Pranas Kuraitis. Tomo Akviniečio reikšmė filosofijoj

Nuotr. šaltinis: Wikimedia Commons

Šiais metais [1924] tenka švęsti garsiausio viduramžių ir visos krikščioniškos epochos filosofo ir teologo Tomo Akviniečio 700 metų gimimo sukaktuves. Nors kelis kartus daugiau metų nuo jo gimimo yra praėję negu nuo Kanto, betgi pačių autoritetingųjų Kanto gerbėjų viešai pripažįstama[1], kad šiandien Tomo Akviniečio filosofijos šalininkų skaičius yra kur kas didesnis, negu kurio nors kito, neišskiriant ir paties Kanto. Šiais laikais Tomo Akviniečio filosofinėmis pažiūromis domisi ne tik katalikai, bet ir nekatalikams kaskart labiau imponuoja Tomo Akviniečio gilus filosofinių pažiūrų pagrindimas, aiškus, be kompromisų ant objektyvizmo pamatų filosofijos sistemos statymas, visas mokslo ir kultūros sritis į sintezę suvedantis platus, gilus universalizmo žvilgsnis, kilnaus etinio idealizmo suderinimas su patyrimą pajėgiančia įvertinti metafizika, pagaliau aiškiai šviečią jo sistemoj orientacijos punktai reikalingai socialinei pažangai, sveikam visuomeniniam ir valstybinam reformizmui.

Filosofijos istorijos mokslo srityje paskutiniais laikais gabių jau nuo poros dešimtų metų intensyviai varomų viduramžių filosofijos studijų populiarizatorių dėka, kaip antai E. Gilsono, R. Cartono, H. Gouhier, H. Heimsoetho, P. Landsbergo, Al. Koyre, daug kam paaiškėjo didelė svarba viduramžiais atlikto filosofinio darbo ir reikalas todėl kiekvienam, kas nori kritiškai, be prietarų nusistatyti filosofijoj pažiūras, atsižvelgti į viduramžių svarbesnes filosofijos sroves. Ir Didžiojo karo kruvinasis viesulas, šalia neigiamų išdavų, turėjo dalinai pozityvios įtakos filosofijai apskritai ir ypač filosofijos istorijai. Per karą ir po karo gilesnė refleksija apie vyraujančių kultūrinio gyvenimo pagrindų vertę privertė daug ką labiau susidomėti filosofija, davė akstino išsivaduoti filosofijoj nuo dogmatinio pasidavimo iki Šiol gerbiamų autoritetų įtakai, ypač kantizmo ir pozityvizmo, ir ieškoti naujų kelių. Metodikos gi reikalavimai vertė susidomėti platesne filosofijos istorijos sritimi, negu iki Šiol dažnai buvo daroma, ir tai susidomėti ne turisto ekskursijas po istoriją darančio pramogos nuotaika bei ūpu, bet visados, net ir peržengus iš naujųjų amžių slenkstį į viduramžius, turint gyvai omenyje devizą: historia magistrą vitae et philosophiae (istorija mokytoja gyvenimo ir filosofijos). Mokant gi įvertinti viduramžių filosofiją, sunku nekreipti ypatingo dėmesio į Tomo Akviniečio galingo genijaus veikalus. Padidėjus filosofijoj istorinei perspektyvai, įvyko daug kam filosofinių pažiūrų pervarta ryšium su bendra kultūrinės sąmonės krize.

