Antanas Maceina. Religija ir tautiškumas.

1. Tauta, kaip religinis vienetas

a. Tautinė religija ir tautiška religija.

Religijos ir tautybės santykiai šiandien kai kuriose šalyse darosi vis labiau įtempti. Iš vienos pusės dedama pastangų sukurti visai naują religiją, kuri būtų atremtą į nacionalizmą, iš kitos ­– vis aiškiau bandoma jau esamas religijas paversti priemone tautos reikalams. Sunku pramatyti, kaip pasibaigs šitoji įtampa. Bet tik viena aišku, kad religiją, o ypač krikščionybę, laukia sunkūs laikai ir sunkūs bandymai. N. Berdjajevas skelbia naujausius viduramžius, kada Dievas vėl grįžta į žmogų ir į gyvenimą. Bet čia pat jis pažymi, kad „šitas atgimimas, gal būt, apsireikš tik katakombose ir bus vykdomas gal tik mažo būrelio“. Katakombos religijai šiandien gresia iš dviejų pusių: iš bolševizmo ir iš nacionalizmo. Rusijos įvykiai antireliginį bolševizmo veidą jau parodė. Vokietijos įvykiai antireliginį nacionalizmo veidą irgi gana aiškiai atskleidžia. Bolševizmas remiasi medžiaga (nauda), nacionalizmas – gyvybe (rasinis kilnumas – das Adelige). Bet ir vienoj ir antroj srovėj dvasia ir Dievas yra nustumti į šalį. Ir bolševizmas ir nacionalizmas yra antireliginiai sąjūdžiai pačioje savo esmėje. Dėl to jų susikirtimas su religija yra neišvengiamas. Šiandien užtat ir yra svarbu pirmoj eilėj išsiaiškinti tautiškumo santykius su religija.

 

Religija gali būti tautinė ir religija gali būti tautiška. Tautinė religija yra tautos sukurta ir tautoje pasilikusi. Tauta yra tosios autorė, palaikytoja ir globėja. Ji iš tautos kyla ir tautoje skleidžiasi. Tokios tautines religijas turėjo beveik visos nekultūringos tautos. „Prieškrikščioniškųjų religijų dievai, sako kard. M. Faulhaberis, buvo taip surišti su atskiromis tautomis, jog su jomis laimėdavo arba žūdavo“. Egiptiečiai, graikai, romėnai, galai, germanai turėjo savus dievus, savą kultą ir savą religinę organizaciją. Jų religijos buvo tautinės.

 

Tautiška religija yra tokia, kuri atitinka tautos esmę ir esti pergyvenama bei praktikuojama pagal tautinės individualybės nusiteikimus. Religijos tautiškumui nėra būtina, kad pati tauta būtų ją susikūrusi. Jojo esmę sudaro ne religijos atsiradimas ir klestėjimas tautoje, bet tasai savotiškas žmogaus santykiavimas su Dievu, kuris kiekvienai tautai yra kitoks ir kuris todėl negali būti pakartotas bei pamėgdžiotas. Kiekviena tautinė religija yra ir tautiška; nes tauta paprastai sukuria tokią santykiavimo su Dievu formą, kuri atitinka josios individualybę. Bet tautiška religija gali ir nebūti tautinė. Dar daugiau: tikra ir tobula religija iš esmės negali būti tautinė. Giliausios religijos šaknys glūdi ne tautiškume, bet žmogiškume. Ji atsiremia ne į žmogaus buvimo būdą, bet į patį buvimą, į pačią prigimtį. „Religija yra prigimties ir laisvės kūrinys“. Prigimtyje glūdi kreatūros linkimas Dievop. Asmeninė laisvė šitą linkimą pripažįsta ir pradeda realius santykius su Dievu. Prigimtis pagrindžia religiją savyje (materialiter spectata), laisvė ją aktualizuoja ir padaro ją mūsų religija (quod nos, formaliter spectata). Žmogaus atžvilgiu religija yra paremta dviem poliais: žmogiškumu ir asmeniškumu. Tikroji ir tobula religija yra visuotinė savo pagrindu ir turiniu, kaip yra visuotinė žmogiškoji prigimtis, ir individuali savo pripažinimu, kaip yra individuali žmogiškoji laisvė. „Visuotinė religija niekados negali tapti tautine, nes tai reikštų suardyti josios esmę“. Religijos sutautinimas yra keitimas josios pagrindo ir turinio. Kaip yra viena prigimtis ir viena kultūra, taip ir tikroji religija gali būti tik viena ir visuotinė, tarptautinė ir anttautinė. Iš kitos pusės, kaip viena ir ta pati prigimtis kiekvienoj tautoj įgauna kitokios išraiškos etninio tipo pavidalu, kaip viena ir ta pati kultūra kiekvienoj tautoj apsireiškia savotiškai tautiškos mąstysenos ir tautiško estetiškumo įvairumu, taip ir ta pati religija kiekvienoj tautoj įgyja kitokios spalvos, kitokios šviesos, žodžiu, kiekviena tauta religijoj reiškiasi savotiškai. Viena ir visuotinė religija, tautos pergyvenama ir praktikuojama, virsta tautiška religija. Čia mes kaip tik ir susiduriame su mūsų vadinamu religiniu tautiškumu.

