Tomas Viluckas. Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje

Skelbiame Tomo Vilucko atsakymą į Laisvūno Šopausko straipsnį, kurį skelbėme anksčiau . Šis Tomo Vilucko straipsnis yra chrestomatinis m...


Skelbiame Tomo Vilucko atsakymą į Laisvūno Šopausko straipsnį, kurį skelbėme anksčiau.

Šis Tomo Vilucko straipsnis yra chrestomatinis moderno filosofinio mąstymo pavyzdys. Kaip ir visa klasikinė Vakarų filosofija, Bažnyčia moko, jog žmogus privalo savo aistras palenkti valiai, o valią - protui. Tokiu atveju mūsų aistros ir emocijos, kurios nėra blogos savaime, tačiau yra sugadintos pirmapradės nuodėmės, yra pajungiamos dvasiniam žmogaus augimui ir artėjimui Dievo link.

Sunku nepastebėti, kad šioje diskusijoje Laisvūnas Šopauskas remiasi loginiais, t.y. objektyviais, argumentais, o Tomas Viluckas, ką ir pats pamini savo straipsnio pradžioje, emociniais pastebėjimais. T. Viluckas apverčia žmogaus augimui reikalingą tvarką ir emocijas, visų pirma gailestį nesugebėjusioms Santuokos įžadų laikytis poroms, priešpastato objektyviems argumentams. Kitaip tariant, atstovauja proto ir valios pajungimą aistroms.

Tai yra tipinis moderno filosofinės minties bruožas - ne aistras pajungti objektyviai tvarkai, bet savo norais patiems susikurti tokią tvarką, kokia mums patinka ir atitinka faktinį žmonių elgesį. Verta pastebėti, jog lygiai taip pat elgiasi ir tie vyskupai, kurie pasisako už doktrinos išlaikymą, tačiau ragina keisti jos įgyvendinimo praktikas. Neįmanoma praktika, prieštaraujanti objektyviai tikrovei ir esinių tvarkai, kuri tuo pačiu tos objektyvios tikrovės nepakeistų. Tad neįmanomas ir emocinis gailestingumas, prieštaraujantis objektyviems argumentams, nes tai reiškia ne gailestingumą, o iliuziją ir melą apie tariamą atitikimą Bažnyčios mokymui (taigi ir žiaurumą atžvilgiu tų, kuriems reikia pagalbos ieškant išganymo). Kitu atveju reikėtų nuosekliai pasakyti, kad gailestingumas apskritai nėra objektyviai pagrindžiamas.

Būtent todėl esame priversti šį straipsnį publikuoti pažangos ideologijos skiltyje kaip žmogaus tobulėjimui ir pasaulio pažinimui reikalingos tvarkos iškraipymo ir klaidingo emocijų priešpastatymo valiai ir objektyvios apibrėžtos žmogaus prigimties keliamiems moraliniams reikalavimams pavyzdį.

******************

Kiekvienam skelbiančiam savo mintis viešumoje yra malonu sulaukti argumentuotos reakcijos. Esu pagerbtas, kad ir mano neseniai išreikštos mintys apie šiuo metu Vatikane vykstantį vyskupų sinodą šeimai sulaukė atgarsio iš gerbiamo daktaro Laisvūno Šopausko. Tuo labiau, kad procesų  vykstančių Bažnyčioje visuotiniu ir lokaliu lygmeniu analizavimas vis dar nėra įprastas reiškinys lietuviškoje viešoje erdvėje.

Noriu išsyk patikslinti du dalykus.

Pirmiausia, kadangi gerbiamas L. Šopauskas ne sykį savo svarstymuose apeliavo į mano asmeninę nuomonę, tai toliau dėstydamas mintis leisiu sau reikšti ne vien ekleziologinius ar pastoracinius argumentus, bet ir subjektyvius, kartais emocinius pastebėjimus.

Kitas dalykas – esu už santuokos neišardomumą, priešingu atveju, pats nebūčiau žengęs prie altoriaus. Tokia santuoka yra bet kokios bendruomenės tvarumo pagrindas. Bažnyčia negali išsiginti šio idealo, beje, to ji ir nesiruošia daryti.

