Vytis Turonis. Sąžininga politinė lyderystė: tarp mito ir tikrovės

Spėju, kad apie lyderystę prirašyta ir prikalbėta daugiau, nei galėtume perskaityti ir išklausyti per visą savo gyvenimą. Visgi šiandien šalies politiniame gyvenime jaučiame tikrą lyderystės vakuumą. Ne, mums netrūksta norinčių užimti vadovaujamas ar garbingas politines pareigas, bet kaip niekad reikalingų kompetentingų vadovų, kurie turėtų savo postų vertą valstybės viziją ir troškimą tarnauti siekdami bendrojo visų piliečių gėrio, rasti sunku. O ir ieškoti jau turbūt pavargome.  

Žvelgiant į vadinamąjį politinį elitą sunku patikėti, kad tai geriausia, ką Lietuva gali pasiūlyti. Visgi demokratinei respublikai skaičiuojant ne pirmą dešimtį savo laisvės metų nematyti, kad situacija progresuotų teigiama kryptimi. Todėl kažko gero iš ateities politinio gyvenimo dabar gali tikėtis tik nepalaužiami idealistai, kurie savo viltį sieja su šį laikiną pasaulį pranokstančiomis pergalėmis. Būtent šiai nedidelei grupei žmonių ir skirtas šis tekstas. 

Tamsiausia valanda prieš aušrą 

Istorija mus moko, kad sunkiausiomis Tautos ir valstybės gyvenimo akimirkomis (arba laiko pilnatvei atėjus) iškyla asmenybės, kurios iki tol buvo nepastebėtos arba nevertintos. Gal dėl savo radikalumo, o gal tiesiog dėl to, kad taikos ir gerovės sąlygų veikimo modeliai nėra pakankamai efektyvūs priimti tiems sprendimams, kurie yra ypač reikalingi sunkiose situacijose. Tuomet didelės grėsmės akivaizdoje natūraliai norisi ne vien politinio korektiškumo, bet labiau aiškumo ir griežto atribojimo tarp tiesos ir melo, tarp gėrio ir blogio. Būtent tiesos ir gėrio pusėje kiekvienas juk ir statome save. Tik svarbu, kad šis teigiamas nusistatymas būtų paremtas realiai praktikuojamomis dorybėmis, kitu atveju, tik apgaudinėtume save ir kitus, nematydami realybės tokios, kokia ji iš tikrųjų yra.

Taigi ką mes matome aplinkui? O matome ne tik sunkią geopolitinę situaciją, Tautoje paplitusį moralinį reliatyvizmą, bet ir ne vieną vilties spindulį, kuris sušvinta šioje sumaištyje. Konkretūs žmonės, kuriems ne tas pats, kokia bus Lietuva, imasi Tautos žadinimo darbo. 

Verslininkai, neskaičiuodami savo laiko ir energijos vertės, gręžiasi į visuomeninį diskursą, bandydami siūlyti tokias bendrojo gėrio sąlygas, kurios užtikrintų ne tik jų vaikų ir anūkų gerovę, bet ir tų, su kuriais jie susitinka tik atsitiktinai, tylomis prasilenkdami. Akademikai, trumpai atsitraukę nuo knygų ir jau seniai pas Viešpatį iškeliavusių savo bendradarbių draugijos, primena idėjas, apie kurias atpratome mąstyti, nes šis laikas mus prikaustė prie greitai slenkančių vaizdų ekranuose ir iliuzijos, kad saldūs Vakarų civilizacijos vaisiai – neišsemiami. Rankų nenuleidžiantys visuomenininkai, kurių nereikia įtikinėti apie pilietinės visuomenės aktyvumo reikšmę valstybės gyvenime, siekiantys pabudinti piliečių sąžines, prisiimti atsakomybę už Lietuvos dabartį ir ateitį. 

Ar šie balsai – tik vėjas tyruose? O gal jie pakels tinkamus ateities lyderius? Žinoma, tik laikas parodys. 