 

b. Religinio tautiškumo esmė.

Kiekvienos religijos centras yra Dievas, ir kiekvienos religijos subjektas yra žmogus. „Religijos uždavinys, sako V. Solovjovas, yra atnaujinti mūsų gyvenimą, jį pašvęsti ir sujungti su dieviškuoju gyvenimu. Tai padaryti gali tik Dievas; bet tai įvykti gali tik mums prisidedant. Religija yra dievažmogiškas kūrinys, kūrinys, kuriame ir mes privalome turėti savo dalį“. Religijoj žmogus yra tarpininkas tarp tikrovės, kuri yra aukščiau už jį ir tikrovės, kuri yra žemiau už jį, tarp prigimties ir antgamties. „Religiniame akte žmogus aukoja Dievui save ir savyje visą kosmą“. Šitam akte žmogus dalyvauja visas. Religija nėra vienos kurios žmogiškosios galios dalykas. „Religija nėra suvokiama, norima arba jaučiama, bet gyvenama“. Religija apsupa visą žmogų ir persunkia visą jo prigimtį; žmogus santykiuoja su Dievu visa savo būtybe ir visu savo gyvenimu. Net ir kūnas dalyvauja religiniame veiksme ir tampa palenktas jojo įtakai. „Religinis aktas, sako M. Scheleris, savo esmėje yra dvasinis aktas, bet vieningam savo įvykime jis yra psichofizinės, ne vienos tik psichinės prigimties“⁷.

 

Pilnutiniam žmogiškosios prigimties dalyvavime santykiuose su Dievu kaip tik ir glūdi religinio tautiškumo pagrindas. Religija keroja žmogiškume. Bet žmogiškumas kaip toks, esame minėję, tikrovėj neapsireiškia. Jis yra ir veikia tik apspręstas tautiškumo. Konkretus žmogus visuomet esti tautiškas. Tuo tarpu religijos subjektas gali būti tik konkretus žmogus. Todėl ir su Dievu jis santykiuoja ne tik kaip žmogus apskritai, ne tik kaip individas, ne tik kaip vyras ar moteris, bet ir kaip tautietis, kaip tos ar kitos šalies, tautos ir amžiaus reiškėjas. Religija savo pagrinduose ir esmėje yra viena ir ta pati. Bet konkretinėj savo apraiškoj ji eina per žmogų ir todėl įgyja jojo bruožų. Kiekvieno žmogaus santykiai su Dievu yra kitoki, nes kiekvienas žmogus Dievą pergyvena savotiškai. Čia mes turime religinį individualumą. Moteris santykiuoja su Dievu kitaip, negu vyras. Vyras daugiau Dievo ieško, moteris daugiau Dievuje ilsisi. Čia mes susiduriame su lyties įtaka religijai. Pietų tautos Dievą garbina puošniomis apeigomis, religinis jų pergyvenimas yra bendruomeniškesnis; jos mėgsta šventųjų tarpininkavimą. Tuo tarpu šiaurės tautos meldžiasi kuklioj tyloj, be triukšmo; jos Dievą pergyvena labiau individualistiškai ir santykiuoja su juo labiau tiesioginiu būdu. Šiuo atveju mes turime religinį tautiškumą. Tautiški žmogaus bruožai, tautinė jo individualybė religijoj taip pat turi savo dalį, kaip ir moksliški, meniški ar visuomeniški palinkimai. Jau tik dėl to, kad žmogus Dievą visados garbina gimtąja kalba, kad jis apie Jį mąsto savo tautos sąvokomis ir vaizdais, kad į liturgines apeigas jis įpina savo tautos kūrybos, kad bažnytinei organizacijai jis įspaudžia visuomeninių savo tautos bruožų, – jau tik dėl to jis negali būti kosmopolitas santykiuose su Dievu. Dievo suvokimo būdas labai daug priklauso nuo pasaulio suvokimo būdo. Tuo tarpu šiam tauta turi labai daug įtakos. Žmogus garbina Dievą tam tikrais veiksmais, kurie savo esme priklauso estetinei gyvenimo sričiai. Estetinė religijos sritis (kultas) turi savo atrama estetinę kultūros sritį, kuri visados esti apspręsta tautinių pradų. Per estetinį žmogaus tautiškumą ir Dievo garbinimas įgyja tautiškų bruožų. „Kaip nėra žmogus, kaip tokio, bet tik vokiški, prancūziški, itališki krikščionys. Tautiškumas yra spalva ir žmogiškumo ir kartu krikščioniškumo“. Religinis tautiškumas todėl yra ne kas kita, kaip iš tautinės individualybės kilęs Dievo pergyvenimo ir garbinimo būdas.