Iš tikro filosofijoj apskritai ir filosofijos istorijoj eina šiais laikais gilus ir toli siekiantis ligšiol daugelio pripažintų šūkių, reikšmingų formulių perkainojimas. Neseniai juk buvo daugelio ir rimtų galvotojų laikoma geru tonu, savaime suprantamu dalyku iš aukšto, jei ne su panieka, tai bent su ironišku abejingumu žiūrėti į viduramžių kultūrą apskritai, į pastangas viduramžių mokslų ir filosofijos srityse. Viduramžiai buvo dažnai laikomi tamsumo, dvasinės stagnacijos, minties sustingimo ir dvasios pavergimo epocha. Buvo daugelio naiviai tikima, kad tik pabaigoje penkioliktojo ir pradžioje šešioliktojo šimtmečio pradėjo aušti pagaliau naujų, šviesesnių amžių aušra ir kad tik po audringų renesanso laikų surasti tikri mokslams ir jų pažangai pagrindai ir metodai, kad tik tada prasidėjo tikras filosofinis galvojimas Francis Bacono ir Rene Dekarto genialių iniciatyvų dėka. Dar XX šimtmečio pradžioje buvo labai madoje tokios pažiūros. Gana čia priminti, kaip daugelis gana rimtų filosofų reagavo į pasirodžiusią 1900-1901 metais monumentalinį Edmundo Husserlio veikalą Logische Untersuchungen. Tame veikale Husserlis įrodinėjo tarp kitko, kad logikoj ir matematikoj yra pastovių objektyvios reikšmės dėsnių, kad, pavyzdžiui, tapatybės dėsnis tikrai išreiškia dalyko padėtį arba kad dusyk du tikrai yra keturi, o ne tik kokia nuo žmogaus proto ypatingos organizacijos priklausanti čia subjektyvi formulė. Neokantistų ir pozityvistų, kritikuojančių tą veikalą, buvo kultūros globėjų pretenzingu tonu nurodoma tokių jame pareikštų pažiūrų kompromituojanti dvasios giminystė su viduramžių filosofija.

Kaip tad didelį progresą nuo to laiko yra padariusi filosofiškoji min­tis ir apskritai filosofijos problematikoje ir filosofijos istorijos pažinime! Šiandien jau nedaug yra tarp žymesnių filosofų tokių, kurie taip naiviai tikėtų Kanto kriticizmo pagrindine filosofijoj verte, arba kurie pozityvizmo vardan absoliučiai neigtų vertę kokioms nors kitoms sistemoms. Daugelį buvusių kantizmo ir pozityvizmo uolių pasekėjų ištiko krizė, kurios dėka pradėjo jie kritiškiau žvelgti į visas madoje esančias filosofines pažiūras, objektyviau tyrinėti jų istorinę genezę[2].

Ehrle, Denifle, Grabmanno, Baumkerio, Endreso, Baumgarteno, Pelzerio, de Wulfo, Mandonnet viduramžių filosofijos kelias dešimtis metų varomos studijos aiškiai yra parodžiusios, kaip turtingas, kaip gilus, kaip individualiai įvairus buvo viduramžių filosofų darbas. P. Duhemo, anksčiau Coumot tyrinėjimai įrodė, kad ir su gamtos mokslais viduramžiais nebuvo jau taip bloga, kaip iki šiol paprastai daugelio buvo tikima; mechanikos, astronomijos pagrindiniai principai, kurių nustatymas buvo pripažįstamas Dekartui, Galilėjui ar Leonardo da Vinci, pasirodo, buvo jau gerai žinomi tokiems Paryžiaus universiteto profesoriams apie pusę keturioliktojo šimtmečio, kaip J. Buridanas, Albertas iš Saksonijos, Nicolas d'Oresme; tryliktajame gi Šimtmetyje buvo tokie garsūs eksperimentinio ir matematinio metodo gamtos mokslų tyrinėjimuose taikytojai, kaip Robertas Grosseteste, Albertas Didysis ir Roger Baconas, jei paminėti tik pačius garsiuosius[3]. Taigi šiandien gamtos mokslų istorijoj naujųjų laikų epochą reikia pradėti vėliausiai su tryliktuoju šimtmečiu. Kad dailės srityje viduramžiai nebuvo barbariški, tai vaizdingai, pavyzdžiui, liudija gotinės katedros, Dantės ir jo pranokėjų poezijos kūriniai. Be viduramžių kultūros pagrindo būtų buvęs neįmanomas XVII šimtmečio mokslo ir iš viso kultūros darbas; sąryšis, apskritai ėmus, čia aiškus.

