Ryszard Legutko. Vienos lyties asmenų santuokos ir Europos teisės degradacija

Europos Parlamento nuotr.

Iki neseniai Lenkijos santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, apibrėžimas atrodė neliečiamas dėl bent dviejų priežasčių. Pirma, Lenkijos Konstitucijos 18 straipsnis skelbia: „Santuoka, kaip vyro ir moters sąjunga, taip pat šeima, motinystė ir tėvystė yra Lenkijos Respublikos globojama ir saugoma.“ 2005 m. Konstitucinis Tribunolas vienareikšmiškai išaiškino šį straipsnį, nuspręsdamas, kad jis apibrėžia santuoką. Tribunolas patvirtino, kad „santuoka, kaip vyro ir moters sąjunga, įgijo atskirą konstitucinį statusą Lenkijos Respublikos nacionalinėje teisėje remiantis Konstitucijos 18 straipsniu. Bet koks šio statuso pakeitimas būtų įmanomas tik keičiant Konstituciją.“

 

Antra, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri yra Europos Sąjungą sudarančių sutarčių dalis, savo 9 straipsnyje teigia: „Teisė tuoktis ir teisė kurti šeimą garantuojamos pagal šių teisių įgyvendinimą reglamentuojančius nacionalinius įstatymus.“ Šis 2009 m. įsigaliojęs straipsnis turėjo patvirtinti ES valstybių narių suverenitetą nepaisant pastaraisiais dešimtmečiais didėjančio įvairių grupių ir organizacijų spaudimo.

 

Šios apsaugos priemonės pasirodė esančios nepakankamos. 2025 m. Europos Teisingumo Teismas išnagrinėjo dviejų vyrų, susituokusių Berlyne pagal Vokietijos teisę ir siekusių, kad jų santuoka būtų pripažinta pagal Lenkijos teisę, skundą. Teismas priėmė pareiškėjams palankų sprendimą, remdamasis „judėjimo ir apsigyvenimo teisėmis“. Gegužės 14 d. Lenkijos Vyriausiasis administracinis teismas inkorporavo (pritaikė) šį sprendimą, pasiųsdamas signalą, kad Lenkijos Konstitucija nėra aukščiausias teisinis autoritetas ir kad Europos teisėjų sprendimas yra už ją viršesnis. Teismas ignoravo Konstitucinio Tribunolo sprendimą dėl Konstitucijos straipsnio apie santuoką ir pareiškė, kad šis straipsnis neatmeta kitų rūšių santuokų galimybės.

 

Europos Teisingumo Teismas argumentavo, kad valstybė gali atsisakyti registruoti vienos lyties porų santuokos liudijimą, teisėtai išduotą kitoje valstybėje narėje, „jeigu pirmojoje valstybėje narėje yra kitų priemonių, užtikrinančių, kad tos pačios lyties asmenys galėtų gauti savo santuokos pripažinimą trečiųjų šalių atžvilgiu“. Tačiau ji negali atsisakyti to padaryti, jei tokių priemonių nėra. Paprasčiau tariant, valstybė gali atsisakyti pripažinti kitoje šalyje sudarytą vienos lyties asmenų santuoką – bet tik tuo atveju, jei ji pripažįsta tokią santuoką. Tai nėra teisinis atskyrimas; tai – prieštaravimas.

 

Teisėjai priėjo prie šios išvados ignoruodami Pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnį ir priimdami absurdišką prielaidą, kad judėjimo ir apsigyvenimo laisvė atima iš valstybės jos pagrindinių institucijų ir moralės normų apsaugą. Šiuo atveju asmeniui, atvykusiam iš Vokietijos apsigyventi Lenkijoje, buvo suteikta galia priversti Lenkijos institucijas perimti dalį Vokietijos teisės. Iki šiol galiojo priešingas principas: tie, kurie naudojosi judėjimo ir apsigyvenimo teise, turėjo priimti šalies, į kurią atvyko, institucijas.

 

Šio sprendimo gynėjai teigė, kad valstybės narės vis dar išlaiko teisę apibrėžti santuokos institutą, nes iš Europos Teisingumo Teismo sprendimo kylanti pareiga susijusi tik su teisinių pasekmių pripažinimu ES teisės kontekste. Šis argumentas yra tuščias, nes teisinė pasekmė yra ta, kad vienos lyties asmenų santuokos nuo šiol bus pripažįstamos Lenkijoje, o Lenkijos Konstitucija ir Pagrindinių teisių chartijos 9 straipsnis, turėję apsaugoti Lenkiją nuo tokių pasekmių, tapo praktiškai beverčiai.

 

2023 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas kitą bylą, priėjo prie panašios išvados dėl būtinybės Lenkijoje pripažinti vienos lyties asmenų santuokas, šį kartą remdamasis Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu: „Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būstas ir susirašinėjimas“. Priimdamas šį sprendimą, teismas netiesiogiai pripažino, kad šiame straipsnyje esantis šeimos apibrėžimas apima ir vienos lyties asmenų santuokas, o tai ir buvo pagrindinis bylos klausimas. Tai tolygu argumentacijai ratu (ydingam ratui); teismas savo išvadą traktavo kaip prielaidą.

 

Rėmimasis antidiskriminacinėmis nuostatomis siekiant užginčyti santuokos, kaip išimtinai vyro ir moters sąjungos, pobūdį, daro tą pačią logikos klaidą. Bendras diskriminacijos draudimas negali reikšti, kad santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, išimtinumas yra vienos lyties asmenų santuokų diskriminacija, nebent daroma prielaida, kad egzistuoja universali teisė į santuoką ir kad santuoka yra atvira koncepcija.

 

Esame laipsniškos teisės degradacijos liudininkai, o teisiniai argumentai vis labiau virsta sofizmais. ES uolumas pavertė Europos teismus tironais, kurie primeta kairiąją darbotvarkę ES valstybėms narėms. Nacionalinės konstitucijos, kadaise laikytos šventomis, dabar nustumiamos į šalį pagal Europos teisėjų užgaidas.

 

 

Ryszard Legutko yra lenkų filosofas ir politikas, Krokuvos Jogailos universiteto filosofijos profesorius, besispecializuojantis antikos filosofijos ir politikos teorijos srityse.

 

 

Versta iš firstthings.com