuomenėje kiekviena politinė organizacija ilgainiui virsta nusikalstama politine organizacija. Mūsų manymu, šis apibendrinimas turi socialinio dėsningumo statusą ir mes pabandysime tai parodyti sukonstruodami procesų, vykstančių politinėje organizacijoje, modelį. Siūlome šį modelį pritaikyti empiriniuose tyrimuose. 

Straipsnyje pateiktas politinės organizacijos raidos modelis remiasi nesistemiškais ir nemetodiškais mūsų stebėjimais Rusijoje, atliktais tiek iš politinių organizacijų vidaus, t. y. būnant nariu ir aktyvistu, tiek ir iš išorės. Modelio pritaikomumą kitų šalių politinių organizacijų raidai aptarėme privačiuose pokalbiuose su kolegomis iš Ukrainos, Latvijos, Lenkijos ir Serbijos; kolegos patvirtino, kad modelis iš principo tinka empirinių tyrimų duomenims interpretuoti. 



Susiję straipsniai

Titus Sovietolog 8712661316937332152

Rašyti komentarą

  1. Įdomus straipsnis. Lauksim tęsinių.

    AtsakytiPanaikinti
  2. LABAI įdomus straipsnis - lauksim tęsinio.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Cha, nepaspaudžiau F5 prieš rašydamas, tai iš esmės tą patį komentarą, kaip ir Augustinas parašiau. Pasijutau neoriginalus. :D

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2016-05-25 19:29

    Na taip. Labai nuoseklu ir logiska. Degradavusiu buduliu, netaikanciu sau jokiu aukstu moraliniu imperatyvu, renkami politikai, privalantys pataikauti rinkejams, negali sudaryti kitokiu politiniu partiju. Kokie buduliai tokie ir ju politikai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Retas (net išskirtinis) atvejis - būčiau linkęs pritarti homjaunuolio pateiktam liberastinių politikų ir jų rinkėjų įvertinimui. :)

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2016-05-26 00:06

    Lietuva valdo kaimietiski buduliai ir nuo to, kad jie slipsus pasirise, ju buduliskumas ne mazesnis. O tai, kad sitie jusu, kaimieciai, isrinkti jusu paciu dvasiniai dvyniai neturi savo nuomones ir nuolankiai bezdzioniauja, neturi nieko bendro su ju liberalumu (kaimieciai ta savo kolukietisku sovietiniu neismusamu slengu vadina liberastiskumu). Kaipgi butu galima vadinti liberalais ilgus metus valdanciu partiju politikus valstybeje, kurioje ilgimasi kietos rankos, nera stiprios laisvos spaudos, pataikaujama buduliams, negerbiamos asmens laisves, verslas ir buvimas turtingu laikomi blogiu savaime, o sikimas ant savo valstybes pliurpiant nesamones yra gero tono zenlu ir intelekto pozymiu?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, va, spėjau budulį-homjaunuolį pagirt - ir pramušė vargšeliui diarėja. :D Bet - taip, tamstelės apibūdinimas iš esmės ir taikytinas liberastams, tik su viena pataisa - buvimas turtingu nelaikoma "blogiu savaime" - greičiau atvirkščiai, nepriklausomai nuo turto kilmės. O šiaip viskas tinka - dvasios ubagai, beždžioniautojai, baudžiauninkiško mentaliteto fauna, dergiantys savo tautą ir valstybę ir save laikantys "entelektualais", o visus aplinkinius atkakliai vadinantys buduliais, retrogradais beigi visokiais -fobais. Tiesiog tobulas liberastikų portretas. :)
      P.S. Beje, tavarišč homsomolec, valstybinėj kalboj egzistuoja diakritiniai ženklai. ;)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2016-05-26 01:41

      Kvaili, po straipsniu katuciu plojantys buduliai gal nemato, gal net neigalus pamatyti, kad autorius kalba ne tik apie posovietines ir kitas panasias, su Rusija bendru bruozu turincias visuomenes, bet (ir pirmiausia) apie degradavusias del ilgo autoritarinio valdymo visuomenes. Taip autorius neigia apie save buduliu skleidziama mita, kad jie, budami tyri ir nekalti, kure nuostabia Atgimimo Lietuva, jau beveik eme ir sukure, tik bloga valdzia sutrukde. Kaip is suns negims zmogus, Bulgakovas parode Sarikovo pavyzdziu, taip is budulio negims pilietis, gebantis sukurti valstybe. Dar daug laiko tures prabegti, kol bus ka rinkti ir bus kas sugebes isrinkti, o dar svarbiau - susiburti, susivienyti valstybes idejai. Su jumis koses neisvirsi, jos tik prisivirsi.