 

Savo esmėje šitas religinis tautiškumas, kaip ir tautiškumas apskritai, yra grynai formalinis dalykas. Jis neturi ir negali turėti specialaus religinio turinio, kuris nebūtų visuotinis. Religija gali būti tautiška, bet ne tautinė. Nei dogmos, nei religinė bendruomenė, nei kultas savo esmėje negali būti tautiniai. Bet gali būti ir iš tikro yra tautiškas dogmų suvokimas, tautiškas sąryšio su tikinčiaisiais pergyvenimas ir tautiškas kulto išreiškimas liturgija. Jei lietuviai ypatingai garbina Dievo Motiną Mariją, o mažiau šventuosius, tai nereiškia, kad jie neigia šventųjų garbinimo dogmą, bet tik reiškia, kad mariologinių dogmų turinys yra artimesnis lietuvio širdžiai. Jei šv. Dvasia šiandien liturgijoj turi tik vieną šventę (Sekminės), o Dieviškasis Logos daugybę, tai nereiškia, kad praktikoj yra neigiama trečiojo Šv. Trejybės asmens lygumas, bet tik reiškia kad christologinės dogmos labiau yra žmonių pergyvenamos. Kiekviena tauta turi savo mėgiamus šventuosius, savo mėgiamas šventes, apeigas ir tuo dar neneigia kitų. „Daugiškoji valstybė (coelestis civitas), keliaudama žemėje, iš visų giminių pašaukia žmones ir iš visų kalbų sudaro keliaujančią draugiją (peregrinam societatem). To, kad papročiuose, įstatymuose ir institucijose yra skirtinga, ji negriauna, bet palaiko ir saugo. Įvairių tautų įvairūs dalykai, tarnauja siekti, žemės taikai, yra leidžiami, jei tik jie nekliudo religijos, kuria garbinamas aukščiausias ir tikrasis Dievas“. Todėl ir krikščionybė tautinių skirtybių ne tik neneigia, bet jas įima į save ir įprasmina. Tautiškos religijos lytims „ji duoda kitokią kryptį ir tai, kad buvo kilę iš stabmeldiško rito ir pirmykščio religinio supratimo, ji perkeitė pagal savo dvasią ir pagal gilų tautiško religingumo supratimą^“.

 

c. Tautinės individualybės prasmė religijoj

Vieningas tautos nusiteikimas savotiškai santykiuoti su Dievu padaro tautą religiniu vienetu. Tauta palaiko savo vienybę ne tik prigimtyje, ne tik kultūroj, bet ir religijoj. Religiniame gyvenime ji dalyvauja ne kaip palaidų individų suma, ne per atskirus individus, bet kaip vienetas, kaip individualybė. „Kai tautinė sąmonė tebėra silpnai išsivysčiusi, religinės tiesos kalba į atskirus žmones. Bet kai tautinė sąmonė pradeda atbusti, šitos tiesos gali prabilti ir į visą tautą. Tuomet religija darosi išganytoja ne tik atskiro žmogaus sielos, bet ir tautos sielos. Tuomet ji keičia ir apšviečia ne tik asmens charakterį, bet ir tautos individualybę“. Tautų šaknys keroja ne tik prigimtyje ar kultūroj, jos eina net ligi antgamtinės srities ir ten suranda tikrąją savo prasmę ir atbaigimą.

 

Žmonija, kaip mistinis Kristaus Kūnas, nėra vienalytė masė, bet organiška vienybė, atsiremianti į pozityvias žmogaus prigimties skirtybes. Kas tiki į Šventųjų Bendravimą, tas negali šitos tobulos bendruomenės suprasti nei grynai individualistine nei grynai kosmopolitine prasme. Šv. Bendravimas yra organizmo pobūdžio, kur vienybę sudaro skirtybių daugybė ir kur šitos skirtybės esti atbaigiamos, ištobulinamos ir suderinamos ligi aukščiausio harmonijos laipsnio. Šv. Bendruomenėje žmogus nėra nei nuindividualinamas, nei nulytinamas nei galop nutautinamas. Dantės intuicija buvo visai teisinga, kai jis vienus dangaus ratus skyrė filosofams, kitus teologams. Tuo jis pabrėžė individualinį žmogaus pobūdį Šv. Bendravime. Katalikiškoji liturgija kitaip garbina šventąsias moteris ir kitaip šventuosius vyrus. Tuo ji pripažįsta lytines skirtybes antgamtinėj bendruomenėj. Galima eiti toliau ir visai teisingai teigti, kad tautinė individualybė taip pat turi savo dalį mistiniam Kristaus Kūne. Iš tikro, jei žmogiškumas apsireiškia trimis pagrindinėmis ir būtinomis būsenomis – individualumu, lytiškumu ir tautiškumu, jei iš kitos pusės Šv. Bendravimas nėra bendrinių tipų, bet realių žmonių bendruomenė, jei toliau antgamtinis perkeitimas nėra prigimties skirtybių naikinimas, bet tik jų pakilninimas ir ištobulinimas, tai visai aišku, kad šios trys žmogaus būsenos turi turėti realų pagrindą ir antgamtinėj tikrovėj. „Jei Krikščionybė nereikalauja nuasmeninimo, ji negali reikalauti nei nutautinimo“. Krikščionybė gina kiekvieną individualybę, taigi ir tautinę ir neleidžia josios paskandinti masėje, vis tiek ar šitoji masė būtų paprasta visuomenė, ar visa žmonija. Dar daugiau, „krikščioniškasis universalizmas yra stipriausias tautinių skirtybių laidas“.

