Asta Višinskaitė - Katutė. Kodėl Lietuvoje gimstamumas - mažiausias Europoje?

Prieš gerą savaitę gerb. Ričardo Garuolio kvietimu, dalyvavau radijo XFM laidoje „Polis ant kalvos“. Pokalbio metu aptarėme vieną rimčiausių šiandienos problemų - sparčiai prastėjančią Lietuvos demografinę situaciją ir krentantį gimstamumą. Tema yra itin plati ir kompleksiška, todėl dėl laidos formato bei ribotos apimties viename pokalbyje buvo galima paliesti tik dalį probleminio lauko. 

Šiame tekste reziumuoju pagrindines diskusijos įžvalgas ir papildau tai, ko eteryje nespėjome aptarti:

Nuoseklus gimstamumo mažėjimas yra pasaulinė tendencija. Europoje vidutiniškai gimsta tik apie 1,5 vaiko vienai moteriai, Šiaurės Amerikoje - panašiai tiek pat. Net Afrikoje, kuri ilgą laiką buvo demografinio augimo variklis, gimstamumas mažėja - nors vis dar siekia apie 4 vaikus vienai moteriai (tiesa, atskirose šalyse suminiai gimstamumo rodikliai išlieka itin aukšti - Nigeryje apie 6,7, Somalyje 5,8). Pasaulio vidurkis jau balansuoja ties riba, žemiau kartų kaitai būtino lygio (2,1).

Lietuva šiame kontekste atsiduria tarp prasčiausių - mūsų gimstamumo rodikliai priartėjo prie demografinių žemumų (1) ir susilygino su ilgesnį laiką tuo pasižyminčiu Rytų Azijos regionu. Tai reiškia senėjančią visuomenę, augantį spaudimą pensijų ir visai socialinei sistemai, darbo rinkai ir net nacionaliniam saugumui.

Imigracija nėra išeitis sprendžiant demografinį klausimą, kaip kad teigia politinė kairė. Keičiantis gyventojų sudėčiai keičiasi šalies veidas, kultūra ir tapatybė, atsiranda naujų socialinių iššūkių. Be vaikų ir jaunimo tauta praranda ateitį, kitaip tariant, ji silpsta ir nyksta. Todėl demografija turi būti vertinama su tokiu pat rimtumu kaip ir išorinio saugumo grėsmės. Tame pačiame kontekste, ir patriotizmas turėtų būti siejamas ne tik su pasiryžimu ginti savo valstybę, bet ir su tuo kas stiprina ir gausina valstybę - šeima, vaikų gimdymu ir auginimu.

Pastaruoju metu gimstamumo tema tampa viena svarbesnių įvairių šalių viešose ir specialistų diskusijoje ieškant reiškinio priežasčių, galimybių stabilizuoti situaciją ir ją pakeisti. Specialistai sutaria, kad finansinės priemonės situacijos neišsprendžia iš esmės, o jų poveikis dažnai būna laikinas. Būtini giluminiai kultūriniai, socialiniai ir politiniai sprendimai. Šeima, motinystė ir tėvystė vėl turi tapti visuomenės prioritetu, o demografija vertinama kaip ilgalaikis Lietuvos išlikimo lietuviška klausimas.

Ką būtina daryti:

Atlikti reprezentatyvius tyrimus, kad būtų aišku, kaip lietuvių noras turėti vaikų priklauso nuo gyvenimo sąlygų ir pateikti rekomendacijas, kaip efektyviausiai skatinti gimstamumą (ar galite patikėti, kad ligšiol neturime išsamių tokių tyrimų!)

Valstybė ir žiniasklaida turėtų perkelti kultūrinį fokusą nuo individo prie visuomenės ir tautos interesų, skatinti ilgalaikius santykius, santuokines šeimas ir vaikų gimdymą.

Švietimo programose turi sugrįžti rengimas šeimai - jaunimas turi mokytis kurti ilgalaikius santykius ir suprasti savo biologines vaisingumo ribas.

Reemigracija turi būti labiau skatinama - sudaryti palankias sąlygas užsienyje gyvenantiems lietuviams grįžti ir auginti vaikus tėvų žemėje.

Būtina gerinti šeimų gyvenimo sąlygas: didinti būsto prieinamumą, plėtoti darbo lankstumą, vaikų priežiūros ir švietimo infrastruktūrą, taikyti finansines bei mokestines lengvatas.

 

 

Laidos nuoroda