Laisvūnas Šopauskas. Kviečiu diskusijon Tomą Vilucką: ar tikrai Jūs pasisakote už Bažnyčią, kuriai neberūpėtų sielų išganymas?

Spalio 5 dieną Romoje, Vatikane prasidėjo Katalikų bažnyčios Vyskupų sinodo generalinė asamblėja, kurios tema – „Šeimos pašaukimas ir mi...


Spalio 5 dieną Romoje, Vatikane prasidėjo Katalikų bažnyčios Vyskupų sinodo generalinė asamblėja, kurios tema – „Šeimos pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir šiuolaikiniame pasaulyje“. Šis renginys kelia nemažą susidomėjimą, nes, tikėtina, jo metu bus priimti dokumentai, keičiantys ligšiolines Katalikų bažnyčios nuostatas tam tikrais šeimą liečiančiais klausimais.

Nenuostabu, kad pasirodė ir dar pasirodys nemažai publikacijų, kuriose bus dalijamasi nuogąstavimais dėl tikėtinų, bet, autorių požiūriu, nepageidautinų Vyskupų sinodo sprendimų arba įsivaizdavimais, kokie sprendimai galimi ir pageidautini.

Tokių publikacijų jau pasirodo ir Lietuvos spaudoje bei interneto portaluose.

Vertą dėmesio požiūrį į tikėtinus Vyskupų sinodo sprendimus savo straipsnyje 15min.lt portale pristato Tomas Viluckas:

Kuo tokia ypatinga ši [civilinę santuoką sudariusių katalikų] problema, kad dėl jos vyksta šie aršūs debatai aukščiausiu lygmeniu, jog net kalbama apie skilimo Bažnyčioje perspektyvą? Jei sinodo tėvai pritars siūlymams dėl Komunijos antrą kartą susituokusiems, tai reikš, kad katalikybėje atsiras erdvė lytiniams santykiams už Santuokos sakramento ribų. Tuo būdu įvyktų savotiška eroso reabilitacija, lūžis svarstant lytiškumo klausimus.

Neseniai duodamas interviu italų jėzuitų leidiniui „La Civiltà Cattolica“ Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas (ilgametis Josepho Ratzingerio mokinys) pareiškė, kad Bažnyčios misija nėra žvilgčioti į žmonių miegamąjį, bet būti su jais bendrystėje už vaišių stalo.

Prieš sinodo tėvus, priešakyje su popiežiumi, atsiveria istorinė galimybė įtvirtinti tokios Bažnyčios viziją.

Akivaizdu, kad T. Viluckas dėsto laukiamų ir geidžiamų sprendimų ir tokiais sprendimais pertvarkytos Katalikų bažnyčios vaizdinį – tai liudija teigiamas konotacijas turintys žodžiai „vizija“ ir „istorinė galimybė“.

Laikysime, kad tai paties Tomo Vilucko vizija, nes gana keblu išsiaiškinti, ar kardinolo Schönborno pozicija perteikta tiksliai ir ar Josephas Ratzingeris (vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI) šiam kardinolui pritartų.

Paanalizuokime šią „tokios Bažnyčios viziją“. Kokie šios vizijos aspektai?

Juos nesunku išrankioti iš T. Vilucko teksto: įvyksta „lūžis svarstant lytiškumo klausimus“, įvyksta „savotiška eroso reabilitacija“, atsiranda „erdvė lytiniams santykiams už Santuokos sakramento ribų“, Katalikų bažnyčia atsisako misijos „žvilgčioti į žmonių miegamąjį“, o vietoj to būna su antrą kartą susituokusiais „bendrystėje už vaišių stalo“, t.y. teikia jiems Eucharistijos sakramentą.

Mano galva, ši vizija yra problemiška net keliais aspektais.

Pirma, ji neatitinka Kristaus mokymo, išdėstyto Naujajame Testamente. Kristus teigia, kad santuoka su kitu asmeniu esant gyvam sutuoktiniui negalioja ir yra ne kas kita, o svetimavimo nuodėmė. Kitaip tariant, Kristus neleidžia nei skyrybų, nei antros, trečios ir t.t. santuokų, nei kokių nors lytinių santykių už santuokos ribų. Tai reiškia, kad pagal Naujajame Testamente išdėstytą Kristaus mokymą, jokios „erdvė[s] lytiniams santykiams už Santuokos sakramento ribų“ nėra ir būti negali.

