Darius Alekna. Referendumas dėl šeimos sąvokos apibrėžimo ir socialinės jo pasekmės

„Pasmerkti iškeltą pirštą galima. Tik ką tuo palaikai? Ir nelabai kas džiaugiasi, esantys vieninteliai. Nes esate ir jūs, ir jūsų ne mažiau, deja“, – po Piršto mitingo poetas rašo kolegei rašytojai FB.  „Ak ­– DEJA, esame ir mes. Koks žavus atvirumas...“, – pasidžiaugia rašytoja. „Kodėl turėčiau slėpti“ – iš širdies atitaria poetas.

Šis elegantiškas pokalbis nėra dialogas, o sunaikinimo siekio deklaracija. Deja, esate ir jūs. Poetui būtų daug geriau, jei jūsų nebūtį, bent jau jis taip mano. Tą pačią mintį, tik be elegancijos ir žavesio mano, rašo ir sako ir mitinguotojai Vilniaus aikštėse. Ir mano neteisingai, nes, neturėdami „jūsų“, neturėtų prieš ką kovoti, ką didvyriškai nugalėti, negalėtų jaustis teisūs. Viena vertus, geriau, kad jūsų nebūtų, kita vertus – tik jūsų buvimas mums leidžia būti teisiais. Arba mes, arba jūs. Ar yra kokia nors išeitis iš šios visuomenę ir, galiausiai, mūsų, tikėkimės, vis dar visų bendrą valstybę ardančios ligos?

 

Keliu į nuosmukį

Neseniai apibendrindama savo ir kolegų tyrimą Ainė Ramonaitė[1] parodė keletą įdomių dalykų. Jos pastebėjimu, poliarizacija Lietuvoje dar nėra pasiekusi pavojingos ribos, primena skirtumus tarp emocinės ir ideologinės poliarizacijos (pastaroji demokratijai būtina) ir pasidalina tyrimų duomenimis, rodančiais, kad labiausiai „toksiškos“, t. y. daugiausiai priešinančios partijos Lietuvoje yra TS-LKD, Laisvės partija ir Nemuno aušra. A. Ramonaitė aprašo padėtį, bet nemėgina klausti, kodėl žmones labiausiai skaldo būtent šios partijos, ir tai suprantam – tai kita plati ir papildomų tyrimų reikalaujanti tema. Vis dėlto galima pasakyti, kad TS–LKD ir NA atvejai atrodo gana aiškūs: pirmoji nuo pat savo atsiradimo pasirinko priešo Lietuvoje paieškų ir kovos su juo taktiką, o antroji ir yra  toks neseniai susikonstruotas priešas, mielai leidęsis į pasiūlytą žaidimą.  Laisvės partijos atvejis įdomesnis: naujai prieš rinkimus susikūrusi partija į Seimą pateko nenaudodama „rusai puola“ taktikos, o išradingai žadėdama „laisvę“ ir paprastą dviejų punktų programą – homoseksualų partnerystę ir laisvę kanapėms. Kanapių klausimas jos buvimo Seime laikotarpiu gana greitai išbluko, o štai homoseksualų partnerystė tapo tikrąja šios partijos žyma. Valdančioji koalicija jį pavertė svarbiu su visomis iš to plaukusiomis pasekmėmis per 2024 metų rinkimus. Tad būtų galima manyti, kad priešiškumas šiai partijai visų pirma kyla iš jos beatodairiškai pirštos partnerystės, juo labiau, kad ir A. Ramonaitės tyrimai būtent 2022 m., kai vyko prieš šią iniciatyvą nukreiptas Šeimų maršas, fiksuoja istoriškai aukščiausią poliarizacijos rodiklį (ibid.).