Mitinis lyderio paveikslas 

Ar Vakaruose turime lyderio mitą? Neabejotinai! Ir šis mitas taip transformavo mūsų lūkesčius vadovams, kad šiandien dažnas pilietis jau net pasąmonės lygmenyje negali pasitenkinti nieku mažiau. Tai iš dalies paaiškina ir bendrą nusivylimą politikais, kurie negali patenkinti giluminio transcendentinės lyderystės poreikio. 

Vakarų lyderio mitas mums kalba apie pasiaukojimą ir meilę žmonėms, kuri tarsi apiplėšia pati save ir nereikalauja iš pavaldinių tos garbės, kuri jam pagrįstai priklauso. Tokio lyderio pirmavaizdis yra Ganytojas, kuris už savo avis guldo gyvybę. Karalius, kuris atleidžia savo skolininko skolą. Ir Mokytojas, kuris savo darbais rodo tarnaujančios lyderystės pavyzdį. 
Jėzus iš esmės apvertė iki tol įprastą hierarchinį modelį, kurio viršuje yra tas, kuris pergale prieš priešus įgydavo teisę būti aptarnaujamas ir valdyti. „Valdovai viešpatauja“, bet „tarp jūsų šitaip nebus“. Modelis, kurį pasiūlė Kristus – tai tarno ir valdovo sujungimas į vieną asmenį, kurio laisvai prisiimta našta, kančia ir atsakomybė už kitus savo brolius ir seseris padaro jį didingą, o ištikimybė tiesai ir teisingumui – vertą žengti visų priekyje. Tik tokiame kontekste tinkamai galime suprati ir žodžių valstybės tarnautojas (angl. public servant) prasmę.

Taigi mūsų viešosios politikos institucijos jau sukonstruotos taip, kad joms tinkami ne bet kokie valdžios norintys asmenys. Todėl, jeigu nesistebime, kad į benzininį variklį pripylę dyzelio toli nenuvažiuojame, tai ir viešosios politikos atveju privalome daug atsakingiau rinkti ir rengti būsimuosius savo valstybės vadovus. 

Lyderystė demokratinėje respublikoje 

Ir visgi svarstydami apie lyderystę demokratinės respublikos politiniame gyvenime negalime nepastebėti vieno itin nerimą keliančio tokios valstybės trūkumo. Visi norime, kad svarbiausiuose ir vadovaujančiuose postuose Tautai atstovautų geriausi iš mūsų. Bet kaip iš bendrojo demokratinio vidurkio išvesti tą pageidaujamą geriausią rezultatą? 

Žmogiškoji realybė, nepaisant visų pastangų visus asmenis sulyginti, nesikeičia. Savo asmeninėmis savybėmis, kompetencijomis ir dorybėmis nebuvome, nesame ir nebūsime lygūs dėl daugybės objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Taigi yra pagrindas meritokratijai, bet tarp pastarosios aukštumų ir bendrojo vidurkio žioji neperžengiama praraja. Taigi, pagrindinis politinės lyderystės iššūkis yra ne tiek tinkamų žmonių aukščiausioms pareigoms trūkumas, bet tas, kad mes savo viltis patikime procesui, kuris objektyviai negali duoti to, ko norime. 
Vienintelė viltis ir tikra galimybė nekeičiant politinio režimo yra jau šiandien plačiai ugdyti dorybes pilietinėje visuomenėje ir stiprinti jos intelektualinį bei dvasinį stuburą, tokiu būdu tikintis, kad šis ilgalaikis darbas pakels vis geresnius politinius lyderius. Kaip teisingai pastebėjo Antanas Maceina: „Tauta gali tobulėti tik tobulėjant josios nariams. Tobulinti tautą reiškia tobulinti tautinę savo individualybę. <...> Tauta negali būti didi mokslo srityje, jei nėra didžių mokslininkų; tauta negali būti aukštos doros, jei josios nariai yra patvirkę; tauta negali pasiekti meno viršūnių, jei ji neturi didelių menininkų. Dvasinė tautos didybė pareina nuo dvasinės josios narių didybės.“

Pastebimi sąžiningos lyderystės vaisiai 

Ir visgi, nepaisant mūsų demokratinės sistemos ydų, ji kartais leidžia iškilti asmenybėms, kuriomis galime didžiuotis. Noriu pasidalyti trumpu epizodu iš šiuolaikinės politikos akimirkų, kurias norisi įamžinti su viltimi, kad tai neliks vien malonus prisiminimas. 