Mano oponento kritika reikalautų išsamių analizių, kurių neįmanoma pateikti dėl interneto specifikos, todėl teks apsiriboti atsakymais į man iškeltus klausimus, kurių esminiai yra trys.

1) Būtų įdomu sužinoti, kaip, T.Vilucko supratimu, yra suderinamas Eucharistijos sakramento teikimas svetimaujantiems ir neketinantiems to nutraukti asmenimis su bendra Bažnyčios nuostata nusidėjėlių atžvilgiu, jog jie turi atgailauti ir pasikeisti?

Pirmiausia, žmones sudarusius kad ir civilinę, bet patvarią santuoką, joje auginančius vaikus, gyvenančius maldos gyvenimą liežuvis neapsiverčia vadinti svetimautojais ir nusidėjėliais. Bažnyčia būdama surinkta iš nusidėjėlių negali savo narių rūšiuoti pagal etiketes ir tuo labiau kažką stigmatizuoti.

Pranašo Malachijo knygoje teigiama: „Aš nekenčiu skyrybų, – kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas“ (Mal 2,16). Skyrybos yra kančios dauginimas šiame lacrimarum valle, „ašarų klonyje“, nes jos daužo gyvenimus, sukelia pasekmes, kurių neigiamas poveikis metų metais nesiliauja alinęs žmonių širdis.
Tačiau, kaip ir kiekvienas blogis, taip ir skyrybos, deja, būna neišvengiamos. Bažnyčia negali pritarti skyryboms, nes ji, bendrai paėmus, negali pritarti jokiam blogiui. Vis dėlto, skyrybos nėra didžiausias blogis ir žmonėms tenka rinktis tarp blogos išeities ir blogesnės aklavietės. Lieka tik apgailestauti, kad kai kuriems toks pasirinkimas išpuola.

Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio pareiga yra daryti viską, kad blogio būtų mažiau. Ar eucharistinė sankcija išsiskyrusiems mažina blogį? Kai bažnyčioje komunijos metu matau kupinas ilgesio ir užverktas akis, šių laikų „viešuosius nusidėjėlius“, kurie sukryžiavę rankas eina pas kunigą palaiminimo, kai antroje santuokoje auga vaikai nematę savo tėvų, einančių komunijos, kai žmonės jaučia nuoskaudą savo buvusiam sutuoktiniui, kuris tampa kliūtimi praktikuoti sakramentus, – esu tikras, kad blogio nemažėja, net drįsčiau teigti, kad jis tarpsta.

Tokiomis akimirkomis jaučiuosi nejaukiai, nes tikrai žinau, kad nesu labiau nusipelnęs eucharistinės malonės, nei šie mano tikėjimo broliai ir sesės.

Negana to, esama akivaizdžios neteisybės situacijų. Kuo kalti jauni vyrai ir moterys, savo antrų pusių paprasčiausiai palikti gyventi vieni ir auginti vaikus, kuo kaltos smurtininkų, alkoholikų ar narkomanų antrosios pusės, negalinčios leisti trypti savo orumo, kuo kalti tie, kurie pamilo paliktus, išduotus, pažemintus žmones?

Jų vienintelė kaltė – jie viešai dalinasi gyvenimu ir guoliu su kitu žmogumi. Situacijos absurdiškumą paryškina, kad jei šie žmonės būtų taip elgęsi vogčiomis, tai jie turėtų galimybių dalyvauti Komunijoje, tačiau viešai prisiimdami atsakomybę yra baudžiami eucharistine sankcija, kuri pagal idėją turėtų grąžinti nusidėjėlį į doros kelią.

Tad eucharistinė sankcija yra disciplinarinio pobūdžio. Seniau (kai civilinė ir bažnytinė teisės buvo artimai susijusios) ji atskirdavo išsiskyrusįjį nuo bendruomenės, todėl turėjo preventyvų charakterį. Sekuliarioje visuomenėje ši sankcija netenka prasmės, nes dažnai baudžia tuos, kurie trokšta priimti Kristaus kūną, o vadinamiesiems „šiaudiniams katalikams“ eucharistinė praktika ir taip nėra svarbi.