 

Krikščioniškai žiūrėdami į tautas, „turime tautiškumą laikyti tam tikra dieviška jėga, kuri yra būtina įvykti Dievo Karalystei ir įsigalėti Dievo valiai žemėje“. Kiekviena tauta turi ne tik prigimtą skirtingumą, ne tik kultūrinį pašaukimą, bet ir religinį uždavinį. Tautų išsiskyrimas iš vienalytės žmonijos religiniu atžvilgiu yra tiek prasmingas ir reikšmingas, kiek ir kultūriniu. „Įvairios tautos darosi įvairūs organai visuotiniam žmonijos kūne“, kurie prigimto linkimo ir kultūrinio išsivystymo yra pašaukti atlikti tam tikrą darbą ir religinėj gyvenimo srityje. Atidžiai skaitant Apokalipsę, negalima nepastebėti, kad grumtynės tarp slibino ir Avinėlio vyksta ištisų žmonijos grupių pagalba. Žmonija išsiskirsto tam, kad ne tik individai, bet it tautos apsispręstų: imti žvėries žymę ir jo skaitlinę ar būti paženklintos Avinėlio ženklu.

 

d. Patriotizmo ryšys su antgamte.

Tauta nėra tik rasinė bendruomenė ar istorinio likimo sujungta žmonių grupė. Tauta turi savo dalį ir antgamtinėj srityje Ji yra, kaip matėme, mistinio Kristaus Kūno organas. Todėl krikščioniškoji tautos meilė nėra tik rasinis instinktas ar psichologinis pergyvenimas, bet meilė sutelktiniam Kristaus Kūno nariui. Giliausias krikščioniškojo patriotizmo pagrindas yra antgamtinėj srityje. Mylėdamas savą tautą, krikščionis myli tąją Šventųjų Bendruomenės dalį, per kurią ir jis pats įsijungia į mistinį Kristaus Kūną. „Būti Kristaus Kūno nariu yra neapsakomai daugiau, negu būti tautos nariu. Bet nė vienas negali tikrai ir visiškai gyventi Kristuje, jei jis nutraukia ryšius su savo tėviške ir šeima, su savo tėvyne ir tauta“. Kaip antgamtinėj tvarkoj nenyksta tautinė žmogaus būsena, taip lygiai nenyksta nė jo santykiai su tais, kurie šita būsena pasituri. Priešingai, meilės santykis su sava tauta darosi atremtas į Kristaus meilę, kuri yra visuotinė, kuri apima ne tik individus, bet ir tautas, už kurias Kristus taip pat yra miręs. „Kristaus meilė, kuri apgaubia visus daiktus, yra didi universali, kiekviena kita meilė, taip pat ir tėvynės, yra mažesnioji dalis, telpanti didžiausioje ir visuotinėje Kristaus meilėje“. Kiekviena krikščionio dorybė, kiekviena jojo gyvenimo sritis turi savo pagrindą Kristaus asmenyje. Krikščioniškasis gyvenimas yra Kristaus gyvenimo vaizdavimas. Todėl ir tėvynės meilė krikščionio sieloje nėra atitrūkusi nuo Kristaus. Krikščioniškasis patriotizmas giliausia prasme yra atvaizdas Kristaus meilės tautoms.

 

Šitaip suprasta tėvynės bei tautos meilė virsta individualinio pašventimo pradu. Mylėti savą tautą, krikščioniškai galvojant, reiškia įsijungti į Kristaus meilę, tapti josios dalyviu, savo meile vaizduoti Kristaus meilę ir tuo būdu save keisti pagal Kristaus asmenį. Kristus yra absoliutinė tobulybė. Nė vienas žmogus negali Juo pasekti visumoje. Bet kiekvienas gali pasirinkti vieną kurį dieviškojo Jo asmens bruožą ir stengtis jį realizuoti savo gyvenime. Tai ir yra šventumo kelias. Bet begalybėje absoliutinių Kristaus asmens tobulybių yra ir tautų meilė, kuria sekimas taip pat pašvenčia žmogaus asmenį. Žmogus gali tapti šventas, stengdamasis mylėti savą tautą taip, kaip Kristus ją myli. Patriotizmas, pakeltas ligi herojiško dorybės laipsnio, pašvenčia žmogų taip lygiai, kaip ir kiekviena herojiškai vykdoma dorybė. Kristaus meilė tautoms tokiu atveju tampa žmogaus idealu, kurį jis stengiasi įkūnyti savo asmenyje ir kurį jis konkrečiai apreiškia savo tautos meilėje. Šv. Joana Arkietė „yra ne tik tėvynės, bet ir patriotizmo šventoji“. Josios sieloje tėvynės meilė buvo išvystyta ligi herojiško laipsnio, pašvęsdama tuo būdu ją pačią ir nurodydama tikrąjį patriotizmo idealą. Šiandien, kada nacionalistinis sąjūdis vis aiškiau susikerta su Krikščionybe, kada tautos meilė virsta prieštaravimu Dievo meilei, šiandien ypatingai reikia pabrėžti antgamtinį patriotizmo pobūdį ir kelti aikštėn šv. Joanos Arkietės pasiuntinybę. „Dabartinėje audroje, kada tiek blogybių katalikiškasis pasaulis mato ir patiria, kada tiek žmonių tėvynės meile griauna valstybę ir religiją. Mums norėjos parodyti narsios Mergelės pavyzdį, kad anie prisimintų, jog krikščioniška yra didingai veikti ir kentėti“.

 

e. Patriotizmo atbaigimas religijoj.

