Prof. Alvydas Jokubaitis. Apie sausio 13-osios didingumą

LR Seimo nuotr. (aut. Viktoriia Chorna)

Vis labiau aiškėja keistas dabartinės Lietuvos paradoksas - politikai nesugeba sukurti politinės šventės. Viskas vyksta savaime su Kalėdomis ir Velykomis, tačiau politinę šventę reikia organizuoti. Kodėl taip atsitinka? Dėl politikų kasdienių įpročių. Jų kalbos yra atpalaidavimo nuo gilesnės minties ritualas, ypač išplitęs interneto laikais. Šventė negali būti nuobodus kasdienis ritualas, jai būtinai reikia šventumo. Per politines lietuvių šventes mažiausiai padeda politikai. Ne todėl, kad jie būtų koks nors blogio įsikūnijimas, bet dėl švenčiamų įvykių didingumo. Tokiais atvejais paprastai sakoma – ne veikėjo ranka per silpna, bet daiktas per sunkus.   

Sausio 13-oji nuo vasario 16-osios ir kovo 11-osios labiausiai skiriasi didingumo savybe. Tai estetinio suvokimo savybė, turinti unikalų ryšį su žmogaus moraliniais pasirinkimais. Vasario 16-osios akto pasirašymas ar kovo 11-osios balsavimas parlamente nėra didingi. Didingumo atveju pasaulis turi netekti įprastinės formos ir vieninteliu tvarkos šaltiniu tampa asmuo. Didingumo neįmanoma išmatuoti, nes pažįstamų daiktų pasaulyje nėra tam tinkamo mato. Didingų įvykių, tokių kaip sausio 13-oji, minėjimuose lengva paneigti tai, kas buvo didinga. Iškilmingos kalbos, dokumentai ir filmuoti kadrai negali perteikti didingumo. Immanuelis Kantas jį apibūdino kaip sugebėjimą jausti tai, ko iš principo neįmanoma jausti - idėjas. Kai dramatiškai griūna nusistovėjusios gyvenimo formos žmonės pajunta savo veiksmų didingumą. Jo nelieka įvykių dalyvių kalbose, pasakojimuose, daiktuose ir kino filmuose. Didingumas yra dvasios savybė. Didingų įvykių dalyviai ramioje aplinkoje negali atvaizduoti didingumo.          

Pamatę kažką didingo – šėlstantį vandenyną, dangų remiančius kalnus ar už tėvynę žūstančius žmones, mes netenkame žado. Didingumas sukrečia. Jo akivaizdoje  norisi tylėti. Sausio 13-oji yra didingiausias dabartinių lietuvių gyvenimo įvykis, kai turėdami išsigąsti jie pajėgė nebijoti. Žmonių sielos netikėtai rado jėgų atsilaikyti prieš mirtimi alsuojančių Vilniaus gatvių vaizdus. Tankai, automatų šūviai ir bendrapiliečių žūtys sukėlė ne tik baimę, bet ir sužadino moralines jėgas. Didingumo negali perteikti poetai ir menininkai. Jie susiduria su grožiu, o ne didingumu. Suvaidinta tragedija nėra tragedija. Didingumo geriau nebandyti vaidinti teatro scenoje. 

Reikia pripažinti, kol kas neturime tinkamos 1991 metų sausio 13-osios didingumo reprezentacijos. Didingumą sunku, o gal ir neįmanoma,  atvaizduoti, nes tai didingumas, su niekuo nepalyginamas dalykas. Mūsų per kelis paskutinius dešimtmečius nusistovėjęs sausio 13-osios šventimas neatitinka to, ką norime sureikšminti ir bandome atvaizduoti. Tikriausiai nereikia skubėti su reprezentacijomis. Kasdienybės perkeitimas į kažką sakralaus visada yra sunkus uždavinys. Kai po sausio įvykių atėjo nepriklausomybė, ji atnešė funkcionalizmo visuomenę, kuri sovietmečiu buvo vadinama buržuazine. Dingo ne tik didingumas, bet ir padoraus bendravimo pajautimas. Tai pagrindinis sausio 13-osios ir mūsų dabartinės savijautos skirtumas. Nėra abejonės, jog laikinas. Jau dabar netrūksta artėjančių išbandymų ženklų.