Atgailos požymis – viltis. Atgaila Bažnyčios išmintyje vyksta trimis etapais – atsiprašymo, atleidimo ir sutaikinimo. Išsiskyrėliams taikoma eucharistinė sankcija iškraipo pačią atgailos esmę, nes eliminuoja atleidimo ir sutaikinimo etapus. Jokia atgaila negali tęstis keliasdešimt metų ar visą gyvenimą, nes taip taptų beprasme. Ji būtų tikslinga tik tuo atveju, jei įvyktų suklupusio brolio ir sesers sugrąžinimas į Komuniją.

Vadinamasis „pasitaisymas“ iš esmės reiškia, kad Bažnyčia iš antrą sykį susituokusių reikalauja… naujų skyrybų. Kita „išeitis“ – permanentinis lytinis susilaikymas po vienu stogu gyvenančiai porai yra utopinis reikalavimas negerbiantis Dievo sukurto žmogaus lytiškumo.

Paradoksas, bet, pavyzdžiui, vaikžudys, pedofilas ar prievartautojas, atlikęs nuoširdžią išpažintį, yra grąžinamas į Komuniją, o smurtaujančio vyro auka, jei pagaliau sutiko mylintį vyrą ir patyrė gydančią meilės galią, – ne.

Eucharistinė sankcija nuolatos susiduria su tokiais pastoraciniais nesusipratimais, kuriuos išspręsti būtina, nes, priešingu atveju, Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje.

Kadangi eucharistinė sankcija yra disciplinarinio, o ne dogmatinio pobūdžio, tai eventualūs pokyčiai pastoracinėje praktikoje nėra dialektiniai doktrinos atžvilgiu.

Pirmiausia Bažnyčios mokymas nušviečia siekiamybę, grožį ir idealą, o pastoracinius iššūkius galėtų deleguoti vietinėms bažnyčioms, kurios, atsižvelgdamos į jiems gerai pažįstamas sociokultūrines aplinkybes, įsiklausydamos, ką joms kalba Dvasia, priimtų sielų gerovei būtinus sprendimus.

Eucharistinės sankcijos panaikinimas priklausytų išimties, kurią taikytų vyskupas ar jo delegatai, sferai. Tai būtų erdvė pasireikšti vyskupo tėviško švelnumo matmeniui. Kiekvienas atvejis turėtų būti ištirtas atsižvelgiant į asmens perspektyvą, jo troškimą gyventi krikščioniškai, įsijungimą į bendruomenę.

Be abejo, eucharistinė sankcija turėtų išlikti tiems, kuriems tenka ryški atsakomybė už išgriautą šeimos židinį, o ją panaikinti būtų galima tik sulaukus tikrų atsivertimo vaisių. Deja, dabartinėje praktikoje, pavyzdžiui, smurtininkas, žlugus šeimai, gali komunikuotis, nors jo elgesys yra tikras papiktinimas.

Jėzaus skelbtas principas „šabas žmogui“ yra kertinis, jis parodo, kad asmens gerovė ir jo išganymas yra daugiau nei įstatymas, kad ir koks šventas jis būtų.

„Eucharistija – tai ne premija geriesiems, bet stiprybė silpniesiems, nusidėjėliams“, – sako popiežius Pranciškus. Eucharistiją gauna nusidėjėliai, tarp kurių varžybos, kas vertesnis, atrodo tragikomiškai. Eucharistinė duona laužoma ant mūsų altorių, kad surinktų Tėvo vaikus į  Bažnyčios šeimą, savo simboliškumu yra itin artima tiems, kurių gyvenimus skyrybos sulaužė į gabalėlius. Nesipriešinkime Jėzaus troškimui: „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

P. S. Kitame tekste atsakysiu į likusius du klausimus: ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu? ir ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą?