Keletas citatų iš Naujojo Testamento:

Namie mokiniai vėl klausė Jėzų apie tą dalyką. Jis atsakė: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 10–12)

Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą – svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“ (Lk 16, 18)

Gerai daro vyras, neliesdamas moters. Tačiau ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną ir kiekviena tegul turi sau vyrą. Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui. Žmona neturi valios savo kūnui, bet vyras. Panašiai ir vyras neturi valios savo kūnui, bet žmona. (1 Kor 7, 1–4)

Būtų įdomu sužinoti, ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą.

Antra, ką reiškia siūlymas laikyti, kad „Bažnyčios misija nėra žvilgčioti į žmonių miegamąjį“? Negi ganytojams turi neberūpėti, išsaugokim autoriaus pasiūlytą metaforą, kuo avelės užsiima miegamajame? Bet juk nuodėmės gali būti daromos ir miegamajame, pavyzdžiui, vienos didžiųjų – svetimavimas arba ištvirkavimas!

Jeigu Bažnyčiai jau neberūpi svetimavimas ir ištvirkavimas, tai gali reikšti arba vieną iš dviejų dalykų, arba abu iškart:

1) Bažnyčia nustoja svetimavimą ir ištvirkavimą laikyti nuodėmėmis;
2) Bažnyčia nustoja rūpintis sielų išganymu.

Teiginiai, kad (a) „Bažnyčios misija nėra žvilgčioti į žmonių miegamąjį“, (b) svetimavimas ir ištvirkavimas yra nuodėmės ir (c) Bažnyčia rūpinasi sielų išganymu, negali būti kartu teisingi. Jeigu priimame (a), turime atmesti (b) arba (c), arba abu: ir (b), ir (c).

Būtų įdomu sužinoti, ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu?

Reikia pastebėti, kad praktinėje plotmėje teiginiai (b) ir (c) nėra lygiaverčiai. Jei Bažnyčia priimtų T. Vilucko viziją, vargu ar ji paskelbtų, kad nuo šiol svetimavimas ir ištvirkavimas nebėra nuodėmės; greičiausiai būtų apleistas rūpestis sielų išganymu… Mažai tikėtina, kad ir tai bus paskelbta.

Tačiau ar tai keičia esmę? Nejaugi T. Vilucko dėstoma Bažnyčios vizija yra Bažnyčios, kuriai neberūpi sielų išganymas, vizija? Nejaugi T. Viluckas tikrai už tokią Katalikų Bažnyčią?

Trečia, ką vis dėlto reiškia „pozityvioji“ dalis: kviesti su antrą kartą susituokusiais būti „bendrystėje už vaišių stalo“? Ar netrūksta ir čia tam tikro nuoseklumo? Bažnyčia visada kvietė visus, pažeidusius Dieviškąjį Įstatymą, t.y. nusidėjėlius, nesvarbu, ar jie nusižengė miegamajame ar kur kitur, bendrystėn, tačiau šis kvietimas nėra besąlygiškas. Iki šiol iš nusidėjėlio reikalaujama, kad jis atgailautų ir pasikeistų, t.y. daugiau nebenusidėtų...

Kvietimas su antrą kartą susituokusiais ir toliau ketinančiais gyventi civilinėje santuokoje asmenimis būti „bendrystėje už vaišių stalo“, t.y. teikti jiems Eucharistijos sakramentą, yra ne kas kita, kaip kvietimas šių asmenų atžvilgiu, kurie pagal paties Kristaus mokymą svetimauja, atsisakyti reikalavimo atgailauti ir pasikeisti. Kitaip sakant, Bažnyčia jiems tarsi sakytų: „Esate geri tokie, kokie esate“. Jei bažnyčia svetimaujantiems asmenims sakytų, kad jie tinka tokie, kokie yra, tada kodėl bažnyčia kažkaip kitaip turėtų žiūrėti į kitus nusidėjėlius, pvz., į homoseksualus, vagis arba melagius? O jei nebereikalaujama iš nusidėjėlių atgailauti ir pasikeisti, tai gali reikšti du jau įvardintus dalykus: Bažnyčia svetimavimo nebelaiko nuodėme, arba nebesirūpina sielų išganymu.

Taigi būtų įdomu sužinoti, kaip, T.Vilucko supratimu, yra suderinamas Eucharistijos sakramento teikimas svetimaujantiems ir neketinantiems to nutraukti asmenimis su bendra Bažnyčios nuostata nusidėjėlių atžvilgiu, jog jie turi atgailauti ir pasikeisti?

