Karolis Kumža. Klaipėdos sukilimas – sprendimas veikti

 

Klaipėdos krašto savanorių kariuomenės kariai prie iškeltos Mažosios Lietuvos vėliavos. Iš dešinės vėliavą laiko ltn. Kazys Labutis (slap. Labut), sukilimo metu vadovavęs Lietuvos kariuomenės 1-ojo husarų pulko raitelių būriui. Nuotrauka iš Mindaugo Sereičiko kolekcijos.

Klaipėdos sukilimas – sprendimas veikti

 

1923 m. sausį Lietuva susidūrė su sprendimu, kuris nulėmė jos ateitį. Klaipėdos kraštas, po Pirmojo pasaulinio karo atskirtas nuo Vokietijos ir valdomas Prancūzijos, kėlė ne tik ekonominių problemų, bet ir išlikimo klausimų. Valstybė be uosto ir tiesioginio ryšio su jūra buvo pasmerkta būti priklausoma nuo kitų.[1]

Todėl buvo pasirinkta tai, kas visada kainuoja brangiai – veikti patiems, suvokiant, kad tai gali pareikalauti gyvybių. 1923 m. sausio 10–15 d. Klaipėdos krašte prasidėjęs sukilimas nebuvo popierinis sprendimas ar diplomatinė strategija: tai buvo tikrų žmonių žingsnis į pavojų.[1] [2]

 

 

Sukilėliai Klaipėdos prieigose. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

  

 
Kas dalyvavo ir kuo rizikavo

Į Klaipėdos kraštą susirinko apie 1,100 savanorių iš Didžiosios Lietuvos, o iš viso šiame sukilime kovojo apie pusantro tūkstančio lietuvių, tuo tarpu ir iš Mažosios Lietuvos. Lietuvininkų dalyvavimas buvo mažiau skaitlingesnis, užtat jų vis tiek dalyvavo šimtai. Iš Didžiosios Lietuvos rinkosi karininkai, šauliai, jauni vyrai, kurie suprato, kad susidūrimas su Prancūzijos kariais gali baigtis mirtimi. Šis drąsus žingsnis buvo grindžiamas suvokimu, kad tai lietuvių ir baltų žemė, atsidūrusi kitoje valstybėje per istorijos vingius.[1]

Tai nebuvo saugus žygis. Per susirėmimus žuvo dvylika lietuvių savanorių, du prancūzai ir vienas vokiečių policininkas. Sukilimas išreikalavo aukų. Tačiau rizika buvo priimta sąmoningai, suvokiant, kad neveikimas kainuotų dar daugiau – valstybės ateitį.[1] [2]

Vadovai ir atsakomybė

Sukilimo veiksmus vietoje koordinavo Jonas Polovinskas-Budrys. Jam teko atsakomybė už judėjimą ir už tai, kad kraštas būtų perimtas be nekontroliuojamo kraujo praliejimo. Sprendimus rėmė Lietuvos Vyriausybė, suvokdama galimas tarptautines pasekmes.[1] [2]

Tarp dalyvių buvo ir Steponas Darius. Jis buvo vienas iš daugelio savanorių ir karininkų, prisidėjusių prie pasirengimo ir veiksmų organizavimo. Kartu su juo veikė ir kiti kariniai bei politiniai asmenys, kurių darbas padėjo, kad sukilimas virto ne chaosu, o pergale.[1]

Ne užėmimas, o prisiimta atsakomybė

Kartais Klaipėdos krašto prijungimas neigiamai vertinamas remiantis šiuolaikinėmis sąvokomis. Tačiau 1923 m. tai nebuvo svetimos žemės užgrobimas. Lietuva perėmė kraštą, kurioje daug šimtmečių valdė ne lietuviai, bet kuris buvo apgyvendintas lietuvių, šimtmečius išbuvusių kitoje valstybėje.[1]

Tai buvo sprendimas besiremiantis ne praeitimi, o ateitimi, prisiimant atsakomybę už žemę ir žmones, suvokiant, kad toks sprendimas kainuos ir reikalaus aukų.

Rezultatas

Klaipėdos sukilimas Lietuvai reiškė ne tik uostą ar strateginį laimėjimą. Tai buvo sprendimas, kuriame dalyvavo daug žmonių – savanorių, karininkų, jaunų vyrų, rizikavusių gyvybėmis, kad valstybė turėtų ateitį. Po šių įvykių Lietuva gavo išėjimą į jūrą ir galimybę gyventi savarankiškai, tačiau svarbiausia – buvo parodyta, kad lietuviai yra pasirengę prisiimti atsakomybę už savo žemę ir savo sprendimus, net kai sėkmė negarantuota ir kainuos aukas.

 

Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas 1923 m. vasario 20 d. priima kariuomenės paradą Klaipėdoje, Turgaus (Teatro) aikštėje. Jį lydi  (pirmas iš kairės) Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. M. Ehrhardt (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

 

 

 

[1] Mažosios Lietuvos enciklopedija internete – Klaipėdos krašto sukilimas https://www.mle.lt/straipsniai/klaipedos-krasto-sukilimas

[2] Lietuvos kariuomenė – 1923 m. Klaipėdos karinė operacija – Lietuvos istorinė pergalė https://www.kariuomene.lt/en/newsevents/military-operation-in-klaipeda-1923-lithuanias-historical-victory/1615