2026 m. balandžio 9 dieną vakarinio Seimo plenarinio posėdžio metu buvo pateikta iniciatyva rengti referendumą dėl konstitucinės šeimos sampratos, kurį pasirašė daugiau kaip 60 Seimo narių. Seimo nutarimo projektą pristatė Seimo mišrios grupės frakcijos narys Vytautas Sinica. Po pristatymo Seimo nariai galėjo užduoti klausimus. Šia teise pasinaudojo Liberalų frakcijos narys Simonas Gentvilas, nuoširdžiai stebėdamasis jis klausė: „Gerbiamas iniciatoriau, įstabu iš tikrųjų, kaip jūs, būdamas Mišrios Seimo narių grupės narys, sugebate suburti tiek socialdemokratų, tiek konservatorių. Mes, liberalai, vieninteliai nepasirašėme ir nepalaikome. Taip atrodo, kad jus pasirinko, taip sakant, visi konservatyvūs flangai visose partijose. Kaip jums pasisekė mobilizuoti iš tikrųjų visą tą konservatyvųjį flangą? Čia gal mano toks politinis klausimas.“ 

Liberalas taikliai pastebi ir įvardija, kad jį pasirinko visi vadinamieji konservatyvūs flangai, pirmiausia nuosekliausiai konservatyvi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Ir tuoj pat atsakydamas į šį klausimą V. Sinica nebyliai duoda atsakymą, kurį galima suprasti tik tarp eilučių. Jis pagarbiai dėmesį nukreipia nuo savęs į savo kolegas, kuriems ir priklauso visa garbė dėl savo politinių interesų sutelkimo ne į laikinus politinius dividendus, o į vertybes ir tikslus, dėl kurių žmonės už juos balsavo.

V. Sinica atsakė: „Aš, aišku, galiu tik spekuliuoti, kodėl žmonės rašosi už šią iniciatyvą, bet šalia vertybinių įsitikinimų, kuriuos, be abejo, visi turime ir kodėl, pavyzdžiui, liberalai nesirašė po ja, yra ir Seimo kaip institucijos savigarbos klausimas, taip pat ir pagarbos tautai klausimas. Tas Konstitucinio Teismo nutarimas prieš metus balandžio 17 dieną gerokai peržengė tai, ką įprastai sau leidžia reglamentuoti Konstitucinis Teismas. Jis išvardijo, ko negali daryti Seimas, ir imperatyviai pasakė: žiūrėkite, tik šiuo vieninteliu būdu jūs galite spręsti mūsų įžvelgtą prieštaravimą Konstitucijai. Ir tai yra labai daug. Tai yra iš esmės pasakymas Seimui, kad Seimas nėra laisvas spręsti, kaip spręsti, kaip išspręsti susidariusius prieštaravimus tarp įstatymų ir Konstitucijos. Ir čia mums kaip institucijai, nepriklausomai nuo to, kairėje ar dešinėje sėdime, yra tam tikras profesinės ir politinės savigarbos klausimas: tai ar vis dėlto mes galime priiminėti sprendimus, ar ne? Aš noriu tikėti, kad bent daliai čia esančių ir pasirašiusių tai buvo vienas iš argumentų.“ 

Taigi, panašu, kad šį kartą konservatyvieji partijų flangai atpažino tinkamą lyderį. Bet noriu šiek tiek juokaudamas pastebėti, kad jeigu demokratinio proceso yda suveikė ir šiuo atveju, tuomet ką tai pasako apie vadinamųjų kultūrinių konservatorių flangų brandą, kurios bendras vidurkis yra būtent Seimo narys dr. V. Sinica? Ačiū Jums, susitelkę lyderiai. Esate visi verti mūsų padėkų ir pagarbos. Gal visgi Lietuvos ateitis šviesesnė, negu mes dabar galime įsivaizduoti. 

V. Turonis yra teisininkas, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas.

Šaltinis: delfi.lt