Ankstesnis svarstymas leidžia manyti, kad Lietuvos visuomenę ypač poliarizuoja ne vienas ar kitas partijos pavadinimas (išimtį vertėtų daryti savo istorijos šleifą velkančiai TS-LKD), bet paskiros ideologinės nuostatos: Lietuvos piliečių kai kurie socialiniai eksperimentai nežavi, o pastangos juos „išauklėti“, kaip pastebėjo A. Ramonaitė, vaisų neduoda. Dar daugiau, prievarta, per Konstitucinį teismą nepriimtinų nuostatų brukimas duoda nesunkiai nuspėjamų rezultatų: Konstitucinio Teismo sprendimu nepasitiki 71 proc. Lietuvos gyventojų[2]. Kita vertus,  nuolatinis D. Žalimo ir kitų LGBT ideologiją į Lietuvos teisinę sistemą perkelti siekiančių teisininkų kalbėjimas apie tai, kad to reikalauja teisės viršenybės principas, kompromituoja patį teisės viršenybės principą: žmonės supranta, kad jį miklūs teisininkai išnaudoja kaip priedangą savo siekiams primesti. Štai TSPMI rengiamas Demokratijos tvarumo barometras 2026 [3](apklausa vyko 2025 metų pabaigoje) rodo, kad teisės viršenybės principo svarba demokratijai, žmonių vertinimu, smuko nuo 48,6  proc. (2022 m.), iki 39,6 proc. šiandien, nors Lietuvos teismų vertinimas nepasikeitė (p. 6–7). Čia mes jau matome akivaizdžią žalą mūsų demokratijai. Ar yra koks nors bent jau šias įtampas apgydantis vaistas?

 

Referendumas?

Tas pats TSPMI tyrimas parodo, kad prie demokratijos (prie jos tyrimo autoriai kažkodėl lipdo epitetą „liberalios“) principų priklauso ir tiesioginė demokratija, tai yra referendumai – ją tokia laiko 47 proc. žmonių. Matome, kad šis principas vertinamas labiau už kai kurių politikuojančių teisininkų sukompromituotą teisės viršenybės principą. Tai, be kita ko, rodo, kad Lietuvos žmonės nori, kad politinė valdžia atsiklaustų jų nuomonės ir jos paisytų. Surengtas referendumas turėtų sumažinti gilėjantį plyšį tarp valdžios bendriausia prasme ir visuomenės. Referendumas taip pat išsklaidytų  spekuliacijas apie užkulisinius žaidimus, Konstitucinio teismo teisėjų politines priklausomybes ir asmeninį suinteresuotumą, pagaliau, išspręstų KT sprendimo sukeltų kazusų problemą ir leistų Seimui, gavusiam išskirtinį Tautos mandatą, Konstitucijoje aiškiai apibrėžti šeimą. Vienoks ar kitoks referendumo sprendimas pralaimėjusiai pusei leistų lengviau su juo susitaikyti. Čia galėtume pasimokyti iš gerosios Airijos patirties.

 