Tėvynės bei tautos meilė nėra vienos kurios psichinės srities dalykas. Patriotizmas  apima visą žmogaus būtybę ir išplinta visoje jo prigimtyje. Jis prasideda jausmuose, kaip instinktyvus tėvynės pergyvenimas, darosi sąmoningas prote, pažįstant tautos praeitį ir dabartį; galop virsta valios veiklumo akstinu tautos tarnyboje. Iš kitos pusės patriotizmas apima visą gyvenimą ir išsivysto per visus jojo laipsnius. Prigimtis jam padeda jausminį pamatą, ontologiškai surišdama individą su tėvynės gamta ir žmonėmis. Kultūra jį pateisina, kaip žmogiškojo gyvenimo vertybę ir jį tobulina auklėjimo priemonėmis. Religija atskleidžia giliausią jo pagrindą, jį pašvenčia ir įjungia į antgamtinę sritį. Patriotizmas, kaip jausmas, religijoj esti išgryninamas, dieviškosios malonės pagalba sunaikinant egoizmo ir neapykantos liekanas. Patriotizmas, kaip sąmoningas nusistatymas, čia randa tobulą pateisinimą, suvokiant tautos meilės sąryšį su mistiniu Kristaus Kūnu. Patriotizmas, kaip veikimas, religijoj tampa dorybe ir tuo būdu įgyja aukščiausio vertingumo. Kaip kiekvienas žmogiškojo gyvenimo dalykas gali būti atbaigtas tik religijoj, taip ir patriotizmas pilnutinio savo subrendimo pasiekia tik būdamas pašvęstas. Be auklėjimo įtakos tėvynės meilė yra zoologinis dalykas. Be malonės įtakos ji gali virsti zoologiniu dalyku. Žmogus patriotizmą iškelia iš tamsiu prigimties gaivalų ir suteikia jam žmogiškumo. Bet tik Dievas jį perkeičia ir saugo, kad jis nevirstų gyvuliškumu.

 

Pašvęsdinti todėl tėvynės meilę ir pakelti ją į dorybių laipsnį yra pats svarbusis ir pats pagrindinysis patriotinio auklėjimo uždavinys. Tiesa, ugdymas, kaip toks, patriotizmo nepašvenčia. Bet jis rengia sąlygas našiam dieviškosios malonės veikimui. Patriotinio jausmo apvalymas nuo laukinių instinktų yra galimas tik tada, kai yra suvokiamas nežmogiškas jų pobūdis. Giliausias patriotizmo pagrindas gali būti pažintas tik tada, kai yra suprantama žmogiškoji jo vertė. Patriotinis veiklumas gali tapti dorybe tik tada, kai jis jau yra įprotis veikti. Dieviškoji malonė nusileidžia į žmogaus parengtą dirvą ir atbaigia pradėtą jo darbą. Šiuo atžvilgiu patriotinis auklėjimas yra atrama patriotizmo pašventimui. Patriotinis šventumas yra galutinis patriotinio auklėjimo tikslas, kurį jis pasiekia tik padedamas Dieviškojo veikimo..

 

f. Krikščionybė ir patriotizmas.

Tėvynė bei tautos meilė, giliausiomis savo šaknimis siekdama antgamtinę sritį ir būdama atvaizdas Kristaus meilės tautoms, tuo pačiu tampa esmine Krikščioniškosios doktrinos ir praktikos dalimi. Krikščionybė nėra kosmopolitinė, kaip mano nacionalistai. Bet ji nėra nė nacionalistinė, kaip prikaišioja kosmopolitai. Krikščionybė reikalauja mylėti savo tautą, kaip Kristaus Kūno narį, ir kaip tik dėl to ji kovoja prieš nacionalizmą, kuris paneigia meilę kitoms tautoms. Šventųjų bendruomenė, kurioje ir tautos turi savo dalį, apima visą žmoniją ir sutaiko visus skirtingumus. Žmogiškasis asmuo joje išplečia savo meilę ligi visuotinumo ir sykiu nepraranda įgimtos predilekcijos savai tautai. Krikščionybėje įvyksta tobula tautos ir žmonijos meilės sintezė, atremta į Šventųjų Bendruomenę, kurios centras ir palaikytojas yra dieviškasis Kristaus asmuo. Krikščionybė negali paneigti meilės tautai, nes tuo pačiu ji paneigtų realius mistinio Kristaus Kūno organus. Ji taip pat negali paneigti meilės visai žmonijai, nes tuo būdu Ji paneigtų pačią Šventųjų Bendruomenę. „Jei katalikybė būtų tėvynės priešas, ji nebūtų dieviškoji religija... . Bet šitoji gimtosios žemės meilė, šitie patriotinio broliškumo ryšiai... daros stipresni, kai žemiškoji tėvynė yra neatskiriamai surišama su kita tėvyne, kuri nežino nei kalbų skirtumo nei kalnų bei jūrų užtvarų, kuri apima sykiu ir regimąjį pasaulį ir tuos, kurie jau yra anapus karsto...“. Psichologinė predilekcija savai tautai. Krikščionybėje esti papildoma dorine visos žmonijos meile. Tuo būdu krikščioniškoji doktrina išvengia kosmopolitinio lėkštumo ir nacionalistinio siaurumo.