Paskutiniais laikais taipgi rimtai susidomėta klausimu apie sąryšį tarp naujųjų laikų filosofijos ir viduramžių. Gilsono, Gouhiero, Heimsoetho, Koyre šį klausimą liečią raštai jau, rodos, bus pusėtinai supopuliarinę pažiūrą, kad vadinamųjų naujosios filosofijos iniciatorių specifiniai pagrindiniai principai buvo nustatyti viduramžiais daugiau ar mažiau įsigalėjusių srovių įtakoje. Ir Čia įsidėmėtina toji aplinkybė, kad kaskart daugiau aiškėja vadinamųjų naujosios filosofijos iniciatorių F. Bacono ir R. Dekarto giminystė su dekadentinėmis okamizmo, skotizmo ir augustinizmo, nors ir savotiškai kombinuotomis pozicijomis. Žinoma, kad Kantas iš vienos pusės dogmatiškai buvo priėmęs daugelį pažiūrų, kurios buvo bendros Dekarto-Leibnizo-Wolffo racionalizmui ir Bacono-Locke'o-Hume'o empirizmui, iš kitos gi pusės gana aiškiai rodė specifinių to racionalizmo ir empirizmo pagrindinių pažiūrų nepataisomą silpnybę; taigi ir Kantas, kiek jis dogmatiškai buvo pasidavęs to racionalizmo ir empirizmo įtakai, buvo per tai giminystėje su dekadentinėmis viduramžių filosofinėmis srovėmis; norint tad Kantą galutinai įvertinti, tenka atsižiūrėti į tų srovių vertę; tas gi sroves vertinant, reikia susidurti su Tomo Akviniečio galinga filosofine kryptimi, prieš kurią tos srovės buvo opozicijoj.

Šiandien kaskart darosi aiškiau, kad naujieji filosofijos istorijoj laikai prasideda ne vėliau kaip tryliktuoju šimtmečiu. Tai kaskart vaizdingiau patvirtina ir naujosios filosofijos žymesnių srovių genezės tyrinėjimai ir filosofinio galvojimo pagrindinės ypatybės. Norint šiais laikais kritiškai filosofijoj orientuotis, reikia ypač gerai susipažinti su pirmuoju naujosios filosofijos istorijos periodu, kuomet nusistatyta žymesnių srovių pagrindiniai principai. To reikalauja ne tik mokslinė metodika, bet ir nuo to priklauso filosofinių nusistatymų vertė. Jeigu toks galingas Kanto protas neįstengė sukurti tvirtų pagrindų sistemos ypač dėl to, kad nebuvo lemtai susipažinęs su Aristotelio bei Tomo Akviniečio filosofine pakraipa, tai juo žalingesnis būtų viduramžių rimčiausių srovių ignoravimas tiems, kurie savo gabumais Kantui neprilygsta.

Tomistinė filosofija laikoma auksinio viduramžių periodo padariniu. Tos gi srovės, kurios giminingos Dekarto išgarsintam gnoseologiniam racionalizmui ir Bacono-Locke'o empirizmui, o per juos ir Kantui, vadinasi dekadentinės. Ir teisingai taip vadinasi. Juk ir pamatavimų gilumu, ir žvilgsnio universalumu, ir su kitomis kultūros sritimis harmoningumu, ir etinio idealizmo objektyviu pagrindimu tomistinė sistema aiškiai viršija vadinamąsias dekadentines, ar tai skotistines, ar tai okamistines, ar tai pagaliau augustinizmo sroves. Istorinis patyrimas tą pavadinimą pilnai patvirtina. Matome gi prie ko priėjo tų dekadentinių srovių pagrindais besiremdamas Dekarto-Leibnizo-Wolffo racionalizmas, Bacono-Locke'o-Hume'o empirizmas ir pagaliau Kanto kriticizmas; visose tose sistemose juk nėra vietos kritiškai objektyviai tiesai, galimi jose tik ne ant proto pagrindų rymantieji subjektyvūs nusistatymai. Tuo tarpu tomistinės filosofijos srovė kaip seniau, taip ir šiais laikais turi sąmonę, jog remiasi kritiškai nustatytais objektyvios tiesos pagrindais; šiandien tomistinė srovė pasirodo sugebanti palaikyti gyvą draugišką kontaktą su visomis mokslų ir kultūros sritimis.

Arčiau įsižiūrėjus į Tomo Akviniečio filosofiją, pasirodo, kad įsisenėję jai priekaištai neturi vertės, kad ji įvairiose filosofijos dalyse duoda klausimų sprendimą, turėdama omenyje faktus ir objektyvios tiesos reikalavimus.

Po šitų bendrų pastabų eikime dabar prie konkretesnių tomistinės filosofijos vertės nurodymų.

***

1. Šiandien dar daug kas iš inteligentų minios nėra atsikratę prietarų, esą Tomo Akviniečio filosofija neturi reikalingo nepriklausomumo charakterio, esą ji remiasi Apreiškimu, Bažnyčios gerbiamais autoritetais, teologijos nustatomais pagrindais. Šitokia pažiūra liudija nesusipažinimą su Tomo Akviniečio mokslu pačiais svarbiausiais dalykais.  