Šaltinis: viluckas.lt

Susiję straipsniai

Tomas Viluckas 8539694122238178136

Rašyti komentarą

  1. Išprotėjo Tomas. Ne kitaip. Pats pradėjo tikėti tomis pasakomis apie geruosius išsiskyrėlius ir bloguosius jų pirmuosius sutuoktinius. Ir pats sau prieštarauja, pvz., rašo, kad tiki santuokos neišardomumu, tačiau klausia apie tuos, išardžiusius savo santuokas, kuo jie blogi, kad negali eiti sakramentų. Taigi tuo jie ir blogi, kad išardė savo santuokas, Tomai. Išardė negrįžtamai, todėl jiems jokie sakramentai ir negali būti teikiami.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kadangi T. Vilucko demagogijų neverta komentuoti, norėčiau (jau seniai noriu) paklausti šio gero ir turiningo portalo leidėjų: kaip Jūs čia rašote datą? Atrodo, būtų nelabai svarbus dalykas, bet kai nori suprasti, kada straipsnis įdėtas, turi kaskart bent keletą kartų iš abiejų galų pažiūrėti į datą. Šit prie Viucko str. rašoma 10 13 2015. Viskas aišku, nes metai trylikos mėnesių neturi. Bet kai parašyta 10 09 2015, jau nebežinai, kas pirmiau nurodyta - mėnuo ar diena. Apskritai lietuviškai data turi būti rašoma kaip čia, po Augustino vardu (ir po kitų komentatorių) - pirmiausia metai, po to mėnuo ir diena. Nesuprantu, kodėl anoj pozicijoj taip rašote?

    AtsakytiPanaikinti
  3. V. Ališauskas vs Katalikų bažnyčia?2015-10-14 23:42

    Vytautas Ališauskas. Laiškas Redaktoriui (Naujasis Židinys-Aidai, 2013/5):
    “Tai, ką turime – ilgo proceso rezultatas, šeimos institucija nelygu Maironio pilis vis smarkiau byra gal jau nuo kokių 1980 m. ir CIVILINĖS PARTNERYSTĖS ĮSTATYMĄ TEKS PRIIMTI NE NORINT GRIAUTI ŠEIMĄ, O GELBSTINT JOS LIKUČIUS.” - tekstas didžiosiomis raidėmis teiktinas kaip demagogijos iliustracija ir “Svogūnų Lietuvos” prizui laimėti.
    (http://www.nzidinys.lt/files/various/NZ-A 2013 nr 5 Alisausko txt.pdf)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Nežiniukas2015-10-15 11:23

    1 dalis

    Žaviuosi Propatria redakcija, kuri spausdindama T. Vilucko straipsnį, parašė komentarą. Tokiu būdu redakcija išlieka garbinga visomis prasmėmis - ji atvira diskusijoms, bet kartu parodo savo požiūrį. O dabar apie straipsnį.

    T. Viluckas, norėdamas pagrįsti savo teiginius, nutyli kai kuriuos momentus (nemanau, kad jis jų nežino). Jis kalba apie antrą kartą susituokusius. Leiskite paklausti: negi Bažnyčia reikalauja, kad žmogus per savo gyvenimą tuoktųsi tik VIENĄ kartą? Ar jau našliu tapęs asmuo negali antrą kartą tuoktis?

    Žinoma, kad ne apie tokius asmenis T. Viluckas kalba. Tai kokia prasme jis kalba? Civiline, kuri leidžia daugpatystę (ne vienu metu, žinoma, bet vieną po kitos, n kartų) Ar kaip Lietuvos Konstitucinis Teismas išaiškino - šeimos sampratai užtenka prisirišimo, o tokie dalykai, kaip santuoka - yra neesminiai šeimos sąvokai.

    Ar bažnytine prasme? Jei bažnytine prasme, tuomet jis negali nežinoti, kad Bažnyčia antrą kartą žmonių netuokia, kol yra gyvas kitas sutuoktinis. Taigi, T. Viluckas kalba apie civilinę santuoką (kurios supratimas nuo bažnytinės santuokos supratimo ne visuomet sutampa) ir nori, kad Bažnyčia būtų saistoma civilinių įstatymų santuokos srityje. Bažnyčios supratimu tie "antrą kartą susituokę" yra gyvenantys konkubinate, t.y. gyvena susidėję.