 

Teoriniai Krikščionybės principai apsprendžia ir krikščioniškojo gyvenimo praktiką. Kardinolas J. D. Mercier yra pasakęs, kad „Kristaus religijoj patriotizmas yra tapęs dėsniu: nėra tobulo krikščionies, kuris nebūtų tobulas patriotas“. Krikščioniškoji praktika, kaip Kristaus gyvenimo vaizdavimas, savaime žmoguje išvysto tobulą tautos bei tėvynės meilę. „Patriotizmas yra dorybė, be kurios negalima įsivaizduoti pilnai krikščioniško gyvenimo“. Dar daugiau, tikrai krikščioniškas gyvenimas yra geriausia patriotizmui klestėti sąlyga, kuri išgrynina patriotinį jausmą, apšviečia patriotinį nusistatymą ir žadina patriotinį veiklumą. „Tai, ko tėvynės meilė reikalauja, krikščionis gali tobuliausiai įvykdyti, nes jis tik Kristuje išmoksta tikrai ir nesavanaudiškai mylėti“. Tik antgamtinės malonės gaivinama, tėvynės meilė išsiskleidžia žmogaus dvasioje, pašvenčia jo sielą ir darosi nepakeičiama kultūrinėj kūryboje. Tik patriotizmas, sąmoningai pakeltas į moralinių dorybių tarpsnį, yra tikrai vertingas ir pilnai patikimas tautos ramstis.

 

2. Tautiškumo atbaigimas religiniu auklėjimu

a. Tautinis principas religiniam auklėjime.

Tautiškas žmogus santykiavimas su Dievu gali būti išvystytas tik perteikiant religines tautos sukurtas gėrybes. Religinėse tautos gėrybėse (kaip ir kalboje ir mene) glūdi realizuotas religinis tautiškumas, kuris, pasisavintas kaip lytis ir apsprendžia prigimtą žmogaus linkimą Dievop. Todėl mūsų laikais vis labiau reikalaujama, kad religinis auklėjimas rengtų žmogų ne tik apskritai religijai, bet ir religiniam tautos gyvenimui. Religijos mokymas, pasak J. Bröggerio turįs ne tik žiūrėti jaunimo psichologijos ir gyvenimo reikalų, bet ir „įterpti jaunimą į religinį tėviškės pasaulį ir įtikinančiai įvesti jį į religinę tėviškės bendruomenę“. Savo nusistatymą minėtas autorius grindžia kitame straipsnyje³¹. Iš religinių tautos gėrybių, sako jis, prabyla praėjusieji laikai; jose gyvena tėvų tradicijos; jos paneria žmogų į tą gilią religingumo srovę, kuri teka tautoje. Šitų gėrybių ugdymas žadina viltį, kad vaikystės dienų meilė tėviškės religijai pasiliks visados, kaip pasilieka meilė ir ištikimumas pačiai tėviškei³². Religija susijusi su tėviške, darosi, tarsi, josios dalis ir psichologiškai tampa nuo jos neatskiriama. Religija iš tėviškės laimi tvirtą atramą žmogaus psichikoj; tėviškė iš religijos įgyja pietistinio pobūdžio. Tėviškė stiprina religiją, o religija pašvenčia tėviškę.

 

Šiuo tad atžvilgiu religinio tautiškumo auklėjimas turi du pagrindinius uždavinius: perteikti tautos sukurtas religines gėrybes naujai kartai ir jas palaikyti tautoje. Perteikimas religinį tautiškumą sukuria, palaikymas jį ugdo ir gaivina. Jei tauta netenka religinių savo tradicijų ir pasiima svetimus, ji nutautėja religiniu atžvilgiu ir padaro nemažą skriaudą tautinei savo individualybei. Todėl J. Brögeris teisingai įspėja, kad dvasininkas turi įsigyventi į religinį tautos savotiškumą, kiek jis yra pateisinamas, bet nesistengti šiurkščia ranka rausti senus, mėgiamus religinius papročius ir jų vietoj sodinti „importuotus“. Tiesa, tautos religinės tradicijos gali išsigimti ir nebesiderinti su religijos prasme. Tuomet jas reikia taisyti, atstatant sveiką pirmykštį jų pobūdį. Bet negalima jų gniaužti tik dėl to, kad jos yra tautinės. Omnis spiritus laudet Dominum!

 

b. Priemonės religiniam tautiškumui auklėti.

Pirmasis dalykas, kuris daugiausia turi sąryšio su religiniu tautos nusiteikimu ir su kuriuo vaikas visų pirma susiduria, yra gimtosios apylinkės bažnyčia. „Dievo namai, pasak J. Bröggerio, yra religinio tėviškės gyvenimo centras ir šaltinis“. Visa, ką tik tauta sukuria savotišką religinėj srityje, ji stengiasi pritaikyti bažnyčiai. Josios stilius, altorių pavidalas, statulos, paveikslai, klausyklos, vėliavos, liturginiai drabužiai, – visa turi savyje tautinių bruožų ir tautos religinės dvasios. Tautos šių dalykų niekados nepasisavina jų neperkūrusios. Lietuviai nepasistatė beveik nė vienos gotinės bažnyčios. O tas, kurios buvo svetimų pastatytos, lietuviški naujintojai netrukus subaroiino. Matyt, gotikos stilius  buvo svetimas lietuvių dvasiai. Bažnyčios visados – anksčiau ar vėliau – esti sutautinamos.

