Samuel Furfari. Europos energetikos politika silpnina NATO

2026 m. liepos mėn. Nyderlandų gynybos ministerija paskelbė savo ginkluotųjų pajėgų energetinio saugumo gaires. Jose taikoma NATO „vieno degalų tipo politika“ (angl. single fuel policy), pagal kurią sąjungininkų karinė logistika grindžiama skystaisiais degalais - ypač aviaciniais - siekiant užtikrinti pajėgų sąveikumą. Dėl šios priežasties daugiau nei 95 proc. degalų, kuriuos naudoja Nyderlandų karinės transporto priemonės, orlaiviai ir laivai, tebėra pagaminti iš iškastinio kuro.

Tai naudingas priminimas: energetika nėra vien politikos klausimas. Ji yra galios pamatas - tiek fizine prasme, tiek ir geopolitinės įtakos atžvilgiu.

Energetika visada tarnavo dviem tikslams: klestėjimui ir galiai. Šalis, atsisakiusi gausios ir prieinamos energijos, ne tik tampa skurdesnė. Ji tampa silpnesnė ir pažeidžiamesnė tų, kurie yra pasirengę pasinaudoti jos priklausomybe. Šio aspekto iš esmės pasigendama Europos diskusijose dėl dekarbonizacijos, nors jis vis labiau formuoja Vašingtono požiūrį vertinant savo sąjungininkus. Kad Vakarai išliktų stiprūs, Europos Sąjunga turi būti strategiškai patikima ir energetiškai atspari partnerė. Tačiau užuot tokia buvusi, ji pati save silpnina.

ES netampa taupesnė, bet patiria nuosmukį

„Pasaulio energetikos statistinė apžvalga 2026“ (Statistical Review of World Energy 2026) nepalieka jokių abejonių dėl pasaulio ekonomikos krypties. 2025 m. pasaulinė pirminės energijos paklausa pirmą kartą viršijo 600 eksadžiaulių: per metus ji padidėjo 1,7 proc., o nuo Paryžiaus susitarimo pasirašymo 2015 metais - net 14,6 proc. Iškastinis kuras patenkino daugiau nei 86 proc. šio poreikio: 33,5 proc. sudarė nafta, 27,6 proc. - anglis ir 25,1 proc. - gamtinės dujos. Nepaisant dviejų dešimtmečių didžiulių subsidijų, vėjo ir saulės energija kartu pagamino vos 3,3 proc. pasaulinės pirminės energijos.

Vien iškastinis kuras patenkino 60 proc. viso pasaulinės energijos paklausos augimo nuo Paryžiaus susitarimo 2015 metais. Jungtinėse Valstijose šis rodiklis siekė 88 proc. Tai nėra energetikos transformacija ar pertvarka - tai energijos šaltinių papildymas: nauji šaltiniai tiesiog pridedami prie jau įsitvirtinusių, kurių naudojimas ir toliau auga.

ES juda priešinga kryptimi - ne todėl, kad jos politika yra pavyzdinė, o todėl, kad jos ekonomika traukiasi. Per tą patį dešimtmetį Europos energijos paklausa kasmet mažėjo maždaug po 1 proc., tuo tarpu likusiame pasaulyje ji išaugo 14,6 proc. Tai nėra ekologijos triumfas. Tai yra aukštų energijos kainų susilpnintos ekonomikos, prie kurios didele dalimi prisidėjo per „Žaliąjį kursą“ įvestas centrinis planavimas, požymis. Mario Draghi 2024 m. ataskaitoje apie Europos konkurencingumą buvo pripažintas šios problemos rimtumas.

Tarp 2015 ir 2025 m. ES sumažino savo CO2 išmetimus 554 mln. tonų, tačiau likusiame pasaulyje jie išaugo 3 008 mln. tonų. Kiekvienai didele kaina išvengtai tonai CO2 Europoje, likęs pasaulis pridėjo 5,5 tonos ir toliau tęsė ekonomikos augimą. Nuo 1992 m. Jungtinių Tautų klimato konvencijos ir po trisdešimties Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijų pasaulinės emisijos išaugo 67 proc. Brangų Europos pasiaukojimą prarijo vien Kinijos augimas.

