Jonas Milukas. Reprodukcinės sveikatos įstatymas – ko iš tikrųjų reikia besilaukiančioms moterims?

Jauna šeima laukėsi Sofijos. Jos tėvas Laurynas, kiekvieną vakarą, palinkęs prie besilaukiančios mamos Birutės pilvo, skaitydavo jai pasakas. Sofijai jau buvo aštuoni mėnesiai.

Staiga viskas sudužo. Avarija. Sofijos gyvenimas nutrūko jai dar negimus. Viena ligoninės darbuotoja guodė Birutę, kad valstybė dovanoja rūbelius ir karstelį laidotuvėms kūdikių netekusioms šeimoms, bet taip neįvyko.

Sofijos kūnas buvo atiduotas tėvams panaudotoje vyriškų batų dėžutėje.

Pamąstykite, ką jūs jaustumėte.

Tas vaikas, kurio taip rūpestingai laukėte, mylėjote ir norėjote – jums atnešamas panaudotoje batų dėžutėje.

Tai yra pažeminimas.

Štai tokios moterų teisės Lietuvoje, ypač negimusių moterų. Per dideliam žmonių skaičiui jos tiesiog nerūpi ir į jas žiūrima atmestinai. Reprodukcinės sveikatos įstatymas kaip tik bandys tokį požiūrį ir įtvirtinti.

Čia būtų galima prisiminti, kad Jėzus pasauliui irgi buvo nepatogus. Jam ir jo šeimai nebuvo vietos užeigoje, todėl mūsų Viešpats Jėzus Kristus gimė tvartelyje.

Per Šventas Kalėdas, kurias šventėme prieš mėnesį, milijonai namų, bažnyčių ir aikščių pasipuošė mažomis ir didelėmis prakartėlėmis, kurios vaizduoja žemiškų turtų neturėjusią šeimą, nepabūgusią visų supančių pavojų ir neaiškumų. Ir vis tiek išdrįsusią.

Nors Šventoji Šeima buvo pamiršta. Apleista. Atstumta.

…

Lygiai taip pat ir šiandien nutinka daugeliui moterų, kurias ištinka krizinis nėštumas. Jų kančia yra ir mūsų kančia. Tokiame chaose joms reikia ne valstybės finansuojamo nėštumo nutraukimo, kurį siūlo Reprodukcinės sveikatos įstatymas, o pagalbos, paramos ir stiprybės.

Taigi Krizinio nėštumo centras moterims padeda tada, kai joms sunkiausia – kai renkamasi gimdyti net ir tada, jei šalia nėra partnerio arba ieškoma pagalbos patiriant sunkius išgyvenimus po aborto. Tuo tarpu Reprodukcinės sveikatos įstatymas siekia įteisinti abortą už mokesčių mokėtojų pinigus. Šis įstatymas buvo įregistruotas praėjusį pavasarį ir nors rudenį nebuvo pateiktas svarstymui, tačiau greičiausiai sugrįš į Seimo darbotvarkę dar šį pavasarį. Tad klausimas, ar būsite už tuos, kurie stengiasi padėti besilaukiančiosioms, kai jos yra labiausiai pažeidžiamos, ar už tuos, kurie stengiasi sudaryti sąlygas, kad būtų kuo mažiau besilaukiančiųjų – kad abortas būtų greitas, lengvas ir nemokamas?

Galbūt sakysite, kad kaip tik tada, kai moterys yra pažeidžiamiausios, joms reikia sudaryti kuo geresnes sąlygas nutraukti nėštumą, nes joms per sunku susilaukti vaiko. Tačiau, ar tikrai? Jei pažvelgtume į statistiką, tai dažniausiai abortas yra atliekamas ne todėl, kad pati moteris to nori, bet dėl to, kad ji tiesiog nemato kitos išeities. Lietuvoje nėra atliktų didelės imties tyrimų dėl motyvų, kurie nulemia aborto pasirinkimą, tačiau vienas patikimiausių yra 2013 m. LSMU Kauno klinikose atliktas mažesnės imties tyrimas, kurio rezultatai rodo, kad sunki ekonominė padėtis ir nenoras turėti daugiau vaikų yra pagrindinės aborto priežastys. Tuo tarpu JAV yra viena geriausiai ištyrinėtų valstybių šiuo aspektu ir vienu patikimiausių tyrimų yra laikomas Gutmacher Institute 2005 m. atlikta apklausa, kuri įvardija tokius motyvus – vaikas trukdytų mokslui darbui (74%), finansiniai motyvai: „negaliu sau dabar leisti kūdikio“ (73%), nenori būti vieniša mama arba santykių problemos (48%). Taigi abortas yra susijęs ne tik su objektyviomis priežastimis, bet dažnai ir su negebėjimu pamatyti išeities iš sunkios situacijos. Todėl yra labai svarbu stiprinti pagalbą krizinį nėštumą patirinačioms moterims, o ne didinti jo prieinamumą.