Airių pamokos

2015 metais airiai surengė referendumą, kuriuo santuoką leido sudaryti ir tos pačios lyties asmenims. Referendume piliečiams buvo pateiktas pasiūlymas į esamą konstitucijos straipsnį įtraukti tokią formuluotę: „Santuoka gali būti sudaryta tarp dviejų asmenų, neatsižvelgiant į jų lytį, įstatymo nustatyta tvarka“. Referendume dalyvavo per 60 proc. Airijos piliečių ir už tokį papildymą balsavo didelė dauguma – 61 proc. Airijos politinė bendruomenė nesišiaušdama pripažino referendumo rezultatus, pralaimėjusieji susitaikė su pralaimėjimu, nes aiški piliečių dauguma pasisakė už aiškų ir nedviprasmišką LGBT šalininkų pasiūlytą sprendimą. Kita vertus visai neseniai, 2024 metais airiai nutarė, kad kai kurie jų Konstitucijos teiginiai yra visai tinkami ir jie visai nenori jų keisti. Tų metų kovo 8 dieną Airijos vyriausybė pasiūlė išplėsti šeimos apibrėžimą panašia linkme, kaip tai padarė Lietuvos Konstitucinis teismas 2011 m., referendumui siūlydama tokią formulę: „Valstybė pripažįsta šeimą, nesvarbu, ar ji grindžiama santuoka, ar kitais ilgalaikiais santykiais, kaip natūralų, pirminį ir pagrindinį Visuomenės vienetą bei kaip moralinę instituciją, turinčią neatimamas ir neišnykstančias teises, kurios yra ankstesnės ir viršesnės už bet kokią pozityviąją teisę“. Naujai įterpta dalis čia yra: „nesvarbu, ar ji grindžiama santuoka, ar kitais ilgalaikiais santykiais“. Šiam pasiūlymui nepritarė 67 proc. Airijos piliečių, tad santuoka joje liko vieninteliu šeimos sudarymo būdu – jokių partnerysčių. Kitas tuo pačiu referendumu spręstas klausimas lietė moterų ir ypač motinų padėtį visuomenėje. Vyriausybė siūlė iš Konstitucijos išbraukti du punktus, skelbusius: „1° Visų pirma, Valstybė pripažįsta, kad moteris, rūpindamasi namais, teikia Valstybei paramą, be kurios neįmanoma pasiekti bendrojo gėrio. 2° Todėl Valstybė turi stengtis užtikrinti, kad motinos dėl ekonominių priežasčių nebūtų priverstos dirbti, dėl to apleisdamos savo pareigas namuose.“ Vietoj jų pasiūlyta pasitenkinti tokia „teises sulyginančia“ formule: „Valstybė pripažįsta, kad šeimos narių tarpusavio pagalba, grindžiama juos siejančiais ryšiais, suteikia Visuomenei paramą, be kurios neįmanoma pasiekti bendrojo gėrio ir stengsis remti tokią pagalbą.“  Šiam pasiūlymui airiai nepritarė dar stipriau – 73 proc. Tad abu – kai kas mūsuose sakytų „ES vertybėms prieštaraujantys“ ir „prorusiški“ – Konstitucijos straipsniai liko savo vietoje, o referendumą inicijavusi Vyriausybė prisiėmė politinę atsakomybę ir atsistatydino. Visais atvejais referendumai išsprendė klausimą, ir airiams nereikėjo ieškoti aplinkinių kelių per Konstitucinį teismą ar parlamente klaidinti jo narius paskutinę akimirką įtraukiant balsavimui projektą, nors išvakarėse net savo  partijos parlamentarams sakei, kad svarstymas nukeltas ir jie ramiai suspės grįžti iš komandiruotės.

 

Santarvė ar kova?

Kokį kelią pasirinks mūsų Tautos atstovai? Vienas – beatodairiškai, visomis priemonėmis neleisti referendumui įvykti. Šį kelią rinksis autoritarinio ir nesutaikomą kovą išpažįstančio mąstymo Seimo nariai, manantys, kad jų bet kokiomis priemonėmis pasiekta pergalė (prisiminkime šios srovės teoretiką P. Gritėną, kviečiantį demokratiją ginti nedemokratinėmis priemonėmis) svarbiau už visuomenės santarvę ir susitaikymą bent jau vienu klausimu. Kitas – siekti referendumo, kuris Tautai leistų pasakyti savo pritarimą vienam arba kitam sprendimui ir Seime šį pritarimą paversti Konstitucijos straipsnio pataisa. Šį kelią rinksis tie mūsų Seimo nariai, kurie tikrai gerbia Tautos balsą ir siekia visuomenės santarvės, kuriems tikrai rūpi demokratiniai Valstybės ir Tautos santykiai.

 

---

[1] https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2891079/aine-ramonaite-poliarizacijos-issukiai-nacionaliniu-saugumo-gresmiu-akivaizdoje

[2] https://laisvavisuomene.lt/apklausa-tvirtas-visuomenes-ne-lr-konstitucinio-teismo-isaiskinimui-del-partnerystes-instituto/

[3] https://www.gssc.lt/publikacija/demokratijos-tvarumo-barometras-2026/