 

Apylinkės bažnyčia pirmoji pažadina vaiko sieloje tautišką santykiavimą su Dievu. Paties statinio ir joje vykstančių iškilmių (procesijų, giesmių, muzikos)  tautiškumas paliečia vaiko sielą ir ją pamažu jungia su religiniu tautos nusiteikimu. Šitoji įtaka didėja, kai bažnyčios tautiškumas vaikui esti išaiškinamas, kai jis sužino, kokią  praeitį slepia šitas Dievo namas. Todėl „religinės mintys, kurias tauta įkūnijo bažnyčios mene, turi būti panaudotos auklėjime... Vaikai turi gerai pažinti tą vietą, į kurią juos veda griežtas Bažnyčios įsakymas. Reiktų dažniau padaryti pamokas bažnyčioje ir atskleisti mokiniams šitą pasaulį“. Tuo būdu bažnyčia tuo, kuo ji yra tautiška, patarnautų kaip gera priemonė, religinio tautiškumo auklėjimui, ir savaiminga josios įtaka, radusi gerai priruoštą dirvą, būtų daug vaisingesnė.

 

Nemenkesnė priemonė yra ir kelionės į šventąsias tautos vietas. Kiekviena tauta turi tokių vietų, kurios tampa tautinio religingumo centrais ir kuriose Dievo malonės veikimas dažnai esti nemenkesnis už religinį tautos entuziazmą, šitokiose vietose pav. mūsų Šiluva ir Vilnius, prancūzų Lurdas, lenkų Čenstakava) tautiškas Dievo pergyvenimas apsireiškia aukščiausiam laipsnyje. Tauta čia lyg ir atidaro savo vidų. Didžiųjų iškilmių metu, kai tūkstančiai žmonių gyvena viena mintimi ir vienu jausmu, atsiskleidžia tautos siela ir dalyvaujantieji pasijaučia santykiuoja su Dievu ne individualiai, bet visi drauge visi susirinkusieji ir likusieji namuose – visas kraštas. Toks religinio savo sąryšio su kitais pajautimas yra labai svarbus, nes apreiškia bendruomenišką religinio tautiškumo (ir apskritai religingumo) pobūdį. Žmogus čia patiria, kiek jis yra suaugęs su sava tauta, – net santykiuodamas su Dievu.

 

Daug reikšmės turi ir tautinių šventųjų garbinimas. Šventieji nėra kažkokie bendriniai tipai, bet savos tautos ir savos šalies sūnūs. Tautinių bruožų galima rasti visų šventųjų gyvenime. Šv. Pranciškus Asyžietis yra tikras italas, ir šv. Ignacas Loyola yra tikras ispanas. Iš tautos kilę šventieji yra jai daug labiau artimi ir daug labiau suprantami, negu svetimieji. Pietų šventųjų gyvenimas šiaurės žmonėms atrodo keistas ir net nenormalus. Tuo tarpu tų šalių gyventojams jis yra visai suprantamas. Tautiniai šventieji taip pat geriau, negu kiti, parodo tautai, kuriuo būdu ji gali siekti šventumo, neprarasdama savo prigimties ypatybių. Todėl jaunosios kartos skatinimas garbinti savus šventuosius gali būti geras kelias ne tik į religinį tautiškumas, bet ir į šventumą.

 

Visus šituos dalykus išaiškinti yra pašauktas tikybos pamokos. „Tėviškės principas“ jas nemažiau apsprendžia negu kurias kitas. Tai aiškiai yra formulavęs šv. Sosto konkordatas su Vokietijos Reichu 1933 m. „Religijos pamokose, sako 21 str., bus ypatingai pabrėžiamas patriotinės, valstybinės ir socialinės sąmonės auklėjimas pagal katalikų tikėjimo ir dorovės principus, kaip tai yra daroma visame lavinime“. Jaunimo rengimas religijos gyvenimui negali apsieiti be sąryšio su tauta. „Religijos pamokos, sako A. Bachas, kurios nenorėtų turėti ryšių su tėviške, netektų savo srityje geriausios priemonės palaikyti savo įtakai“, nes, kaip matėme, tėviškė ir religija paremia viena kitą.

 

Religiniam tautiškumui auklėti yra reikšmingos visos tikybos pamokos. Dogmatika parodo mokiniams, dėl ko kai kurios dogmos tautai yra artimesnės, negu kitos; etika supažindina juos su religiniais tautos papročiais, išaiškina jų kilmę ir vertę; Bažnyčios istorija pavaizduoja Bažnyčios skleidimąsi tautoje. Tikybos mokytojas visados gali rasti progų atkreipti mokinių dėmesį ir į vieną ar į antrą religinį tautos dalyką.

 

Kitos priemonės, kaip šventės, religinės giesmės, religinis menas, vienuolynai, koplyčios, kapai, kryžiai, taip pat gali būti panaudotos religinio tautiškumo auklėjimui. Jų parinkimas pareina nuo pedagogo nusistatymo. Viena tik aišku, kad religinis auklėjimas turi būti jungiamas su tauta, nes „tauta, kuri myli savo tėvynę, yra palankesnė ir religiniam gyvenimui, negu gyventojai be tradicijų. Kas praranda tėvynę, to ir religinis gyvenimas yra tykomas pavojaus“. Tauta ir religija yra suaugusios iš vidaus. Todėl jų perskyrimas nėra be skriaudos tiek tautiniam, tiek religiniam auklėjimui.