Taigi, iš tiesų, abortas pats iš savęs yra vos ne visų pripažįstamas kaip problema, nes net ir abortų šalininkai neretai įvardija abortų skaičiaus sumažėjimą kaip gėrį. Net ir pačiame Reprodukcinės sveikatos įstatymo aiškinamajame rašte teigiama, kad „gerėjant reprodukcinės sveikatos priežiūrai ir kontracepcijos prieinamumui, mažės neplanuotų nėštumų ir nepilnamečių gimdymų skaičius, sumažės aborto poreikis.“ Tad jeigu yra bendras supratimas, kad kuo žemesnis abortų skaičius, tuo geriau, tada reikia imtis visų įmanomų priemonių, kad abortų būtų išvengta ir kad būtų kuo mažiau aplinkybių, stumiančių ir priverčiančių motiną rinktis abortą. Čia sutaria tiek Reprodukcinio įstatymo šalininkai, tiek ir jo priešininkai.

Vis dėlto, nors pats įstatymas ir vadinasi „reprodukcinės sveikatos“, iš jo projekto aiškinamojo rašto galima suprasti, kad svarbiausias įstatymo tikslas (pačiame rašte įvardintas kaip „uždavinys“) yra pirmiausia abortų ir kontracepcijos normalizavimas, ypač jaunimo tarpe: „nustatyti reprodukcinės sveikatos paslaugų prieinamumo, kokybės ir konfidencialumo standartus, užtikrinti lygiavertes galimybes visiems asmenims naudotis šiomis paslaugomis, integruoti jaunimo poreikius bei sumažinti su reprodukcine sveikata susijusią socialinę stigmą.“ Vėliau net patikslinama, kad norima visuomenėje „destigmatizuoti“ abortus: „Dar viena svarbi paskata rengti šį projektą – poreikis naikinti stigmą dėl nėštumo nutraukimo ir gerinti nėštumo nutraukimo paslaugos prieinamumą.“

Iškalbinga ir tai, kur slypi tikrasis Reprodukcinės sveikatos įstatymo tikslas. Pačio įstatymo antrame straipsnyje, vardijant to įstatymo sąvokas, saugi motinystė („visuma priemonių, užtikrinančių prieinamą ir kokybišką sveikatos priežiūrą planuojant nėštumą, nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu“) tėra aštunta, o pirma sąvoka yra būtent kontraceptinės priemonės („medikamentinės ir nemedikamentinės apsisaugojimo nuo neplanuoto nėštumo priemonės“). Atrodo, kad įstatymo kūrėjams buvo svarbiau prieš saugią motinystę išvardinti visa tai, kas galėtų padėti užkirsti jai kelią.

Tačiau pirmiausia moterims turi būti sudaromos kuo geresnės sąlygos besilaukiant, o šios geresnės sąlygos liečia ne tik pačią moterį, bet ir jos vaisių. Kokios yra šios sąlygos? Dabartinėje Lietuvos Respublikoje nėra nė vieno įstatymo, kuriame būtų įrašyta „visi klausimai privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po apvaisinimo, interesus“. Už teisės ribų toks principas Lietuvoje lyg ir pripažįstamas, jei privaloma net ant alkoholinių gėrimų pavaizduoti ar parašyti, kad nepatartina nėščioms moterims gerti alkoholio. Visgi, negimusio vaiko interesai neturi sistemingo pripažinimo dabartinėje valstybėje.

Tad, ką įrodo Sofijos atvejis? Ką parodo nenuoseklumas teisiniame reguliavime? Tai, kad Lietuvoje nėra tikro susirūpinimo gyvybės verte ir tų negimusių moterų teisėmis. Tai, kad Lietuvoje – mūsų valstybėje, mūsų visuomenėje, mūsų šeimoje – reikia daugiau atjautos. Daugiau pagalbos. Daugiau pagarbos. Tam, kad moterys, jaustųsi stiprios, jog išnešios savo kūdikius, kad ir kokie netikėtumai ar iššūkiai susiklostytų, o nesijaustų aplinkybių priverstos nutraukti nėštumą. Tam, kad įvykus tragedijoms, niekuo nekaltos šeimos nebūtų žeminamoms su batų dėžutėmis.

Tam, kad moterys būtų stiprios, o ne aukos.

 

 

Šaltinis: ateitis.lt