Juk tarp svarbiausių Tomo Akviniečio pagrindinės problematikos punktų buvo kaip tik aiškiai nurodyti skirtumą tarp filosofijos ir teologijos ir patikrinti filosofijai reikalingą nepriklausomumą. Tomo Akviniečio mokslu, filosofijoj įrodyta tiesa galima tik tai laikyti, kas prigimtoms žmogaus pažinimo galioms yra prieinama ir kritiškai yra įrodyta. Tomas Akvinietis buvo pirmasis, kurs krikščioniškoje epochoje aiškiai iškėlė nepriklausomos filosofijos šūkį, stodamas į griežtą opoziciją prieš augustinizmo įtakoj buvusius filosofus, kurie čia su baime žiūrėjo į Tomo Akviniečio pastangas. 

Įsigilinę į filosofijos reikalingo nepriklausomumo prigimtį, mes turime pripažinti, kad Tomo Akviniečio filosofija greičiau nusipelno nepriklausomos vardą, negu kokia kita naujųjų laikų sistema.  

Nepriklausomumas filosofijoj gali būti tik tiek iš tikro vertinamas, kiek tuo pareiškiama, kad filosofijoj bus laikoma įrodytu dalyku tik tai, ką protas gali paremti faktais ir kritiškais išvedimais. Visa, kas teigiama be įrodymų, pasiremiant norais, tik subjektyviais įsitikinimais, negali būti laikoma nepriklausomos filosofijos dalyku.  

Iš Čia eina, kad visos tos filosofinės sistemos, kurių pagrindai nesiremia kritiškai patikrintomis objektyviomis tiesomis, negali turėti pretenzijos vadintis nepriklausomomis. Neturi tad iš tikrųjų nepriklausomumo charakterio visos subjektyvistinės, pozityvistinės, kantistinės, trumpai sakant, visos, kuriose kritiškai pažintai objektyviai tiesai vietos nėra.  

Nepriklausomumas filosofijoj visai nekliudė Tomui Akviniečiui būti įsitikinusiu kataliku, kaip katalikybė nekliudė jam turėti nepriklausomą filosofiją. Katalikų religija, kuri pripažįsta protingų religinių įsitikinimų svarbumą ir reikalingumą, kaip tik tuo garantuoja filosofijai nepriklausomumą. Juk norint įrodyti, kad protinga yra tikėti, negi galima remtis tokia filosofija, kuri savo pagrindus remtų jau tikėjimu ir kuri tokiu būdu būtų nuo tikėjimo priklausoma. Žinoma, nepriklausoma filosofija visai nereiškia nepalaikymo jokio kontakto su teologija, nes filosofija, kaip par excellence kritiškas mokslas, negali gi ignoruoti tokių ar kitokių mokslo disciplinų.  

2. Daug kas iš menkai tesusipažinusių su filosofijos istorija vadina tomistinę filosofiją dogmatiška arba nekritiška. Ir čia įsigalėję prietarai kalti. 

Daug kas laikosi Fichtės įgyvendintos pažiūros, kad kiekvieną filosofinę sistemą, kuri pirmaisiais pažinimo objektais laiko išorinės realybės faktus, o ne subjekto pergyvenimus, reikia laikyti dogmatiška, tai yra nekritiška. Tuo tarpu tos Fichtės pažiūros negalima priimti be kritikos, nes nėra ji neginčytina, nėra savaime aiški; juk antai Aristotelis ir Tomas Akvinietis priešingo nusistatymo laikosi ir stengiasi savo nusistatymą kritiškai pagrįsti. Taigi, kai stengiamasi kritiškai pagrįsti, negalima to vadinti dogmatišku; gali tai, žinoma, pasirodyti klaidinga, nes ir kritikuojant galima suklysti, bet negalima sakyti, kad tuomet be kritikos, nekritiškai tai priimama. Fichtės   subjektyvizmas yra iš tikro nekritiška, dogmatiška pozicija, nes jis be objektyvaus pagrindo, tik laisvu apsisprendimu yra nusistatęs savo filosofijos pradedamuosius punktus.  

Kiti nenori pripažinti Tomo Akviniečio filosofijai kritiškumo dėl to, kad jo aštriai, tragiškai nestatomi gnoseologijos klausimai, kad nėra per visą jo sistemą einančio susirūpinimo tais klausimais. Bet tame nėra nieko nuostabaus. Tomui Akviniečiui pavyko surasti tinkamą sprendimą svarbiųjų gnoseologijos klausimų, dėl to nėra pas jį tokio kaip pas Dekartą ar Kantą tų klausimų aštraus, tragiško statymo ir nėra jais liguisto susirūpinimo.  