Pramonės nuosmukis yra strateginis nuosmukis

Energijai imlioms pramonės šakoms elektros kainos ES 2025 m. išliko daugiau nei dvigubai didesnės nei Jungtinėse Valstijose ir beveik 50 proc. didesnės nei Kinijoje. Jokia subsidija negali ilgam kompensuoti tokio struktūrinio atotrūkio.

Padariniai akivaizdūs plieno, chemijos pramonės ir automobilių sektoriuose. Gamyba yra mažinama, investicijos atidedamos, gamykloms kyla grėsmė, o darbo vietos - naikinamos. Tai nėra pavieniai sunkumai. Europos pramonės branduolys traukiasi sektorius po sektoriaus. Tačiau būtent tai ir yra tos pramonės šakos, kuriomis privalo remtis bet kokios rimtos gynybos pastangos.

Štai kas nutinka, kai žemynas nustoja laikyti energijos tiekimo saugumą prioritetu. Europos Komisijoje energetikos politika tapo taip pajungta klimato politikai, kad iškastinio kuro gavyba - nors jis vis dar sudaro maždaug tris ketvirtadalius ES energijos tiekimo - tapo politiškai nepriimtina. Pati organizuodama savo deindustrializaciją, ES ardo savo klestėjimo ir galios pamatus.

Europa netgi turi iškastinių išteklių, kuriuos atsisako eksploatuoti. 2017 m. gruodžio 30 d. Prancūzijos priimtas N. Hulot įstatymas uždraudė naują angliavandenilių žvalgybą ir reikalauja, kad iki 2040 m. būtų nutraukta vietinė naftos ir dujų gavyba, įskaitant ir Prancūzijos Gvianą. Tuo tarpu kaimyninės Gajana, Surinamas ir Brazilija (būsima Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos COP30 šeimininkė) aktyviai plėtoja savo naftos išteklius jūroje. Tai puikiai atspindi europietišką prieštaravimą: didelėmis kainomis importuoti naftą ir dujas, užuot išgavus jas namuose, ir visa tai - vardan ideologijos, kurios likęs pasaulis neperėmė.

2026 m. sausio mėn. Prancūzijos Senatas balsavo už tai, kad šis draudimas užjūrio teritorijoms būtų panaikintas. Ši priemonė, vėliau perduota Nacionalinei Asamblėjai, būtų kuklus pirmasis žingsnis. Svarbesnis yra platesnis principas: deindustrializaciją patiriantis žemynas nebegali sau leisti padaryti savo išteklių nepasiekiamų.

Nėra energijos - nėra karinės galios

Strateginė kaina yra tiesioginė. ES, nepajėgianti užtikrinti plieno gamyklų ir chemijos pramonės įmonių veiklos konkurencingomis energijos kainomis, negamins tankų, amunicijos, dronų ar karo laivų tokiu mastu, kokio reikalauja rimta gynybos politika. Dėl besitraukiančios pramonės bazės Europa tampa silpnesne saugumo partnere, mažiau pajėgia prisidėti prie sąjungininkų gamybos, pažeidžiamesne Pekino bei Maskvos spaudimui ir mažiau patikima kaip NATO Europos ramstis.

Ironiška tai, kad daugelis Europos lyderių reikalauja būtent to, ką šis nuosmukis paverčia neįmanomu: strateginės autonomijos ar net nuo Jungtinių Valstijų nepriklausomų Europos karinių pajėgų. Karinės galios negalima sukurti vien deklaracijomis Europos Vadovų Tarybos posėdžiuose. Ji remiasi ekonomine galia, kuri, savo ruožtu, priklauso nuo gausios, patikimos ir prieinamos energijos.

Priklausomybių grandinė paprasta: be energetinės galios negali būti ekonominės galios; be ekonominės galios negali būti karinės galios.

