Dominykas Vanhara. Istorinės paralelės

„Taip atrodo civilizacijos pabaiga!”. Tokią frazę pasakė milijardierius, žymus rizikos kapitalo investuotojas Bilas Akmanas, kai pamatė savaitgalį Prancūziją siaubiančias riaušes bei plėšikavimus. 

Aišku, tai gal būt dar ir ne civilizacijos pabaiga. Bet civilizacijos nuopuolis – visiškai akivaizdus. Kaip teisingai rašė partijos kolega Marius Parčiauskas – tokius veiksmus atlieka tie, kurie nekenčia mūsų vakarietiškos civilizacijos bei nori jos žlugimo.

Ir tam turime labai gąsdinančią istorinę paralelę – Romos imperiją. Romos imperija žlugo ne per naktį. Tai buvo gana ilgas procesas, trukęs beveik šimtą metų: nuo Adrianopolio mūšio 378 m. iki Romulo Augusto nuvertimo 476 m. Prieš ką Roma kariavo ir triuškinančiai pralaimėjo minėtą Adrianopolio mūšį? Prieš vestgotų gentis, kurioms buvo leista patekti ir apsistoti Romos imperijoje federatų teisėmis. 

O dabar – dar labiau gąsdinančių istorinių paralelių: Alarikas, kuris 410 metais sudegino ir apiplėšė Romos miestą, buvo pačios Romos generolas. Iš tų pačių vestgotų genties. Odoakras, kuris 476 metais nuo sosto nuvertė paskutinį Vakarų Romos imperijos imperatorių Romulą Augustą, taip užbaigdamas imperijos egzistavimą, taip pat buvo Romos generolas. Lygiai taip pat taip vadinamų „barbarų“ kilmės. 

Taigi, trys didžiausi Romos imperijos pralaimėjimai, privedę prie imperijos žlugimo (Adrianopolio mūšis, Romos užėmimas ir sudeginimas, Romulo Augusto nuvertimas), buvo patirti ne prieš imperijos išorės priešus, bet prieš svetimšalius pačios Romos imperijos gyventojus. Dar kitaip – prieš imigrantus į Romos imperiją. Kurie, panašiai kaip minėjo kolega M. Parčiauskas, gyveno Romos imperijoje, bet nesijautė jos dalimi ir norėjo jos žlugimo.

Ir pabaigai – dar viena gąsdinanti paralelė. Ką visi šie Alarikai, Odoakrai ir kiti veikė Romos kariuomenėje? Ir kur tuo metu buvo romėnai? Reikalas tas, kad tarnyba Romos kariuomenėje buvo ypač sunki, su net ne geležine, bet su titanine drausme. Ilgai trunkanti – apie 10 metų. Labai pavojinga, nes Roma beveik nuolatos su kuo nors kariaudavo. Tačiau ilgą laiką tarnybą Romos kariuomenėje veikė kaip patikimiausias socialinis liftas, leidęs žemesniesiems Romos imperijos socialiniams sluoksniams įgyti turto, žemių, pakilti socialiniais laiptais aukštyn. Žymiausias tokio socialinio lifto pavyzdys – Maksimas Trakas, kuris buvo atleistinio romėnų vergo sūnus. Ir per tarnybą kariuomenėje sugebėjo ne tik tapti generolu, bet ir galiausiai – Romos imperatoriumi. 

Tačiau galiausiai Romos imperija tapo ypač turtinga, jos piliečiai – išlepo ir jokio noro eiti tarnauti į kariuomenę nebeturėjo. Atitinkamai, jau maždaug nuo III amžiaus pabaigos pradėjo ryškėti esminė problema – Roma nebesugeba sukomplektuoti savo legionų. Todėl buvo priimtas „saliamoniškas“ sprendimas – jei patys romėnai nebenori eiti tarnauti į kariuomenę, tai įsileiskime svetimšalių gentis, duokime joms kažkiek žemių ir tegul tuomet svetimšaliai eina ir kariauja už Romą. Ir negali sakyti – pakariavo. Tik ne prieš tuos, prieš ką reikėjo. Ir taip sėkmingai pakariavo, kad pačios Romos imperijos galiausiai nebeliko. Gerbiamieji, ar nieko ši paralelė neprimena?