Jonas Gintautas Maneikis. Neapversime akmens dėl Vytauto Didžiojo?

Mūsų gerbiamiems mokslininkams trūksta finansavimo ir noro tiesiogine prasme apversti akmenį, kad galimai rastų Vytautą.

Vytautas, neapsiribojant jau nuvalkiotais lozungais, kuriuos ir taip visi žino ir kurių kartoti nereikia:

1) buvo didingiausias savo laikmečio Europos valdovas, kuriam pagarbą atiduodavo lygiai rusėnai, maskvėnai, totoriai, lenkai ir čekai, kaip ir vokiečiai, anglai, švedai ir italai. Bijojo, ir tai ne kaip nukvaišusio tirono, o pasaulinio teisdario, „priešams baisaus, vargšams gailestingo“;

2) užbaigė kelis šimtmečius trukusią Lietuvos (aisčių genčių) žūtbūtinę egzistencinę kovą prieš visą pasaulį visiška pergale; pusbroliu Lenkijos soste, dukra Maskvos soste; saugiai valdoma Rusėnija; statytiniais Aukso ordos chanais; prijaukintais ir pažemintais kryžiokais; su viltimis dar tolimesnei valstybės ekspancijai ir paskutiniam Lietuvos suvereniteto užtvirtinimui, karūnacijai; 

3) valstybėje buvo dėjęs konkrečią tvarką, kad net šimtmečiais po jo mirties Husovianas nostalgiškai prisiminė laikus, kada valstybėje nebuvo jokios korupcijos, nes korupcionieriams būdavo liepiama arba pintis kilpą patiems, arba bėgti nuo dvaro skalikų;

4) visą savo didybę pasiekė vien savo asmeninės, individualios valios, vizijos, ambicijos ir idealų vedamas, nes nebuvo vienintelis Kęstučio vaikas, galėjęs paveldėti jo valdas; nebuvo supamas silpnų priešų, prieš kuriuos vien gražiais norais galėtum kovoj atsilaikyti. Lietuvos ateitį jis rašė pats vienas, savos žvaigždės lydimas, ir parašė taip, kad po ištisų amžių yra visų mylimas, nes Vytautas - Lietuva, o Lietuva - Vytautas.

Pareflektavus apie šiuos keturis esminius momentus, tingėjimas arba nenorėjimas jo rasti darosi nebenuostabus. 

Vytautas savo gyvenimu ir žygiais simbolizuoja gyvenimo aistrą, vizijos tvirtumą. Simbolizuoja mažiausiuosius, kurie tampa didžiausiais. Tvarką, teisingumą, viltį pergalei prieš egzistencinius vargus. Galop, savęs teigimą ir tvirtinimą, nes Vytautas, mokydamasis iš priešų (karybos iš totorių, politikos ir riteriškumo iš vokiečių, tikybos iš lenkų), nei vieniems nenusilenkė, kiekvienam iš tų dalykų suteikdamas tvirtai savą, lietuvišką dėmenį. Į Vytauto sarkofagą žiūrinčiam vaikui visos tos mintys pasąmoningai kiltų, net jei jis ir nemokėtų taikliais žodžiais viso to iškalbėti.

Tai tas ir yra nepriimtina. Šiandienos kultūra grindžiama resentimentu, o ne veržimusi į šaunumą; ramiu nykimu, o ne ilgesiu gyventi. Tad kur joje rasti vietos Vytautui? Ir pinigų, kurių paieška reikalauja, radęs atgal bilietais pažiūrėti nebeuždirbtum. Šiandienos programa yra managed decline, downsizing, o čia štai Didįjį katedroj ištiestum. 

Kieno galų gale jis yra kunigaikštis? Šiandien sluoksniai jį prisimena tik kai reikia ieškoti įkvėpimo masinei migracijai; tikrai ne įkvėpimo, kaip tvarkytis su korupcija. Kitiem viskas ok, jei jį vadintume ne Vytautu, o Witold arba Вітаўт. Gal jam kaip Binkio „Žyniui“ tikrai ir geriau būtų dar keletą amžių urve pagulėti, kad į dieną išėjęs gėdos nejaustų.