Šiaip Tomo Akviniečio kritiškiau žiūrima į pažinimą, negu Dekar­to ar Kanto. Tomas Akvinietis įstengė pastebėti esmines pažinimo ypatybes, būtent kad kiekvienas pažinimas būtinai turi santyki ne tik su subjektu, bet ir objektu, ir kad pažinimui nė kiek nėra artimesnis subjektas už objektą; priešingai, pažinimo tikslas, prasmė yra pažinti objektą; taigi nėra visai pagrindo subjektinę realybę laikyti pažinimui, kaip tokiam, artimesne už objektinę, kaip tai buvo manę gnoseologinio racionalizmo ir empirizmo atstovai.  

Tomo Akviniečio kritiškiau mokama apsieiti su skeptikų argumentais, negu Dekarto ar Kanto. Tomas Akvinietis įsisąmonina abejojimo prasmę, jo santykį su tiesa. Tomas Akvinietis nesibijo visuotinio abejojimo ugnimi išbandyti pažinimo vertę. Tomui Akviniečiui nėra reikalo filosofijos pagrindan dėti, kas būtų kritiškai nepatikrinta.  

Tomas Akvinietis sprendė visu rimtumu ir laimingai išsprendė visuotinių sąvokų vertės problemą, pro kurią taip lengvamaniškai praėjo Dekartas ir kuri taip nepavyko išspręsti Kantui. Tuo tarpu toji problema yra viena iš pagrindiniausių. Juk ir kalbėdami apie pažinimo vertę tiesos atžvilgiu, mes turime omenyje ne tą tik ar kitą konkretų pažinimo vyksmą, bet apskritai pažinimą; taigi jau čia, kad galėtum kritiškai patį klausimą susiformuluoti, reikia turėti kritišką nusimanymą apie visuotinių sąvokų reikšmę ir vertę.  

3. Kai kas bando diskredituoti Tomo Akviniečio filosofiją, vadindami ją persenusią sistema, jau šiems laikams visai netinkančia. Nurodoma, kad įvairios mokslo šakos yra padariusios didelę pažangą po viduramžių laikų. Sakoma, kad, girdi, filosofinės minties evoliucija jau daug toliau yra nužengusi už tą plotą, kuriame Tomas Akvinietis su savo sistema yra sustojęs.

Pirmučiausia, kalbant apie gamtos mokslų pažangą, reikia gerai suprasti santykį tarp atskirų gamtos mokslų ir filosofijos. Pagrindiniai filosofijos klausimai yra nepriklausomi nuo atskirų mokslų pažangos; jie sprendžiami turint omenyje kasdieniniam ir nemoksliniam patyrimui prieinamus faktus, pavyzdžiui, kad kas mainosi, turi turėti priežastį, klausimai apie pažinimo vertę, apie visuotinių sąvokų reikšmę, apie tapatybės dėsnį, apie Dievo esimą ir t.t. Filosofiją, Tomo Akviniečio supratimu, negalima tad vaizduotis kaip rymančią visame ant atskirų gamtos mokslų išvadų, kad tokiu būdu, keičiantis teorijoms ir išvadoms, turėtų keistis ir filosofija. Tuo tarpu filosofija, tarp kitko, svarsto tokias realių daiktų ypatybes, kurių kiti mokslai visai nesvarsto (pvz., kad kiekvienas daiktas turi esimą ir esmę, kad jis yra vienetas, yra substancija su ypatybėmis, gali turėti permainų dėl priežasčių veikimo, kad visa, kas ne su būtinumu egzistuoja, turi esimą pagaliau iš esybės, kuri su būtinumu egzistuoja).

Tomas Akvinietis mokėjo skirti gamtos mokslų hipotezes bei teorijas nuo tikrų, pagrindinių, galutinių filosofinių klausimų išsprendimo. Gana čia paminėti jo pažiūrą į Ptolomėjaus teoriją astronomijoj, kurios jis nelaikė būtinai atitinkančia tiesą.

Taigi pasikeitus atskirų gamtos mokslų hipotezėms, teorijoms, išvadoms, tuo pačiu nesugriaunami tomistinės filosofijos pagrindai.

