Markus Stone. Mes turėjome mažiau. Bet tai veikė

Aš užaugau aštuntajame ir devintajame dešimtmečiais.

 

Mes neturėjome daugelio dalykų, kuriuos šiandienos jaunimas laiko savaime suprantamais. Nebuvo interneto. Jokių interneto svetainių. Jokių transliacijų. Jokių išmaniųjų telefonų. Jokių mobiliųjų telefonų, kuriuos būtų verta taip vadinti. Televizorius, kurį prisimenu iš ankstyvos vaikystės, buvo nespalvotas, tikrai mažas ir, vertinant pagal šiuolaikinius standartus, beveik komiškai primityvus.

 

Televizija nebuvo transliuojama dvidešimt keturias valandas per parą. Didžiąją dienos dalį paprasčiausiai nebūdavo jokios programos.

 

Mes neturėjome jokių asmeninių kompiuterių, bent kiek primenančių dabartinius. Skrydžiai lėktuvu buvo greičiau išimtis, o ne kasdienis patogumas, ir daugeliui žmonių tai buvo beveik neįperkama. Automobiliai buvo gerokai mažiau prabangūs. Taip, langus iš tiesų tekdavo atidaryti sukant rankenėlę. Oro kondicionierių iš esmės nebuvo. Mikrobangų krosnelių nebuvo.

 

Dauguma darbų, kuriuos dabar atlieka mašinos, buvo tiesiog daromi rankomis. Turėti rašomąją mašinėlę jau buvo šis tas. Telefonai buvo pritvirtinti prie sienos ir turėjo sukamąjį ratuką. Pramogos buvo kur kas labiau ribotos nei atpažintų bet kuris šiuolaikinis vaikas.

 

Mes turėjome gerokai mažiau.

 

Ir vis dėlto yra vienas dalykas, kuriuo neprisimenu niekada abejojęs. Kad elektros bus.

 

Elektros dingimai buvo ypač reti. Paspausdavai jungiklį ir šviesa užsidegdavo. Įjungdavai ką nors į elektros lizdą, ir tai veikdavo. Sistema aplink tave buvo elementari pagal šiuolaikinius standartus, bet ji buvo patikima.

 

Viskas veikė. Šis skirtumas yra svarbesnis, nei galbūt tuomet supratome.

 

Turėjome mažiau technologijų, mažiau pramogų, mažiau patogumų ir gerokai mažiau pasirinkimo. Tačiau pagrindinė visa to infrastruktūra buvo patikima. Elektra nebuvo ideologinis šūkis. Tai buvo infrastruktūra.

 

Tada atėjo beprotybė.

 

Klimato kaitos naratyvas, žinoma, jau egzistavo man augant. Tačiau jis gyvavo paraštėse. Tai buvo kažkas, apie ką santykinai nedidelė grupė žmonių kalbėjo su kone religiniu užsidegimu, kol dauguma tiesiog gyveno savo gyvenimus.

 

Niekas rimtai nesiūlė, kad turėtume sąmoningai padaryti pagrindinę šiuolaikinės civilizacijos infrastruktūrą mažiau patikimą vien tam, kad pademonstruotume savo aplinkosaugines dorybes. Tai atėjo vėliau.

 

O dabar atrandame tai, ko niekada ir nereikėjo atrasti.

 

Elektros gamyba, negalinti patikimai užtikrinti elektros tiekimo tada, kai žmonėms jos reikia, turi pasekmių.

 

Elektros tinklui nerūpi politiniai naratyvai. Jam nerūpi blizgios brošiūros, klimato tikslai, aktyvistų kampanijos ar deklaracijos apie istorinę transformaciją.

 

Jam rūpi energijos pasiūla ir paklausa. Jam reikia pakankamos gamybos tinkamu laiku, su pakankamais valdomais pajėgumais ir atitinkamais rezervais, kad atlaikytų neišvengiamus realaus gyvenimo svyravimus.

 

Jei elektros sistemą grindžiate gamyba, kuri iš prigimties yra nepastovi, ir tuo pat metu uždarote patikimus gamybos šaltinius, nes jie neatitinka vyraujančios ideologijos, galiausiai sistema tampa mažiau patikima.

 

Tai neturėtų kelti ginčų. Tai inžinerija.

 

Ir vis dėlto elektros dingimai nebėra tokie išskirtiniai įvykiai, kokie buvo anksčiau. Kai kur jie tampa vis dažnesni ir trunka ilgiau. Infrastruktūra, kurią kažkada laikėme nematoma ir patikima, tampa tuo, dėl ko žmonėms vis dažniau tenka nerimauti.

 

Būtent dėl to visas šis reiškinys atrodo toks absurdiškas.

 

Kažkada turėjome gerokai mažiau. Bet tai, ką turėjome, veikė.

 

Dabar turime neįtikėtinas technologijas, beveik neribotas pramogas, kompiuterius kišenėse ir mašinas, gebančias daryti tai, kas vaikystėje būtų atrodę kaip mokslinė fantastika.

 

Ir vis dėlto vis dažniau iš mūsų tikimasi susitaikyti su galimybe, kad pats elementariausias dalykas - elektros tiekimas - gali būti nepatikimas.

 

Matyt, tai yra pažanga. Kas galėjo pagalvoti, kad nepatikima gamyba gali paversti nepatikimu ir patį tinklą?

 

Pasirodo, visai nemažai žmonių. Tiesiog jie nebuvo pakviesti kurti šiandien vyraujančio naratyvo.