Ketvirta, ką reiškia tai, kad pats T.Viluckas nemato tų trijų problemiškų aspektų, t.y. kodėl nemato, ką implikuoja jo dėstoma Bažnyčios vizija? Juk šiems aspektams suformuluoti nereikia gilesnių teologijos žinių – užtenka būti skaičius Naująjį Testamentą ir bendrais bruožais žinoti Katalikų Bažnyčios mokymą? Atsakymas labai paprastas: šią viziją įmanoma suformuluoti ir ginti tik atsisakius mąstyti iš esmės, atsisakius mąstyti tiksliai ir aiškiai, ignoruojant logikos reikalavimus, nes tik tokiu atveju atsiranda galimybė Bažnyčios mokymą kreipti ten, kur patinka, ir tuo pat metu sakyti, jog toks „sušiuolaikintas“ mokymas išlieka krikščioniškas ir katalikiškas. Vos pradedame mąstyti tiksliai ir paklūstame logikos reikalavimams, „sušiuolaikinto“ mokymo pobūdis tampa akivaizdus.

Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad nori nenori peršasi išvada, jog T. Vilucko pristatyta pasikeitusios Katalikų Bažnyčios vizija yra nesuderinama su Kristaus mokymu apie lytiškumą ir santuoką, nesuderinama ir su Bažnyčios misija rūpintis sielų išgelbėjimu, nesuderinama ir su krikščionio pareiga atgailauti už nuodėmes ir pasikeisti.

Kita vertus, ši vizija puikiai dera su nuostatomis, kuriuos šiuolaikinė visuomenė įdiegia daugeliui žmonių. Kitaip tariant, tai yra vizija, jog Katalikų Bažnyčia turėtų supanašėti su šiuolaikiniu pasauliu, prisitaikyti prie jo. Puikiai suprantamas daugelio krikščionių noras jaukiai jaustis šiuolaikiniame pasaulyje. Deja, daugeliu atvejų tai įmanoma tik atsisakant krikščionybės mokymo ir gyvenimo pagal šį mokymą.

Prašau Tomą Vilucką mane nuginčyti, jei jam atrodo, kad esu neteisus.

Susiję straipsniai

Straipsniai 8688003949646867611

Rašyti komentarą

  1. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Bet juk laikai keičiasi. Gyvenimas keičia žmogų, keičia visuotines normas, papročius. Realybė yra tokia, kad žmonės nori elgtis laisvai, jei du žmonės nebegali gyventi po vienu stogum tai jie skiriasi. Tai kaip toliau? Jau nebegalima tuoktis iš naujo, kurti naujos šeimos ? Siekti žmogiškos laimės ? Juk tai - kvailystė. Ir lytiškumas ir erosas žmogui duotas ne šiaip sau, jis skirtas meilei ir vaikų atsiradimui šioje žemėje. Na o be meilės žmogus nelaimingas, jis kaip augalas be trąšų : ima ir sunyksta. Namanau, kad Dievas, sutverdamas žmogų norėtų matyti savo kūrinį, savo kūdikų nelaimingą. Laikas jau ir bažnyčiai peržiūrėti savo kanonus. Ir bendrai, kilstelėti žmogaus dvasią į dangų, į žvaigždes, o ne knaisiotis po nešvarius skalbinius.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nežiniukas2015-10-08 20:52

      Teigiate, kad jei du žmonės nebegali gyventi po vienu stogum tai jie skiriasi. Ši problema yra aktuali visais laikais ir sena kaip pasaulis. Man asmeniškai labai patiko internete rasta ištrauka iš lietuviškų senų laikraščių, kur buvo labai taikliai atsakyta į laikraščiui užduotą klausimą:

      "O ką daryti, jei santuokoje gyvenimas yra nepakeliamas". Atsakymas buvo toks: "Žinant, kad santuoka yra išardoma, gyvenimą joje galima padaryti nepakeliamu"

      Taigi, jei žmogus eidamas į santuoką žino, kad juos "tik mirtis išskirs", jis žino, kad turės santuokoje su tuo žmogumi gyventi. O jeigu taip, tai jis norės tą gyvenimą pasidaryti kiek įmanoma patogesnį. Taigi, ieškos būdų sugyventi, o ne priežasčių išsiskirti.

      Taip, žmonės nori elgtis laisvai. Bet laisvė be atsakomybės - tai gyvulio, ar žvėries laisvė. Lokio laisvė padaryti meškiuką, bet neturėti atsakomybės meškai padėti meškiukus auginti.

      Katalikai turi santuokos apibrėžimą. O jis aiškiai nurodo, kad santuokos tikslas - vaikai. Šeima labiausiai reikalinga vaikams.