 

c. Tautiškumo atbaigimas religijoj.

Religinis tautiškumas nėra viena tautiškumo sritis šalia kitų sričių, bet aukščiausias tautiškumo laipsnis, suimąs savin visus žemesniuosius laipsnius. Žmogus su Dievu santykiuoja, kaip buvo minėta, ne viena kuria galia, bet visa savo prigimtimi: savo kūnu ir savo siela. Todėl religiniam tautiškume telpa ir fizinis ir kartu psichinis tautiškumas. Daiktų lyčių ir gyvenimo laipsnių santykiai yra apspręsti dėsnio, kurį mes pavadintume įėjimo dėsniu (lex intussusceptionis). Kiekviena aukštesnė lytis įima savin žemesnę, ir kiekvienas aukštesnis gyvenimo laipsnis turi savyje žemesnį. Sensityvinėje gyvulio lytyje esama vegetatyvinių galių, o dvasinė žmogaus siela yra ir vegetatyvinio ir sensityvinio žmogaus gyvenimo principas. Kultūroje telpa prigimtis, o religija turi savyje ir prigimtį ir kultūrą. Kiekviena aukštesnė lytis ir kiekvienas aukštesnis gyvenimo laipsnis patobulina ir įprasmina žemesnį, o aukščiausia lytis ir aukščiausias laipsnis atbaigia visus kitus. Dvasinė žmogaus siela yra augmens ir gyvulio sielos atbaigimas. Religija yra atbaigimas prigimties ir kultūros. „Religija, sako G. Grunwaldas, suima savin to tobuliausiai išskleidžia visa tai, kas mokslo, doros ir meno viršūnėse yra vos užbrėžta“. Daiktų atbaigimas vyksta jų sudvasinimu, gyvenimo atbaigimas savo tikslą pasiekia religijoj. Todėl religinis tautiškumas taip pat yra tautiškumo viršūnė, kurioje išsiskleidžia ir įvyksta tai, ko siekia rasė ir istorinis likimas. Kaips etninis tautos tipas savo tikslą pasiekia tik tarnaudamas dvasiai, taip visa tautinė individualybė esti įprasminama ir atbaigiama tik santykiuose su Absoliutu.

 

Šiuo tad atžvilgiu religinio tautiškumo auklėjimas yra atbaigiamas laipsnis visame tautiškam auklėjime. Tautiškumo auklėjimas eina per visus gyvenimo laipsnius ir esti vykdomas visomis gyvenimo priemonėmis. Etninio tipo išlaikymu ir gerinimu yra auklėjamas fizinis tautiškumas; tautiškos mąstysenos ir estetinio savotiškumo išvystymu yra auklėjamas psichinis tautiškumas, galop religinėmis priemonėmis yra tobulinamas religinis tautiškumas. Kaip religijos veikimas atbaigia visą gyvenimą, taip religinis tautiškumo auklėjimas atbaigia visą tautišką auklėjimą. Tikybos pamokomis jis įveda į religinę sritį tautišką mąstyseną; liturgine praktika jis palenkia antgamtinėms misterijoms estetinį tautos savotiškumą. Tautinis pasaulėvaizdis Absoliuto suvokime įgyja prasmės, o estetinis nusiteikimas religiniam kulte įvykdo savo viltis. Per vaizdinius, kurie žmogui ateina išgyvenamosios aplinkos, per mintis, įgyjamas iš gimtosios kalbos, žmogus kopi ligi Absoliuto pažinimo, kurio suvokimas grįžtamuoju būdu apšviečia ir mintis ir vaidinius. Tautiška mąstysena padeda žmogui pažinti Dievą, o Dievo pažinimas atbaigia tautišką mąstyseną. Iš kitos pusės, kūnas rasės įtakoje jau iš prigimties yra savotiškai nusiteikęs realizuoti medžiaginės tikrovės idealą. Estetinis sielos linkimas šitą nusiteikimą pratęsia ir kuria nuostabių dalykų meno pavidale. Bet tik kulte įvyksta tikrasis pasaulio keitimas, tik kulte ir savaiminga kūno kūryba ir estetinis sielos nusiteikimas esti įvykdomi. Be religinės pasaulėžiūros tautiška mąstysena liktų tuščia, be religinio kulto estetinis tautos nusiteikimas būtų neprasmingas. Žodį absoliutiniu turiniu pripildo tik Logos, ir kūrybinį užsidegimą įprasmina tik Pneuma. Religinis tautiškumo auklėjimas įjungia tautiškumą į religinę sritį, priartina jį Absoliuto veikimui ir tuo būdu jį atbaigia. Kai tautiškumas virsta tąja VI. Solovjovo vadinama dieviškąja jėga plisti Dangaus Karalystei, kai tautiškas žmogaus buvimo ir veikimo būdas susiliečia su Absoliutu, tuomet baigiasi tautiškas auklėjimas ir prasideda antgamtinės malonės veikimas.

 

 

Publikuota iš: „Tiesos kelias“, 1934 m. Nr. 10.