      Panaikinti
    3. "Kaip is suns negims zmogus [...] taip is budulio negims pilietis" - čia sutinku, bet kadangi ne visi tokie, kaip tamstelė, tai vilties dar yra. ;)
      P.S. Autorius ir apie degradavusias Vakarų visuomenes kalba, jeigu ką. ;)

      Panaikinti
  5. Nežiniukas2016-05-26 09:41

    Straipsnis labai stipriai moksliškai "sukaltas", pagal dėstymo stilių pretenduojantis į disertaciją.

    Kai kurie iš komentatorių sako, kad turi užaugti tie, kurie bus tinkami rinkti ir būti išrinkti, nors čia pat sau prieštarauja, kad iš šuns negims žmogus.

    Perskaičius straipsnį, kyla liūdnas klausimas: jei į moraliai degradavusią visuomenę pakliūti lengva, tai kokios priemonės ir kas padėtų iš tokios visuomenės išeiti? Čia panašiai kaip su juodaja skyle. Į ją pakliūti lengva, o kaip iš jos ištrūkti?

    Nors pats tikiu, kad žmonės norėtų turėti savo valdžią, kuri tikrai rūpintųsi žmonėmis, tačiau kyla desperatiškas klausimas, o kaip tokia valdžia įtikins vagį, kad jam labiau apsimoka nevogti?

    Tas pats ir su šeima: jei vaikas augo tokioje aplinkoje, kurioje moralinės vertybės nebuvo populiarios, kodėl toks vaikas užaugęs turėtų norėti kurti tokią savo šeimą, kurioje moralinės vertybės būtų šeimos veiksmų pagrindas?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ta ir bėda, kad "išeiti" iš tokios visuomenės nėra kaip, vienintelė išeitis, kad pati visuomenė pasikeistų. Kaip pats pastebėjote, reikia pradėti nuo vaikų - šeima+švietimas. Čia pas mus (ir, tiesą sakant visur - tiek koloradikų garbinamuose Rytuose, tiek homsomolo garbinamuose Vakaruose) - didelė problema.
      O dėl moralės - sprendžiant iš kai kurių užuominų, drįsčiau prognozuoti, kad tęsinyje autorius užkabins religija grįstos moralės klausimą.

      Panaikinti
    2. Nežiniukas2016-05-26 14:20

      Pilnai sutinku, kad šeima + švietimas, bet vistiek atsiduriame tame pačiame rate - blogieji gimdo bloguosius, gerieji gimdo geruosius (dažniausiu atveju). Blogųjų yra daugiau. Tiek gerieji, tiek blogieji turi vienodą teisę balsuoti.

      Kur išeitis?

      Panaikinti
    3. Nežinau. Galbūt reikia kracho, kad žmonės suprastų dabartinės ideologijos pražūtingumą, galbūt užtektų radikalių permainų valstybės politikoje (bet kaip jų pasiekti, kas jas įvestų? Plius, dar reiktų atsilaikyti prieš eurosajūzo spaudimą), o galbūt jau per vėlu ką nors daryti, ir t.v. "vakarų civilizacija" nueis velniop "not with a bang but a whimper". Beje, užbėgsiu už akių galimam koloradinių vatnikų cyptelėjimui apie "rasieją-gelbėtoją" primindamas, kad ten - lygiai ta pati "vakarų cibilizacija". Su savu, banditišku-bolševikiniu-cariniu-imperiniu prieskoniu - bet ta pati. ;)

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2016-05-27 21:48

    Nežiniukui

    "Blogųjų yra daugiau. Tiek gerieji, tiek blogieji turi vienodą teisę balsuoti."

    Situacija nėra beviltiška. Kartais blogųjų yra daugiau todėl, kad nėra galimybės būti "mažiau blogu" ar net "beveik geru". Praktinės politikos tikslas ir yra būtinumas išryškinti interesus, nekalbant jau apie elementarų atstovavimo principą. Kitaip belieka Nyčė ir visokie "anapus gėrio ir blogio". Palikime filosofiją filosofams - čia konkretesnė sociologija su savo technologiniu-matematiniu aspektu.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item