Karolis Kumža. Mažosios Lietuvos genocidas

Sovietų kariai prie užrašo „Вот, она, проклятая Германия!“ („Štai ji, prakeiktoji Vokietija“), Rytų Prūsija, 1944 m. V. Teminas.

Mažosios Lietuvos genocidas, sovietinis tautos ištrynimas 

Mažoji Lietuva buvo istorinė lietuvių žemė Prūsijoje. Čia šimtmečius gyveno lietuvininkai, išlaikę lietuvišką kalbą, papročius ir savitą kultūrinę tapatybę. XX amžiaus viduryje šio krašto gyventojų likimas tapo viena didžiausių lietuvių tautos tragedijų. Sovietų okupacija virto sąmoningu vietos gyventojų naikinimu, kurio mastas ir pobūdis leidžia kalbėti apie genocidą.

 

Vokiečių tankas PANTHER. Fone – Klaipėda, Šv. Jono bažnyčia. E. Kazlauskio asmeninio archyvo nuotr.

Sovietų įsiveržimas ir teroro pradžia 

1944 m. spalio 16 d. Raudonoji armija įsiveržė į Rytų Prūsiją. Šis įsiveržimas nebuvo tik paprastas fronto judėjimas. Kartu su kariuomenės atėjimu prasidėjo sistemingas teroras prieš civilius. Sovietinė propaganda iš anksto suformavo požiūrį, kad priešo teritorijoje nėra nekaltų žmonių. Todėl bet koks smurtas buvo laikomas pateisinamu [1]. 

Sovietų karių veiksmai pasižymėjo žiaurumu. Civiliai buvo žudomi be teismo, miestai ir kaimai deginami, gyventojų turtas masiškai plėšiamas. Prievartavimai tapo kasdienybe, o smurtas prieš moteris ir vaikus buvo toleruojamas. Tai nebuvo atsitiktiniai nusikaltimai, bet nuoseklios politikos rezultatas. 

Sovietinė propaganda Rytų Prūsijos pasienyje pasireiškė ir vizualiai. Pakelėse buvo rašomi lozungai, tokie kaip „Проклятая Германия“ („Prakeiktoji Vokietija“). Tai žymėjo įžengimą į laikytą priešo teritoriją.

Propaganda kaip žudymo pateisinimas 

Sovietinis teroras buvo palaikomas idėjomis. Vienas ryškiausių pavyzdžių - rašytojo Iljos Erenburgo karo meto tekstai, kuriuose atvirai raginta naikinti vokiečius be gailesčio. Jo frazės apie tai, kad priešo žemėje nėra civilių, tapo moraliniu leidimu Raudonosios armijos kariams vykdyti nusikaltimus [2]. 3-ojo Baltarusių fronto štabo propagandistas rašytojas Ilja Erenburgas - "Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės - nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!".

Ši propaganda paveikė ne tik kareivių elgesį. Ji paveikė ir visą okupacinės valdžios požiūrį į vietos gyventojus. Mažosios Lietuvos žmonės buvo traktuojami kaip sunaikintina masė, o ne kaip civilių bendruomenė.

 

Nemmersdorfas (Rytų Prūsija), 1944 m. Sovietų karių nužudyti civiliai. Bundesarchiv, Bild 101I-464-0383I-26.

Aukų mastas: gyventojų žudynės ir trėmimai 

Iki karo Rytų Prūsijoje gyveno apie 2,6 milijono žmonių. 1944–1946 m. laikotarpiu didžioji dalis šių gyventojų buvo išžudyti, ištremti arba priversti bėgti. Istoriniai tyrimai rodo, kad šimtai tūkstančių civilių žuvo tiesiogiai nuo smurto, o dešimtys tūkstančių mirė nuo bado, ligų, šalčio arba žuvo bėgdami nuo fronto [3]. 

Tarp aukų buvo ir lietuvininkai, autochtoniniai Mažosios Lietuvos gyventojai. Jų bendruomenė po karo faktiškai nustojo egzistuoti. Tai reiškė ne tik fizinį žmonių sunaikinimą, bet ir šimtmečius gyvavusios lietuviškos kultūros ištrynimą. 

Vienas ryškiausių sovietinio smurto pavyzdžių buvo Nemmersdorf žudynės 1944 m., kai į Rytų Prūsiją įsiveržę Raudonosios armijos daliniai nužudė vietos civilius gyventojus, tapusias simboliniu įrodymu, kad ginklas buvo nukreiptas ne tik prieš kariuomenę, bet ir prieš civilius [3].

 

Lietuvininkai 19 a. pab. – 20 a. pr. | Šilutės Hugo Šojaus / LIMIS.lt nuotr.

Kas buvo prarasta: lietuvininkų pasaulis

Mažoji Lietuva buvo ne periferija, o savitas lietuvių civilizacijos kraštas. Čia šimtmečius gyveno lietuvininkai – lietuviškai kalbanti bendruomenė, išsaugojusi kalbą, papročius ir istorinę atmintį svetimos valstybės sąlygomis. Tai buvo lietuviai, kurių tapatybė formavosi ne per valstybingumą, o per kalbą, parapiją, šeimą ir darbą.

