Andrius Švarplys. Dar viena viešojo lauko pasaka apie tai, „kaip gera gyventi Lietuvoje“

Politologas Andrius Švarplys savo Facebook paskyroje aptarė žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus (skaityti ČIA ) Delfi.lt portale išs...


Politologas Andrius Švarplys savo Facebook paskyroje aptarė žurnalisto Romo Sadausko-Kvietkevičiaus (skaityti ČIA) Delfi.lt portale išsakytas mintis apie „landsberginę Lietuvą“. Siūlome jo pastebėjimus.

„Lietuva yra neįtikėtinos sėkmės pavyzdys“, – savo tekste „Landsberginė Lietuva – geriausia, kas galėjo mums nutikti“ teigia Romas Sadauskas-Kvietkevičius.

Ir sąmoningai supainioja išorinį geopolitinį saugumą su vidinėmis valstybės problemomis.

Puikus diskurso pavyzdys, kaip primityviai užkonservuojama 1990-ųjų sąjūdinės Lietuvos tapatybė ir ja bandoma pridengti visas išryškėjusias konkrečias negeroves.

Tarsi nematytų statistikos apie vidutines pensijas ir darbo užmokesčius, begėdiškos atskirties, išnaudojimo, godumo, dominavimo, melo, manipuliavimo, gakų gale – anti-pilietiškumo.

Iš tiesų, „landsberginė“, arba tiksliau – sąjūdinė Lietuva, yra geriausia, kas galėjo su mumis atsitikti, tik bėda ta, kad šiandieninė Lietuva neturi nieko bendro su ta – sąjūdine – Lietuva: sąjūdinė Lietuva jau seniai pasibaigė.

Ant sąjūdinės Lietuvos pasiekimų (sėkmingos saugumo integracijos į Vakarus) susikūrė kleptokratinė, paternalistinė, nomenklatūrinė, anti-pilietinė konjunktūra. Socialinį jos gyvybingumą palaiko natūralus, laisvosios rinkos sąlygomis realizuojamas žmonių verslumo, išgyvenimo, karjeros, savirealizacijos poreikis. Čia yra daug privačių sėkmės pavyzdžių. Ir tai yra Didysis Lietuvos Pasiekimas – laisvas privatus ir valstybinis gyvenimas.

Tačiau šalia yra ir Praradimų Lietuva. Sistemiškai, pagal objektyvius socialinės atskirties parametrus mes esame ES dugne. Pagal socialinių mokslų paprastai nematuojamus valdžios-piliečių santykio parametrus – taip pat šalia Rumunijos ir Bulgarijos.

O štai tokios metai iš metų sekamos pasakos tikrosios geopolitinės sėkmės vardu įteisina vidines problemas. Jas ištrina. Lieka tik Sėkmė.

Nes šios linijos kursas yra toliau plėtoti nieko nevaržomą kleptokratinę konjunktūrą, kad tik į Vakarų pusę. Su Sąjūdžio vėliava, kaip matome. Tam reikalui sugalvojami kažkokie sovietinių laikų pasiilgę žmonės, neatitinkantys Vakarų standartų lietuviai, provincialūs atsilikėliai, jiems skelbiami karai, prikišamas palankumas Rusijai, nesugebėjimas prisitaikyti prie Pažangos. Kaip prieš kurį laiką rašė tas pats autorius, reikia tiesiog palaukti kol visi tokie nesusipratėliai išmirs.

O iš tiesų, ši interesų stovykla pati yra išdavusi Sąjūdinės Lietuvos projektą – būti žmonių, tautos valstybe. Ji jau senai tapo laisvės, t.y. laisvosios rinkos sąlygomis susiformavusio „stipresniojo“ advokate. Sąjūdinę pilietinę Lietuvą pakeitė paternalistinė valdžia, establishmentas, klapčiukiškai žiūrintis į naujus šeimininkus (ES), nes ta erdvė yra jų karjeros garantas. Būtent dėl šios priežasties šių „lyderiaujančių apžvalgininkų“ rašiniuose mes nerasime jokios kritikos šalies valdžiai, nebent tik tai ir tik tiek, kuri aiškiai disonuoja su Progresu (L.Graužinienės, A.Butkevičiaus – Aparato parodijos) arba kurios apeliuoja į „atsilikėlišką“ elektoratą (Viktoro Uspaskicho Darbo partija ir Rolando Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“). Jokios esminės kritikos, vedamos socialinio jautrumo ar pilietiškumo.

Tad pravartu tokiuose rašiniuose atpažinti tą mainstreaminę ideologinę nuostatą, monopolizavusią Lietuvos viešąją erdvę, dar kitaip vadinamą Lietuvos sistemine žiniasklaida.

Susiję

Politika 5128847843129604258
item