Vytautas Sinica. Saugumas ir Baltarusijos trąšos

Pasirodė pranešimai, kad JAV naikina sankcijas Baltarusijos trąšoms. Net jeigu dabar jie nepasitvirtins, visi sekantys temą supranta, kad link to judama. JAV siekia mažinti Baltarusijos izoliaciją. Ar tai iš siekio perpirkti Lukašenką iš Putino įtakos, ar banalus pragmatizmas, ne tiek svarbu. Svarbu, kad Vašingtonas šią liniją užėmė ir mums reikės su ja gyventi. Kaip?

Gal dabar nelabai kas pamena, bet nuo pat sprendimo įvedimo aš ir Nacionalinis susivienijimas buvome kalio trąšų tranzito draudimo priešininkai. Ne todėl, kad reikėtų draugauti su Lukašenka, o todėl, kad tas draudimas netarnauja jokiam Lietuvos užsienio politikos tikslui. Kitaip nei protingos sankcijos, silpninančios Rusiją, ši buvo kvaila ir rėmėsi Gabrieliaus Landsbergio kaprizu vykdyti tariamai vertybinę užsienio politiką. Ši liūdnai pagarsėjusi ir daug kas ją pamena, dabar neanalizuokime.

Sankcijos kalio trąšų tranzitui niekaip nepadėjo Ukrainai, priešingai, jai pakenkė per didesnes Rusijos pajamas. Jos buvo žalingos Lietuvai ir prismaugė Lietuvos geležinkelius, buvo mažiau žalingos Baltarusijai, kuri nukreipė savo trąšų eksportą brangesniu keliu pro Ust-Lugos uostą Rusijoje. Bet Rusija iš šių sankcijų tik laimėjo, nes, viena vertus, susirinko pajamas iš naujo jai tekusio tranzito, kita vertus, kadangi Baltarusijai viskas išbrango, Rusija ją nukonkuravo pasaulio eksporto rinkose ir tapo didžiausia šių trąšų eksportuotoja. Tai didinga Landsbergio užsienio politikos pergalė - nusiskausminti Lietuvai, kad laimėtų Rusija.

Tuo metu jokia kritika neišjudino to sprendimo, tapo savotišku tabu apie tai kalbėti, Pavilioniai ir Maldeikiai avansu bet kokią kritiką nevykusioms sankcijoms vadina vatniškumu. Tebūnie, jeigu nacionaliniai interesai to reikalauja.

Dabar jau pakalbėkime. Lietuva JAV sprendimų kontekste turėtų ne dejuoti ir piktintis, o žiūrėti, kaip daugiausiai laimėti iš šios situacijos. Laimėtume ir šiaip nutraukę šią nepasiteisinusią sankciją. Bet galime laimėti trigubai: 1) atgauti iš Rusijos pajamas iš tranzito; 2) nutraukti balionų krizę; 3) mainais iš JAV pareikalauti papildomų saugumo garantijų. Nes kas mums šiandien turi būti svarbiausia? Žinoma, kad saugumas, ne pajamos. Todėl JAV, kurios tikrai kels šį klausimą, turėtume pasiūlyti mainus - tranzitas į... ką? Manau, kažką apčiuopiamo iš kietosios karinės jėgos repertuaro.

Geriausiai atsakytų kariuomenės vadovybė. Man prašosi sąlyga rotacines JAV pajėgas Lietuvoje pakeisti nuolatinėmis. Nėra beveik nieko geresnio Rusijos atgrąsymui, kaip JAV karių nuolatinis buvimas Lietuvoje. Hegsetas neseniai išskyrė, kad JAV yra labai patenkintos JAV kariams Lietuvoje sudarytomis sąlygomis ir Lietuvos požiūriu į gynybą apskritai. Tad kodėl ne?

Laikrodis tiksi. Blogiausia ką galima padaryti, tai įsikabinus Gabrieliaus Landsbergio primesto palikimo galiausiai likti be nieko šioje situacijoje: be pajamų, su problemomis pasienyje, su pajamomis Rusijai, be didesnių saugumo garantijų iš JAV.

P.S. šis įrašas jokia prasme nėra santykių gerinimo ar Lukašenkos glostymo raginimas. Demagogų prašyčiau susilaikyti. Šiandien esame situacijoje, kai akivaizdu, kad Baltarusija kariauja prieš Lietuvą hibridinį karą. Tačiau taip pat akivaizdu, kad nei TS-LKD, nei LSDP nežada kariauti hibridinio karo su Baltarusija. Per kelis metus Baltarusijos teritorijoje neįvyko nieko, dėl ko gūžčiotume pečiais ir sakytume, kad nieko nežinome. Nesudegė jokia cigarečių gamykla. Hibridinį karą, kitaip nei Ukraina, mes kariaujame tik žodžiais ir griežtais pasmerkimais ir nematyti prielaidų, kad artimiausiu laiku tai pasikeistų. Žodžiai be veiksmų kelia tik šypsenas. Tokioje situacijoje prasminga pasinaudoti kiekviena proga laimėti naudos mūsų interesams diplomatijos fronte.