Kiek tai liečia filosofinės minties evoliuciją, tai čia priklauso ne tiek nuo laiko, kiek nuo gabumų ir tinkamo pasiruošimo, nuo nusikratymo prietarais, nuo atsidavimo laipsnio objektyvios tiesos meilei ir jos ieškojime rūpestingumo. Šauksmai šiandien apie vadinamosios moderniosios filosofijos prieitą krizę liudija, kad, matyti, čia evoliucija ne ką pozityvaus yra davus, jeigu pagrindiniausiais klausimais nesugebama nieko tikro pasakyti. Kai dabar jau yra paaiškėję, kad vadinamosios moderniosios sistemos savo pagrindinių pozicijų pradžią turi iš viduramžių, kad tokiu būdu jų evoliucija iš ten prasideda, tai labai reikalinga patyrinėti, ar kartais jau iš pat pradžių toj evoliucijoj nepaimta klaidinga linkmė; gal reikėjo visai kita kryptimi pradėti evoliucionuoti, gal kaip tik reikia dabar sugrįžti prie pagrindinių Tomo Akviniečio punktų, kad, iš jų išėjus, nereiktų patekti į tokią krizę, prie kurios yra privedus priešingų tomistinei viduramžių filosofinių srovių įtaka.

4. Kai kas su pasityčiojimu kalba apie Tomo Akviniečio metafiziką. Girdi, jau metafizikų laikai yra praėję, kad jau metafizikos prietarais dabar nėra reikalo kvaršinti galvą. Įsižiūrėjus, kas čia turima omenyje taip kalbant apie metafiziką, pasirodo, kad turima omenyje svarbiausių pasaulėžiūros klausimų sprendimą, kaip, pavyzdžiui, apie Dievo esimą, apie žmogaus sielą, apie valios laisvę ir labai keista, kad mato pažangą tame, jeigu šituos klausimus nesistengiama ar neįstengiama kritiškai protu išspręsti! Juk pažangos uždavinys yra žmogaus žinių ribas kaskart toliau stumti, o ne žinių plotą siaurinti.

Įsižiūrėjęs geriau pamatai, jog tose prieš metafiziką nusistačiusiose sistemose nėra pagrindo įrodyti, kad kiti žmonės egzistuoja, kad išorinis pasaulis egzistuoja, kad pats pažįstantis subjektas egzistuoja kaip žmogus, o ne kaip koks reiškinių ar pergyvenimų kompleksas arba kažkoks transcendentalinis nerealus subjektas. Žinoma, neturint pagrindo išspręsti šitiems klausimams, sunku norėti, kad būtų čia galima surasti atsakymą į anuos svarbiuosius metafizikos klausimus. Paprastai tose sistemose nesurandama vietos ir kritiškam objektyvios tiesos pažinimui, tokiu būdu parodoma, kad joms su tikra tiesa ne pakeliui.

5. Pasitaiko, kad su baime žiūrima j įsigalėjimą šiais laikais tomistinės srovės, kad, girdi, moderniosioms vertenybėms gali būti dėl to pavojus, kaip antai asmens laisvei ir progreso idealui.

Tuo tarpu gi tomistinė filosofija kaip tik kritiškai pajėgia įrodyti, kad žmogus iš tikro turi laisvą valią ir moka suvokti valios laisvės prigimtį; suvokus gi prigimtį ir esmines ypatybes, galima nustatyti valios laisvės normalaus ugdymo dėsnius, valios laisvės santykį su kitomis vertenybėmis. Nuostabu, kad laisvės gerbėjai tenkinasi dažnai tokiomis filosofinėmis sistemomis, kuriose valios laisvė visai nepripažįstama ar dėl jos esimo abejojama ir nerandama dėl to pagrindo ją vertinti.

To ar kitko vertinimas turi būti protingai daromas, taigi turint tam kritiškai pateisinamą pagrindą. Toks pagrindas gali rastis tik tokiose sistemose, kur pajėgiama kritiškai išspręsti vertinimo problemas, kitaip sakant, kur pajėgiama išspręsti metafizikos klausimus.

Rimtai apie pažangą galima kalbėti, tik remiantis tokiomis sistemomis, kurios kritiškai nurodo žmogaus gyvenimo prasmę, išsprendžia dvasios nemirtingumo klausimą, tai yra, kurios išsprendžia metafizikos klausimus. Tokios gi sistemos, kurios tų klausimų spręsti ir išspręsti nepajėgia, pasirodo tokiu būdu neturinčios žmogaus gyvenime vertės, nes jo neįprasmina.