      Beje, netikinintys neturi nei santuokos apibrėžimo ta prasme, kad jie kalba apie santuoką per šeimos santykius, kurie nėra apibrėžti.

      Šiais laikais santuoka pas netikinčiuosius yra atskirta nuo vaikų. Štai todėl ir yra nesupratimų, kodėl reikia gyventi santuokoje ir kodėl nesiskirti.

      Jeigu žmogus, eidamas į santuoką iki skausmo būtų įsisąmoninęs, kad santuoka neišardoma, jis be abejonės labai rimtai rinktųsi antrąją pusę. Panašiai, kaip renkamąsi namas už banko paskolą, nes bankas nesėkmės atveju neatleis nuo įsipareigojimų - nesekmės atveju teks ir be namo gyventi ir dar su įsipareigojimais bankui. Tokiu atveju niekas neklykia apie nešiuolaikinį banko požiūrį į namo pirkimą ir su tuo susijusią atsakomybę. Niekas neklykia apie laisvės ribojimą renkantis namą.

      Tu esi laisvas pasirinkti antrąją pusę, bet turi ir pareigą atsakyti už bet kokį savo pasirinkimą.

      O jei mes santuoką suprantame kaip mobiliako įsigijimą, tai savaime aišku, pradėjus jam gesti, ar ypatingai atsiradus naujesniam modeliui, mes be jokio sąžinės graužimo senuoju mobiliaku atsikratome, nors galbūt dar prieš pusmetį jo įsigijimas džiugiai virpino širdį.

      Bažnytinė teisė Bažnyčioje yra tokia pati logiška, kaip yra logiška ir pasaulietinė teisė. Ten negali būti palaidų galų, nes tuomet tai nebebūtų teisė, o viso labo įrankis kažkieno asmeniniams tikslams pasiekti.

      Taigi, jei pagal tokią logiką bandysime kilstelėti žmogaus dvasią į dangų, į žvaigždes, o ne knaisiotis po nešvarius skalbinius, tuomet mes padalinsime žmogų, sakydami, kad dvasios harmonija įmanoma be kūno harmonijos, o tuo labiau be abiejų bendros harmonijos.

      Todėl, bent jau aš visiškai sutinku su straipsnio autoriaus mintimis.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-10-09 18:14

      Būtų gražiau ne mobiliakas, o mobiliokas :)
      (kaip klasiokas, kursiokas)

      Panaikinti
    3. laikai gal ir keičiasi, bet žmogus turi visais laikais išlikti žmogumi,- ar negana Žmogui Pradžiogriekio? ar ne tam Žmogui parašyta programa "Dekalogas", kad Žmogus vis dar liktų, nors minimaliuoju variantu žmogumi? Ir kaip laikai gali pakeisti "nevok", "nežudyk", nepakleistuvauk",- neapsigaukime - ogi niekaip!!!!! Jei netikime (-te),- neabejotinai patikėsime Rūsties ir Apyskaitos Dieną, tik tada bus šaukštai po pietų,- jei jau nežinojimas (o tai irgi griekas) neatleidžia nuo atsakomybės, kas bus su žinančiais? Mt 25:30 Šitą niekam tikusį tarną išmeskite laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas'. Štai tikroji Žmogaus kvailystė!!!!

      Panaikinti
  3. Įtaigus straipsnis ir teisingai svarus Nežiniuko atsakymas. Labai ačiū abiems.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Apskritai kokia čia gali būti diskusija? Pasakyta: "Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria". Taškas. Dievo žodžiai nepatikimi ir abejotini?

    AtsakytiPanaikinti
  5. „Lokio laisvė padaryti meškiuką, bet neturėti atsakomybės meškai padėti meškiukus auginti“??? Gerbiamieji,- tik jau nevarykite ant Dievo darbų – šventosios Kūrinijos,- ji – tobula. Tai ne žmogus po Pradžiogriekio... Jei meškinas (lokys) neaugina vaikų – taip surėdyta, toks variantas – optimaliausiais. Štai iliustracijos: antinas neaugina savo vaikų, o žąsinas su žasimi augina kartu,- nes tai yra geriausi rūšiai ir jos išlikimui variantai... Lokys neaugina savo vaikų, o vilkas – augina... Nesužmoginkime gyvūnų, jie turi savas „programas“ ir jas tobulai vykdo,- ko nė ištolo nepasakysi apie žmones ir jų programą – „būkite šventi, būkite tobuli“...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item