„Ar dar meni?“ (pr. Te souviens tu?) - vert. Jonas Gintautas Maneikis

„Ar dar meni?“ (pr. Te souviens tu?) – 1817 m. poeto Emile Debraux sukomponuota patriotinė daina. Tais metais Prancūzija okupuota Bonapartą sutriuškinusių sąjungininkių imperijų, į valdžią grąžinta per Didžiąją revoliuciją nuversta Burbonų dinastija; šalyje siaučia prastos dirvos metų ir poreikio mokėti reparacijas kitoms valstybėms sukelta ekonominė krizė.

Lyrikos siužetas apie gatvėje atsitiktinai susitikusį buvusį Napoleono kariuomenės kapitoną ir eilinį karį. Jiedu prisimena savo ankstesnius didingus žygius Imperatoriaus pašonėje – Egipte, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir Rusijoje. Apkalba dabartinį savo šalies nuopuolį ir viltį geresnei ateičiai. Tekstas gana standartiškas romantizmo-nacionalizmo epochos reiškinys.

Lietuviams daina-poema turėtų būti įdomi mažiau dėl konkretaus istorinio konteksto apie Napoleoną (kurio žygis į Rusiją, teisybės dėlei, turėjo perspektyvų lemti LDK atsikūrimą), ir daugiau dėl savo abstraktesnio emocinio konteksto. Tai ilgesingos patriotiškos eilės apie prarastą tėvynę ir jos garbę. Daugeliu atžvilgiu, ilgesingumas panašus į tą, kurį mūsų Tautinio atgimimo dainiai jautė Vytauto ir kitų didžiųjų kunigaikščių laikams. Tas pats ilgesingumas šiandien darosi vis labiau ir labiau suprantamas patriotiniam Europos jaunimui...

 

AR DAR MENI?

Iš prancūzų k. vertė Jonas Gintautas Maneikis

 

Ar dar meni, paklausė kapitonas

Kareivio gatvėj meldžiančio niunės:

Ar dar meni, kaip anąkart laukuose

Atrėmei špagą nuo manos širdies?

Po vėlėm mūs brangiausiosios tėvynės

Petys į petį kovėmės vieni

Aš dar menu, skolingas tau gyvybę:

Bet tu, kary, sakyk, ar tą meni?

 

Ar dar meni, kaip greitai dienos skriejo,

Kuomet prancūzai sėmės tiek šlovės?

Ar dar meni, kaip didžias piramides

Kiekvienas drįsom ženklinti vardais?

Kovoj prieš vėtras, žemę ir prieš bangas,

Jas nugalėję, džiaugėmės vaizdu

Virš lopšio žemės - mūsiškos trispalvės:

Sakyk, kary, sakyk, meni tą tu?

 

Ar dar meni, kaip narsieji italai

Bergždžiai spyriojos prieš mūsų pulkus?

Ar dar meni, kaip narsieji ispanai

Ant kelių klaupės prieš mūsų vadus?

Ar dar meni, kaip vokiečių laukuose

Mūs batalionai, atvykę nekviesti,

Per tris dienas išdažė juos kraujuose:

Sakyk, kary, sakyk, ar tą meni?

 

Ar dar meni sustingusias laukymes,

Kuriom prancūzai, narsiai žengdami,

Kentėm kaip sniegas kaupiasi akyse

O kūnai šąla, kaistančiom širdim?

Dažnai tada tarp šėlstančių aliarmų

Ledinis vargas dengdavo akis,

Bet jos vėl švito, kad ginklus iškeltų:

Sakyk, kary, sakyk, ar tą meni?

 

Ar dar meni, kaip vieną piktą dieną

Mūsų tėvynė laidota gyva

Ir kaip per mūsų brangią Liutetieją

Svetimi žengė iškelta galva!

Atmink tą dieną ir ją nuolat keiki,

Kad kai Belona pagalios sugrįš

Kad jokiam vadui nereikėtų klausti:

„Sakyk, kary, sakyk, ar tą meni?“

 

Ar dar menįs... Man balsas sudrebėjo,

Nes neb‘turiu kilmingų atminų

Eikšen bičiuli, verkime iš vieno,

Ir tyliai laukim ateities vilčių.

Bet jei mirtis nuolat greta alsuoją,

Ir amžinybėn greit mane išgins,

Užmerk akis ir palydėk dausuosna,

Ir man sakyk: kary, visi atmins.

 

TE SOUVIENS TU?

Ž. aut. Emile Debraux

Te souviens-tu, disait un capitaine,
Au vétéran qui mendiait son pain
Te souviens-tu qu’autrefois dans la plaine
Tu détournas un sabre de mon sein?
Sous les drapeaux d’une mère chérie
Tous deux jadis nous avons combattu
Je m’en souviens, car je te dois la vie:
Mais, toi soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?

Te souviens-tu de ces jours trop rapide
Où le français acquit tant de renom?
Te souviens-tu que sur les pyramides
Chacun de nous osa graver son nom?
Malgré les vents, malgré la terre et l’onde,
On vit flotter, après l’avoir vaincu
Notre étendard sur le berceau du monde:
Dis-moi, soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?

Te souviens-tu que les preux d’Italie
Ont vainement combattu contre nous?
Te souviens-tu que les preux d’Ibérie
Devant nos chefs ont plié les genoux?
Te souviens-tu qu’aux champs de l’Allemagne
Nos bataillons arrivant impromptu,
En quatre jours ont fait une campagne:
Dis-moi, soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?

Te souviens-tu de ces plaines glacées
Où le français, abordant en vainqueur
Vit sur son front les neiges amassées
Glacer son corps sans refroidir son coeur?
Souvent alors au milieu des alarmes
Nos pleurs coulaient, mais notre oeil abattu
Brillait encore lorsqu’on volait aux armes:
Dis-moi, soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?

Te souviens-tu qu’un jour, notre patrie,
Vivante encore, descendit au cercueil
Et que l’on vit dans Lutèce flétrie
Des étrangers marcher avec orgueil !
Grave en ton coeur ce jour pour le maudire
Et quand Bellone enfin aura paru,

Qu’un chef jamais n’ai besoin de te dire
Dis-moi, soldat, dis-moi, t’en souviens-tu?

Te souviens-tu… mais ici ma voix tremble
Car je n’ai plus de noble souvenir,
Viens-t-en l’ami, nous pleurerons ensemble
En attendant un meilleur avenir
Mais si la mort, planant sur ma chaumière
Me rappelait au repos qui m’est dû
Tu fermeras doucement ma paupière
En me disant : Soldat, t’en souviens-tu?