Mažoji Lietuva buvo lietuviškos raštijos lopšys: tuo metu, kai Didžiojoje Lietuvoje lietuviškas žodis buvo persekiojamas, čia pasirodė lietuviškos knygos, giesmynai ir spauda. Lietuvininkų kultūra jungė lietuvišką kalbinį pamatą su vakarietiška, protestantiška etika – tvarkingu ūkiu, bendruomeniškumu ir atsakomybe [4].        

1944–1945 m. sovietinis smurtas sunaikino ne tik gyventojus. Buvo nutraukta šimtmečius gyvavusi lietuviška tradicija, išardyta bendruomenė, o pats lietuvininkų pasaulis ištrintas iš Mažosios Lietuvos kaip gyva realybė. Tai buvo ne vien fizinis, bet ir kultūrinis sunaikinimas, kurio pasekmės juntamos iki šiol.

 

Raudonosios armijos kariai sausio 28-ąją Klaipėda, dabartinėje Turgaus ir Tiltų gatvės sankryžoje. Chanono Levino (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas) nuotrauka.

Demografiniai pokyčiai ir pokarinė kolonizacija 

Po karo Mažoji Lietuva beveik ištuštėjo. Sovietų valdžia sąmoningai neleido pasitraukusiems vietos gyventojams sugrįžti, o likusieji buvo deportuojami ar asimiliuojami. Į ištuštėjusias žemes pradėta kelti naujus gyventojus, tiek iš Sovietų Sąjungos gilumos, tiek iš Lietuvos regionų, ypač Žemaitijos. 

Šis procesas jokia forma nebuvo natūrali migracija. Tai buvo okupacinė kolonizacija, galutinai pakeitusi krašto demografinę sudėtį.

Mažoji Lietuva prarado savo istorinį veidą, o lietuvininkų atmintis buvo sistemingai nutylima arba iškreipiama. Sovietinė istoriografija lietuvininkus sąmoningai marginalizavo, pateikdama juos kaip „suvokietėjusius“ ir istoriškai nereikšmingus, taip ištrinant jų lietuvišką tapatybę iš Mažosios Lietuvos atminties [5]. 

Genocido samprata ir istorinė atsakomybė 

Sovietų nusikaltimai Mažojoje Lietuvoje atitinka genocido sąvokos esmę. Buvo siekiama sunaikinti konkrečią gyventojų grupę, jos kultūrą ir istorinį tęstinumą. Tai nebuvo tik karo pasekmės, bet kryptingas veiksmas, kurio rezultatas buvo visiškas vietos bendruomenės išnykimas. 

Genocido termino vartojimas šiuo atveju nėra politinis perdėjimas. Nutylėjimas ar bandymas šiuos įvykius reliatyvizuoti reiškia antrąjį nusikaltimą, atminties sunaikinimą. 

Apibendrinimas 

Mažosios Lietuvos genocidas yra viena skaudžiausių, bet dažnai nutylimų lietuvių tautos tragedijų. Sovietinė okupacija sunaikino ne tik žmones, bet ir ištisą istorinį lietuvių pasaulį. Šios tragedijos atminimas yra pareiga ne tik žuvusiems, bet ir ateities kartoms. 

Istorinė tiesa apie Mažąją Lietuvą primena, kad sovietinis „išvadavimas“ lietuvių tautai reiškė mirtį, tremtį ir ištrynimą. Tik suvokdami šį faktą galime iki galo suprasti XX amžiaus okupacijų kainą ir tautinės atminties svarbą šiandien.

Mažosios Lietuvos likimas primena, kad tas pats imperinis smurtas, su kuriuo šiandien susiduria Ukraina, XX amžiuje jau buvo nukreiptas ir prieš lietuvių tautą – todėl istorijos pamokos reikalauja budrumo ir atsakomybės už savo valstybės gynybą.

 

 

 

Literatūra

[1] Sovietų nusikaltimai Rytų Prūsijoje ir Mažosios Lietuvos gyventojų likimai.
https://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?p=30053

[2] „Neužmirštas Mažosios Lietuvos genocidas“. Bernardinai.lt / mazojilietuva.lt. Straipsnis apie sovietų nusikaltimus ir propaganda Rytų Prūsijoje bei Mažojoje Lietuvoje.
https://www.mazojilietuva.lt/kvieciame-i-mazosios-lietuvos-80-mecio-paminejima/
(papildomai apie Erenburga)
https://en.wikipedia.org/wiki/Ilya_Ehrenburg

[3] De Zayas, Alfred-Maurice. A Terrible Revenge: The Ethnic Cleansing of the East European Germans, 1944–1950. St. Martin’s Press, New York, 1994.

[4] Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. I–IV. Vilnius–Klaipėda, 2000–2009.

[5] Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dienos minėjimas ir istorinė apžvalga.
https://www.mazojilietuva.lt/mazosios-lietuvos-gyventoju-genocido-minejimas-vilniuje/