    Taigi, jei T. Viluckas būtų kėlęs klausimą, ar gali susidėję eiti prie šv. Komunijos, tuomet gal jam pačiam būtų tapę aišku, kad straipsnis tokio stiliaus, kokiu jis dabar parašytas - iš esmės neturi prasmės.

    Būtent, nutylėjęs Bažnyčios supratimą apie santuoką ir konkubinatą, T. Viluckas bando klausytoją sugraudinti pavyzdžiu apie vaikžudį, jam priešpastatydamas gyvenančius susidėjus. Ir vėl jis nutyli esminę atgailos dalį - vaikžudys iš tikrųjų gailėjosi, pagal galimybes atlygino skriaudą (jei įmanoma iš vis atlyginti tokio pobūdžio skriaudą), bjaurisi savo nuodėmę ir yra pasiryžęs daugiau to nedaryti. Iš kitos pusės - asmuo, nežadantis mesti svetimavimo nuodėmes. Taigi, šioje šviesoje kas geresnis - tas "blogasis" vaikžudys, ar "gerasis" svetimautojas? Gi T. Viluckas neteigia, kas geriau - ir toliau žudantis vaikžudys, bet einantis prie Komunijos, ar ir toliau svetimaujantis asmuo.

    Būtent svarstant teologinius dalykus iš emocinės, o ne iš loginės pusės, mes patenkame į taip vadinamus Overtono langus (apie šį metodą galima pasiskaityti internete). Esant emociniam svarstymui, ištrūkti iš Overtono langų neįmanoma. Štai kodėl šis metodas yra idealus šiuolaikinei visuomenei paveikti. Vienintelis būdas ištrūkti iš Overtono langų - turėti moralinius kertinius akmenis, kurie yra nesvarstytini (panašiai, kaip yra saugomas kilogramo etalonas Paryžiuje - po dvigubu gaubtu).

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, ir veda kitą, svetimauja” (Mt 19,9) - kaskodel staciatikiu logika puikiai veikia ir suoranta sia eilute taipo kaip parasyta - o katalikai suka uodega ir uzsiima kazuistika. Dviveidziai katalikai kartais yra - pvz. celibatas yra draudziamas - is laisko titui"Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekvienam miestui vyresniuosius, laikydamasis mano nurodymų: 6 jei kas yra be priekaištų, vieną kartą vedęs,turįs tikinčius vaikus, kurie nekaltinami palaidu gyvenimu ar neklusnumu." Parodykit man bent veina vedusi vyskupa - toki koks ir turi buti - tokiu nera,

      Panaikinti
  5. Nežiniukas2015-10-15 11:24

    2 dalis

    Taigi, Bažnyčios draudimas duoti šv. Komuniją svetimoteriautojams dar nereiškia nusidėjėlio pasmerkimą. Gi Bažnyčios istorijoje turime nemažai pavyzdžių, kai iki tol buvę piktadariai ir nusidėjėliai tapo Bažnyčios autoritetais. Prisiminkime, kad ir šv. Paulių, buvusį Saulių, kuris krikščionis persekiojo. Arba šv. Augustiną, dėl kurio atsivertimo jo motina šv. Monika meldėsi daugelį metų. Bet jie Bažnyčios autoritetais tapo ne todėl, kad savo laiku kenkė Bažnyčiai (gi Neronas taip ir netapo Bažnyčios autoritetu), ar kad toliau gyveno tokį patį gyvenimą. Jie atgailavo ir nuveikė didžius darbus.

    Jei priimsime T. Vilucko teiginius, kaip teisingus, tuomet Overtono langai plėsis: Jei galima eiti prie šv. Komunijos susimetus, tai gal jaunimui galima irgi eiti prie šv. Komunijos gyvenant nesusituokus? Jei ir tas bus leistina, tuomet ar iš viso reikia tuoktis?

    O ir kiti klausimai: ar galima priimti šv. Komuniją neatgailaujant tik dėl svetimavimo? Ar būtina iš viso eiti prie išpažinties, ar neužtenka gailėtis širdyje, kaip tą daro protestantai?