Vašingtonas tai instinktyviai suprato. Rekordinė skalūnų naftos ir dujų gavyba JAV tapo Amerikos galios instrumentu, užtikrinančiu tiek klestėjimą, tiek geopolitinę įtaką. Tuo tarpu ES skalūnų dujų žvalgyba yra faktiškai uždrausta. Vakarų aljansas negali be galo kliautis Amerikos energetine galia, kol jo europietiškasis ramstis tampa vis labiau priklausomas nuo brangaus importo.

Briuselis ardo patį pamatą, ant kurio turėtų būti kuriami patikimi Europos gynybos pajėgumai: saugią ir prieinamą vietinės energijos gamybą, įskaitant branduolinę energiją ir iškastinį kurą. Todėl argumentai už energetinį realizmą nebėra tik ekonominiai. Pinigai, nukreipti į gausiai subsidijuojamas technologijas, kurios vis dar pagamina tik apie 3 proc. pasaulinės pirminės energijos, yra pinigai, atimti iš branduolinės energetikos, vietinių išteklių ir aljansui būtino pramoninio pajėgumo atkūrimo.

Jungtinėms Valstijoms Europos kursas nebėra vien tik konkurencingumo problema. Tai - Vakarų saugumo problema. Aljansas praranda vieną iš dviejų pagrindinių ramsčių dėl Europos pačios sau susikurto energetinio silpnumo.

Aljansas stiprus tiek, kiek stipri silpniausia jo grandis

NATO reikia energetiškai stiprių, o ne silpstančių narių. Tačiau metai iš metų ES vis labiau artėja prie pastarosios kategorijos. Priverstinės dekarbonizacijos strategija žlugo vertinant pagal jos pačios iškeltą pasaulinių išmetimų mažinimo kriterijų, kartu atimdama iš Europos energetinę ir pramoninę bazę, nuo kurios priklauso jos saugumas.

Europos Komisijos tikslas iki 2040 m. sumažinti išmetimus 90 proc. nėra jokia lyderystė. Tai yra vienašališkas ekonominis, pramoninis ir strateginis nusiginklavimas, silpninantis Europą ir stiprinantis Kiniją.

Aljansas yra toks stiprus, kokia yra silpniausia jo grandis. Jei Vakarai nori išlikti patikima jėga prieš Kiniją ir Rusiją, jie negali susidaryti iš energetiškai stiprių JAV ir energetiškai silpnos ES. Aljansui reikia dviejų tvirtų ramsčių. Europa privalo atkurti gausią, patikimą ir prieinamą vietinės energijos - tiek branduolinės, tiek iškastinės - gavybą, jei nori vėl tapti partnere, kurios reikia Jungtinėms Valstijoms ir NATO.

Kol ES neatsisakys iliuzijos, kad vien tik dekarbonizacija gali užtikrinti saugumą, tuo tarpu kai likęs pasaulis suvartoja vis daugiau iškastinio kuro ir stato naujas branduolines jėgaines, jos klimato politika išliks tuo, kuo jau tapo: ne indėliu į Vakarų saugumą, o grėsme jam.

 

Šaltiniai:

·        Energetikos institutas (Energy Institute), Pasaulio energetikos statistinė apžvalga 2026

·        Tarptautinė energetikos agentūra (IEA), Elektra 2026: kainos

·        Europos Komisija, Europos konkurencingumo ateitis

·        „Reuters“, Prancūzijos Senatas balsuoja už leidimą vykdyti naftos ir dujų žvalgybą užjūrio teritorijose

Samuel Furfari yra chemijos inžinierius, Briuselio universitete (Université libre de Bruxelles) įgijęs mokslų daktaro laipsnį, parašęs 18 knygų bei daugybę mokslinių straipsnių energetikos ir geopolitikos temomis. 36 metus jis dirbo pareigūnu Europos Komisijos Energetikos generaliniame direktorate. Nuo 2003 m. iki 2021 m. Briuselio universitete jis ėjo energetikos geopolitikos profesoriaus pareigas.