Žinoma, iš to, kad Tomo Akviniečio filosofijos pagrindai atitinka tiesą, visai neišeina, kad dabar jau nebūtų prasmės filosofiniais tyrinėjimais užsiimti, kad jau Tomo Akviniečio visa ištirta.

Pirmučiausia reikia atsiminti, kaip daug reikia filosofijoj pasidarbuoti, kad supratus savo laikų filosofinę padėtį, kad ištyrus jos silpnumus, joje įsigalėjusius prietarus, siaurumus, lėkštumus, klaidingas prielaidas. Labai daug reikia darbo gerai susipažinti su filosofijos istorija, lemtai suprasti senesnių sistemų pozicijas, jas tinkamai įvertinti.

Tuos pačius klausimus galima stengtis giliau, tiksliau svarstyti ir pilniau išspręsti. Ilgainiui atsiranda naujų aiškumo reikalavimų, naujų klausimų ar bent nauju būdu keliamų.

Gamtos ir kitų mokslų pažangai didėjant, tenka ir filosofui į tai dėmesį kreipti. Filosofija tarp savo uždavinių juk turi ir tą, kurs nurodo reikalą visas žmogaus žinias suvesti į sintezę. Toji sintezė negali būti visame pastovi; mainantis atskirų mokslų hipotezėms, teorijoms, išvadoms, turi atitinkamai keistis ir sintezė.

Taigi nėra pavojaus, kad gali pritrūkti darbo filosofijos srityje.

6. Sveikas filosofijos įsigalėjimas visuomenėje labai svarbus dalykas; kai kurių jis laikomas svarbesniu už prekybos, pramonės, ūkio klestėjimą. Be filosofijos negalima išspręsti painių socialinių problemų, svarbesnių ekonominių ginčų ir politinių klausimų, nekalbant jau apie filosofijos reikalingumą, kad galima būtų kritiškai nustatyti savo pasaulėžiūrą. Didėjant kultūrai, daugiau kaskart turės gauti vietos filosofija ir bendro išsilavinimo rūpesčiuose. Jau dabar sunku ir eiliniam inteligentui orientuotis kultūros gyvenime, neturint gilesnio nusimanymo filosofijoj.

Žinoma, naudinga ir reikalinga tik su objektyvia tiesa sutinkanti filosofijos sistema. Objektyvios gi tiesos sąmonę jokia sistema taip aiškiai neturi kaip tomistinė. Imant tad filosofiją studijuoti, su Tomo Akviniečio sistema ypač gerai reikia stengtis susipažinti[4].

 

 ***

 

[1] Pavyzdžiui, garsus Kant-Gesellschaft vadas Liebertas, atidarant pernai Kanto 200 metų sukakčiai paminėti sušauktą Karaliaučiuje kongresą 

[2] Paskutiniais laikais ta krizė, gali sakyti, privedė prie žlugimo taip dar neseniai buvusiu garsią Marburgo neokantizmo mokyklą. Mirus H. Cohenui, dezertyravus P. Natorpui, skeptišką neutralitetą laikant A. Liebertui, į objektyvistų pusę perėjus N. Hartmannui, H. Heimsoethui, Heideggeriui, R. Kroneriui, tos mokyklos garbė jau palaidota. Netoli mirties ir Wildenbando-Rickerto Badeno neokantistinė mokykla.

[3] Trumpai, bet gana objektyviai informuoja apie ¡vykusią pervartą viduramžių vertinime Dr. Hans Rost savo veikale: Die Wahrheit ueber das Mittelalter nach protestantischen Urteilen. Leipzig, 1924.

[4] Norintiems šiek tiek susipažinti su Tomo Akviniečio filosofija galima nurodyti šiuos raštus:  Dr. M. Reinys, Tomas Akvinietis. Jo gyvenimas, raštai ir metodas. Kaunas, 1916. E. Gilson. Le Thomisme. Paris, 1922. A. D. Sertillanges. S. Thomas d'Aquin. III edit. Paris, 1922. Dr. M. Grabmann. Thomas von Aquin. Muenchen-Kempten, 1912. I. A. Endres. Thomas von Aquin. Mainz.1910. 

 

 

Reublikuota iš: Židinys, 1924-25 m., Nr. 4