    O jei T. Vilucko minimus asmenis asmenis pakeistume homoseksualais, kuriems valdžia ateityje leis "tuoktis"? Juk T. Vilucko argumentacija puikiausiai tinka ir tokiai "santuokai".

    Taigi, neturint kertinių moralinių akmenų, pradedant Bažnyčios mokymą keisti pagal dabartines gyvenimo realijas (o jos tokios yra iš dalies ir todėl, kad supaprastinai kalbant - klebonai sočiai gyveno, taip ir neišlysdami iš klebonijos. Argi ir dabartiniai Lietuvos vyskupai daug ir viešai kovoja su valdžios brukamomis amoraliomis ideologijomis?), rizikuojame, kad galų gale Bažnyčia taps savotišku teatru, rengianti apeigas, kaip dabar naujieji pagonys Lietuvoje tai daro, nors širdyje netiki taip, kaip savo laiku tikėdavo senovės pagonys.

    O jeigu taip, tai kokia prasmė laikytis tokios Bažnyčios, kuri Kristaus žodžiai tariant - taptų druska, nustojusia sūrumo.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2015-10-16 11:28

    Viluckas su Bažnyčios mokymu elgiasi kaip vaikas su batonu. Mėgstamas "razinas" išgnaibo, o "neskanų" batoną numeta. Labai vykę Nežiniuko komentarai. Ir pasiūlymas PRO PATRIA redakcijai ateičiai. Asmeniškai man atrodytų tvarkingiau ir aiškiau (nežinau "redakcinių madų" ir reikalavimų) jei prieš tekstus būtų įvardinti ir aiškiai atskirti autoriai pvz "Redakcijos žodis" prieš autoriaus pristatyma ir "Tomas Viluckas ..."su ilgu savo pavadinimu prieš savo teksta. IMHO.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Anonimiškas2015-10-20 00:00

    Matome vis stiprėjančias pastangas "įrodyti", kad nesilaikantieji nustatytų sambūrio taisyklių, vis tiek turi - dabar madingas burtažodis - "teisę" naudotis visomis jo teikiamomis gėrybėmis.

    Kažkodėl kitose srityse apie tai nė kalbos negali būti.
    Juk galėčiau per krepšinio rungtynes atsinešti kopėčias ir palipėjęs "įdėti" kamuolį į krepšį - tuomet rėkti, kad teisėjai žiaurūs, nemato "didesnių blogybių", kuo aš kaltas ir t.t., ir t.p.

    Arba nebemokėti įmokų už paskolą... - hm, gal ir nieko mintis. Gal kas galėtų "argumentuotai" pagrįsti? ;)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Siuo atveju matome, kad kataliku baznycia priejo tam tikra krize, kuria staciatikiu baznycia seniai issprende. Esu katalikas ir visiskai pritariu T. Viluckui. Esu vedes ir visiskai nenoriu skirtis - jei Dievas duos - noriu su savo zmona butu iki mirties. BET daug kam gyvenimas susiklosto sudetingai - karais antra puise pasielgia nesaziningai - palieka pabega ir biskas. Ir musu mieloji kataliku baznycia paliktajam ar paliktajai ATSUKA NUGARA. NA retkarciais dar siulo baznytini teisma, kur per kazuistines zodziu manipuliacijas "irodo" kad santuiokos net nebuvo....
    O viskas yra labai paprasta, tai citata is mato evangelijos "Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, ir veda kitą, svetimauja” (Mt 19,9). Kristus leidzia skyrybas tam tikrais atvejais. Staciatikiai tai ouikiai suprato ir pasjuos yra galimos skyrybos tam tikrais atvejais: http://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/rusijos-staciatikiu-baznycia-skyrybas-smerkia-bet-numato-12-isimciu.htm. O MES, katalikai norim buti sventesni uz Jezu kristu - visaip neigiam kad jezus leido salygines skyrybas. Siuo atveju kataliku dvasininkai yra tiesiog FARIZIEJAI, kurie nenori nesti nastu o tik kitiems krauna - staciatikiai kunigai veda - tai gal del to turi daugiau ismintioes cia...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item